Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos teigimu, neproporcingai didelius delspinigius įtakojo tai, kad mokestinio patikrinimo metu jie buvo paskaičiuoti už penkis praėjusius metus, ir tai, kad pareiškėja pasinaudojo Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) numatyta teise nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl paskaičiuoto PVM. Išskirtinėmis aplinkybėmis atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nurodė tai, kad mokestinio patikrinimo metu PVM, PVM delspinigiai ir bauda paskaičiuoti ne dėl pačios Bendrovės nesumokėto PVM, o dėl to, kad atgaline tvarka buvo panaikinta teisė į PVM atskaitą dėl pareiškėjos sandorių su K. G. gamybine įmone, kuri ir buvo nesumokėjusi PVM.

Argumentą, kad pareiškėja galėjo išvengti delspinigių skaičiavimo už ginčo laikotarpį sumokėdama apskaičiuotą mokestį prieš inicijuodama ginčą, vertino kaip paneigiantį mokesčio mokėtojo teisę ginčyti mokesčio administratoriaus sprendimą. Neproporcingai dideliais delspinigiais bendrovė baudžiama už ai, kad pasinaudojo įstatyme nustatyta teise nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl papildomai priskaičiuotų mokestinių prievolių.

Bendrovės nuomone, viešasis interesas yra ne tik nubausti ir į biudžetą surinkti kuo didesnę pinigų sumą, bet ir elgtis taip, kad privatus sektorius galėtų išlaikyti darbo vietas ir mokėti mokesčius. Skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje konstatuota, jog pernelyg didelė delspinigių suma, sudaranti 41,5 proc. apskaičiuoto mokesčio, gali būti mažinama vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Bendrovei apskaičiuota 55 951,63 Eur PVM nepriemoka, o delspinigių – 37 690,45 Eur, t. y. 68 proc. nuo papildomai apskaičiuoto mokėti PVM.

Pareiškėjos įsitikinimu, mokestinės paskolos sutarties sudarymas turėtų būti prilyginamas PVM mokesčio sumokėjimui, kas yra pagrindas atleisti pareiškėją ir nuo paskirtos 5 609,00 Eur PVM baudos.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą ir į patikslintą skundą su pareiškėjos skundais nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo ir patikslinto netenkinti (b. l. 33–35, 54–55).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja prašymą atleisti nuo delspinigių kildina iš MAĮ 8 straipsnio 3 dalies, mano, kad gali būti atleista nuo PVM delspinigių mokėjimo remiantis protingumo ir teisingumo principais. Pažymėjo, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodytina, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pabrėžė, kad pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (LVAT 2014 m. balandžio 10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1005/2014, 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015), todėl sprendė, jog pareiškėja turėjo galimybę tinkamai ir laiku įvykdyti PVM prievolę, tačiau dėl pačios pareiškėjos veiksmų ši prievolė nebuvo laiku įvykdyta ir kilo atitinkamos mokestinės teisinės pasekmės, t. y. pareiškėjai atsirado pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtus mokesčius. Sutiko su Komisijos Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis nėra neadekvatus padarytam pažeidimui.

VMI pažymėjo, kad sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą dėl mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčio mokėtojo skundas buvo atmestas. Mokesčių administratorius yra viešąjį administravimą vykdantis subjektas, todėl privalo vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais jų veiklą. Neskaičiuojant pareiškėjai delspinigių už mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpį būtų pažeisti teisės aktai, bei kitų, sąžiningų mokesčių mokėtojų lūkesčiai. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/11). Jeigu pareiškėja būtų atleista nuo delspinigių mokėjimo, VMI pažeistų visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės bei teisingumo principus kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, todėl teigė, kad taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo arba juos sumažinti nėra pagrindo.

Dėl argumentų atleisti pareiškėją nuo baudos nurodė, kad šiuo klausimu pasisakė tiek Šiaulių AVMI, tiek VMI, tačiau pati pareiškėja skunde Komisijai nurodė, jog neskundžia sprendimų dalies dėl atleidimo nuo baudos, skundžia tik dėl delspinigių, todėl Komisija pagrįstai skundžiamų sprendimų dalies dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo baudos, paliko nenagrinėtą.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėja gali iš naujo inicijuoti šio klausimo išsprendimą, kreipiantis į Šiaulių AVMI su prašymu atleisti nuo paskirtos PVM baudos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą bei patikslintą skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-27 nurodė sumokėti 56 095,63 Eur PVM, 20 795,42 Eur PVM delspinigių ir 5 609 Eur PVM baudą (10 proc.) (Komisijos byla Nr. 7-40/2019, b. l. 17–20).

Pareiškėja, pasibaigus mokestiniam ginčui dėl aukščiau minėtų apskaičiuotų sumų, 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė Šiaulių AVMI prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos (Komisijos byla Nr. 7-40/2019, b. l. 21).

Šiaulių AVMI Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino ir neatleido nuo 37 690,45 Eur PVM delspinigių (apskaičiuotų 2019 m. sausio 11 dienai), ir nuo 5 609 Eur PVM baudos (Komisijos byla Nr. 7-40/2019, b. l. 13–14).

Pareiškėja 2019 m. vasario 1 d., nesutikdama su Šiaulių AVMI Sprendimu, su skundu kreipėsi į VMI, prašydama atleisti ją nuo skaičiuojamų delspinigių (Komisijos byla Nr. 7-40/2019, b. l. 10–11).

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Šiaulių AVMI Sprendimo, netenkino pareiškėjos skundo ir 2019 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. 69-25 (Komisijos byla Nr. 7-40/2019, b. l. 6–8).

Komisija Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą dalyje dėl delspinigių atleidimo, neatleido pareiškėjos nuo delspinigių mokėjimo, o kitoje dalyje paliko nenagrinėtą (b. l. 8–15).

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI Sprendimo, VMI Sprendimo ir Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Pažymėtina, jog pareiškėja pirminiame skunde teismui (b. l. 1–4), kaip ir Komisijai, skundžiamų sprendimų teisėtumo klausimą kėlė tik dėl paskaičiuotų PVM delspinigių teisėtumo ir prašė ją atleisti nuo PVM delspinigių arba juos sumažinti. 2019 m. liepos 11 d. pateiktame patikslintame skunde (b. l. 40–44) pareiškėja patikslino skundo reikalavimus ir prašo teismo panaikinti Šiaulių AVMI, VMI Sprendimus ne tik dalyje dėl PVM delspinigių mokėjimo, tačiau ir dėl PVM baudos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pažymėtina, jog pareiškėjos kaltė konstatuota LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje, kur iš esmės išspręsti mokestinio patikrinimo metu Bendrovei priskaičiuoti PVM ir su juo susijusių sumų teisėtumo klausimai. LVAT konstatavo, jog pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, į PVM atskaitą įtraukė kontrahento vardu išrašytas sąskaitas faktūras, nors žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis nesumokės pardavimo PVM. Taigi, pareiškėjos argumentai, susiję su PVM apmokestinimo aplinkybėmis, nevertinti, nes kaip minėta, visos šios aplinkybės nustatytos ir įvertintos įsiteisėjusia LVAT nutartimi.

MAĮ 40 straipsnis nustato mokesčių mokėtojo pareigas, iš kurių matyti, jog mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 punktas); teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (4 punktas); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 punktas). Pareiškėja šių pareigų nevykdė, o mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu. Pritartina atsakovės ir Komisijos pozicijai, jog pareiškėja turėjo galimybę tinkamai ir laiku įvykdyti PVM prievolę, tačiau dėl pačios pareiškėjos veiksmų šios prievolės neįvykdė laiku, todėl kilo atitinkamos teisinės pasekmės – pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtus mokesčius.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumento, kad Bendrovė baudžiama dideliais delspinigiais, nes pasinaudojo įstatyme nustatyta teise nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl papildomų mokesčių pažymėtina, jog pareiškėja, prieš pradedama mokestinio ginčo procedūrą pati turėjo įvertinti aplinkybę, jog tuo atveju, kuomet skundas bus atmestas, delspinigiai bus paskaičiuoti už visą mokestinio ginčo laikotarpį. Pareiškėja turėjo galimybę išvengti delspinigių skaičiavimo už ginčo laikotarpį sumokėdama apskaičiuotą mokestį prieš inicijuodama mokestinį ginčą. Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai – darbuotojų skaičius, sumokamos mokesčių sumos, įsipareigojimai tretiesiems asmenims, negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių sumokėjimo.

Atsakovė priimdama skundžiamą sprendimą ir pasisakydama dėl šio pareiškėjos argumento nurodė, jog LVAT laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad yra sudaryta mokestinė paskolos sutartis, nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr. pvz. LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑753/2011). Teismas pritaria atsakovės išdėstytiems argumentams ir pažymi, jog net ir tuo atveju, kai yra su paskirta bauda susijusio mokesčio sumos sumokėjimo terminas išdėstytas, atskirai dar turi būti nustatytos MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudos mokėjimo. Nagrinėjamu atveju, MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių nenustatyta.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.