- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- P-261-36-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- S. S., I. K.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. S., atstovaujamos advokato V. Ž. (V. Ž.), prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. K. (I. K.) ir S. S. skundus atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl piniginių kompensacijų už tarnybines uniformas priteisimo, tretieji suinteresuoti asmenys byloje Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai I. K. ir S. S. kreipėsi į teismą su prašymais (I t., b. l. 3-7, 51-55) ir patikslintais prašymais (I t., b. l. 155-158, 168-171, 185-188; II t., b. l. 19-22), kuriuose prašė įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) išmokėti pinigines kompensacijas – po 1 969,60 Lt vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 126-130) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas) tik kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Vidaus reikalų ministerija, kuriai nutarimu buvo pavesta spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo sąlygų ir tvarkos, 1999 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams (tarp jų ir Policijos departamentui), atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatytos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Nurodė, kad šiuo įsakymu Policijos departamentas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, o šiuos klausimus buvo įpareigotas spręsti atsižvelgdamas į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, t. y. Policijos departamentas visų pirma turėjo atsižvelgti į turimas lėšas, skirtas piniginėms kompensacijoms mokėti, ir tik šioms lėšoms esant, galėjo spręsti apie piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygas, tvarką ir dydį. Pabrėžė, jog piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo tvarką ir sąlygas Policijos departamentui pavaldžiose įstaigose reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte nustatyta, jog policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama iki 80 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformas vertės piniginė kompensacija, kuri apskaičiuojama pagal piniginės kompensacijos apskaičiavimo metu esančias kainas (paskutinė pirkimo kaina), t. y. įtvirtinta teisė, o ne pareiga mokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Taip pat atkreipė dėmesį, kad minėtas Taisyklių punktas nustato dvi sąlygas, kurioms esant asmuo gali gauti iki 80 procentų uniformos vertės piniginę kompensaciją: pirmoji sąlyga – pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Nurodė, kad remiantis Taisyklių 12-16 punktais, pareigūnas, kuriam pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakyme Nr. V-354 „Dėl Lietuvos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normų ir taisyklių patvirtinimo“ nustatytas normas turi būti išduota tarnybinė uniforma, gali su tiesioginio vadovo vizuotu tarnybiniu prašymu dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo kreiptis į policijos įstaigos vadovą, kuris savo ruožtu priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, jei prašymas yra patenkintas, parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos nebuvo įvykdytos ir Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kadangi neįrodė valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjams pinigines kompensacijas vietoj nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotų tarnybinių uniformų.
II.
Pareiškėjos S. S. atstovas advokatas V. Ž. 2011 m. spalio 20 d. (pagal pašto spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008. Nurodo, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų administracinėse byloje Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011 suprato, kad pareiškėjos apeliacine tvarka neskųstoje byloje buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisėtas sprendimas. Pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, nes pagal įstatymą nagrinėjamu atveju atsakovu dėl žalos atlyginimo yra valstybė, o jos atstovas – Policijos departamentas. Teigia, kad tai laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą šioje byloje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje. Tvirtina, kad tai taip pat laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Be to, mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą konstatuodamas, kad pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatos. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjai naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir kaltumo faktui nustatyti. Taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju yra ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 suformuotai teismų praktikai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pareiškėjos prašymas tenkintinas, procesas atnaujintinas.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Prašyme teigiama, kad pareiškėja apie pagrindus proceso atnaujinimui jos administracinėje byloje sužinojo susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Kaip minėta, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2011 m. spalio 20 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Taigi, konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).
Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad buvo padarytas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio aiškinimo ir taikymo pažeidimas.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai I. K. ir S. S. kreipėsi į teismą su prašymais (t. I, b. l. 3-7, 51-55) ir patikslintais prašymais (t. I, b. l. 155-158, 168-171, 185-188; t. II, b. l. 19-22), kuriuose prašė įpareigoti Policijos departamentą išmokėti pinigines kompensacijas – po 1 969,60 Lt vietoj neišduotos tarnybinės uniformos. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse byloje, kuriomis remiasi pareiškėja (administracinės bylos Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011), taip pat nagrinėjo reikalavimus dėl kompensacijos (žalos) priteisimo iš Policijos departamento vietoje neišduotos uniformos. Minėtose bylose buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytos pareigūnų garantijos – aprūpinimo tarnybine uniforma.
Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia nustatyta, jog pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.
Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011).
Tuo tarpu administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. prašymą pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui ir išvadą, kad nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją, iš esmės grindė vien tik poįstatyminiais teisės aktais (nustatydamas, kad Policijos departamentas Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, o šiuos klausimus buvo įpareigotas spręsti atsižvelgdamas į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, be to, nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintose Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklėse numatytos sąlygos piniginei kompensacijai už tarnybines uniformas gauti). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kadangi neįrodė valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas nustatydamas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti kompensacijas negalėjo būti tenkinamas, nesivadovavo ir ginčo santykiams netaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio, kuris, kaip jau buvo minėta, įtvirtina vidaus tarnybos sistemos pareigūnams socialinę garantiją, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Tai įvertinus, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas.
Remiantis išdėstytais argumentais, prašymas dėl proceso Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu tenkintinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).
Savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėja grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje numatytos pareigūnų garantijos, laikosi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (žr., pvz. 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos ir vadovavosi poįstatyminiais teisės aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl darytina išvada, kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu (2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“) teismo precedentą kuria visų pakopų teismai, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesas atnaujintinas, o byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos S. S., atstovaujamos advokato V. Ž. (V. Ž.), prašymą atnaujinti procesą tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytu pagrindu ir perduoti bylą nagrinėti pirmąją instancija Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.