- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- eA-15-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02651-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija, atsakovas) 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 12-01-762 dalį, kurioje atsisakoma išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį; 3) priteisti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sumažintą, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir 5 straipsnio 2 dalimi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai pagal atsakovo pateiktą pažymą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam paskirta pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir mokėta sumažinta. Pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.Skunde taip pat nurodė, kad sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėn., tačiau iš karto į Ministeriją ar teismą nesikreipė, kadangi tikėjo, jog bus nustatytas neišmokėtų pensijų dalies sugrąžinimo mechanizmas. Pareiškėjo teigimu, valstybinė pensija jam buvo sumažinta neteisėtai, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė gauti jam priklausančią visą valstybinę pensiją. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais.Akcentavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nenustatyti. Be to, atsakovas apie pensijos perskaičiavimą neinformavo. Pareiškėjo teigimu, terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 15 d., t. y. nuo tada, kai buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas.Atsakovas Ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo mokama taikant tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas. Konstitucinis Teismas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, taigi pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu pensija buvo perskaičiuojama pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, pagal kurį šio straipsnio galiojimas buvo pratęsiamas 2012 ir 2013 metais, neprieštaravo Konstitucijai. Todėl Ministerijos nuomone, ginčo laikotarpiu pareiškėjui valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama teisėtai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi priimta pareiškėjo skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 12-01-762 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.Teismas nustatė, kad pareiškėjui Ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. vasario 22 d. potvarkiu Nr. VP-35 paskirta 602,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. kreipėsi su prašymu į Ministeriją, kuri 2015 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. 12-01-762 išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.Teismas pažymėjo, kad byloje nekyla ginčas dėl mokėtos pensijos perskaičiavimo aritmetinio teisingumo, skundo reikalavimai yra grindžiami abejonėmis, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas ir 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas atitinka Konstitucijoje įtvirtintus asmenų teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo bei proporcingumo principus.Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą, vertino, ar jo gaunama pensija buvo pagrįstai bei teisėtai perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, jog 2011 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, sprendė, kad pareiškėjo gaunama pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai, todėl skundo reikalavimas dėl pareiškėjo nurodytos pensijos nepriemokos priteisimo nepagrįstas.Pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą, teismas vertino kaip tiesiogiai susijusi su skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemoką, pagrįstumu bei teisėtumu, t. y. išvestinį iš šio reikalavimo. Teismui konstatavus, kad pareiškėjui pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėjas teisės į jo nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo, atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo ir susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagal atsakovo pateiktą pažymą.Pareiškėjas nurodo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pažeidžia pareiškėjo teises, o 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, atitinkamai Nr. XI-1821 ir Nr. XII-92, pratęsti pensijų mažinimo terminai nors ir neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pati sumažintos pensijos dalis turi būti grąžinta kaip nusavinta nuosavybės dalis.Pareiškėjo teigimu, nustatytas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) teisinis reguliavimas yra netolygus, nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms socialines išmokas gaunančioms kategorijos priklausantiems asmenims teises ir laisves akivaizdžiai labiau, negu reikia pasiekti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą bei konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvus. Net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad valstybinių pensijų, taip pat pareigūnų ir karių pensijų mažinimas 2012 ir 2013 metais jau nebebuvo būtina priemonė, neatitiko teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų ir varžo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teises akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, be to, buvo neproporcingas ir diskriminuojančio pobūdžio. Teismas nurodytų aplinkybių nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Atsakovas Ministerija, taip pat atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas byloje kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas ir sumažintų pensijų mokėjimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, pagal kurį šio straipsnio galiojimas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metais, neprieštaravo Konstitucijai. Pensija pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 1 d. nebuvo mažinama.Pažymi, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pasisakė ir dėl galimos valstybinių pensijų gavėjų diskriminacijos socialinio draudimo pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, nurodydamas, kad atsižvelgiant į valstybinių pensijų prigimtį ir pobūdį tokios diskriminacijos nėra. Todėl pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, nuo 2013 m. sausio 1 d., priteisimo.Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde kelia reikalavimą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo ir susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 12-01-762 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Kitą skundo dalį atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi priimtą pareiškėjo skundo reikalavimą, t. y. dėl valstybinės pensijos nepriemokos susidarymo nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo bei Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 12-01-762 dalies, kuria atsisakyta išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, panaikinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų, dėl kurių nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo reikalavimas panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 12-01-762. Atsižvelgiant į tai, apibrėžiamos ir šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (išskyrus atskirus laikotarpius) buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).Teisėjų kolegija, vertindama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo, pažymi, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (be kita ko) dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1090-520/2016 ir kt.).Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir atitinkamai iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.