Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

R. Š., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, jos gynėjui advokatui Petrui Ragauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. ir jo atstovės advokatės Angelės Ikasalienės bei prokuroro Kosto Vinersko apeliacinius skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria R. Š., kaltintai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. Š. buvo kaltinta tuo, kad nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent 2019 m. rugpjūčio 1 d. apie 8 val. 30 min. bendrasavininkams priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Varėnos r., asmeninio konflikto metu tyčia ranka apdraskė veidą A. K., tuo nukentėjusiajam A. K. padarydama odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, dešiniame antakyje ir kaklo kairėje pusėje, linijinius odos nubrozdinimus dešinės akies apatinio voko – dešinio skruosto srityje ir kairiame skruoste, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, taip padarydama nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartyje konstatuota, kad R. Š. veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau šiuos veiksmus ji atliko gindamasi nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. būtinosios ginties sąlygomis, todėl R. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nutraukta. Taip pat pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad, nesant R. Š. veikoje neteisėtumo, nėra ir būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl civilinis ieškinys atmestas.

3. Nukentėjusysis A. K. ir jo atstovė advokatė Angelė Ikasalienė skundžia Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti R. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę – 6 mėnesių laisvės apribojimą. Skunde prašoma priteisti nukentėjusiojo naudai iš R. Š. 5000 Eur neturtinės žalos ir patirtas proceso išlaidas pirmoje bei apeliacinėje instancijose.

3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, padarė išvadas prieštaraujančias byloje ištirtų įrodymų visumai ir nepagrįstai vertino R. Š. veiksmus kaip būtinąją gintį.

3.2. Nukentėjusysis ir jo atstovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog A. K. ir jo šeima turi tokias pačias teises naudotis būstu kaip ir R. Š., todėl teismo pateikta pozicija, kad A. K. įsiveržė į minėtą būstą, tuo sukeldamas grėsmę gyventojų saugumui, yra nepagrįsta ir neįrodyta, o darydamas tokią išvadą teismas akivaizdžiai palaikė R. Š. gynybinę poziciją.

3.3. Be to, pasak nukentėjusiojo ir jo atstovės, teismas visiškai nevertino R. Š. konfliktiško, provokuojančio elgesio iki veiksmų name, lėmusių kitus po to sekusius veiksmus. Pažymima, jog R. Š. nuėjusi į namą, paliko atviras ir įėjimo, ir kambario duris, kas rodo, kad A. K. nekėlė jokio pavojaus.

3.4. Skunde taip pat teigiama, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog konfliktas tęsėsi namo prieangyje, nepagrįstai ir subjektyviai samprotavo dėl įvykių eigos visumos, kiekvieno fizinio kontakto dalyvių veiksmų, remdamasis nenuosekliais R. Š. ir jos sūnaus G. Š. parodymais.

4. Prokuroras Kostas Vinerskas skundžia Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį, prašo ją panaikinti, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti R. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei paskirti jai bausmę – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimą, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Prokuroras taip pat prašo tenkinti nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje R. Š., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjas advokatas Petras Ragauskas prašė apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus. Prokuroras, nukentėjusysis A. K. ir jo atstovė advokatė Angelė Ikasalienė prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Nukentėjusiojo A. K. ir jo atstovės advokatės Angelės Ikasalienės, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Kosto Vinersko apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras K. Vinerskas, nukentėjusysis A. K. ir jo atstovė advokatė Angelė Ikasalienė apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo R. Š. atžvilgiu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, nustačius, jog šią veiką ji padarė esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnis), ir mano, kad R. Š. turėtų būti pripažinta kalta dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal BPK normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑P‑89/2014).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino jų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, vertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei padarė pagrįstą išvadą dėl R. Š. veiksmų ir juos teisingai teisiškai įvertino.

10. R. Š. buvo kaltinama tuo, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. apie 08 val. 30 min. bendrasavininkams priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Varėnos r., asmeninio konflikto metu tyčia ranka apdraskė veidą A. K., tuo nukentėjusiajam A. K. padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog tokie R. Š. veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau bylą nutraukė, nustačius, jog R. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

11. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).

12. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑141/2015).

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. K. po įvykusio žodinio konflikto su R. Š. dėl šulinio naudojimo, atėjo į namą, kur tuo metu buvo R. Š. bei jos sūnus G. Š., ir pastarąjį pastūmė dėl ko šis nugriuvo. Tuomet G. Š. ir A. K. susikibo, abu nugriuvo ant grindų – apačioje buvo G. Š., viršuje – A. K., o R. Š., bandydama A. K. nuo savo sūnaus nutraukti, sužalojo jo veidą.

14. Šios aplinkybės yra patvirtintos teisme ištirtais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai ir pagrįstai jais rėmėsi.

15. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apklausta R. Š. nurodė, jog pasibaigus žodiniam konfliktui, vykusiam prie šulinio, jai grįžus į kambarį ir pradėjus kloti lovą, pamatė pro duris įbėgantį A. K., kuris, užsimojęs rankomis, sakė, kad užmuš. R. Š. nurodė, kad A. K. įėjo dideliais žingsniais, iškėlęs rankas ir įtūžęs. Ji išsigando, užsidengė galvą ir pajuto smūgį į kairį šoną. Kuo jai sudavė, ji nežino, pajuto didelį skausmą. Tuo momentu jos sūnus G. Š. stovėjo prie stalo, o A. K. jį puolė ir stūmė. G. Š., krisdamas ant žemės, trenkėsi galva į stalo koją. Kai G. Š. atsistojo, jie abu su A. K. susiėmė, o būtent: G. Š. laikė A. K. už rankų ir bandė išstumti jį iš gyvenamųjų patalpų, o A. K. smūgiavo G. Š. ir jie abu parkrito ant žemės. A. K., būdamas ant G. Š., ranka smūgiavo jam į kairį smilkinį, spaudė dilbiu jam kaklą. Iš pradžių R. Š. bandė A. K. raminti, po to, bijodama, kad neuždusintų sūnaus – bandė A. K. nuo G. Š. nutempti ir šaukė pagalbos. G. Š. prašė jos kviesti policiją.

16. G. Š. duodamas parodymus apie įvykusį fizinį konfliktą nurodė, jog kai mama R. Š. grįžo į namo vidų ir pradėjo kloti lovas, į kambarį įbėgo A. K., kuris ranka sudavė R. Š. į kairį šoną, tada G. Š. puolė ginti savo motiną, tačiau A. K. jį abiem rankomis nubloškė nuo savęs ir krisdamas G. Š. susitrenkė galvą į stalo koją. Kol stojosi, A. K. toliau konfliktavo su R. Š., ar buvo suduoti smūgiai, neprisimena. Tuomet jis (G. Š.) atsistojęs suėmė A. K. už rankų ir bandė jį išstumti iš kambario. Taip visas veiksmas persikėlė iš kambario į prieangį, kuriame A. K. jį (G. Š.) pagriovė ir, būdamas iš viršaus, sudavė į galvą, pataikydamas į smilkinį bei pradėjo smaugti dilbiu. G. Š. taip pat nurodė, kad norėdamas apsiginti ir, kad A. K. daugiau jam nesuduotų smūgių, jį apsikabino rankomis ir spaudė prie savęs. Tuo momentu R. Š. šaukė pagalbos, buvo išsigandusi.

17. Kai kurias R. Š. ir G. Š. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtinta ir pats nukentėjusysis A. K.. Jis nurodė, jog buvo labai supykęs ir susijaudinęs, įėjo į namą ir R. Š. pasakė, kad ji neturi teisės jo vaikų vadinti debilais. Kai jis atėjo į R. Š. namelį, pats jis buvo vienoje durų pusėje, o G. su mama – kitoje. Nukentėjusysis nurodė, jog G. jis pastūmė būdamas prie slenksčio. Stūmė, nes G. Š. buvo iškėlęs rankas ir užsimojęs. Vėliau G. šoko ant jo ir abu nukrito. G. buvo apačioje, o jis ant viršaus. Tada R. Š. ranka pradėjo draskyti jam veidą, kišo pirštą į akį. A. K. pradėjo šaukti, kad skauda, kaire ranka griebė R. Š. už plaukų. Atbėgo jo žmona S. K.. R. Š. iškvietė policiją.

18. Kaip matyti, R. Š., G. Š. ir A. K. parodymai visiškai sutampa dalyje dėl G. Š. pastūmimo ir jo atsitrenkimo į stalą. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų policijos pareigūnų V. A. ir A. L. parodymai (2 t., b. l. 56-58), kuriuose jie nurodo, kad atvykus pagal iškvietimą, A. K. nurodė, jog jis pastūmė G. Š., kuris krisdamas atsitrenkė į stalo koją ir nusibrozdino veidą, tačiau dėl ko stūmė G. Š. – nesakė.

19. Liudytoja S. K. nurodė, jog kieme išgirdo R. Š. riksmus, kurie sklido iš namo, kuriame gyvena R. Š. ir jos sūnus. R. Š. šaukė: ,,gelbėkit, padėkit“. S. K. nubėgusi pamatė, kad namo prieangyje ant žemės guli G. Š., rankomis ir kojomis apsikabinęs iš priekio A. K., o ant A. K. nugaros – R. Š.. Ji suriko, kad jie visi tučtuojau baigtų, ramintųsi. Matėsi, kad A. K. veidas buvo apdraskytas ir kruvinas. G. Š. pasakė savo motinai kviesti policiją, liudytoja S. K. taip pat pritarė policijos kvietimui. Taigi, ir liudytojos S. K. parodymai patvirtina tiek G. Š. nurodytas aplinkybes, jog jis gulėjo po A. K., tiek ir R. Š. nurodytas aplinkybes, jog ji bandė atitraukti nuo sūnaus A. K., t. y. buvo virš jo.

20. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog R. Š. parodymai viso proceso metu kito, kolegija atkreipia dėmesį, jog iš tiesų šioje byloje (kur R. Š. buvo kaltinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį) ji nurodė didesnį A. K. suduotų smūgių skaičių nei byloje, kurioje dėl jos sūnaus sužalojimo kaltinamas A. K. (tos bylos apklausos protokolai buvo tiriami nagrinėjamoje byloje). Tačiau, nežiūrint to, apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvertino ir kitus bylos duomenis, o būtent liudytojų V. A., A. L., S. K., G. Š. parodymus, specialisto išvadas dėl R. Š. padarytų sužalojimų, kas teismui suteikė pagrindą R. Š. parodymus, duotus nagrinėjamoje byloje, vertinti, kaip atitinkančius tikrovę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog aplinkybė, kad R. Š. skirtingose bylose ir būdama skirtingose procesinėse padėtyse nevienodai nurodė jai suduotų smūgių skaičių, sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos, esminės reikšmės neturi, kadangi, kaip matyti tiek iš R. Š. tiek iš G. Š. parodymų, R. Š. veiksmus A. K. atžvilgiu atliko ne pati gindamasi nuo jo smurtinių veiksmų, o gindama nuo jų savo sūnų G. Š..

21. Dėl A. K. veiksmų prieš G. Š., R. Š. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, vienodai nurodydama nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo G. Š. fizinio kontakto aplinkybes. R. Š. nurodytos aplinkybės atitinka G. Š. nustatytus sužalojimus, konstatuotus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini).

22. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme tvirtino, kad ji nekalta dėl nukentėjusiojo sužalojimo, kadangi tyčia jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o viso konflikto metu aktyviai gynė nuo jo savo sūnų, todėl galėjo padaryti sužalojimus. Tokią R. Š. poziciją patvirtino ir G. Š. parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 46 b. l.) dėl A. K. konstatuotų sužalojimų. Tam, jog minėti sužalojimai galėjo būti padaryti R. Š. nurodytu būdu, neprieštarauja ir specialisto S. J. apklausa apylinkės teisme, kur jis patvirtino, kad A. K. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ir ginantis, ir puolant.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ne tik R. Š., bet ir nukentėjusysis A. K. ne visiškai vienodai įvairiose apklausose aiškino apie situaciją, jo parodymai taip pat viso proceso metu šiek tiek kito. A. K. nevienodai aiškino aplinkybes apie veido draskymą, nurodydamas, kad tai buvo du kartus: pirmą kartą – po to kai pastūmė G. Š. ir šis nukrito prie stalo, o antrą kartą – kai abu buvo parkritę prieangyje, kitose apklausose nurodydamas tik tai, jog buvo draskomas, kai abu su G. Š. buvo parkritę prieangyje. Vertinant tiek R. Š., tiek A. K. parodymus, atsižvelgiama ir į tai, jog tarp jų egzistuoja įtempti ir konfliktiški santykiai, kas sudaro pagrindą tiek vieno, tiek kito parodymais remtis tiek, kiek jie patvirtinti kitais bylos duomenimis.

24. Šiame kontekste, kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nurodoma A. K. versija dėl fizinio konflikto su G. Š. visiškai neatitinka tikrovės. Tokią versiją paneigia G. Š. ir R. Š. parodymai bei specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl R. Š. ir G. Š. sužalojimų (2 t., 38-42 b. l.). Iš specialisto išvadų, kuriose buvo nustatyti sužalojimai G. Š., matyti, kad jam buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kairio antakio srityje (kliniškai), dešiniame žaste, odos nubrozdinimai kaktos kairėje, kaklo dešinėje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu papildomai uždavus specialistui klausimą, ar galėjo būti tokie sužalojimai G. Š. padaryti A. K. pastumiant ranka į krūtinę G. Š., G. Š. iš priekio užšokus ant A. K. ir jį apglėbus rankomis ir kojomis bei abiem krentant ant žemės, specialistas nurodė, kad vertinant sužalojimus visumoje, mažai tikėtina, kad G. Š. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti A. K. nurodytomis aplinkybėmis. Taigi apylinkės teismas pagrįstai atmetė ir šią nukentėjusiojo A. K. versiją.

25. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis ir jo atstovė apeliaciniuose skunduose teigė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad R. Š. buvo žodinio konflikto iniciatorė ir kad jos pasakyti įžeidžiantys žodžiai išprovokavo A. K.. Ginčo dėl tarp R. Š. ir A. K. vykusio žodinio konflikto sodybos kieme – nėra. Šį jų apsižodžiavimą girdėjo ir nukentėjusiojo A. K. sutuoktinė S. K., kuri liepė vyrui nesivelti į konfliktą bei eiti į namą, ir R. Š. sūnus, kuris taip pat ramino mamą. Tačiau nustatyta aplinkybė, jog po šio konflikto R. Š. atėjo namo ir nuėjo kloti lovos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog minėtas konfliktas buvo pasibaigęs. Tai, jog konfliktas pasibaigė patvirtino ir pats A. K., kuris apylinkės teisme nurodė, jog konfliktas su R. Š. buvo baigtas, o jis nuėjo paskui ją (2 t., 53 b. l.). Kad minėtas konfliktas buvo baigtas iš esmės savo apeliaciniame skunde sutinka ir prokuroras, teigdamas, jog šio konflikto iniciatorė buvo R. Š., kurio pabaigoje A. K. dukrų atžvilgiu pasakė žeminančius, įžeidžiančius žodžius ir, nuėjusi į namą, paliko atviras duris.

26. Taigi, R. Š. veiksmai – grįžimas po žodinio konflikto namo, užsiėmimas įprastais ruošos darbais, suteikia pagrindą daryti išvadai, jog aptariamas konfliktas pasibaigė ir būtent tuo metu į namą atėjo A. K., kuris grėsmingu tonu klausė apie R. Š. pasakytus žodžius, t. y. iš esmės pradėjo naują konfliktą. Tuomet A. K. ir sudavė smūgį R. Š., o vėliau pastūmė jos sūnų. Atkreiptinas dėmesys, jog R. Š. ne iš karto padarė nukentėjusiajam sužalojimus, o tik po to, kai jis nesiliovė smurtavęs. Nors A. K. viso proceso metu teigė, jog pirmas smurtą pradėjo vartoti G. Š., tačiau, bylos duomenys patvirtina, jog buvo priešingai – A. K. pirmas sudavė R. Š. ir pastūmė G. Š., dėl ko pastarasis ir ėmėsi priemonių nukentėjusiajam sulaikyti, kad nebūtų smurtaujama toliau. Aplinkybę, jog ne G. Š. pirmas ėmėsi smurtinių veiksmų patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai, kur jis teigia, jog G. Š. pastūmė tuomet, kai jis ėjo link jo iškeltomis rankomis. Kaip jau buvo minėta, A. K., būdamas laikomas G. Š., dilbiu spaudė pastarojo kaklą dėl ko R. Š., bandydama jį atitraukti nuo sūnaus, padarė sužalojimus veide. Įvertinus tai, kolegija daro išvadą, kad būtent A. K. veiksmai buvo pavojingas kėsinimasis, jis buvo ir realus, ir akivaizdus bei nukreiptas į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, o būtent G. Š. sveikatą. Kėsinimasis akivaizdžiai buvo pradėtas ir nepasibaigęs, R. Š. veidą A. K. apdraskė pastarajam tebetęsiant fizinio smurto veiksmus. Taigi visos išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ginantis nebuvo panaudota didesnė jėga nei tai buvo būtina, siekiant atremti pavojingą kėsinimąsi.

27. Nukentėjusysis A. K. tiek apeliaciniame skunde, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu daug dėmesio skyrė įrodinėdamas aplinkybę, kad jis turi teisę naudotis patalpomis, kuriose vyko aptarimas fizinis konfliktas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog, nagrinėjamu atveju, būtinosios ginties situacija susidarė ne dėl A. K. patekimo į namą, kuriuo naudojosi R. Š. su sūnumi, o dėl tolesnių A. K. smurtinių veiksmų, todėl šiuo atveju aplinkybė, jog galimai A. K. turėjo teisę patekti į dalį minėto namo, o tuo pačiu ir konkreti konflikto vieta – kambaryje ar prieangyje – reikšmės neturi. Taip pat neturi reikšmės ir prokuroro skunde akcentuojama aplinkybė, jog R. Š., įeidama į namą, paliko atidarytas duris. Tai, jog R. Š. neužsidarė ir neužsirakino name tik patvirtina, jog jokio konflikto tęsinio ji nesitikėjo ir jis prasidėjo tik A. K. įėjus.

28. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovės apeliaciniai skundai atmetami.

30. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama nutartis keičiama dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas) ir nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo A. K. ir jo atstovės advokatės Angelės Ikasalienės, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Kosto Vinersko apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį pakeisti, nurodant, jog A. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.