Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal K. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2017 m. birželio 28 d. buvo gautas K. N. pranešimas, kad 2017 m. birželio 28 d. asmuo įsibrovė į jo kiemo teritoriją, iš pažiūros neblaivus, agresyviai beldė į duris, reiškė nepasitenkinimą dėl šuns lojimo. Iškeikė necenzūriniais žodžiais, naudojo jėgą, stumdėsi ir smūgiavo į krūtinės sritį. Grasino paleisti savo šunis į jo kiemo teritoriją, šunys iš pažiūros koviniai. Taip pat grasino susidoroti su jų katinu (užsiundyti savo šunis), vien dėl to, kad jis vaikštinėja už kiemo ribų. Šis asmuo jokio nepasitenkinimo nepareiškė tuo metu, kada jie buvo lauke, maždaug nuo 16 val. iki 18.30 val., neužsiminė, kad šuns lojimas nepatinka ir erzina. Nurodė, kad anksčiau jis kreipėsi į policiją dėl triukšmo, alkoholio vartojimo nakties metu adresu: (duomenys neskelbtini), ir galbūt kaimynė laiko pyktį, ieško priekabių, priekaištavo, kad jie kreipėsi į policiją dėl garsiai leidžiamos muzikos. Užsipuolęs asmuo – moteris, žemo ūgio, pusamžė, būtent ji įsibrovė į jo kiemo teritoriją, šaukė asmenį, kuris turėjo paleisti šunis.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjas L. N. 2017 m. birželio 30 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnį nutraukė. Nutarime nurodyta, kad negauta jokių reikšmingų duomenų administracinio nusižengimo tyrimui vykdyti, R. Š. veikoje nenustatyta ANK 481 straipsnio požymių. Pareiškėjui išaiškinta teisė dėl R. Š. elgesio ir pasakytų žodžių ginti savo garbę ir orumą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnį civilinio proceso tvarka.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu K. N. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismui.

Skunde nurodoma, kad tai, jog R. Š. pažeidė viešąją tvarką, patvirtina liudytojų parodymai, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Š. savo veiksmais viešosios tvarkos nepažeidė. Apeliantas pažymi, kad aplinkybę, jog tarp jo (K. N.) ir R. Š. įvyko konfliktas, patvirtino ir pati R. Š., ir jos sutuoktinis R. Š.. Konfliktą iniciavo R. Š., įsiveržusi į privačią teritoriją. Liudytoja V. B. patvirtino girdėjusi, kaip R. Š. šaukė ant K. N. ir jo draugės L. G., grasino – sakė: „R., paleisk šunis“, konfliktą matė ir viską girdėjo jos (V. B.) anūkės ir jas reikėjo raminti. Taigi R. Š. elgesį matė ir girdėjo pašaliniai asmenys, dėl to jie patyrė išgąstį, buvo sutrikdyta jų rimtis, o tai teismų praktikoje neabejotinai laikytina viešosios tvarkos pažeidimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, tik nurodė, kad V. B. pati konflikto nematė, nors V. B. patvirtino, kad konfliktą matė jos anūkės, ji pati girdėjo R. Š. šaukimą, grasinančius žodžius. K. N. teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi R. Š. parodymais, tačiau nesivadovavo jo ir liudytojos L. G. parodymais, neatsižvelgė į liudytojos V. B. parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad R. Š. šaukė, vartojo grasinančius žodžius, įsiveržė į jam (K. N.) nuosavybės teise priklausančią teritoriją, pati inicijavo konfliktą, kurį girdėjo kaimynė V. B. ir matė jos anūkės, apelianto vertinimu, darytina išvada, kad R. Š. pažeidė viešąją tvarką. Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, t. y. liudytojų parodymų, priimdamas skundžiamą nutartį daugiausia vadovavosi R. Š. parodymais, teismo nutartis turi būti panaikinta.

K. N. taip pat pažymi, kad jis savo skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, jog R. Š. veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nes R. Š. elgesys atitinka būtent šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-349-699/2017). Teigia, kad iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, jog R. Š. įsibrovė į jo (K. N.) teritoriją, galbūt buvo neblaivi, šaukė, vartojo grasinančius žodžius jo ir L. G. atžvilgiu, tai padarė ne jai priklausančiame kieme, t. y. viešoje vietoje, visa tai matė L. G., liudytoja V. B., kuri patvirtino, kad konfliktą matė jos anūkės. Nors, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, R. Š., atėjusi pas jį (K. N.), mėgino spręsti savo asmeninius santykius, ji tai darė viešoje vietoje, t. y. jo privataus kiemo teritorijoje, kur viską galėjo matyti ir girdėti aplinkiniai, kuriems R. Š. pademonstravo nepagarbą ir sutrikdė jų rimtį. Dėl neteisėtų R. Š. veiksmų be kita ko buvo nutrauktas jo ir jo draugės poilsis, kilo sumaištis. Taigi, savo įžūliu elgesiu R. Š. pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, jo (K. N.) šeimos nariams, kaimynams, juos išgąsdino, sutrikdė aplinkinių gyventojų bei praeivių rimtį. Pažymi, kad R. Š. elgesį galėjo bet kuriuo metu pamatyti, o galbūt ir pamatė, praeiviai.

K. N. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnis).

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-43-2014, 2AT-3-976/2015, 2AT-27-976/2015 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų duomenų visumą, įskaitant ir liudytojų parodymus, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Iš R. Š. parodymų matyti, kad ji nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir žmonių rimties, pas kaimyną K. N. ji nuėjo neapsikentusi pastarojo šuns lojimo, norėdama paprašyti, kad šuo būtų uždarytas ir nebelotų. Prieš tai ji prie tvoros buvo sušukusi: „Užsidaryk šuniuką“, o kai niekas jos neišgirdo, ji nuėjo prie kaimynų vartų, į juos pabeldė, ir, kadangi niekas į lauką neišėjo, ji įėjo į kiemą ir pabeldė į namelio duris. Ji necenzūrinių žodžių nevartojo, tik po to, kai iš namelio išėjusi moteris ją pavadino „ryža“, ji pastarąją galėjo pavadinti blondine. Kai kaimynas ją pastūmė, ji, atsakydama į jo veiksmus, taip pat jį pastūmė (b. l. 39–40). Atkreipiamas dėmesys, kad K. N. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis suprato, jog į jo kiemą R. Š. atėjo pareikšti pretenzijų dėl jų šuns lojimo. R. Š. atsisakius išeiti iš kiemo, jis pastarajai įžeidžiančiai pasakė: „Ryža, eik iš kiemo“ ir sugriebė jai už rankos. R. Š. jį stumtelėjo, jėgos nenaudojo, jis fizinio skausmo nepajuto (b. l. 38–39). Liudytoja, K. N. draugė L. G. teismo posėdyje paaiškino, kad jų šuo galėjo loti, nes pro tvoros plyšelį galėjo matyti kaimynų šunį. Taip pat nurodė, kad R. Š. stumtelėjo jos draugą K. N., o pastarasis už rankos stumtelėjo ją atgal, bandė išstumti iš kiemo, sakydamas: „Ryža, varyk iš kiemo“ (b. l. 40). Tai, kad tąkart lojo K. N. šuo, patvirtino ir liudytojai R. Š. bei V. B.. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja V. B. nurodė, jog paties konflikto ji nematė ir negirdėjo, tik girdėjo R. Š. šaukiant: „R., paleisk šunis“, keiksmažodžių negirdėjo (b. l. 46).

Taigi iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. Š. į K. N. priklausančią privačią teritoriją – kiemą – atėjo tik paprašyti uždaryti šunį, kad jis nebelotų, objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad ji būtų vartojusi necenzūrinius žodžius, nėra. Vien tai, kad liudytoja V. B. nurodė girdėjusi R. Š. šaukiant: „R., paleisk šunis“, taip pat tai, kad V. B. nurodė, jog triukšmą girdėjo balkone buvusios jos anūkės ir jos atbėgusios paklausė: „Močiute, kas atsitiko, pas L. mačiau E. mamytė nulėkė?“, nėra pagrindas konstatuoti, kad R. Š. atliko tyčinius veiksmus, kuriais siekė pažeisti viešąją tvarką. Akivaizdu, kad V. B. 6–7 metų anūkės atėjo pas močiutę paklausti kodėl „<...> pas L. <...> E. mamytė nulėkė?“ vedamos vaikiško smalsumo, o ne todėl, kad būtų išsigandusios. Pastebėtina, kad liudytoja V. B. be kita ko nurodė savo anūkėms pasakiusi, jog nieko nenutiko, be to, dėl R. Š. veiksmų ji skundo policijai neteikė. Esant paminėtoms aplinkybėms pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. Š. nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir jos nepažeidė, jos išsakyti žodžiai buvo skirti tik K. N.. Tai, kad tarp K. N. ir R. Š. privačioje teritorijoje įvyko konfliktas, nėra pagrindas konstatuoti, kad R. Š. padarė ANK 481 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą ar, juo labiau, BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje akcentavo pirmosios instancijos teismas, duomenų, patvirtinančių, kad kaimynams aiškinantis asmeninius santykius, būtų buvę pažeisti pašalinių asmenų teisėti interesai, kad būtų buvęs sutrikdytas visuomenės gyvenimo ritmas, nėra, todėl taip pat nėra pagrindo inicijuoti baudžiamąjį procesą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį nepakeistą ir K. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.