Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimi, iš R. K. konfiskuota 180 000 Lt.

Priteista iš R. K. valstybei 1 930,20 Lt proceso išlaidų.

R. K. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės turtą, o būtent:

jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau-UAB) „L. P.“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir atlikdamas kasininko pareigas, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1889, 37 straipsnio reikalavimus ir užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turtą ir sudaryti sandorius, pagal 2012-05-07 prekių pardavimo sutartį pardavus UAB „G“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), 140 tonų grikių kruopų, kurias UAB „L. P.“ pagal 2012-04-09 prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, įsigijo iš RAB „T. L.“ INN (duomenys neskelbtini), reg. Adresu (duomenys neskelbtini), už parduotas prekes- 140 tonų grikių kruopų iš UAB „G“ į UAB „L. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „S“ gavęs: 2012-05-08 pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) - 85353,00 Lt, 2012-05-08 pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) - 128 030,00 Lt, 2012-05-10 pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) - 34 142,44 Lt, iš viso 247 525,44 Lt, dalį gautų pinigų, t.y. 180 000,00 Lt pagal 2012-06-11 kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išsiėmė iš UAB „L. P.“ kasos, nurodydamas pagrindą - išduota ilgalaikė paskola – 180 000,00 Lt, kurių UAB „P. P.“ negrąžino, tokiu būdu jis tyčia pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, UAB „L. P.“ priklausantį didelės vertės turtą- 180 000,00 Lt, tuo bendrovei padarydamas didelę – 180 000, 00 Lt turtinę žalą.

Pagal apeliacinės instancijos teisme duotus liudytojo B. N. F. parodymus, 2012 m. balandžio 9 d. tarp įmonių ,,T. L.“ ir ,,L. P.“ buvo sudaryta sutartis dėl 140 tonų grikių tiekimo į Lietuvos Respubliką. Grikių pardavimo kaina Lietuvoje buvo aptarta iš anksto. Tuo metu, kai muitinėje vyko grikių krovinio registracija, jam ir A. M. paskambino R. K. ir pasakė, kad grikių kaina Lietuvoje sumažėjo kelis kartus ir paprašė sustabdyti jų pakrovimą, kadangi pagal sutartą kainą nebus galima parduoti grikių Lietuvoje. Jis, A. M. ir R. K. sprendė, kaip galima būtų kompensuoti patirtus nuostolius. Buvo pasiūlyti su variantai. Pirmas – tai lėšų, gautų iš grikių pardavimo Lietuvoje, paleidimas į tolesnę apyvartą, antras – šias pinigines lėšas atiduoti kaip kreditą už procentus suinteresuotiems asmenims, taip gautomis palūkanomis kompensuojant atsiradusius įmonės nuostolius. Šį klausimą galutinai turėjo išspręsti A. M., kaip įmonės ,,T. L.“ akcininkas ir įmonės ,,L. P.“ pagrindinis akcininkas. A. M. pasirinko antrą variantą dėl paskolos suteikimo. R. K., kaip komercijos direktorius, pasiūlė paskolą paimti savo vardu, o po to šiuos pinigus paskolinti trečiajam asmeniui už 8 procentų metines palūkanas. A. M., kaip pagrindinis įmonės ,,L. P.“ akcininkas, sutiko su tuo. Jam buvo pavesta parengti sutartį rusų kalba apie tai, kad A. M. davė sutikimą įmonės ,,L. P.“ direktoriui R. K. paimti paskolą. Jis paruošė minėtą dokumentą ir perdavė A. M. pasirašyti. A. M. turėjo pasirašyti šį dokumentą ir persiųsti R. K. R. K. žinojo, kad A. M. neprieštarauja šios paskolos paėmimui, kadangi jie tai aptarė (t. 4, b. l. 105-108).

Pagal apeliacinės instancijos teisme duotus liudytojos J. L. parodymus, ji dirba UAB ,,A“ vyriausiąja finansininke. R. K. yra sudaręs sutartį su UAB ,,A“ sutartį dėl apskaitos vedimo. Ji tvarkė šios įmonės apskaitą ir nagrinėjamo įvykio metu. Jai R. K. pateikė kasos išlaidų orderį ir kasos pajamų orderį dėl pinigų paėmimo ir šis pinigų paėmimas buvo užfiksuotas įmonės buhalterinėje apskaitoje kaip paskola. R. K., pateikdamas šiuos pirminius dokumentus, taip pateisino šią ūkinę operaciją. Ji ant pirminių dokumentų nepasirašo, juose pasirašo tik direktorius. Už tas operacijas, kurios yra ten įregistruojamos, atsako pats pirminių dokumentų pateikėjas. Po to, paprastai, kai direktorius pateikia jai pirminius dokumentus, yra sudaromas registras, kuriame jau turi būti ir jų parašas, išskyrus kasos knygoje.

Šias liudytojos J. L. nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė A. S. Tik nurodė, kad ant registrų turi būti buhalterio parašas, tačiau registrai apskaitos tvarkyme yra be buhalterio parašų, yra pasirašęs tik direktorius. Be to, anot specialistės, kasos išlaidų orderis 180 000,00 Lt sumai turėjo atsispindėti apyvartos žurnale sąskaitoje 272, tačiau šios sumos 2012 m. birželio mėnesio data nėra įregistruota. Šią sumą turėjo įregistruoti buhalterė, o ne R. K..

Iš šių aptartų nuteistojo R. K., liudytojų J. L., B. N. F. parodymų, specialistės A. S. paaiškinimų matyti, kad iš tiesų R. K. bendravo su pagrindiniu įmonės ,,L. P.“ akcininku A. M. dėl leidimo paimti paskolą ir tokia paskolos sutartis buvo paruošta, tačiau R. K. jos negavo. Kadangi R. K. prieštaravimų iš A. M. dėl paskolos paėmimo negavo, jis paėmė pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės kasos 180 000 Lt dydžio paskolą. Po to, pagal 2012-06-11 UAB ,,L. P.“ kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėta iš bendrovės kasos 180 000 Lt dydžio paskola buvo deklaruota ,,juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“. Taip pat R. K. paimti 180 000,00 Lt buvo apskaityti įmonės ,,L. P.“ finansinėje atskaitomybėje kaip paskola. Tokiu būdu byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad pagrindiniam akcininkui A. M. buvo žinoma apie R. K. ketinimus paimti paskolą ir jis neprieštaravo tam, jam tuo metu buvo priimtinas toks sprendimas dėl nuostolių, atsiradusių dėl nepavykusio sandorio, padengimo, kuris buvo priimtas abipusių derybų. Šis pats pavedė paruošti paskolos sutartį ir ši buvo paruošta. Tačiau šios sutarties A. M. neatsiuntė R. K. ir tokiu būdu oficialaus pagrindinio akcininko A. M. leidimas paimti paskolą R. K. nebuvo duotas. Visos šios aplinkybės iš esmės liudija, kad R. K. ir įmonę ,,L. P.“, kurio pagrindinis akcininkas buvo A. M., siejo civiliniai teisiniai santykiai. Tarp jų buvo sudarytas sandoris, kuriuo remiantis R. K. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės kasos paėmė 180 000 Lt dydžio paskolą. Tačiau nebuvo gautas oficialus juridinio organo, šiuo atveju pagrindinio akcininko, kurio sprendimai pagal bendrovės įstatus, buvo prilyginami visuotinio akcininkų sprendimams (t. t. 2, b. l. 259), pritarimas šiam sandoriui. Todėl, kolegijos nuomone, esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, visų pirma negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. K. aiškinimai apie paskolą yra tik priedanga, siekiant nuslėpti tikruosius kėslus pasisavinti jam patikėta turtą, paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad paskolos sutartis nebuvo fiktyvi, ji buvo sudaryta. Įmonės ,,L. P.“ finansinėje atskaitomybėje užfiksuoti duomenys aiškiai patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, tai yra R. K.. Juolab, kad šios aplinkybės niekada neneigė ir pats nuteistasis R. K. Pažymėtina tai, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilines bylas, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Todėl kolegijai abejonių dėl pačios paskolos sutarties sudarymo nekyla. Tai, kad nebuvo gautas oficialus juridinio organo pritarimas šiam sandoriui, kolegijos nuomone, taip pat dar neliudija apie R. K. nusikalstamus veiksmus, kaip kad nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Toks šio pažeidimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, interpretavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik neatitiktų teismų praktikos, bet ir visiškai eliminuoja galimybę taikyti CK ir CPK. Kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikalstama, kolegijos nuomone, nepakanka vien juridinio asmens organo kompetencijos pažeidimo. Juridinio asmens organo kompetencijos pažeidimas pirmiausia reiškia, kad šis sandoris turi valios trūkumų, kuris gali būti pašalintas juridiniam asmeniui pritarus jo sudarymui. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste svarbi yra ir dar viena aplinkybė, ar tam tikro juridinio organo pritarimas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apskritai buvo būtinas. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Vienasmenį organą (administracijos direktorių) bendrovė turi visada, kolegialų (valdyba) – bendrovės dalyvių pasirinkimu. Kaip matyti iš bendrovės ,,L. P.“ įstatų, bendrovės organai – visuotinis akcininkų susirinkimas ir bendrovės vadovas (direktorius), o valdyba bendrovėje nebuvo sudaryta. Pagal ABĮ 19 straipsnio 4 dalį, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas, išskyrus šio įstatymo numatytas išimtis. ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienašališkai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sandorius bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos (jeigu ji yra sudaroma) sprendimus šiuos sandorius sudaryti. Jeigu bendrovės valdyba nesudaroma, bendrovės vadovas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, nustatytus šio įstatymo 34 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9 ir 10 dalyse. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad bendrovės ,,L. P.“ direktorius R. K., sudarydamas paskolos sutartį, nepažeidė nei steigimo dokumentuose, nei ABĮ nustatytų nuostatų, susijusių su juridinio asmens vienasmenio valdymo organo teisėmis ir pareigomis. Prieš sudarydamas paskolos sutartį, R. K. neprivalėjo gauti visuotinio akcininkų, įskaitant pagrindinio akcininko A. M., sutikimo ar pritarimo. Bendrovėje ,,L. P.“ valdyba nebuvo sudaryta, už sprendimų, susijusių su kasdienine bendrovės veikla, priėmimą buvo atsakingas bendrovės direktorius R. K., kuriuos jis priimti turėjo ABĮ ir bendrovės įstatuose nustatyta tvarka. Bendrovės ,,L. P.“ įstatuose nebuvo nustatyta, kad bendrovės direktorius, prieš priimdamas ABĮ 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sprendimus, turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Byloje tokių duomenų, kad tokia pareiga buvo nustatyta kituose bendrovės ,,L. P.“ priimtuose aktuose ar akcininkų sprendimuose, nėra. Todėl laikytina, kad nepaisant to, kad nebuvo gautas oficialus juridinio organo, šiuo atveju pagrindinio akcininko, kurio sprendimai pagal bendrovės įstatus, buvo prilyginami visuotinio akcininkų sprendimams (t. 2, b. l. 259), pritarimas šiam sandoriui, ši aplinkybė, įvertinus tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą (sutikimą) nereikėjo, taip pat negali būti pagrindu daryti išvadą, kad R. K., paimdamas pinigus, siekė tai nuslėpti nuo kitų įmonės valdyme dalyvavusių asmenų ir taip pasielgdamas elgėsi neteisėtai ir pasisavino šiuos pinigus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada ne tik neatitiktų byloje surinktais įrodymais nustatytų aplinkybių, iš kurių matyti, kad R. K. paėmė paskolą ne tik tai suderinęs su pagrindiniu akcininku A. M., tai yra su pastarojo žinia, ir veikdamas bendrovės interesais (A. M. sprendimu buvo nutarta suteikti kreditą už procentus suinteresuotiems asmenims, taip gautomis palūkanomis kompensuojant atsiradusius įmonės nuostolius; R. K. pasiūlė paskolą paimti savo vardu, o po to šiuos pinigus paskolinti trečiajam asmeniui už 8 procentų metines palūkanas), tačiau prieštarautų ir tuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui, pagal kurį visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas šiam sandoriui nebuvo būtinas, R. K., kaip bendrovės ,,L. P.“ direktorius, pats galėjo priimti sprendimą dėl šio sandorio.

Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, negalima laikyti, kad R. K. paimtos iš bendrovės kasos piniginės lėšos buvo jo pasisavintos, t. y. neteisėtai neatlygintinai šį turtą paverčiant savo nuosavybe.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip turto pasisavinimą, kaltininkas formaliai teisiškai sudaro sandorius (susitarimus), kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti savo turiniu, ir jais pasinaudodamas siekia nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai svetimą jo žinioje ar jam patikėtą turtą paverčia savo nuosavybe. Byloje dėl 180 000 Lt piniginių lėšų paėmimo iš bendrovės kasos tokios aplinkybės nėra įrodytos. Priešingai, pagal byloje nustatytas aplinkybes, R. K. neturėjo tikslo neatlygintinai pasisavinti turto ir tokiu būdu nesiekė pasekmių – padaryti turtinę žalą bendrovei. Nors tokiu sandoriu, ši prieš tai aptarus tik elektroniniu paštu ir negavęs iš A. M. pasirašytos paskolos sutarties, jis prisiėmė riziką, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši neviršijo bendrovės veikloje įprastos ūkinės - komercinės rizikos, nes joje buvo įprasta, kad daugelis klausimų buvo sprendžiami juos aptariant elektroniniu paštu. Be to, R. K. buvo įsitikinęs, kad tam neprieštarauja ir pagrindinis bendrovės akcininkas A. M. Byloje tokių duomenų, kad A. M. kokiu nors būdu būtų davęs R. K. suprasti, kad jo sprendimas dėl paskolos suteikimo R. K. keičiasi, nėra. Be to, šioje byloje apskritai nustatyta, kad R. K., kaip bendrovės ,,L. P.“ direktorius, pats galėjo priimti sprendimą dėl šio sandorio, jam visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas ar sutikimas nebuvo reikalingas. Esant tokios byloje nustatytoms aplinkybėms, R. K. piniginių lėšų kaip paskolos paėmimas iš bendrovės kasos, negali būti vertinamas kaip turto pasisavinimas. Neatlygintinumo požymis yra privalomas kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bandant pagrįsti R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo taip pat apeliuojama į tai, kad R. K. iki šios negrąžino šios paskolos.

Pažymėtina, kad daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkera kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dar 2007 m. spalio 11 d. priimtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 buvo nurodyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse taip pat dėstomi tokie patys precedentinę reikšmę turintys išaiškinimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2013, Nr. 2K-7-85/20013).

Taigi, paminėtoje ilgametėje teismų praktikoje vienareikšmiškai laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu kreditoriaus ar žalą patyrusio asmens galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, pasunkinimu.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi buti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi buti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą pabrėžta tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisines atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutine, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Šioje byloje kolegija laiko, kad sutarties, sudarytos tarp R. K. ir bendrovės ,,L. P.“ dėl paskolos suteikimo R. K., fakto įrodinėjimas ir R. K., kaip paskolos gavėjo, identifikavimas nebuvo ir nėra apsunkintas. Bendrovės ,,L. P.“ pagrindiniam akcininkui žinomi R. K. duomenys, taip pat jam prieinami ir bendrovės ,,L. P.“ finansiniai duomenys, kurie aiškiai patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, tai yra R. K. Juolab, kad pats R. K. šių aplinkybių dėl paskolos suteikimo jam taip neginčija ir nevengia jos grąžinti. Tačiau civilinės teisės normose numatytomis galimybėmis bendrovė nepasinaudojo, nors tai buvo įmanoma, nes nustačius, kad paskola R. K. buvo suteikta, ko niekada neneigė ir pats R. K., bendrovė galėjo imtis priemonių, jog paskolinti R. K. pinigai būtų sugrąžinti bendrovei. Nagrinėjamu atveju buvo apeitos civiliniame kodeksuose reglamentuotos galimybės išieškoti R. K. išmokėtus pinigus ir imtasi iš karto griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės, nors, kaip matyti, iš bylos, baudžiamuoju procesu net nesiekta, kad būtų atlyginta turtinė žala, nepareikštas civilinis ieškinys. Byloje buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.

Dėl viso to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, šioje byloje nebuvo nustatytos. Byloje neįrodyta, kad R. K., pasinaudodamas fiktyvia sutartimi, būtų siekęs nusikalstamų tikslų ir neatlygintinai svetimą jo žinioje buvusį turtą pavertęs savo nuosavybe ar sąmoningai neteisėtais veiksmais būtų užkirtęs kelią paskolos sutarties vykdymui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, galima konstatuoti, kad susidariusi situacija tarp R. K. iš vienos pusės ir bendrovės ,,L. P.“ pagrindinio akcininko A. M. iš kitos pusės, gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Esant tokiems bylos duomenims, šiuo atveju civilinių teisinių santykių kriminalizavimas būtų dirbtinis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktines aplinkybes dėl šios sutarties sudarymo, nesilaikė baudžiamosios teisės kaip paskutinės priemonės principo (ultima ratio).

Taigi, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį taikymas nebuvo pagrįstas visų būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu apelianto R. K. veikoje, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl R. K. turi būti išteisintas. Tačiau pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai. Nukentėjusiojo teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. K. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo R. K. išteisintinas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, naikintina ir nuosprendžio dalis dėl 180 000 Lt konfiskavimo iš R. K.

Dėl tos pačios priežasties taip pat naikintina ir R. K. paskirta procesinė prievartos priemonė, tai yra rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Nuteistasis R. K. apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti iš jo valstybei 1 930,20 Lt proceso išlaidų.

BPK 105 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad išlaidos, atsiradusios dėl tyrimo ar nagrinėjimo atidėjimo, kai kas nors iš proceso dalyvių be svarbios priežasties neatvyko, išieškomos iš neatvykusio proceso dalyvio.

Byloje nustatyta, kad R. K. neatvyko į 2014-03-14 vykusį teismo posėdį pirmosios instancijos teisme, dėl ko reikėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir dėl to buvo papildomų išlaidų, susijusių su liudytojo A. M. atvykimu į pirmosios instancijos teismą. Pirmosios instancijos teismui atidėjus teismo posėdį R. K. į šį teismo posėdį neatvykus be svarbios priežasties (teismui nebuvo pateikta nustatytos formos gydytojų išduota pažyma, pateisinanti R. K. neatvykimą), liudytojas vėl buvo kviečiamas atvykti į kitą 2014-04-03 teismo posėdį. Dėl viso to liudytojas turėjo išlaidų (1135,43 Lt dėl vykimo į 2014-03-14 teismo posėdį ir 794,77 Lt dėl vykimo į 2014-04-03 teismo posėdį), kurios yra pripažintos proceso išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad išlaidos, atsiradusios dėl R. K. neatvykimo į teismo posėdį be svarbios priežasties, turi būti priteisiamos iš R. K. Neatvykus R. K. į 2014-03-14 vykusį teismo posėdį be svarbios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias proceso išlaidas nusprendė išieškoti iš neatvykusio proceso dalyvio, tai yra šiuo atveju R. K. Tačiau, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priteisti iš R. K. visas liudytojo A. M. turėtas išlaidas, susijusias su pastarojo atvykimu į pirmosios instancijos teismą. Kaip jau buvo pirmiau minėta, R. K. be svarbios priežasties neatvyko tik į 2014-03-14 teismo posėdį, o į 2014-04-03 teismo posėdį jis jau atvyko. Todėl šiuo atveju A. M. turėtų išlaidų, susijusių su pastarojo atvykimu į 2014-04-03 teismo posėdį, priteisimas iš R. K. prieštarautų BPK 105 straipsnio 4 dalyje įvirtintoms nuostatoms.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybės, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir pirmosios instancijos teismo priteistos iš R. K. valstybei 1 930,20 Lt proceso išlaidos mažintinos iki 1 135,43 Lt (328,84 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konfiskuota iš R. K. 180 000 Lt valstybei.

R. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Priteistas iš R. K. valstybei 1 930,20 Lt proceso išlaidas sumažinti iki 328,84 Eur (1 135,43 Lt).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.