Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-169-590/2012 pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovėms I. A. ir notarei D. S. dėl 2000 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir 2000 m. gruodžio 27 d. susitarimo pripažinimo netekusiu galios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė formaliai ir atsisakė ginti pažeistą teisę, tuo įteisindamas situaciją, kuomet atsakovė neteisėto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo daugiau teisių, negu galėjo gauti. Testatorius galėjo palikti tik visą ar dalį savo turto. Todėl ieškovės tėvas atsakovei testamentu galėjo palikti tik 29/100 dalis turto. Tokiu būdu savo esme niekiniu paveldėjimo teisės liudijimu atsakovė paveldėjo daugiau turto, negu palikėjas galėjo palikti testamentu, o taip pat paveldėjo turtą, kuris nebuvo nurodytas testamente. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas suformavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog niekinis sandoris savaime negalioja, todėl jo negaliojimui konstatuoti ieškinio senaties institutas netaikomas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota taisykle, jog ieškinio senatis reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes yra taikoma, o tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokio sandorio vykdymą. Nagrinėjamu atveju pasekmes sukėlė niekinio sandorio įgyvendinimas 2010 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK 5.8 straipsnio nuostatą, kadangi teismas nuosavybės teisę į paveldėtą turtą siejo su nuosavybės teisės liudijimo išdavimu, o ne su palikimo priėmimu. Kadangi ieškovė neginčijo atsakovės teisės paveldėti, ieškiniui pareikšti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas.Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių santykius ir taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką tokie santykiai laikytini bendraturčių ginču. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, sudarančias pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Apeliaciniame skunde ieškovė pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, iš esmės nesutariama dėl teisės klausimo – ieškinio senatį reglamentuojančių materialinių teisės normų aiškinimo. Šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Apeliantė žodinio proceso būtinybę argumentuoja abstrakčiu teiginiu, jog byla yra sudėtinga. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta priežastis nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymą atmeta.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog P. P. 1987 m. gegužės 7 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai – ieškovei N. P. 41/100 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17-20). P. P. 1994 m. spalio 4 d. testamentu jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias 59/100 dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), paliko savo anūkei (ieškovės dukrai) atsakovei I. A. (t. 1, b. l. 22). 1999 m. lapkričio 15 d. P. P. mirė (t. 1, b. l. 13). Po jo mirties į notaro biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi ieškovė ir atsakovė. 2000 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto 12-ojo notaro biuro notarė D. S. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovė paveldi turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 59/100 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu lAlp, turinčio 151,33 kv. m bendro ploto, garažą, plane pažymėtą indeksu 2Glp, turintį 20,0 kv. m bendro ploto, ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 411 p, turintį 15 kv. m bendro ploto, kiemo statinius (t. 1, b. l. 24). Ieškovei tą pačią dieną buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, jog ieškovė paveldi 0,0592 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kompensaciją už valstybės išperkamą 14,48 ha ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 23). Ieškovė ir atsakovė 2000 m. gruodžio 27 d. susitarimu susitarė, jog po gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos bei įregistravimo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale jame esančias patalpas pasidalino taip: ieškovei – 41/100 dalį gyvenamojo namo, atsakovei – 59/100 dalis gyvenamojo namo (t. 1, b. l. 26). Kaip minėta, ieškovės reikalavimui atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Pasak atsakovės, 2000 m. CK 5.8 straipsnio norma, numatanti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, yra specialioji, todėl apeliantė pažeistas teises turėjo ginti iki 2002 m. liepos 1 d. Gi ieškovė nurodė, jog šalių ginčui taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės pozicija ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nurodytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė praleido. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai atsakovė pradėjo trukdyti ieškovei naudotis jai priklausančiu paveldėtu turtu (nuo 2010 metų birželio mėnesio). Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, jog ieškovė, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, turėjo galimybę pareikšti ieškinį atsakovei įstatymo nustatytu laiku, t. y. iki 2002 m. liepos 1 d. Teismas, netenkindamas ieškovės prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, svarbia laikė aplinkybę, jog ieškinio senaties terminas praleistas daugiau nei devynerius metus. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, jog ginčijamas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas neatitinka testatoriaus P. P. valios, todėl savo esme yra niekinis sandoris, kurio negaliojimui konstatuoti ieškinio senaties terminas netaikytinas. Be to, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigą susiejo su ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, o ne su ginčijamo sandorio vykdymo pradžia. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi nagrinėjamu atveju šalių ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Pažymėtina, jog paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (P. P. palikimo atsiradimo ir priėmimo metu galiojusio 1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška laikomas tylėjimas (1964 m. CK 41 straipsnis; 2000 m. CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Remiantis 1964 m. CK 587 straipsniu, įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: 1) paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2) pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK nustatytas sutrumpintas tik paveldėjimo santykiams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Sutrumpintas vienerių metų terminas taikomas asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, ginčijant palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ( 2000 m. CK 5.8 straipsnis). Taikant 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikšminga yra nustatyti šio termino taikymo sąlygas. Aiškindamas 2000 m. CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija kitų bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (2000 m. CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Šio termino pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek ieškovei (apeliantei), tiek atsakovei 2000 m. gruodžio 6 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai (ieškovei – paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, atsakovei – paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas) (t. 1, b. l. 23-24). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys (įpėdiniai) atliko įstatyme numatytus aktyvius veiksmus ir aiškiai išreiškė valią perimti palikėjo P. P. civilines teises ir pareigas (1964 m. CK 587 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog šalys priėmė palikimą, atsiradusį po P. P. mirties, šalių nuosavybės teisės į palikimą įregistruotos viešajame registre (t. 1 b. l. 20-21). Nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, jog šalys (įpėdiniai) įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paveldėtą turtą, todėl nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Kita vertus, išdėstytų aplinkybių pagrindu kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ieškinio senaties eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2010 metų birželio mėnesio. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė apie jos teisių pažeidimus turėjo suvokti gavusi paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame aiškiai nurodyta, kokį turtą ji paveldėjo bei koks turtas, kuris, apeliantės nuomone, turėtų sudaryti jos paveldimo turto dalį, atiteko atsakovei. Teisėjų kolegija teisiškai nereikšminga laiko aplinkybę, jog atsakovė pradėjo trukdyti ieškovei naudotis paveldėtu turtu tik 2010 m. birželio mėnesį, kadangi ieškovė, būdama normaliai protingas ir atidus asmuo, jau paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu turėjo suvokti savo paveldėjimo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantės nurodyta aplinkybė, esą atsakovė iki 2010 m. birželio mėn. neįgyvendino savo, kaip turto savininkės, teisių ir pareigų, nagrinėjamu atveju neturi įtakos ieškinio senaties skaičiavimo eigai. Padarius išvadą, jog šalys įgyvendino paveldėtojų teises, atliko aktyvius veiksmus P. P. teisėms ir pareigoms perimti, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių santykiai kvalifikuotini kaip ginčas tarp bendraturčių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalims paveldėjimo teisės liudijimai išduoti 2000 m. gruodžio 6 d., o ieškovė Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme ieškinį dėl ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo (kaip teigia apeliantė) pareiškė 2010 m. gruodžio 6 d. Nors pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės pateiktos aplinkybės, jog į teismą ji kreipėsi būtent nurodytu laiku, pagal byloje esančius duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog anksčiau paminėtas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas buvo aiškiai praleistas.

Kaip minėta, apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi ginčijamas (atsakovei išduotas) paveldėjimo teisės liudijimas savo esme yra niekinis sandoris. Pasak apeliantės, ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas neatitinka testatoriaus P. P. valios, todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantės vertinimu, ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (2000 m. CK 1.78 straipsnio 1 dalis), todėl apeliantė teisiniu aspektu pagrįstai nurodo, jog ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Kita vertus, nėra pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog nagrinėjamu atveju ieškiniu ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas yra akivaizdžiai niekinis, kas suponuotų savaiminį jo negaliojimą ir atitinkamai ieškinio senaties termino netaikymą. Apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui ex officio konstatuoti akivaizdžiai niekinio sandorio buvimo faktą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas paties sandorio (paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei išdavimo pagal liudijimo turinį) teisėtumo nevertino, o ieškinį atmetė išimtinai dėl ieškinio senaties termino, apibrėžto 2000 m. CK 5.8 straipsnyje, praleidimo pasekmių taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pritarti arba nepritarti apeliantės pozicijai dėl ieškinio senaties instituto netaikymo, galima tik įvertinus ginčijamo sandorio teisėtumą bei nustačius, jog tas sandoris yra niekinis arba niekinio sandorio fakto nekonstatavus.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, išdėstytos teisinės išvados sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl be teisėto pagrindo ieškinį atmetė remdamasis 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, iš esmės nevertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti materialiųjų teisės normų (2000 m. CK 5.8, 1.131 straipsniai) pažeidimą bei bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o tokiu atveju teisminio ginčo išsprendimas negali būti pripažintas teisingu (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas ginčijamo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo teisėtumo iš esmės nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teisme šio sandorio vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą proceso pirmąja instancija tvarka visa apimtimi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.