Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-02-10 · Administracinė byla Nr. I1-1589-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-10
Bylos Nr.
I1-1589-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-03184-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1589-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03184-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 10 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2018-12-01 iki 2019-04-30, kamerose Nr. 45 ir 49, kuriose laikymo sąlygos neatitiko minimalių reikalavimų, buvo pastoviai laikoma iki 6 nuteistųjų, ant sienų pelėsis, drėgna, byrėjo tinkas, grindys betoninės, prastas mechaninis apšvietimas, lempos be gaubtų ir techniškai netvarkingos, dėl blogo apšvietimo pablogėjo regėjimas, ventiliacijos sistema neveikė visiškai. Dėl laisvo ploto trūkumo patyrė didelių nepatogumų, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, turėjo visą laiką sėdėti arba gulėti. Kreipėsi su prašymais ir skundais į Šiaulių TI administraciją, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Tualetai visiškai neatitiko higienos normų, sanitariniame mazge nebuvo nei veidrodžio, nei spintelės higienos reikmenims susidėti, buvo tik tupimas tualetas, surūdijęs ir supuvęs. Tualetas nuo kameros buvo atskirtas tik 1,5 m sienele, tad matydavo visi nuteistieji, dėl ko buvo pažemintas jo orumas. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. Atliekant bausmę Šiaulių TI kamerose buvo daug parazitų, t. y. tarakonų ir blakių, dėl blakių kreipėsi į gydytojus, kadangi buvo stipriai sukandžiotas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė psichologinių problemų, tapo nervingas, atsirado baimės jausmas, buvo žalojama jo sveikata.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (56, 60 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (2 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (56 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (8-14 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2018-12-13 iki 2019-04-18 kamerose Nr. 49 ir 45, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,69 iki 20,23 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukštis didesnis nei 1,5 m, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas patirtų nepatogumų niekaip neindividualizuoja, tik abstrakčiai nurodo0, kad tualetas buvo tupimas, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos, kaip nepagrįstos.

Atsakovė nurodė, kad Šiaulių TI kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo veidrodžio bei lentynos higienos priemonėms susidėti, tačiau šių teiginių nedetalizuoja, nenurodo, kokią žalą jis galimai dėl to patyrė, be to, tokie pareiškėjo teiginiai bent dalinai paneigiami: iš nuotraukų matyti, kad abejose kamerose lentynėlės yra, o kameroje Nr. 49 matomas ir veidrodėlis. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Kameros Nr. 45 ir 49 dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos, jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos reikalavimais, nebuvo.

Atsakovė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir tik vieno karto maudytis į dušą nuvedimo nepagrįstos, todėl turėtų būti atmestos.

Atsakovė nurodo, kad laisvės atėmimo vietų administracija įstaigoje esant reikalui organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, deratizacija vykdoma esant poreikiui. Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėti patikrinimo aktai bei dezinfekcijos planas. Atsakovė niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo numatytų apribojimų.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas E. S. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017-12-01 iki 2019-04-30 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2019-12-12 pažymos Nr. 60/09-43802 (17-19 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-12-13 iki 2019-04-18, viso 121 dieną, kamerose Nr. 49 ir 45 su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,69 iki 10,11 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (17-19 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (20-21 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-5), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 45 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (18,47 – 1,440 kv. m ? 17,03 kv. m) pareiškėjui teko 3,40 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kameroje Nr. 49, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (22-25 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas fotonuotraukas (49-50 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, betoninės grindys, prastas mechaninis apšvietimas, lempos be gaubtų ir techniškai netvarkingos, neveikė ventiliacijos sistema.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo laikymo kameros bylai aktualiu laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrintos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2018 metais atliktus remonto darbus (26-36 b. l.), matosi, kad 2018 m. pareiškėjo laikymo kameros Nr. 45 ir 49 nebuvo remontuojamos. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, darytos 2019 m. vasario mėn., iš kurių matosi, kad kameros pakankamai tvarkingos, šviesios (49-50 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų (38-48 b. l.) matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo patikrintos Šiaulių TI kameros Nr. 24, 44, 64, 66, 23, 53, 71, 55 ir 81, patikrinimų metų tik kamerose Nr. 24 ir 66 nustatyti oro temperatūros pažeidimai, santykinės oro drėgmės pažeidimų neužfiksuota nei vienoje tikrintoje kameroje, pelėsis nustatytas tik kamerose Nr. 5 ir 53, bendros dirbtinės apšvietos pažeidimas tik kameroje Nr. 64, higienos normos 12 punkto pažeidimų tikrintose kamerose nebuvo užfiksuota, patikrinimo aktuose nurodyta, kad galimybė išvėdinti tikrintas kameras per langus sudaryta.

Atsakovė į bylą pateikė ir 2019 m. gruodžio 9 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-3018 (37 b. l.), kurioje nurodyta, kad duomenų, jog E. S. laikotarpiu nuo 2018-12-01 iki 2019-04-30 kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų, neturi.

Nors bylai aktualiu laikotarpiu kitose Šiaulių TI kamerose buvo užfiksuoti oro temperatūros pažeidimai ir pelėsis (dvejose tikrintose kamerose), tačiau pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, todėl teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad tualetai kamerose neatitiko higienos normų, tualetas buvo tupimas, surūdijęs ir supuvęs, nuo kameros atskirtas tik 1,5 m sienele, todėl matydavo visi nuteistieji, dėl ko buvo pažemintas jo orumas. Atsikirtime į atsiliepimą (58 b. l.) pareiškėjas papildomai nurodė, kad kamerose nuolat jausdavo nemalonų kvapą, nes sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, tiek jis, tiek kiti nuteistieji matydavo kitą nuteistąjį atliekant gamtinius reikalus.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (20-21 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės, sienelių aukštis – 2,31 m kameroje Nr. 45 ir 2,34 m kameroje Nr. 49. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos, darytos 2019 m. vasario mėn. (49-50 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 45 ir 49 atitverti užuolaidomis. Taigi pareiškėjo teiginys, kad tualetas nuo kameros buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele nepasitvirtino, tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, laikytina, jog privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais mazgais jo laikymo kamerose, kuriose įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti tik užuolaidomis, buvo pažeistas, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje laikomų asmenų bei į kamerą užėjusių pareigūnų. Be to, kamerose buvo laikoma ir po 5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).

Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Pareiškėjas nurodo, kad kamerose tualetai buvo tupimi, surūdiję ir supuvę, iš byloje esančių kamerų fotonuotraukų matosi, kad nei kameroje Nr. 45, nei kameroje Nr. 49 nėra įrengta unitazų, tik įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių ir spintelių higienos reikmenims susidėti.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (22-25 b. l.) nėra nurodyta, ar Šiaulių TI kameros aprūpintos veidrodžiais, tačiau iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad kameroje Nr. 49 veidrodėlis yra, taip pat abiejų kamerų sanitariniuose mazguose yra lentynėlės higienos reikmenims susidėti (49-50 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kokius nepatogumus dėl veidrodžių ir spintelių trūkumo jis jautė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2019 m. vasario 4 d. atlikto patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tam sąlygos yra, įrengtos dvi prausimosi patalpos po 8 pertvaromis atskirtus dušus, tiekiamas karštas vanduo (44-46 b. l.). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose buvo daug parazitų, t. y. tarakonų ir blakių, dėl blakių kreipėsi į gydytojus, kadangi buvo stipriai sukandžiotas.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius buvimo pėdsakus – jų naikinimas, naikinimą pagal sutartį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti naikinimo darbai fiksuojami kenkėjų kontrolės stebėjimų bei darbų atlikimo žurnale (41-43, 44-46, 47-48 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiima priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje įrašų apie jo nusiskundimus vabzdžių sukandžiojimu nėra (61 b. l.), todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl blogo kamerų apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, tačiau iš įrašų jo Asmens sveikatos istorijoje nesimato, kad jis laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų kreipęsis su šiuo nusiskundimu į medikus, o pats pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę į bylą nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Privatumo neužtikrinimas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais (121 diena), visą laikymo laikotarpį iš sanitarinių įrenginių nuolat sklindantis nemalonus kvapas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 8 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2804-662/2019, 2019-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3219-662/2019, 2020-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-551-1062/2020 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 250 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė