Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Tretieji asmenys byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo prijungti 2017 m. sausio 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (28.8-08-4) RNA - 274 „Dėl M. M. paveldimo turto" nuorašą, 2017 m. sausio 3 d. papildomo palikimo perėjimo valstybei liudijimo nuorašą ir 2017 m. sausio 10 d. vietinio mokėjimo nurodymo, kuriuo grąžinta įmoka, nuorašą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju apeliacinis skundas paduotas dėl teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo, o Atsakovės pateikiami dokumentai sudaryti 2017 metais, t. y. negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovė su teikiamais įrodymais yra susipažinusi. Kadangi aptariamų dokumentų priėmimas neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo, jie prijungiami prie bylos ir vertinami greta kitų įrodymų.

Dėl draudžiamojo įvykio ir draudimo išmokos

Atsakovė „Būsto paskolų draudimas“ apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad Ieškovė, reikalaudama priteisti draudimo išmoką, privalėjo pareikšti savarankišką ieškinio reikalavimą dėl įvykio, kuriam atsitikus, draudikui kilo prievolė tokią išmoką mokėti, pripažinimo draudžiamuoju. Nesant tokio ieškinio reikalavimo teismas negalėjo įvykio pripažinti draudžiamuoju, o tai padaręs peržengė ieškinio ribas. Apeliantė teisingai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytoje nutartyje yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (šios nutarties 11.1 p.). Tačiau tokio savarankiško ieškinio reikalavimo nepareiškimas nėra pagrindas atmesti reikalavimą priteisti draudimo išmoką. Kasacinis teismas išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą Nr. 3K-3-59-706/2015, nors nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, negrąžino bylos nagrinėti iš naujo, o priėmė procesinį sprendimą iš esmės. Tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją lėmė procesinė aplinkybė, kad žemesnių instancijų teismai, nors ir nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, tačiau, iš dalies tenkindami reikalavimą priteisti draudimo išmoką, iš esmės pripažino įvykus draudžiamąjį įvykį. Priimdama tokį procesinį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija vadovavosi proceso operatyvumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.). Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi iš esmės analogiška procesinė situacija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė draudžiamojo įvykio (ne)egzistavimo aplinkybes, todėl Atsakovės nurodyta procesinė situacija nėra pagrindas panaikinti skundžiamą apygardos teismo sprendimą.Iš būsto paskolos draudimo sutarties kylantys teisiniai santykiai reglamentuojami UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo Taisyklėse Nr. 004 ir šalių Bendradarbiavimo sutartyje, į kurią yra perkeltos pagrindinės Taisyklių nuostatos. Pagal Taisyklių 4 punktą „draudimo objektas yra naudos gavėjo (Banko) teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka“. Pagal Taisyklių 6 punktą „draudiminis įvykis yra draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir/ar sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka“. Nedraudžiamieji įvykiai išvardinti Taisyklių IV skyriuje. Draudėjo mirtis tame sąraše neįrašyta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vienodą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015) prievolė tiek pagal būsto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis (draudėjo), kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal būsto kredito draudimo sutartį sąlyga. Vadovaujantis tokiu išaiškinimu nepripažintini pagrįstais apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad draudėjo mirties atveju Bendrovė neprivalo mokėti draudimo išmokos, nes niekuomet nebūtų draudusi sutarties, sudaromos su ribotos atsakomybės asmeniu. Įstatymu (CK 5.62 str. 3 d.) ar įpėdino valia (CK 5.52 str.) nustatyta paveldimo turto apimtis bei įpėdino atsakomybės ribos gali įtakoti po draudėjo mirties ir paveldėjimo atsiradusių teisių bei pareigų apimtį, tačiau negali būti pripažinta priežastimi draudikui visiškai nevykdyti draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Nepagrįstas ir kitas Apeliantės argumentas, kad būsto paskolos draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis ir todėl negali apsaugoti Banko interesų visais atvejais. Minėta, kad draudimo objektas yra prievolės pagal būsto kredito sutartį įvykdymas, o draudėjo mirtis vertintina ne kaip (ne)draudžiamasis įvykis, o kaip prievolės šalių pasikeitimo ir jos nevykdymo priežastis. Taisyklių 7 punkte yra surašyti veiksmai (išvardinta nutarties 11.2 p.), kuriuos privalo atlikti naudos gavėjas po to, kai draudėjas pažeidžia prievolę pagal būsto paskolos sutartį ir iki pateikdamas draudikui paraišką draudimo išmokai gauti. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad po draudėjo mirties 2011 m. gegužės 20 d. jo prievolė pagal būsto kreditavimo sutartį nebuvo vykdoma, o Bankas Taisyklių 7 punkte įrašytų veiksmų neatliko – terminų paskolos sutarties pažeidimams pašalinti nenustatė ir sprendimo nutraukti būsto kreditavimo sutartį nepriėmė, o tik 2011 m. liepos 7 d. raštu informavo Bendrovę apie draudėjo mirtį ir mokėjimų pagal kredito sutartį skaičiavimo sustabdymą. Atsakovė teigia, kad pagal Taisyklių 7 punktą naudos gavėjui privalomi veiksmai (jų atlikimas) yra esminės draudžiamojo įvykio aplinkybės, o jų neatlikus įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju. Atsakovės vertinimas klaidingas, nes draudžiamojo įvykio esmė yra prievolės pagal būsto paskolos sutartį nevykdymas (Taisyklių 6 p.). Todėl draudžiamasis įvykis konstatuotinas tuomet, kai draudėjas nustoja vykdyti prievoles pagal būsto kredito sutartį. Taisyklių 7 punkte surašyti naudos gavėjui privalomi veiksmai, tarp jų ir kredito sutarties nutraukimas, yra skirti siekti pašalinti būsto paskolos sutarties pažeidimus iki draudimo išmokos sumokėjimo, o taip pat sumažinti tokiu pažeidimu Bankui daromą žalą ir, atitinkamai, draudiminę išmoką. Tokią išvadą patvirtina Taisyklių 54.1 punkto nuostata, kur įrašyta, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti, jeigu naudos gavėjas „būsto kreditavimo sutartį nutraukia neatlikęs šių taisyklių 7 punkte nurodytų veiksmų“. Tai reiškia, kad naudos gavėjo padarytas Taisyklių 7 punkto pažeidimas nepanaikina draudžiamojo įvykio fakto, tačiau suteikia galimybę draudikui, atsižvelgiant į naudos gavėjo padaryto Taisyklių pažeidimo įtaką žalos dydžiui, mažinti draudimo išmoką arba visai jos nemokėti. Papildomai pažymėtina, kad Taisyklių 7.2 punkte nustatytas 300 kalendorinių dienų terminas yra maksimalus terminas, kuris gali būti suteiktas kredito gavėjui (draudėjui) pašalinti būsto paskolos sutarties pažeidimus. Tik tokiu aspektu šis terminas yra susijęs su paraiška draudimo išmokai gauti ir todėl negali būti laikomas naikinamuoju terminu tokiai paraiškai pateikti.Minėta, jog mirus M. M., Bankas pripažino, kad draudėjo teises ir pareigas paveldėjo valstybė, tačiau jokių teisinių veiksmų įpėdinio atžvilgiu nesiėmė nutaręs, kad dėl paveldėtojo – valstybės – specifikos ir specifinio teisinio reglamentavimo (CK 5.62 str. 3 d.), valstybė netęsia skolininko įsipareigojimų, todėl ieškovė net neturi subjekto, kuriam privalu pranešti apie būsto kreditavimo sutarties nutraukimą. Tokie Banko veiksmai teisiškai ydingi. Visų pirma, Taisyklėse nėra numatyta, kad įstatymu ar kitokių aplinkybių sąlygotas įpėdinio teisinis statusas leidžia naudos gavėjui nevykdyti Taisyklių 7 punkte įrašytos pareigos. Antra, CK 5.62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad pagal paminėtos normos prasmę valstybė, kaip įpėdinis, už palikėjo skolas atsako viso paveldėto turto verte, neatsižvelgiant į jo įkeitimą, kitokį apsunkinimą ar kitas su šiuo turtu susijusias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad po draudėjo M. M. mirties valstybė paveldėjo ne tik būsto kredito užtikrinimui hipoteka įkeistą palikėjo turtą, kurį pardavus aukcione už 32 400 Eur Ieškovei buvo sumokėta 31 981,63 Eur, bet ir 7 780 Lt vidutinės rinkos vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei 614,50 Eur pensijų kaupimo sąskaitoje. Ieškovei tinkamai vykdant Taisyklių 7 punkto nuostatas, į šio turto vertę taip pat galėjo būti kreipiamas įsiskolinimo pagal būsto kredito sutartį, išieškojimas. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, 614,50 Eur sumokėta kitam išieškotojui, o žemės sklypas skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo realizuotas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog dalis mirusiojo kredito gavėjo turto dar neparduota, netrukdo išnagrinėti bylą, nes draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti šių sumų grąžinimo iš draudėjo teises ir pareigas perėmusios valstybės, nėra visiškai klaidinga, nes tokia nuostata numatyta Taisyklių XIII skyriuje. Tačiau reikalavimo teisių perėjimas regreso tvarka turi būti įforminamas reikalavimo perleidimo sutartimi, perduodant atitinkamą informaciją bei dokumentus (Taisyklių 65 p.), o ne suteikiant neapibrėžtą galimybę reikšti atskirą reikalavimą ir tokiu būdu padidinat reikalaujamą draudimo išmoką. Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog draudžiamasis įvykis buvo, o netinkamas naudos gavėjo elgesys yra pagrindas draudikui mažinti prašomą išmokėti draudimo išmoką. Kadangi nagrinėjamu atveju Atsakovė nesutiko su reikalavimu priteisti draudimo išmoką, teismas turėjo procesinį pagrindą ieškinį, o tuo pačiu ir Atsakovės atsikirtimus, tenkinti iš dalies bei priteisti mažesnę, nei prašė Ieškovė, draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismui netinkamai išaiškinus materialinės teisės normas skundžiamas sprendimas keičiamas sumažinant priteistą draudimo išmoką (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.). Kadangi tiksliai nustatyti dėl Ieškovės teisiškai nerūpestingo elgesio Atsakovei kilusių nuostolių negalima, priteista išmoka sumažinama valstybės paveldėto hipoteka neįkeisto palikėjo turto verte – 2 253, 24 Eur (7 780 Lt) žemės sklypo vidutine rinkos verte ir 614,50 Eur, buvusiais pensijų kaupimo sąskaitoje, iš viso 2 867,74 Eur (CK 6.249 str. 1 d.).Dėl draudimo išmokos dydžio apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu Atsakovė kėlė sumos apskaičiavimo pagrįstumo klausimą, tačiau teismas to netyrė ir sprendime dėl to nepasisakė. Skunde nurodoma, jog 418,37 Eur suma, susijusi su paveldėto turto administravimu turėjo būti sumokėta iš valstybės biudžeto, o ne išskaičiuota iš parduoto turto kainos. Iš tikro Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. Nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis Taisyklių 47 punkto 1 dalyje nustatyta, kad „visos mokesčių inspekcijos turėtos su palikimų administravimu susijusios išlaidos apmokamos iš mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų“. Jei Ieškovė, esant tokiam reglamentavimui, būtų aktyviai ir tinkamai vykdžiusi Bendradarbiavimo sutartimi 19.1 - 19.3 p., (atitinkamai Taisyklių 7 p.) prisiimtus įsipareigojimus, jos reikalaujama priteisti draudimo išmoka tikėtinai galėjo sumažėti ir paveldėto turto administravimui išleista pinigų suma. Todėl, atsižvelgiant į nutarties 22, 23 punktuose išdėstytus motyvus, priteista draudimo išmoka mažinama ir aptariama 418,37 Eur suma. Iš viso Ieškovei priteistina draudimo išmoka mažinama iki 41 993,91 Eur (45 280,02 - 2 867,74 - 418,37.).Iš byloje esančio 2014 m. balandžio 30 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo matyti, kad be pirmiau paminėto turto sąraše taip pat buvo M. M. piniginiai indėliai su palūkanomis AB DNB banke, „Swedbank“, AB ir AB SEB banke. Tačiau nei palikimo perėjimo valstybei liudijime, nei kituose teismui pateiktuose dokumentuose nenurodyta ar buvo (ir kiek) lėšų šiose sąskaitose, ar jos buvo kaip nors panaudotos ar kam perduotos. Be to, Atsakovė apeliaciniame skunde dėl paminėtų indėlių nepasisako, todėl šioje nutartyje dėl palikimo perėjimo valstybei liudijime įrašytų trijų piniginių indėlių bankuose, nesprendžiama.

Dėl draudimo sutarties

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ieškovė, nenutraukusi kredito sutarties, su paraiška dėl draudimo išmokos gauti kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d. Atsakovė dar iki Ieškovei kreipiantis draudimo išmokos draudimo sutartį su įpėdiniu (valstybe) nutraukė ir įpėdiniui yra gražinta jam priklausanti draudimo įmoka. Šis draudimo sutarties nutraukimas yra galiojantis, todėl Ieškovė apskritai šioje byloje neturi reikalavimo teisės.Iš bylos medžiagos matyti, kad Ieškovė į Atsakovę dėl draudimo išmokos sumokėjimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d. Nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teisme iškelta 2016 m. sausio 20 d. Atsakovės atstovas 2016 m. liepos 18 d. teismui pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai adresuotą 2016 m. liepos 13 d. raštą Nr. SB - 2751, kuriame parašyta, kad Bendrovė nuo 2011 m. gegužės 20 d. (draudėjo M. M. mirties dienos) nutraukia 2008 m. vasario 4 d. draudimo sutartį Nr. BPD 040379. Sutarties nuraukimas motyvuotas tuo, kad draudėjo palikimą priėmusi valstybė negalėtų būti draudimo sutarties šalimi, o Bendrovė nėra prisiėmusi rizikos drausti asmens, kurio atsakomybė ribota paveldėto turto verte. Rašte taip pat nurodyta, kad VMI turi teisę kreiptis į Bendrovę dėl draudimo įmokos dalies grąžinimo.Priešingai nei teigia Apeliantė, Ieškovei kreipiantis dėl išmokos draudimo sutartis nutraukta nebuvo, nes tokį sprendimą Atsakovė priėmė jau vykstant ginčui teisme (2016 m. liepos 13 d.), įvertinusi po draudėjo mirties įvykusius juridinius faktus. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje yra numatyta šalies teisė nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar įvykdo netinkamai. Įstatyme (CK 6.218 str.) yra numatytas ir vienašališkas sutarties nutraukimas kaip būdas, nesikreipiant į teismą, išspręsti sutarties vykdymo metu kylančius klausimus. Vienašališkas sutarties nutraukimas gali būti ginčijamas ieškininės teisenos tvarka (CK 1.138 str. 2 p.). Tačiau vienašališkas sutarties nutraukimas ir kiti iš to išplaukiantys veiksmai (pvz. draudimo įmokos dalinis grąžinimas), negali būti pripažįstamas tinkamu ginčo sprendimo būdu tuomet, kai ginčas dėl iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų jau vyksta teisme. Konkrečiai imant naudos gavėjas negali būti pripažintas neturinčiu reikalavimo teisės pagal draudimo sutarties sąlygas vien dėl to, kad draudikas, jau nagrinėjant ginčą teisme, vienašališkai (nesikreipdamas į teismą) nutraukia draudimo sutartį su mirusio draudėjo teisių perėmėju, kuris apdraustos kredito sutarties nevykdo pilna apimtimi. Tokiu atveju argumentai, kuriais remdamasis draudikas pareiškia apie vienašalį sutarties nutraukimą, gali būti svarstomi sprendžiant ginčą iš esmės, bet nėra pagrindas pripažinti Ieškovę neturint reikalavimo teisės.

Dėl ieškinio senaties ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2015 m. sausio 15 d. sprendimo

Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Reikalavimą grindė aplinkybe, kad Ieškovė apie draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos nemokėjimo sužinojo 2015 m. sausio 15 d., tačiau šio sprendimo neginčija. Atsakovės sprendimas/vienašalis sandoris yra galiojantis, teisėtas, pagrįstas, nenuginčytas ir net neginčijamas, dėl ko ieškinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas ir turėjo būti taikomas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė laiko, kad jos teisė gauti draudimo išmoką buvo pažeista Atsakovei 2015 m. sausio 15 d. priėmus sprendimą išmokos nemokėti. Ieškinys pareikštas 2016 m. sausio 15 d. – vienerių metų terminas nepraleistas. Aplinkybė, kad teismas skundžiamu sprendimu nepanaikino minimo atsakovės 2015 m. sausio 15 d. sprendimo, apskaičiuojant ieškinio senaties terminą teisiškai nereikšminga, nes sprendimas (ne)mokėti draudimo išmoką yra viena iš Taisyklių 50 punkte nustatytų procedūrų įgyvendinant draudimo sutarties nuostatas ir, kilus ginčui dėl pareigos sumokėti draudimo išmoką, tokio sprendimo, kaip ir kitų veiksmų, savarankišku reikalavimu ginčyti neprivaloma. Remiantis tuo pačiu motyvu atmetamas ir kitas Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad priteisus draudimo išmoką ir nepanaikinus draudimo bendrovės priimto sprendimo šios išmokos nemokėti, sukurta dviprasmiška situacija, nes galiojantis ir visiems privalomas vykdyti yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 18 str.), o ne Atsakovės procedūrinis veiksmas, kurį teismas to sprendimo motyvuose pripažino nepagrįstu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, tačiau motyvuojamoje dalyje šio prašymo nesvarstė ir procesinio sprendimo dėl to nepriėmė. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad tokiu būdu apygardos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, o taip pat CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Tai yra proceso įstatymo pažeidimas. Tačiau nutarties 30 punkte konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo taikyti CK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą atmesti ieškinį. CPK 328 straipsnis draudžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą panaikinti vien formaliais pagrindais, todėl aptartas teisingas Atsakovės argumentas nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Dėl procesinių palūkanų

Teismas, patenkinęs ieškinį, priteisė iš Atsakovės Ieškovei CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2015 m. sausio 20 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tačiau paminėtoje įstatymo normoje 6 procentų dydžio metinės palūkanos nustatytos verslininkams ir privatiems juridiniams asmenims. Kadangi Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 739 (CK 2.34 str. 2 d.), priteisiant CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas palūkanas, taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta 5 procentų palūkanų norma. Be to, apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ir Ieškovė teismui pateiktame dublike prašė priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) nurodant, kad iš Atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė taip pat teisingai atkreipia dėmesį, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, priteisiant procesines palūkanas įrašyta, kad nagrinėjama byla iškelta 2015 m. sausio 20 d. Iš byloje esančios teisėjos rezoliucijos matyti, kad byla Vilniaus apygardos teisme iškelta 2016 m. sausio 20 d. (CPK 137 str. 1 d.), todėl paminėtas datos nurodymas yra rašymo apsirikimas, taisytinas CPK 276 straipsnio tvarka. Atsižvelgdama į civilinio proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 str.) teisėjų kolegija, keisdama skundžiamą sprendimą, nutaria šį rašymo apsirikimą ištaisyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Dėl žyminio mokesčio

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį visiškai, iš Atsakovės Ieškovei priteisė 896 Eur pastarosios už ieškinio padavimą sumokėto žyminio mokesčio. Šia nutartimi Ieškovei priteistą sumą mažinant 3 286,11 Eur, t. y. 7,25 procentais, atitinkamai iki 831,04 Eur sumažinamos jai priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2, 5 d.). Paduodama apeliacinį skundą Atsakovė sumokėjo tokio pat dydžio žyminį mokestį. Tenkinant skundą iš dalies, iš Ieškovės Atsakovei priteisiama jos sumokėto žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintai reikalavimų daliai – 64,96 Eur (CPK 93 str.2, 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Iš atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (įmonės kodas 110076079) ieškovei AB SEB bankui (įmonės kodas 112021238) priteisti 41 993,91 Eur (keturiasdešimt vieno tūkstančio devynių šimtų devyniasdešimt trijų Eur 91 ct) dydžio draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (41 993,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 831,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Iš ieškovės AB SEB banko (įmonės kodas 112021238) atsakovei UAB „Būsto paskolų draudimas“ (įmonės kodas 110076079) priteisti 64,96 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.