Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ir suinteresuoto asmens specialiojo uždarojo tipo nekilnojamojo turto investicinės bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Proceso dalyvių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

1. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad garažas (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė. Pareikštą reikalavimą pareiškėja grindžia tokiais argumentais:

1.1. VĮ Turto bankas gavo suinteresuoto asmens specialiojo uždarojo tipo nekilnojamojo turto investicinės bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ (toliau – INVL) pranešimą, kad nuosavybės teisės į garažą (duomenys neskelbtini), yra neįregistruotos, ir prašymą inicijuoti veiksmus dėl garažo pripažinimo bešeimininkiu turtu.

1.2. Pagal gautus dokumentus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, pastatas (duomenys neskelbtini), su priklausiniais buvo nacionalizuotas 1940 m. gruodžio 12 d. Informacijos apie garažo grąžinimą ar privatizavimą nėra. Garažas pastatytas 1940 m., fiksuotas 1979 m. statinių išdėstymo plane, jame nuolat veikė valstybinės įstaigos (LTSR Žemės ūkio ministerijos Respublikinė valstybinė sėklos inspekcija, Vilniaus rajono civilinės metrikacijos biuras, Vidaus reikalų skyriaus Spalio rajono milicija).

Motyvuojamoji dalis

1.3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda, perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Garažas nebuvo perduotas nei savivaldybei, nei privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl garažas liko valstybė nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Administracija) prašo pareiškėjos Lietuvos Respublikos prašymą atmesti. Savo poziciją Administracija grindžia tokiais atsikirtimais:

2.1. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkis Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ (toliau – Potvarkis) ir Senamiesčio seniūnijos 1992 m. liepos 2 d. pagrindinių priemonių (statinių) perdavimo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui sąrašas (toliau – Sąrašas) patvirtina, kad garažas buvo priskirtas savivaldybei (1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (toliau – Perdavimo įstatymas) 4 straipsnis).

2.2. Duomenys apie garažo funkcinę paskirtį nėra išlikę. Tačiau Potvarkio 1 punktas leidžia daryti išvadą, kad garažas buvo savivaldybės pastatas (Perdavimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Nors garažas buvo priskirtas savivaldybės nuosavybei, tačiau neperduotas. Tai reiškia, kad garažą, kaip gyvenamųjų namų valdoje esantį pagalbinio ūkio paskirties pastatą, šiuo metu savivaldybė valdo patikėjimo teise (Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teritorija (duomenys neskelbtini), yra buvusi namų valda. Garažas yra buvusios gyvenamojo namo valdos pagalbinio ūkio pastatas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.17 punktas).

3. Suinteresuotas asmuo INVL pareiškė savarankišką reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad garažas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso INVL. Pareikštą reikalavimą INVL grindžia tokiais argumentais:

3.1. INVL aukciono būdu nuosavybės teise įsigijimo patalpas su pastoge (duomenys neskelbtini), kurios sudaro administracinį pastatą (toliau – ir Administracinis pastatas), prie kurio yra ir garažas. Pastarasis laikytinas INVL įsigyto turto priklausiniu. Atitinkamai garažas aukciono metu kaip antraeilis daiktas turėjo pereiti INVL nuosavybėn.

3.2. Aplinkybę, kad garažas yra INVL įgyto turto priklausinys, patvirtina tai, jog garažo egzistavimas išskirtinai susijęs su Administracinio pastato aptarnavimu. Garažas buvo įrengtas Administraciniame pastate veikusių valstybinių įstaigų poreikiams tenkinti. Tai, kad garažas buvo laikomas Administracinio pastato priklausiniu, patvirtina ir pareiškėjos pateiktas Statinių išdėstymo planas, kuriame garažas pažymėtas kaip ūkinis pastatas.

3.3. Pagal atliktą architektūrinių tyrimų ataskaitą ir joje pateikiamus archyvinius duomenis, toje vietoje, kur šiuo metu stovi garažas, istoriškai buvo metalinė laiptinė. Kitaip tariant, garažas kartu su kitais prie Administracinio pastato buvusiais statiniais, buvo laikomas pastato struktūros dalimi. INVL įsigytoje žemės sklypo dalyje šalia garažo stovi kiti du INVL priklausantys garažai, kurie kartu su ginčo garažu yra funkciniu pobūdžio susiję su Administraciniu pastatu. Garažas nebuvo privatizuotas ir išliko valstybės nuosavybe. Garažas, VĮ Turto bankui tinkamai neįvertinus viso žemės sklype esančio turto, nebuvo įtrauktas į aukcioną kaip atskiras daiktas, nors kaip Administracinio pastato priklausinys turėjo sekti paskui daiktą ir būti parduotas INVL (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnis).

3.4. INVL įsigijo pagrindinius daiktus. Pirkimo sutartyje išlygos dėl antraeilių daiktų perleidimo, t. y. kad antraeiliai daiktai neperleidžiami kartu su pagrindiniais daiktais, įtvirtinta nebuvo. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors garažas nebuvo perleistas INVL kartu su pagrindiniu turtu, garažo likimą ištiko pagrindinių daiktų likimas ir nuosavybės teisė į garažą INVL perėjo automatiškai, sudarius pirkimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-219/2016).

4. Atsiliepime į INVL reikalavimą Administracija prašo INVL reikalavimo netenkinti. Savo poziciją Administracija grindžia tuo, kad garažas, kaip nurodyta Administracijos atsiliepime į pareiškėjos reikalavimą, yra priskirtas savivaldybei ir turėtų būti perduotas savivaldybės nuosavybėn. Byloje nėra duomenų, kad Administraciniame pastate veikusios įstaigos naudojo garažą, kokia bendra ūkine ar kita paskirtimi garažas susijęs su pastatu.

5. Atsiliepime į INVL reikalavimą pareiškėja Lietuvos Respublika prašo INVL reikalavimo netenkinti. Savo poziciją pareiškėja grindžia tuo, kad neaišku, kokiu funkciniu ryšiu ir kokia bendra ūkine ar kita paskirti garažas yra susijęs su INVL priklausančiu Administraciniu pastatu. Administracijos 2022 m. balandžio 5 d. raštas patvirtina, kad garažas nėra naudojamas. Byloje esantys 1979 m. duomenys apie Administraciniame pastate veikusias įstaigas nepatvirtina nei garažo funkcinio ryšio su pastatu, nei ryšio nuolatinio pobūdžio.

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

6. Proceso dalyvių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų į juos turinys patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia vienas klausimas – kam nuosavybės teise priklauso 1940 m. pastatytas 16,83 kv. m ploto garažas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į šį daiktą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos.

7. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų forndo 1940–1942 m. pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo bylos lapų kopijos patvirtina, kad pastatas (duomenys neskelbtini), su priklausiniais ir inventoriumi buvo nacionalizuotas 1940 m. gruodžio 12 d. Namo nacionalizavimo akto priedo Nr. 1 Nacionalizuojamo namo žinios skiltyje „Nacionalizuojamo ir kitų sodybos namų charakteristika“ duomenų apie garažą nėra. Garažas kaip ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (tuometinis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), fiksuotas 1979 m. Pastatų techninės būklės kartogramoje „14 kvartalo pastatų techninės būklės tyrinėjimas“. (duomenys neskelbtini)14 kvartalo chemos, parengtos 1970 m., eksplikacijos duomenys, taip pat įstaigų charakteristikos lapai patvirtina, kad pastate (duomenys neskelbtini), veikė Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos biuras, LTSR Žemės ūkio ministerijos Respublikinė valstybinė sėklos inspekcija ir Vidaus reikalų skyriaus Spalio rajono milicija.

8. Duomenų, kad garažas būtų buvęs privatizuotas ar grąžintas iki nacionalizacijos buvusiems savininkams, nepateikta.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu 1964 m. CK 95, 97, 98 ir 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas papildytas 95(1) ir 98(2) straipsniais. Šiuose straipsniuose buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma - savivaldybių nuosavybė. 1964 m. CK 98 (2) straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

10. Kasacinis teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-3-8/2008 taip pat nurodė, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. Antra vertus, valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį, t. y. valstybės turtu galima disponuoti tik esant įstatymo nustatytam pagrindui.

11. Priešingai nei teigia Administracija, nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad garažas būtų buvęs priskirtas Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui. Administracijos minimo Potvarkio 1 punkte nurodyta, kad Vilniaus miesto valdyba nutarė seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. 1992 m. liepos 2 d. Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akte–važtaraštyje nurodyta tik tai, kad Senamiesčio seniūnijai perduodami objektai pagal Sąrašą. Pastarajame duomenų apie statinių (duomenys neskelbtini) (ar (duomenys neskelbtini)) perdavimą Senamiesčio seniūnijai nėra. Be to, priėmimo–perdavimo aktas nėra pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens. O tai reiškia, kad Administracijos argumentai dėl garažo priskyrimo savivaldybei nepagrįsti. Tai yra, Administracija nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė būtų priėmusi sprendimą priskirti garažą Vilniaus miesto savivaldybei. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo, į kurį nuorodą 2022 m. gegužės 4 d. atsiliepimo 11 punkte teikia Administracija, 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės patikėjimo teise valdo tą valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybėms Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais, bet pagal šį įstatymą nepriskiriamas jų nuosavybėn.

12. Nei Potvarkis, nei Sąrašas nepatvirtina, kad buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas priskirti garažą Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi Administracija be pagrindo teigia, kad garažą patikėjimo teise valdo Vilniaus miesto savivaldybė. Faktą, kad garažas nebuvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, kaip tą teigia Administracija, be kita ko, patvirtina ir INVL išsakyti atsikirtimai, kad Administracija 2022 m. balandžio 6 d. raštu patvirtino, jog neturi duomenų apie garažo savininkus ir (ar) naudotojus.

13. Taip pat akcentuotina, kad nebuvo atlikta garažo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūra pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1251 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo joms tvarkoje nustatytas procedūrines taisykles. Tą iš esmės pripažįsta ir pati Administracija įrodinėdama, kad garažas, kaip patikėjimo teisės objektas, turėtų būti perduotas savivaldybės nuosavybėn.

14. Konstatavus, kad garažas nebuvo privatizuotas ar grąžintas iki nacionalizacijos buvusiems savininkams, taip pat nepriskirtas savivaldybei, spręstina, jog vienintelė galima išvada – garažas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išliko valstybės nuosavybe. Pripažinus šį faktą, aktualiu tampa INVL pareikšto savarankiško reikalavimo pagrįstumo įvertinimas.

15. Byloje nustatyta, kad INVL, VĮ Turto banko organizuoto aukciono metu, įsigijo 1 121,76 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), 810/1000 dalių neįrengtos pastogės, kurios kartu su nurodytomis patalpomis yra administraciniame pastate (duomenys neskelbtini), 1185/3453 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę (duomenys neskelbtini). Nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2021 m. rugsėjo 24 d.

16. Po to, kai INVL įsigijo nurodytą turtą, INVL 2022 m. sausio 19 d. raštu pranešė VĮ Turto bankui, kad žemės sklype, kurio dalį įsigijo INVL, be kita ko, stovi garažas (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės nėra registruotos. Atsižvelgiant į šią INVL pateiktą informaciją, VĮ Turto bankas surinko duomenis apie garažo faktinę ir teisinę padėtį bei kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurio pagrindu iškelta ši byla.

17. Pareikštu savarankišku reikalavimu INVL įrodinėja, kad garažas (duomenys neskelbtini), yra bendrovės įsigyto turto (Administracinio pastato) priklausinys, todėl kaip antreilis daiktas (priklausinys) turėjo pereiti INVL nuosavybėn. Nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo pasisakyta nei dėl nuosavybės teisių į garažą perleidimo ar neperleidimo INVL, nei dėl kitų garažo teisinės padėties klausimų.

18. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija, todėl asmuo nuosavybės teise įgijęs pagrindinį daiktą neturi įrodinėti, kad nuosavybės teise įgijo ir jo priklausinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-408/2022, 19 punktas).

20. Taigi esminis klausimas, sprendžiant dėl to, ar INVL reikalavimas yra pagrįstas, yra tai, ar proceso dalyvių minimas garažas buvo INVL įsigytų patalpų priklausinys, kai buvo sudaryta 2021 m. rugpjūčio 26 d. sutartis.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Ar vienas daiktas yra kito daikto priklausinys, sprendžiama įvertinus daiktus pagal jų nuolatinį funkcinį ryšį. Nuolatinio funkcinio ryšio nustatymui esminę reikšmę turi daiktų paskirtis. Jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu, pastarasis yra pagrindinio daikto priklausinys. Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę, naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 24 punktas).

22. Nurodytos 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3-3-68-403/2022 15 punkte Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad, pagal CK 4.19 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, sprendžiant, ar vienas daiktas yra kito daikto priklausinys, neturi reikšmės tokių daiktų sujungimas (fizinis sujungimas ar (ir) valios vieną daiktą laikyti kito daikto priklausiniu pareiškimas).

23. Be to, kasacinio teismo praktikoje, kiek tai reikšminga šioje byloje, konstatuota, kad garažas gali būti pagrindinis (savarankiškas) daiktas arba antraeilis daiktas (pagrindinio daikto priklausinys). Garažo teisinė padėtis pagal jo faktinę vietą priklauso nuo savininko valios išraiškos registruojant jį Nekilnojamojo turto registre, o kilus teisminiam ginčui, – nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-219/2016, 26 punktas).

24. Šio sprendime 7 punkte nurodyta, kad garažas (duomenys neskelbtini) (tuometinis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), pirmą kartą fiktuotas 1979 m. Pastatų techninės būklės kartogramoje „14 kvartalo pastatų techninės būklės tyrinėjimas“ ir įvardintas kaip ūkinis pastatas. Šios kartogramos sudarymo metu pastate (duomenys neskelbtini), veikė Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos biuras, LTSR Žemės ūkio ministerijos Respublikinė valstybinė sėklos inspekcija ir Vidaus reikalų skyriaus Spalio rajono milicija.

25. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, garažas turėjo būti pastatytas 1940 m. Tai yra, garažas kaip nekilnojamojo turto objektas atsirado INVL įsigyto Administracinio pastato eksploatavimo metu (Architektūrinių tyrimų ataskaitos duomenimis pastato (duomenys neskelbtini), tikėtina statybos pabaigos data – 1849 m.). Toje pačioje ataskaitoje fiksuota, kad pastatas po nacionalizacijos buvo perduotas milicijos žinion. Priežasčių laikyti, kad pastarieji ataskaitos duomenys, derantys su kitais įrodymais, yra klaidingi, nenustatyta. Iš šių duomenų aišku, kad beveik šimtą metų Administracinis pastatas eksploatuotas be garažo.

26. Po to, kai pastatas (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuotas, pastatas buvo naudojamas įvairių valstybinių įstaigų – ne tik milicijos, bet ir kaip aptarta šio sprendimo 7 punkte, Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos biuro, LTSR Žemės ūkio ministerijos Respublikinės valstybinės seklos inspekcijos. Garažas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis turėjo būti pastatytas tais metais, kai buvo nacionalizuotas. Tačiau pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo byloje duomenų apie garažą nėra. Dėl to spręstina, kad labiau tikėtina, jog garažas turėjo būti pastatytas pastate (duomenys neskelbtini), įsikūrusių įstaigų veiklos poreikiams tenkinti – įstaigų (ar konkrečios įstaigos) transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti. Tą suponuoja kelių faktinių duomenų grupės (CPK 185 straipnis).

27. Visų pirma, garažas pagal viešo registro duomenis turėjo būti pastatytas tais metais, kai buvo nacionalizuotas pastatas (duomenys neskelbtini). Garažas nebuvo aprašytas nacionalizavimo metu ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose fiksuotas tik 1979 m., kai pastate jau ne vienerius metus veikė minėtos valstybinės įstaigos. Jeigu garažas būtų buvęs įrengtas iki pastato (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo, nėra tikėtina, kad nebūtų buvęs atskirai aprašytas pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo byloje. Kaip paminėta šio sprendimo 25 punkte, Administracinis pastatas iki garažo pastatymo eksploatuotas beveik šimtą metų. Ši faktinė aplinkybė suponuoja, kad garažas neturėjo būti reikalingas tam, jog Administracinis pastatas galėtų būti visavertiškai naudojamas pagal savo paskirtį.

28. Antra, Nekilnojamojo turto registre įregistruota, kad pagrindinė ginčo daikto naudojimo paskirtis – garažų. Aplinkybė, kad 1979 m. kartografinėje schemoje garažas fiksuotas kaip ūkinis pastatas, priešingai nei teigia Administracija ir faktiškai įrodinėja INVL, nepatvirtina, jog garažas turėtų būti laikomas pagalbinio ūkio pastatu, kaip tai suprantama pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 7.17 papunktį. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, garažas laikytinas STR 1.01.03:2017 7.7 papunktyje įtvirtinto negyvenamųjų pastatų pogrūpio pastatu – garažų paskirties pastatas, skirtas transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti. Toks pastato priskyrimas atitinka išviešintą jo naudojimo paskirtį (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalis). Nors kartografinėje schemoje garažas fiksuotas kaip ūkinis pastatas, savaime toks duomuo negali paneigti viešame registre išviešintos pastato naudojimo paskirties ar pagrįsti, kad garažas schemoje fiksuotas kaip statinys, skirtas ūkiniam inventoriui ir pan. laikyti, o ne transporto priemonių laikymui ir (ar) remontui. Pastarąjį vertinimą, be kita ko, lemia aplinkybė, kad kartografinės schemos aiškinamajame rašte nedetalizuota, kokia prasme schemoje vartojama ūkinio pastato apibrėžtis.

29. INVL teiginiai, kad garažas turėjo būti naudotas kitiems tikslams, kurie susiję su Administracinio pastato naudojimu pagal paskirtį (pvz., sandėliuoti kietą kurą, ūkio įrankius ir kitus daiktus), nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais. Kita vertus, vien tai, kad garažas, kaip statinys, kuriame praktiškai gali būti laikomi daiktai, galėjo būti naudojamas ir INVL nurodytu tikslu, savaime negali lemti išvados, kad jis yra funkciškai susijęs su Administraciniu pastatu. INVL be pagrindo kaip analogija (teismo precedentu) remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017. Šioje kasacinėje byloje spręstas klausimas dėl to, ar priklausiniu laikytinos patalpos (buvę sandėliukai), kurios naudotos kurui, reikalingam patalpoms šildyti, saugoti ir sandėliuoti. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų (tokių aplinkybių proceso dalyviai ir neįrodinėja), kad garažas yra buvusių sandėliukų, kurie naudoti INVL įsigytų patalpų tinkamam naudojimui, rekonstrukcijos rezultatas. Dėl to nėra ir teisinio pagrindo šią bylą spręsti taip pat, kaip tai buvo padaryta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

30. Vien tai, kad garaže galėjo būti sandėliuojami Administracinio pastato naudotojų daiktai ir pan., nepagrindžia funkcinio ryšio fakto ir nepaneigia garažo naudojimo paskirties, išviešintos viešame registre. Juolab, kad INVL, nusipirkusi Administracinį pastatą, apsiriboja tik prielaidų kėlimu, kaip funkciškai garažas galėtų būti susijęs su bendrovei priklausančiomis patalpomis. Pati INVL 2022 m. sausio 19 d. raštu kreipėsi į VĮ Turto banką, prašydama pradėti garažo kaip bešeimininkio turto perėmimo procedūrą. Nors INVL pagrįstai akcentuoja, kad pagal bendrą kasacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 24 punkte suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę patalpų naudojimo butų savininkų poreikiams tenkinti intensyvumo sumažėjimas nereiškia funkcinio ryšio tarp patalpų išnykimo ir kartu pats savaime nelemia patalpų teisinio statuso pasikeitimo, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, kad garažas (duomenys neskelbtini), apskritai būtų kokių nors asmenų naudojamas ar, juolab, naudojamas tikslais, susijusiais su Administracinio pastato aptarnavimu.

31. Aplinkybė, kad garažas pagal Architektūrinių tyrimų ataskaitą tikėtinai yra įrengtas toje vietoje, kur anksčiau buvo INVL įsigytų patalpų atvira laiptinė, patvirtina tik fizinį, o ne funkcinį, garažo ir Administracinio pastato ryšį. Šį faktą INVL taip pat nepagrįstai apibrėžia kaip įrodymą, pagrindžiantį, kad garažas yra INVL įsigytų patalpų struktūros dalis. Šio sprendimo 22 punkte išskirta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad fizinis pastatų ryšys savaime nėra įrodymas, jog vienas iš jų yra priklausinys, o kitas pagrindinis daiktas. Sprendžiant dėl to, ar garažas yra INVL patalpų priklausinys, svarbu ir tai, kad Administracinio pastato priklausiniais nėra INVL nuosavybės teise priklausantys garažai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kurie stovi greta garažo (duomenys neskelbtini). Iš INVL pateiktų dokumentų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų aišku, kad garažus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise INVL įsigijo ne pagal 2021 m. rugsėjo 24 d. sandorį, bet 2022 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1842. Jeigu paminėti statiniai iš tiesų būtų buvę INVL patalpų priklausiniai, tuomet nuosavybės teisė į juos INVL būtų perėmusi remiantis 2021 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi.

32. Apibendrinant tai, kas aptarta šio sprendimo 23–31 punktuose, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti INVL pareiškimą. Garažas (duomenys neskelbtini), yra ne Administracinio pastato priklausinys, bet savarankiškas daiktas. Kaip jau pasisakyta, labiau tikėtina, kad garažas buvo pastatytas ne tam, jog būtų galima pagal funkciją naudoti INVL patalpas, bet jose veikusių valstybinių įstaigų poreikiams tenkinti – laikyti ir (ar) remontuoti įstaigų naudotas transporto priemones. Garažas pastatytas ženkliai vėliau nei Administracinis pastatas. Viešame registre registruota garažo statybos data sutampa su Administracinio pastato nacionalizavimo bei perdavimo naudotis valstybinei įstaigai data. Be to, garažas pirmą kartą rašytiniame įrodyme aprašytas tuomet, kai Administraciniame pastate veikė minėtos valstybinės įstaigos. Garažas, kaip pagrįstai teigia pareiškėja Lietuvos Respublika, laikytinas savarankišku nekilnojamuoju daiktu, funkciškai nesusijusiu su INVL patalpomis. Nėra prielaidų spręsti, kad atskyrus garažą nuo Administracinio pastato anksčiau, ar šiuo metu pastatas negalėtų toliau tinkamai funkcionuoti ar būti naudojamas pagal paskirtį.

33. Dėl nurodytų priežasčių tenkinamas pareiškėjos Lietuvos Respublikos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad garažas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Toks sprendimas reiškia, kad INVL pareikštas reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsniu ir 448 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą.

Netenkinti suinteresuoto asmens INVL reikalavimo.

Nustatyti, kad garažas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas daiktinių teisių įregistravimo tikslu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.