Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalios Pranckienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. S. ir B. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sutarties ir sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu (b. l. 2-7), kurį patikslino (b. l. 158-164), kreipėsi į teismą, prašydamas:

panaikinti Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Zarasų rajone“ dalį, kuria B. S. suprojektuotas ir patvirtintas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4516 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone ir šio įsakymo 1 priedo Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, sąrašo Eil. Nr. (duomenys neskelbtini) eilutę;panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kaišiadorių rajone turėtą 3,17 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą (vertė – 608 Lt) ir 1,94 ha (vertė – 2610 Lt) miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone;panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone turėtą 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą (vertė – 1298 Lt), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone;pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanotas D.. S. (toliau – ir Dovanojimo sutartis);taikyti restituciją natūra ir įpareigoti D. S., grąžinti valstybei 3,8 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Saugomų teritorijų tarnyba) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą tinkamai pranešta, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui. Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimuose (b. l. 75-76, 175-177) nurodė, jog sutinka su prokuroro pareiškimu bei patikslintu pareiškimu ir prašė tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Pabrėžė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d., valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu, neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001-08-17 gyveno ir tebegyvena. Atsižvelgiant į tokį įstatyminį reglamentavimą, darytina išvada, jog B. S. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės Gražutės regioniniame parke. Be to, ginčo žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje, t. y. vienoje griežčiausių apsaugos funkcinių zonų), todėl šiame žemės sklype rekreacinių statinių statyba draudžiama. Be to, pritarė prokuroro argumentams dėl ginčo žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties – žemės ūkio – nustatymo neteisėtumo, kadangi didžioji žemės sklypo dalis, t. y. net 2,9 ha iš 3,8 ha yra apaugusi mišku. Visi šie argumentai rodo, jog ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti ir prokuroro pareiškimas patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijoje 2000-12-05 patvirtinta išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada), kurioje nurodyta, kad B. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų B. G. ir A.. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kaišiadorių rajone valdytą 3,17 ha žemę, iš kurios grąžintinai žemei priskirta 2,94 ha ir grąžintinam miškui priskirta 0,79 ha (b. l. 14). Be to, nustatyta, kad M. P. 2000-12-14 sutartimi B. S. perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą – 1,00 ha žemės, turėtos (duomenys neskelbtini) k., Utenos r. (b. l. 99-100), todėl B. S. kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių 2000-12-18 prašymu, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į 1,00 ha miško plotą, suteikiant miško sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Zarasų rajone, Baibių kadastrinėje vietovėje, bei nurodė, jog šioje vietoje ji neturi išsipirkusi namų valdos ar asmeninio ūkio (b. l. 94). Utenos apskrities viršininko administracijoje 2000-12-22 patvirtinta išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad B. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone valdytą 1 ha žemės sklypą, kuris priskirtas grąžintinam miškui (b. l. 15). Utenos apskrities viršininko 2001-08-03 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) Zarasų rajone“ patvirtintas piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės ir miško sklypai, sąrašas bei patvirtinta grąžintinų sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis, kuriuo nuspręsta B. S. atkurti nuosavybės teises į 3,8 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone bei nustatyta žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio (b. l. 18-19). Utenos apskrities viršininko administracijos 2001-08-03 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) B. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos valdytą 3,73 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 1,94 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) k., Zarasų r. (b. l. 16) bei Utenos apskrities viršininko administracijos 2001-08-03 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) B. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos valdytą 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Zarasų r. (b. l. 17). B.S. šį žemės sklypą 2006-03-30 dovanojimo sutartimi padovanojo D. S. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis , 3,8 ha žemės sklypas ( kadastro Nr. /(duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, 2006-05-24 dovanojimo sutarties pagrindu, įregistruotas D.S. vardu.

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo

Bylos duomenys patvirtina, kad Utenos apskrities viršininko 2001-08-03 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) B. S. patvirtintam perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 3,8 ha, nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Nekilnojamojo turto registre B. S. vardu 2001-09-07 įregistruotas vienas 3,8 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodant naudmenas – 0,9 ha ariamos žemės plotas ir 2,9 ha miško plotas (b. l. 20-22).

Ginčo santykius reguliuoja Žemės reformos įstatymas, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika (toliau – Metodika), Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka (toliau – Tvarka), Žemės įstatymas, Miškų įstatymas ir kiti teisės aktai (nurodomos ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios šių teisės aktų redakcijos).

Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Ši nuostata buvo tokia pati ir ginčo laikotarpiu, kuomet vyko nuosavybės teisių atkūrimas B. S. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje taip pat numatyta, kad vykdant žemės reformą, žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami natūra ar perduodami arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei šį įstatymą <...> žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo projektuose nustatytų ribų. O to paties įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuojami grąžinamos, perduodamos arba suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai, leistos pirkti ir nuomoti iš valstybės žemės sklypai, nustatomos jų ribos, suprojektuojamas bendrojo naudojimo kelių tinklas, žemės sklypams nustatoma pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės servitutai ir žemės naudojimo sąlygos.

Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, žemėtvarkos projektai rengiami ir tvirtinami Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos patvirtintą metodiką. Metodikos 4 p. nustatyta, kad kai patvirtinus kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą lieka laisvos žemės, vykdomas patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, o jo pradžia (data) paskelbiama apskrities viršininko įsakymu. Metodikos 5 p. nustato privalomą projekto rengimui medžiagą, kur, be kita ko, nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami turint pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teisę ir įsigyti žemę bei prie jų pridedamas pažymas, išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn bei kitus dokumentus, reikalingus tinkamai organizuoti projektavimo darbus. Metodika taip pat išsamiai reglamentuoja visus žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir įgyvendinimo procesą, kuris susideda iš etapų, t. y. žemės grąžinimas natūra, projekto parengiamieji darbai, projektavimo darbai, projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimas vietovėje, duomenų žemės nuosavybės ir naudojimo įteisinimui parengimas, projekto baigiamieji darbai (Metodikos 9 p.). Metodika įtvirtina reikalavimus, kurių privalu laikytis rengiant ir įgyvendinant žemėtvarkos projektą. Metodikos 18 p. nustatyta, kad numatytai projektą rengti teritorijai apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamentas parengia apskrities viršininko įsakymo projektą dėl teritorijos patvirtinimo, ir kartu su projektui rengti parengtu teritorijos planu pateikia apskrities viršininkui. Metodikos 23 p. taip pat nustatyta, kad projekto autorius gautus prašymus gauti žemę nagrinėja, parengia pretendentų sąrašą, sugrupuodamas gautus prašymus į 12 grupių pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, o Metodikos 27 p. įtvirtinta, jog apskrities viršininko patvirtintas pretendentų sąrašas yra juridinis pagrindas projekto autoriui organizuoti žemės sklypų projektavimo darbus. Metodikos 28 p. nustato, kad žemės sklypai projektuojami kiekvienai pretendentų gauti žemę grupei, o pretendentai kviečiami aptarti žemės sklypų išsidėstymo klausimus susirinkime. Pretendentų suderinimas bei sutikimas dėl suprojektuoto žemės sklypo įforminamas parašu žiniaraštyje. Užbaigus žemės sklypų projektavimą vienai pretendentų grupei, parengiamas žemės sklypų projektavimo darbų įvykdymo aktas. Parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą su institucijomis derina projektą rengęs projekto autorius (Metodikos 60 p.), kurį suderinus jis pateikiamas viešam visuomenės svarstymui (Metodikos 63 p.). Projektas tvirtinamas apskrities viršininko įsakymu ( Metodikos 66 p.) . Metodikos 67 punkte nustatyta, kad projekto paženklinimo darbai apima žemės sklypų ribų bei suprojektuotų kelių parodymą-paženklinimą vietoje. Prieš paženklindamas žemės sklypus vietovėje pagal patvirtintą projektą, jo autorius parengia ir pateikia žemėtvarkos skyriaus vedėjui tvirtinti asmenų, kuriems projektu suformuoti žemės sklypai ir kuriuos reikia pakviesti dalyvauti paženklinant žemės sklypus, sąrašą. Metodikos 68 punkte taip pat įtvirtinta, kad ženklinant projekte suprojektuotus žemės sklypus kviečiami asmenys, kuriems ženklinami žemės sklypai. Visi vietovėje atliekami matavimai paženklinami abrise. Projekto paženklinimo vietovėje aktą pasirašo asmenys, kuriems matuojami žemės sklypai ( arba jų įgalioti asmenys), kiti kviesti asmenys, paženklinimą atlikę specialistai.

Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, B.S. visiškai nedalyvavo žemėtvarkos projekto rengimo (jo papildymo) procese, tuo pažeidžiant aukščiau nurodytas Metodikos nuostatas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (toliau – Tvarka) 5 punkte imperatyviai nustatyta, jog nustačius laisvos žemės fondą, žemės, miško sklypai, kuriuos numatoma piliečiams perduoti nuosavybėn neatlygintinai, projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilės, o nuosavybės teisės į juos atkuriamos tik apskrities viršininkui patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998-04-23 įsakyme Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) taip pat įtvirtinta, jog lygiaverčiai turėtiesiems žemės ir miško sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Iš šių teisės aktų nuostatų akivaizdu, jog įstatymų leidėjas imperatyviai nurodė, jog tik esant patvirtintiems kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektams, atkuriamos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai.

Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad B. S. žemės sklypas atkuriant nuosavybės teises, perduotas nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto Baibių kadastro vietovės patvirtinimo. Be to, liudytojas A. L. neneigė, kad pareiškėjai suprojektuotas žemės sklypas ir priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepatvirtinus kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto. Tuo metu Zarasų rajone buvo suprojektuota daug žemės sklypų grąžinimui, nepatvirtinus kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto. Todėl konstatuotina, kad priimant Utenos apskrities viršininko administracijos 2001-08-03 sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. S., perduotas jai nuosavybėn lygiavertis 3,80 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Baibių k. v.), (duomenys neskelbtini) k., Degučių sen., Zarasų rajone nebuvo suformuotas pagal patvirtintą Baibių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (b. l. 131), nors tai imperatyviai įtvirtinta aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatose, todėl šie administraciniai aktai laikomi neteisėtais, priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai, tarp jų žemės naudotojui priklausančiais gyvenamaisiais namais ir ūkiniais pastatais užstatyti plotai, jei jie nesuformuoti atskirais sklypais, kiemai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, žemės plotai, užstatyti statiniais, naudojamais veiklai, susijusiai su žemės ūkio produkcijos gamyba, taip pat Vyriausybės nustatyto dydžio miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Ginčo laikotarpiu galiojusi Žemės įstatymo redakcija, pateikdama žemės ūkio paskirties žemės apibrėžimą, nurodė, jog žemės ūkio paskirties žemę sudaro žemės ūkio įmonių bei ūkininkų ūkių funkcionavimui ir kiti žemės ūkio veiklai plėtoti naudojami arba skirti naudotis žemės sklypai, tarp jų žemės ūkio naudmenos, žemė, užimta gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų, kiemai, keliai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, ir kitos šiuose sklypuose įsiterpusios žemės naudmenos (Žemės įstatymo 35 str. 1 d.). Šio įstatymo 38 straipsnyje buvo nurodyti žemės ūkio paskirties žemės naudotojai – tai yra asmenys, naudojantys žemės ūkio produkcijos gamybai įsigytus privatinėn nuosavybėn arba išsinuomotus privačius žemės ūkio paskirties žemės sklypus; asmenys, kuriems valstybinė žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, tarnybinėms žemės daloms, sodininkystei ir daržininkystei; mokslo ir mokymo įstaigos, miškų urėdijos, kitos šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytos įstaigos ir organizacijos, kurios joms suteiktus valstybinės žemės sklypus naudoja žemės ūkio produkcijos gamybai; kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, išsinuomoję žemę iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės ūkio produkcijos gamybai. Tuo tarpu Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis miško žemę apibrėžia kaip apaugusį mišku (medynai) ir neapaugusį mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotą. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Be to, pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymą formuojant naujus žemės sklypus ir suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-09-29 nutarimas Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“. Šis nutarimas 2011-01-21 išdėstytas nauja redakcija ir ja patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 3 punkte nurodyta, jog formuojant naujus žemės sklypus pagal žemės reformos žemėtvarkos ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, žemės ūkio paskirties žemei priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai, tarp jų žemės naudotojui priklausančiais gyvenamaisiais namais ir ūkiniais statiniais užstatyti plotai, kiemai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, žemės plotai, užstatyti statiniais, naudojamais veiklai, susijusiai su žemės ūkio produkcijos gamyba. Šių teisės nuostatų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog žemės ūkio paskirties žemė yra skirta vystyti veiklai, susijusiai su žemės ūkio produktų gamyba. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo žemės sklypo, kurio bendras plotas 3,8 ha, dalis – 2,9 ha (76,3 proc.), yra mišku apaugęs plotas, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą miško žemės sąvoką, ir tik dalis – 0,9 ha yra ariama žemė. Iš to konstatuotina, kad 3,8 ha žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų r., pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio – nustatyta pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas.

Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad už mišką, kurio susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Ginčo laikotarpiu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies galiojusioje redakcijoje (1999-05-13 įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) buvo nustatyta, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai.

Bylos duomenys patvirtina, kad B. S. vardu parengtoje ir Kauno apskrities viršininko 2000-12-05 patvirtintoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdytas 0,79 ha žemės sklypas (apaugęs mišku) yra priskirtas grąžintinam miškui (vertė – 414 Lt) (b. l. 14) bei parengtoje ir Utenos apskrities viršininko 2000-12-22 patvirtintoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdytas 1 ha žemės sklypas (apaugęs mišku) yra priskirtas grąžintinam miškui (vertė – 1298 Lt) (b. l. 15), t. y. bendra miško sklypų vertė – 1712 Lt. Tuo tarpu formuodamas B. S. perduotiną neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 3,8 ha žemės sklypą, inžinierius A. L. pagal 2001-07-10 parengtą žemės naudojimo plotų eksplikaciją, apskaičiavo šio žemės sklypo naudmenų vertę, t. y. 2,9 ha miško žemės vertė – 3908 Lt, 0,9 ha ariamos žemės vertė – 608 Lt. Utenos apskrities viršininko 2001-08-03 sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) B. S. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai 1,94 ha miško sklypą (vertė 2610 Lt) bei 0,96 ha miško sklypą (vertė 1298 Lt), bendra miško sklypų vertė – 3908 Lt. Iš to darytina išvada, jog atkuriant B. S. nuosavybės teises, galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn tik lygiavertis miško plotas, kurio vertė - 1712 Lt, tačiau buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn didesnės vertės miško plotas, kurio vertė – 3908 Lt, tokiu būdu pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999-05-13 įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 pakeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, kurioje nebenumatyta valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose galimybė grąžinti žemę ir mišką, perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, o 2001-12-11 įstatymu Nr. IX-639 dar kartą pakeistas šio straipsnio reglamentavimas bei įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu, neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Aiškinant šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad įstatymas imperatyviai nurodė, jog valstybiniuose parkuose ir draustiniuose miškas galėjo būti grąžinamas tik asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, t. y. turėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą, bet faktiškai būtų susietas su šiomis teritorijomis pastoviais saitais.

Bylos duomenys patvirtina, kad B. S. tik nuo 2000 m. gruodžio 12 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Zarasų r. sav., Imbrado sen., (duomenys neskelbtini) k., pil. O. P. priklausančiame bute (b. l. 138), jokio nuosavo turto šiame rajone neturėjo. Duomenų apie tai, kad B. S. būtų naudojusis seniūnijos teikiamomis paslaugomis, nėra. Tuo tarpu iki aukščiau nurodytos datos B. S. gyveno (duomenys neskelbtini) k., Kaišiadorių r., kur nuosavybės teise turi du žemės sklypus bei statinius – gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus (b. l. 142-147). Be to, B. S. laikotarpiu nuo 1997-08-09 iki 2008-11-19 buvo prisirašiusi VšĮ Žaslių pirminės sveikatos priežiūros centre ir jame gydėsi (b. l. 150-151), valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000-2001 m. laikotarpiu (t. y. tuomet, kai B. S. buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas) jai mokėta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriuje, pristatoma kiekvieną mėnesį adresu (duomenys neskelbtini) k., Žaslių sen., Kaišiadorių r. (b. l. 148). Šių faktinių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad B. S. tik formaliai buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą Zarasų r., (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi iki ginčijamų sprendimų priėmimo neturėjo jokio nekilnojamojo turto šiame rajone, be to, ginčo laikotarpiu gydėsi pas šeimos gydytoją Kaišiadorių r., 2000-2001 m. Sodros Kaišiadorių skyriuje jai mokėta senatvės pensija, ginčo laikotarpiu Kaišiadorių r. jai priklausė žemės sklypai ir statiniai, todėl laikytina, kad B. S. atkuriant nuosavybės teises, pažeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata. Paminėtina, kad ir Konstitucinis Teismas 2007-07-06 yra pažymėjęs, jog konstituciškai nepagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje kitur turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Tuo tarpu remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atsakovei B. S. buvo atkurtos perduodant didesnės vertės miško sklypą nei buvo galima, ginčo sklypui nepagrįstai nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, B. S. perduotas žemės sklypas atkuriant nuosavybės teises nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto Baibių kadastro vietovės patvirtinimo, be to, nuosavybės teisės B. S. atkurtos perduodant neatlygintinai lygiavertį miško sklypą valstybiniame parke Zarasų r., nors faktiškai B. S. šiame rajone negyveno, taip pažeidžiant imperatyvias aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas. Todėl atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, aptariami administraciniai aktai, laikytini neteisėtais iš esmės, todėl naikintini ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl viešojo intereso buvimo ir prokuroro teisės kreiptis į teismą

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą inter alia pagal prokuroro kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą yra numatyta ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje. Prokuratūros įstatyme taip pat įtvirtinta nuostata, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindą manyti, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Taigi pagal įstatymus, prokurorui suteikta teisė spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar jo nėra. Dėl to kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro pareiškimą. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį, viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui yra taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; administracinę bylą Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prokuratūroje tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso buvo pradėtas 2012-04, gavus 2012-12-03 NŽT raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl viešojo intereso gynimo“. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad administraciniais aktais, kuriais atsakovei B. S. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško žemės sklypą, pažeistos Atkūrimo įstatymo, Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Paskirties nustatymo taisyklių bei Paskirties nustatymo aprašo nuostatos. Todėl nustačius šiuos pažeidimus, prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 27 d., nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004). Be to, viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į nusavintą turtą, teisėtus interesus. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Taigi bylos ginčo pobūdis patvirtina, kad šiuo atveju prokuroras, nustatęs pažeidimą (gavęs informaciją apie padarytą pažeidimą), turėjo pagrindą ir privalėjo teikti teismui pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo. Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų nuosavybės teisės būtų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų. Dėl to nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.

Dėl dovanojimo sutarties ir restitucijos taikymo

Kadangi vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypas Dovanojimo sutarties pagrindu perėjo atsakovo D. S. nuosavybėn, turi būti tenkinami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. pripažinta negaliojančia Dovanojimo sutartis, kuria aptariamas ginčo sklypas nuosavybės teise perėjo atsakovui D. S., bei taikoma restitucija, ginčo žemės sklypą grąžinant valstybės nuosavybėn.

Dovanojimo sutartis pripažįstama negaliojančia, atsižvelgiant į tai, jog ja atsakovo D. S. nuosavybėn perėjo žemės sklypas, į kurią nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus B. S. atkurtos aukščiau neteisėtais pripažintų ir naikintinų administracinių aktų pagrindu.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja. Tai nustatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje nenustatyta, kad restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šiose normose neįtvirtinta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl atsakovo D. Savicko sąžiningumas šiuo atveju nevertintinas. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta.

Konstatavus Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta B.S. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, todėl valstybės institucija- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, veikdama pagal įstatymus, turi pakartotinai operatyviai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu atsakovai B. S. ir D. S. dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalą, jie turi teisę kreiptis dėl jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Zarasų rajone“ dalį, kuria B. S. suprojektuotas ir patvirtintas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4516 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone ir šio įsakymo 1 priedo Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, sąrašo Eil. Nr. (duomenys neskelbtini) eilutę.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kaišiadorių rajone turėtą 3,17 ha žemę atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą (vertė – 608 Lt) ir 1,94 ha (vertė – 2610 Lt) miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone turėtą 1 ha žemę atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą (vertė – 1298 Lt), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) padovanotas D. S.

Taikyti restituciją natūra, įpareigoti D. S. grąžinti valstybei 3,8 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.