Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) "Sveikatos kurortas" skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

VMI, skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi Aprašo 40 punktu, atliko pareiškėjos atitikties Apraše numatytiems kriterijams subsidijai gauti vertinimą ir informavo pareiškėją, kad jos paraiška nėra tenkinama, kadangi įmonė iki 2020 m. sausio 31 d. nėra sumokėjusi (įskaičiusi) bent dalies gyventojų pajamų mokesčio, deklaruoto mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (formoje GPM313) už 2019 m. mokestinį laikotarpį (pagal Aprašo 16.1 punktą).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-538-822/2019; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.).

Tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą bendrine prasme VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). LVAT yra konstatavęs, kad, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu; visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog ginčijamame sprendime yra nurodyta, kad pareiškėja neatitinka Aprašo 16.1 papunkčio reikalavimo, ši VMI išvada visiškai nedetalizuota, neargumentuota, nepagrįsta. Nepateikta sprendime išvadą pagrindžiančių faktinių duomenų: nepateikta jokių faktinių aplinkybių apie pareiškėjos GPM prievoles už 2019 m. ar buvo teiktos GPM deklaracijos forma GPM313. Atsakovės nurodyti atsiliepime sprendimo pagrįstumo argumentai ir motyvai privalėjo būti aiškiai ir suprantamai nurodyti ginčijamame akte tam, kad pareiškėja galėtų suprasti, kodėl ji neatitinka Aprašo 16.1 papunkčio reikalavimų, o su jais nesutikdama – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydama visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ginčijamas sprendimas neatitinka galiojančios VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Pažymėtina, jog atsiliepime atsakovė akcentuoja, kad pareiškėja turėjo pateikti 2019 m. GPM deklaracijas, nes tokia pareigia kyla Aprašą aiškinant sistemiškai. Pareiškėja skunde ir posėdžio metu akcentavo, kad Aprašo 16.1 papunktį ji atitinka, nes neturi mokestinių prievolių biudžetui, o sąlygos pateikti GPM deklaracijas šio Aprašo 16.1 papunktyje nėra numatyta. Be to, atsiliepime atsakovė pateikia argumentus, kad pareiškėja 2019 m. nevykdė veiklos, todėl ir dėl šios priežasties neatitinka Aprašo nuostatų. Pareiškėja, reaguodama į atsiliepimo argumentus, pateikė duomenis, kad 2019 m. vykdė kitokią veiklą (statybas). Šie argumentai nebuvo išanalizuoti ginčijamame sprendime, atsakovė jais nesirėmė priimdama ginčijamą sprendimą.

Teismas pažymi, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Vertinant priešingai, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas pateikiant atsiliepimą į skundą arba ginčą nagrinėjant teisme nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Šiuo atveju būtent taip ir buvo padaryta, atsakovė savo argumentus dėl skundžiame sprendimo priėmimo (paraiškos atmetimo) nurodė atsiliepime į skundą, tačiau ne administraciniame akte. Taigi, teismo vertinimu, anksčiau aptarti apskųsto atsakovės sprendimo trūkumai laikytini esminiais, sukliudę individualaus administracinio akto adresatui suprasti jo esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą konkretaus pareiškėjos atvejo kontekste. Be to, atsiliepime išdėstytas argumentas, kad pareiškėja neatitinka ir kitų Aprašo nuostatų, nes 2019 m. nevykdė veiklos, nebuvo nurodytas kaip pagrindas paraiškos atmetimui ir su to susijusių faktinių aplinkybių atsakovė taip pat neanalizavo.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamą sprendimą priėmė nepaisydama VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, konkrečių teisės normų nesusiejo su reikšmingais klausimo sprendimui objektyviais duomenimis (faktais), šis pažeidimas paneigė pareiškėjos teisę žinoti priimto sprendimo pagrindus, apribojo jos teisę į teisminę gynybą, galimybę suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Todėl ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl pareiškėjos skundas tenkinamas, o sprendimas naikinamas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (ABTĮ 40 str. 4 d.). Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Pareiškėjos atstovas advokatas Tomas Jaugelavičius 2021 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Prašyme nurodo, kad pareiškėja patyrė 692,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą, pagal 2021 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 495, kuri buvo apmokėta 2021 m. lapkričio 5 d. bankiniu pavedimu. Pareiškėja už skundą sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Šiuo atveju buvo teiktos teisinės paslaugos 2021 m. III ketvirtį (pateiktas skundas), todėl taikytini Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai: 2021 m. I ketvirčio – 1 517,4 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinį (skundą), rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (maksimalus galimas priteisti dydis galėtų sudaryti 3 793,5 Eur).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas ir į Rekomendacijoje nustatytus rekomenduojamas priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, pareiškėjos prašymas tenkintinas priteisiant pareiškėjai iš atsakovės 715,80 eurų (692,80 Eur +23 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Patenkinti pareiškėjos UAB „Sveikatos kurortas“ skundą.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. RSUB-46617 „Dėl labiausiai nukentėjusių įmonių subsidijų paraiškos“.

Patenkinti pareiškėjos UAB „Sveikatos kurortas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti pareiškėjai UAB „Sveikatos kurortas“ iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisti 715,80 Eur (septynis šimtus penkiolika eurų ir aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.