Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 str. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.

Iš kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. N. G. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

N. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), parašė nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) teisėjui A. M. atvirą, cinišką, šiurkštų, grasinančio turinio laišką – grasino nukentėjusiajam turto sudeginimu bei padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai veiką, ir išsiuntė šį laišką nukentėjusiajam A. M., taip raštu užgauliai, niekinamai pažemino teisingumą vykdantį (duomenys neskelbtini) teisėją A. M..

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas N. G. nesutinka tik su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, o BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skirdamas N. G. bausmę šioje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailestį dėl to), į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertino N. G. asmenybę (nuteistasis yra recidyvistas, nes naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus; jis teistas 20 kartų; nusikaltimo padarymo metu administracine tvarka nebuvo baustas; charakterizuojamas neigiamai), o taip pat atsižvelgė ir į kitas tinkamam bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes (N. G. atsiprašė nukentėjusiojo; psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, šis nusikaltimas tyčinis ir baigtas, jį apeliantas padarė būdamas laisvės atėmimo vietoje. Tai rodo, kad jis dėl ankstesnio savo elgesio ir gyvenimo būdo reikiamų išvadų nepadarė, nepasitaisė ir net nesistengė to daryti, yra linkęs daryti naujus nusikaltimus, todėl šiuo metu švelnesnė bausmė ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepaveiktų jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tokiu būdu apylinkės teismas už naujai padarytą nusikaltimą visiškai pagrįstai paskyrė N. G. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kuri savo trukme nėra didesnė už BK 232 str. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį. Taigi, šiuo atveju apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas faktines bylos aplinkybes, o kartu ir į apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, turinčias reikšmės tinkamam bausmės individualizavimui, jas įvertino ir teisingai taikė bausmės paskyrimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismo N. G. paskirta bausmė, kolegijos manymu, yra teisinga, ji atitinka nuteistojo asmenybę ir nėra aiškiai per griežta.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas N. G. paskyrė teisingą bausmę, todėl keisti nuosprendį skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir sušvelninti ją jokio pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu buvo įsiteisėję Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 8 d., 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. nuosprendžiai, kuriais N. G. buvo paskirtos savarankiškos bausmės. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu įsiteisėjo dar vienas – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis, kuriuo N. G. taip pat buvo paskirta nauja bausmė. Šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės nebuvo subendrintos. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas to taip pat nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas subendrinti jų negali, nes taip būtų pasunkinta apelianto teisinė padėtis, ką, šiuo atveju nesant nei prokuroro nei nukentėjusiojo apeliacinių skundų, daryti apeliacinės instancijos teismui draudžia BPK 320 str. 4 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo N. G. apeliacinį skundą atmesti.