Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu (b.l. 3-6) prašė teismo priteisti iš atsakovo 8.000 Lt atlyginimo ir 7.000 Lt negautų pajamų, iš viso 15.000 Lt. Nurodė, kad 2006-07-24 tarp ieškovo ir atsakovo E. D. buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią atsakovas E. D. įgaliojo ieškovą UAB „Privati valda“ surasti turto - sodo sklypo su namu, esančių sodininkų bendrijoje „duomenys neskelbiami“, pirkėją, kuris nupirktų nurodytą turtą už ne mažiau kaip 68.000 Lt. Šalys sutarė, kad įgaliotiniui įvykdžius įpareigojimą, įgaliotojas sumokės 8.000 Lt atlyginimą, be to, įgaliotiniui suradus pirkėją, kuris pirks už didesnę kainą, negu sutarta sutartyje, kainų skirtumas atiteks įgaliotiniui. Ieškovas surado pirkėją, kuri sutiko pirkti turtą už 75.500 Lt, sudarė avanso sutartį, gavo avansą, tačiau atsakovas atsisakė parduoti turtą, atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl atsakovas turi sumokėti ieškovui atlyginimą už įvykdytą sutartį 8.000 Lt, be to, turi atlyginti žalą negautas pajamas 7.000 Lt.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2006 metais sugalvojo parduoti sodo sklypą su nameliu, paskelbė apie tai laikraštyje „Noriu“. Jam paskambino ieškovo darbuotoja, pasiūlė surasti pirkėją. Atsakovas sudarė pavedimo sutartį su ieškovu. Ieškovas ilgą laiką pirkėjo nerado. Atsakovas pakeitė savo nuomonę, nusprendė sodo neparduoti. 2006 m. rugsėjo 25 dieną žodžiu pranešė ieškovui, kad nutraukia pavedimo sutartį. Po to gavo pranešimą, kad surastas pirkėjas. Nusiuntė pranešimą ieškovui, kad nutraukia pavedimo sutartį. Dar po dienos gavo preliminarų teismo sprendimą, kuriuo iš jo buvo priteista 15.000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl pavedimo sutarties 3.2 sąlyga neįsigaliojo, atlyginimo mokėti atsakovas neturi. Kainų skirtumo tarp nustatytos kainos ir kainos, kurią sutinka mokėti pirkėjas, taip pat nebuvo, nes kaina buvo nustatyta intervalu: „ne mažiau kaip“. Pavedimo sutartis yra įgaliojimas, todėl gali būti nutraukta vienašaliu įgaliotojo pareiškimu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 104-105) ieškovas UAB „Privati valda“ prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 8.000 Lt atlyginimą ir 7.000 Lt negautų pajamų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas dėl sekančių motyvų:

1. Teismo sprendimo motyvas, kad atsakovui atsisakius vykdyti sutartį ieškovas įgijo teisę tik į netesybas pagal jos 10 punktą, nepagrįstas. Iki preliminaraus teismo sprendimo priėmimo 2006-10-03 dieną sutartis nutraukta nebuvo. Byloje yra dokumentas - kasos kvitas, kuriuo patvirtinama pašto paslauga - atsakovo registruotos korespondencijos persiuntimas 2006-10-04 d. 16.39 val., t.y. jau po ginčo teisme kilimo. Atsakovas siekė nutraukti 2006-07-24 sudarytą pavedimo sutartį iki jos pasibaigimo termino. Byloje nėra jokių duomenų ir ieškovas UAB „Privati valda“ nepripažįsta ir niekados nepripažino, jog atsakovas sutartį nutraukė ar įgaliojimą panaikino žodžiu 2006-09-25 dieną ar kitu laiku. Nesant šių duomenų, ieškovas sąžiningai vykdė Pavedimo sutartį ir duotą pavedimą, iš karto informavo klientą (atsakovą) apie jo turto pirkėjo suradimą, t.y. pavedimo įvykdymą. Tai privaloma padaryti tiek pagal Pavedimo sutarties 6.1 p., tiek ir pagal CK 6.760 str. 4 d. nuostatas.

2. Aiškindamas sutarties 7 punktą, teismas nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių bei bendrųjų teisės principų taikymo (CK 1.5 str., 6.193 str.). Sprendime nurodoma, kad sutarties sąlyga neaiški, kadangi neįmanoma nustatyti, kokia pardavimo kaina yra nurodyta sutarties 1 punkte. 1 punktas numatė, kad: „įgaliotinis įsipareigoja surasti turto pirkėją, kuris nupirktų nurodytą turtą už ne mažiau kaip 68.000 Lt“. Tai visiškai aiški sąlyga, atsakovas su ja sutiko, net 2006-10-04 siunčiamame pranešime apie sutarties nutraukimą neginčijo jos turinio ir kitaip jos nesiūlė aiškinti. Priešingai, jis jame nurodė, kad sąžiningai neatliekame savo funkcijų. Atsakovas jame pats pripažino, kad jo turtas sutartyje „buvo įvertintas 68.000 Lt“, todėl sutarties 1 punkto sąlyga dėl fiksuotos turto vertės, turinti įtakos papildomo atlyginimo apskaičiavimui, atsakovui tuo metu dar buvo visiškai aiški ir suprantama.

3. Atsakovas nuo pat pradžių pripažino, kad ieškovas surado pirkėją. Šis pripažinimas padarytas 2006-10-04 išsiųstame pranešime. Iki pranešimo išsiuntimo sutartis nebuvo nutraukta. Vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, laikytina labiau tikėtina, kad ieškovas pranešė atsakovui apie pavedimo įvykdymą 2006-09-28 dieną, arba bent iki šio jo pranešimo surašymo, todėl ir įgijo teisę į atlyginimą. Aplinkybė, kad atsakovas nesąžiningai atsisakė sudaryti ir notariškai patvirtinti turto pirkimo-pardavimo sutartį, neatleidžia jo nuo atsakomybės ir neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo - nuostolių bei negautų pajamų priteisimo. Analogiškos aplinkybės, įrodžius pranešimą klientui apie ieškovo pavedimo įvykdymą, yra konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-18/2008.

Apeliaciniu skundu (b.l. 108-110) atsakovas E. D. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys yra patenkintas ir priteista 6.800 Lt netesybų ir 202 žyminio mokesčio ieškovo naudai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl sekančių motyvų:

1. Kauno miesto apylinkės teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir priteisė 6.800 Lt netesybų, nors toks ieškinio reikalavimas nebuvo pareikštas. Ieškovas ieškinį grindė 2006-07-24 sutarties 3.2 punktu ir prašė priteisti 8.000 Lt atlyginimą. Teismas ieškinį patenkino sutarties 10 punktu, dėl kurio reikalavimas nebuvo pareikštas. Pavedimo sutarties 3.2 punkte buvo numatyta, kad „įgaliotiniui įvykdžius šios sutarties 1 punkte numatytus įsipareigojimus, pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną įgaliotojas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, kuris lygus 8.000 Lt". Būtina sąlyga šio punkto įgyvendinimui yra pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas. Tačiau jokia sutartis nebuvo sudaryta, todėl neatsirado sąlygos tokio atlyginimo priteisimui. Teismas ieškinį turėjo atmesti.

2. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino tarp atsakovo ir ieškovo sudarytos 2006-07-24 sutarties sąlygas, ir dėl to priėmė iš dalies nepagrįstą teismo sprendimą. Teismas nevertino aplinkybės, kad 2006-07-24 pavedimo sutartis buvo parengta ieškovo, t.y. asmens, kuris verčiasi nekilnojamojo turto prekyba ir yra žymiai stipresnis civilinių teisinių santykių subjektas. UAB „Privati valda" yra verslininkas, savo srities profesionalas, kuriam pavedimo sutarčių sudarymas yra kasdienė praktika. Sutarties sąlygos neproporcingai palankios ieškovui, tuo tarpu atsakovo silpnesnės šalies padėtis ypatingai apsunkinta. Tai turi būti įvertinta kaip dar vienas požymis, įrodantis ieškovo nesąžiningumą siekiant pasipelnyti. CK 6.193 str. numato, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Nors teismas sprendime pasisakė dėl kitų sutarties sąlygų, kaip nesąžiningų CK 6.188 str. prasme, tačiau analogiškai turėjo būti aiškinamos ir kitos sutarties sąlygos. 13 sutarties punkte buvo numatyta, kad sutartis gali būti nutraukiama tik abipusiu šalių susitarimu. Tačiau tokia nuostata prieštarauja CK 6.763 str., pagal kurį pavedimo sutartis baigiasi kai įgaliotojas panaikiną įgaliojimą. Tai reiškia, kad sutartis gali būti nutraukta vienašališkai. Teismas netinkamai vertino įrodymus, ir nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nutraukė sutartį žinodamas apie pirkėją. Atsakovas apie sutarties nutraukimą ieškovui pranešė 2006-09-25, ką patvirtino pats teismo posėdyje ir liudytoja J. D., bei tas pačias aplinkybes nurodė ir 2006-10-03 pranešime. Tačiau teismas šių įrodymų visumos nevertino, o pasisakė tik dėl ieškovo duotų paaiškinimų ir jiems naudingų įrodymų. Pirkėjas atsirado tik tuomet, kai atsakovas 2006-09-25 pranešė apie įgaliojimo panaikinimą. UAB „Privati valda" dėl savanaudiškų paskatų nepaisė atsakovo pranešimo ir 2006-09-28 pasirašė avansinio mokėjimo sutartį, taip pamindama pareigą veikti sąžiningai ir įgaliotojo interesais. Tačiau teismas patikėjo tik ieškovo paaiškinimais ir jo pakviestais liudytojais, kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi.

3. Kauno miesto apylinkės teismas ginčo sprendime nepagrįstai nurodė, kad „Teismas sprendžia, kad atsakovui kaip įgaliotojui atsisakius vykdyti 2006-07-24 pavedimo sutartį pagal šios sutarties 10 punktą, kuris atitiko CK 6.73 str. 1 dalį, nes sutarties nevykdymo atveju numatė tik netesybas, bet ne netesybas ir realų sutarties vykdymą, t. y. atlyginimo sumokėjimą, ieškovas įgijo teisę į netesybas“. Teismas priimdamas sprendimą ginčijamoje dalyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau teismų praktika ginčo klausimu yra nevienoda. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.2A-454/2008, konstatavo, kad CK 6.764 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į pavedimo sutarties ypatumus, yra numatytas specialus pavedimo sutarties pabaigos teisinių pasekmių reguliavimas. Minėta norma su tam tikromis išlygomis numato įgaliotinio teisę reikalauti sumokėti atlyginimą ir padengi išlaidas, tačiau nenumato įgaliotinio teisės reikalauti netesybų priteisimo.

4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 str. nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad netesybos neviršija patirtų ieškovo nuostolių dėl sutarties neįvykdymo. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo nuostolių buvimą. Netesybos yra aiškiai per didelės ir neprotingos, todėl turėjo būti sumažintos. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, tačiau jokiu būdu netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.