Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Egidijos Puzinskaitės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad 2015 metais (t. y. 2015 m. rugpjūčio mėn. pasibaigus kontraktui, t. y. dar iki 2015 m. spalio 11 d. prezidento rinkimų) pareiškėjas išėjo iš tarnybos Baltarusijos kariuomenėje būtent dėl įsitikinimo, jog nenori tarnauti kariuomenėje (kuri bet kada gali būti panaudota agresijai, represijoms) ir nori dirbti nepolitinį normalų civilinį darbą. Pažymi, kad metęs kariuomenę jis 7 metus nebandė reziduoti kitose šalyse, gyveno ir dirbo Baltarusijoje.

Teigia, kad Pareiškėjas ir jo sutuoktinė aktyviai dalyvavo 2020 metų protestuose prieš Lukašenkos valdžią ir palaikė opozicijos pajėgų suvienijimą, labai aiškiai ir viešai (vykstant sulaikymams ir represijoms) išsakė poziciją šiuo klausimu.

Nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neleisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje kartu su šeimą (t. y. išskirti vaiko motiną, mažameti vaiką ir pareiškėją vaiko tėvą) yra neproporcingas tariamai pareiškėjo „grėsmei valstybės saugumui“ dėl prieš 8 metus baigtos vieno minimalios kadencijos kontrakto tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

Teigia, kad Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjo praeityje dirbtas darbas valstybės struktūroje ir karinės tarnybos atlikimas Baltarusijoje kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Atsakovo nuomone, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teigia, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentu apie tai, kodėl pareiškėjas išėjo iš karinės tarnybos, pažymi, kad jie deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, jie nepaneigia, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Paaiškina, jog nors pareiškėjas nuo 2020 m. dalyvavo demonstracijose prieš A. L. režimą, tai taip pat nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Nurodo, kad ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju ir jo dukra susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo ir jo žmonos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimų laikinai gyventi bei uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad ginčijamais sprendimais neribojama teisė į šeimos gyvenimą. Pagal Migracijos departamento duomenis, pareiškėjo dukra nuo 2022 m. lapkričio 24 d. gyveno atskirai nuo motinos. Bendrai vertinant priimtus sprendimus pareiškėjo šeimos narių atžvilgiu, pažymi, kad jiems visiems nesuteikta teisė gyventi Lietuvoje, pareiškėjui ir jo žmonai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo dukrai leidimas laikinai gyventi buvo nesuteiktas ne dėl jos keliamos grėsmės, o atsižvelgiant į jos tėvų teisinę padėtį, todėl atsakovo nuomone, jos atžvilgiu priimtas sprendimas yra proporcingas siekiamam tikslui.

Teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas noru čia gyventi. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Akcentuoja, kad ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju ir jo dukra susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o nesuteikimas leidimo laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

VSD nuomone, Migracijos departamento Sprendimas dėl pareiškėjo ir 2023 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 23S26461 (toliau – ir 2023 m. kovo 10 d. sprendimas) dėl pareiškėjo dukros priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir kitas su tuo susijusias aplinkybes, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

Teigia, kad priimant Sprendimą dėl pareiškėjo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kurios reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. sausio 12 d. raštu Nr. 18-474 (toliau – ir Raštas) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2013-2015 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, turėjo kapitono laipsnį.

VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Pažymi, jog kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.

Teigia, kad leidimas gyventi Lietuvoje panaikintas tiek pareiškėjui, tiek jo sutuoktinei, todėl VSD nuomone, laikytina, kad 2023 m. kovo 10 d. sprendimas dėl pareiškėjo dukros yra teisėtas, priimtas įvertinus tai, kad tėvams netekus teisinio pagrindo gyventi Lietuvoje naikinamas ir nepilnametės jų dukters leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 23S14849, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2022 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis, kuris turi leidimą gyventi Lietuvoje.

Migracijos departamentas vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.31 punktu paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis)) nurodė, kad 2010-2015 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, turėjo kapitono laipsnį.

2022 m. gruodžio 27 d. siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaujantis leidimo laikinai gyventi aprašo 76 punktu, VSD buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3166081, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2023 m. sausio 12 d. Migracijos departamentas gavo VSD Raštą, kuriame nurodė, kad atlikto pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo metu, nustatyta, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Taigi nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

2023 m. vasario 9 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2023 m. vasario 9 d. Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD 2023 m. sausio 12 d. Rašte pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (ryžio mazgo inžinieriumi), kapitono laipsnį bei jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Migracijos departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek Sprendimo turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Migracijos departamentas vadovavosi VSD Raštu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, tarnavęs Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Taip pat atlikęs tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jis privalėjo būti lojalus ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, 2015 m. paliko karinę tarnybą (kurioje jis užėmė ryžio mazgo inžinieriaus pareigas bei turėjo kapitono laipsnį), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios yra atsakingos, kad institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys yra išnykusi.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos kariuomenėje išėjo dar 2015 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje (Baltarusijos kariuomenėje) ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pateikiami argumentai ir įrodymai, jog jis nepalaiko Baltarusijos režimo ir dalyvauja protestuose, negali būti objektyviai vertinami dėl pareiškėjo baigto Baltarusijos valstybinio universiteto, kuriame jis įgyjo leitenanto laipsnį bei eitų pareigų Baltarusijos kariuomenėje ir turėto kapitono laipsnio kas lemia, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog skundžiamas Sprendimas neleisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje kartu su šeima (t. y. išskirti vaiko motiną, mažameti vaiką ir pareiškėją - vaiko tėvą) yra neproporcingas tariamai pareiškėjo „grėsmei valstybės saugumui“ dėl prieš 8 metus baigtos vieno minimalios kadencijos kontrakto tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, pažymėtina, kad tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu (Migracijos departamento sprendimas Nr. 23S25212 panaikinti V. L. (Y. L. mama) išduotą leidimą laikinai gyventi) yra priimti sprendimai dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2023 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjo dukrai Y. L. (Y. L.) (toliau – ir dukra) leidimą laikinai gyventi, nes ji neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas pažymėjo, jog tiek dukros motinai, tiek ir dukros tėvui (Pareiškėjui) buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi, kadangi remiantis VSD vertinimu, jos tėvai tarnaudami Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dukros šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, apart nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. sausio 27 d. turėtos ir galiojusius nacionalinės vizos, nenustatyti. Taigi, Migracijos departamentui panaikinus abiejų tėvų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nenustačius dukros Y. L. (Y. L.) jokių kitų ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad Migracijos departamento priimtas ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas ar neteisėtas.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 23S14849, nes pareiškėjui (bei jo nepilnamečiui vaikui) pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.