Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienė, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2023 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė - 1 (vieneri) metai terminuoto laisvės atėmimo.

Paskirta 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės 1 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos nagrinėjamoje byloje priimtu nuosprendžiu, pridedant dalį – 6 mėnesius iš švelnesnės 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, bei paskirta galutinė subendrintina 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Įskaitytas, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kaltinamojo išbūtas laikas suėmime nuo 2022 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. kovo 6 d., vieną suėmimą dieną prilyginanti vienai laisvės atėmimo dienai; laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 8 d. 19:15 val. iki 2021 m. sausio 10 d., jį prilyginant 3 laisvės atėmimo dienoms.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. L., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2022 m. gegužės 15 d. apie 21 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, kilusio konflikto metu mušė ir kitaip smurtavo prieš savo sugyventinę L. A., t. y. šeimos narį, suėmęs ranka už kaklo ją smaugė ir sudavė vieną kartą ranka į veido sritį, tokiu būdu mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai L. A. fizinį skausmą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas

7.2. Kaip matyti iš bylos duomenų, apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. A. paaiškino įvykio aplinkybes bei parodė, kad įvykio dieną ji namuose su A. L. vartojusi alkoholinius gėrimus, vėliau norėjusi nueiti pas seserį D. V., A. L. norėjo eiti kartu, ji nenorėjusi jo vesti, kilo su juo dėl to konfliktas, jai būnant koridoriuje kaltinamasis viena ranka griebė jai už kaklo ir suspaudė, dėl to jutusi fizinį skausmą, jis taip daro visada, kai susipykstanti, nuo suėmimo ranka ant kaklo liko įdrėskimas. Atsisėdusi ant lovos, ir skambinusi sesei, pasakiusi, kad ją smaugė, po to tęsdama pokalbį nuėjusi į virtuvę, tuo metu priėjęs A. L. ją pradėjo tąsyti už rūbų, ir ranka sudavė į apatinę lūpą vieną kartą, lūpa ištino, jautusi fizinį skausmą. Po to ji išėjusi pas seserį. Šiuos savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir po 10 dienų akistatos su kaltinamuoju metu. Nors nukentėjusioji, apklausta pirmosios instancijos teisme, savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu pakeitė iš esmės, bei nurodė, kad ji paskambinusi sesei primelavo, kad ji su A. L. susipykę ir, kad jis ją mušė, nes norėjusi dar išgerti, žinojusi, kad negalėsianti išeiti iš namų, ir jei sugyventinį išveš policiją, galėsianti eiti išgerti, melavusi pareigūnams 2 kartus, o teisme sakanti tiesą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nukentėjusiosios parodymus vertino kaip vengimą duoti parodymus bei žinomai melagingus parodymus, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo sugyventiniui A. L., su kuriuo gyvena ir yra nuo jo finansiškai priklausoma. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nukentėjusiosios duoti parodymai nelogiški, nes tuo atveju jei ji būtų norėjusi, kad sugyventinį išvežtų policija, ji pati būtų skambinusi policijai ar bent prašiusi sesers D. V. iškviesti policiją, tuo tarpu tiek ji pati, tiek liudytoja D. V. patvirtino, kad nebuvo prašoma kviesti policijos, D. V. iš pokalbio telefonu su nukentėjusiąja supratusi, kad nukentėjusiosios atžvilgiu yra smurtaujama, pati iškvietė policiją. Nors nukentėjusioji apklausiama teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau tai pirmosios instancijos teismui nedavė pagrindo nesivadovauti jos duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, jog teismas nukentėjusiosios parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu vertino nesuteikdamas jiems išskirtinumo, o kartu su kitais bylos įrodymais, atsižvelgęs į įvykių eigą, į byloje nustatytų aplinkybių visumą, jų loginį ryšį, t. y. vertino visų įrodymų visumą. Abejoti L. A. nurodytomis aplinkybėmis ikiteisminio tyrimo metu, dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, teismui nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu A. L. naudojo fizinį smurtą patvirtina ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme liudytojos D. V. nurodytos aplinkybės. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, jog įvykio dieną jai paskambino sesuo (L. A.) ir klausė, ar gali ateiti. Bekalbant sesuo dingo nuo ryšio ir girdėjusi lyg trenksmą kažkokį, paskui nusimetė ragelis, nutrūko ryšys, ji supratusi, kad A. L. muša seserį, jis nuolat ją mušdavo. Ji iškvietusi policiją, atvažiavo policija, užfiksavo faktą. Kai sesuo atėjo pas juos, buvo kaklas šviežiai pergremžtas, mėlynės, matėsi kraujas, bet jis nebėgo. Sesuo pasakė, kad ją A. L. griebė už gerklės ir ji spruko nuo jo. Ją griebė, nes ji norėjo pas juos ateiti. Policiją ji iškvietusi, sesuo neprašė, sakiusi, kad kviesianti policiją, ji nieko nesakė. Tai, kad D. V. kvietė policiją bei nurodė, kad jos sesers atžvilgiu naudojamas fizinis smurtas patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas iš kurio matyti, jog liudytoja D. V. skambučio metu nurodo, kad ji nori iškviesti policiją, nes ką tik prieš kelias minutes kalbėjusi su seserimi L. A., prieš kurią smurtauja sugyventinis A. L., jis ją smaugė, greitoji nereikalinga. Liudytoja sako, kad tuoj pasakys nukentėjusiosios adresą. Girdėti vyriškio balsas, jis klausia stipriai čia tave prismaugė, prakirto ir lūpą, ne tik, kad prismaugė, klausia koks adresas, prašo pasakyti. Liudytoja tada BPC darbuotojui pasako adresą (duomenys neskelbtini), savo duomenų nepasakė, sakė anonimiškai. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja D. V. ikiteisminiame tyrime ir bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad aplinkybę, jog L. A. nuteistasis smaugė, ji sužinojo iš pačios L. A., jai atėjus pas liudytoją į svečius, tačiau D. V. skambučio pagalbos centrui BPC įraše fiksuota ir aiškiai girdisi, kaip ji operatorei praneša, kad A. L. nukentėjusiąją smaugia, dar prieš šios atėjimą pas liudytoją, kas tik patvirtina, jog liudytoja pagalbos centrui melagingai nurodė, kad A. L. smurtauja prieš jos seserį. Tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad D. V. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Nukentėjusiosios parodymų neatitikimas skambučio pagalbos centrui BPC įraše fiksuotoms aplinkybėms, nėra dėl esminių aplinkybių ir tai nesudaro pagrindo teismui jos parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, taip pat nesudaro pagrindo ir jais netikėti. Pažymėtina, jog pagrindą tikėti, tiek nukentėjusiosios L. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis, tiek ir liudytojos D. V. parodymais suteikia ir iš karto po įvykio atvykusių policijos pareigūnų L. G. ir P. B. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat jų kūno kamerų vaizdo įrašai, padaryti atvykus pagal iškvietimą į įvykio vietą. Liudytoja L. G. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad gavo nukentėjusiosios sesers iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Atvažiavus L. A. laukė pas seserį, nurodė kas įvyko, parodė sužalojimus, kurie buvo ant vidinės apatinės lūpos ir ant kaklo porą įdrėskimų. Ji paaiškino, kad visa tai padarė sugyventinis ir viskas vyko pas juos bute, tikslios vietos nepasakysianti. L. A. buvo neblaivi, tačiau susikalbėti galėjo, negriuvinėjo. Pagal sužalojimus tikėtina, kad įvykis buvo. Moteris nurodė, kad apsistumdė bute, aiškino, kad jis neleido jai eiti pas seserį be jo. Sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno buvo švieži, matyti kad šviežiai įdrėksta, šašų nebuvo, įdrėskime kraujosrūva labiau, o ne kraujas bėgęs, ant apatinės lūpos mažas taškelis matėsi. Tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje surašiusi ji, vienas sužalojimas ant kaklo, kitas ant lūpos. Nukentėjusioji neatrodė pikta, labiau išsigandusi, susijaudinusi po įvykio. Liudytojas P. B. teisiamajame posėdyje parodė, jog gavę pranešimą iš budėtojo dėl smurto, kad sugyventinis sumušė seserį, nuvažiavo į įvykio vietą, o vėliau nuvažiavo pas seserį, kur buvo L. A.. Nukentėjusioji pasakojo, kad susiginčijo su sugyventiniu, nes jis nenorėjo jos išleisti, norėjo ir jis kartu eiti, bet ji to nenorėjo. Apsistumdė, įvyko konfliktas, matėsi šiek tiek prakirsta apatinė lūpa iš vidaus. Ji pati rodė sužalojimus. Buvo apdraskytas veidas ar kaklas, nepamenantis tiksliai, ji ir rodė ir matėsi. Kraujas nebėgęs, bet matėsi kaip pakraujavimas išorinis, sudraskymo vieta paraudus, šašų nebuvo, kraujas nebėgo. Pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėti policijos pareigūnų L. G. ir P. B. kūno kamerų padaryti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota kaip nukentėjusioji pasakoja policijos pareigūnams apie įvykį, nukentėjusioji parodė sužalojimus dešinėje kaklo pusėje, sakė, kad smaugė su rankomis, parodė ranka kaip tai darė, apimdama delnu kaklą, po to atvertė lūpą ir parodė vidinę pusę, atsakydama į klausimą, kur prakirsta lūpa, sako, kad kirto į išorinę pusę, tačiau žaizda iš vidaus susidarė. Nukentėjusioji teigė, jog po vonios keitimo, ji norėjusi išeiti pas seserį pasėdėti, kas nepatiko A. L., nes jos niekur jis neleidžia, turi nuolatos būti namuose, o jis gali daryti ką nori. Ji atsakė, kad vis tiek išeisianti, nuėjusi pasiimti cigarečių pakelį, jis jai neleido, atėmė iš jos visus raktus nuo buto, bandė atimti iš rankinuko piniginę, kad ji neturėtų pinigų, jam nepavyko, todėl ją griebė už gerklės, kuria ranka negalinti pasakyti, nes viskas vyko greitai, kai griebė už gerklės, jai pataikė į lūpą, gal su kuria rankos vieta, ir parodė alkūnę, tiesiog nenorėdamas išleisti, tyčia ar netyčia nežinanti, ji pasiėmusi rankinuką ir išėjusi. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose fiksuota, kad būtent liudytoja D. V. policijos pareigūnams nurodo, jog A. L. smaugė jos seserį L. A. ir prakirto jai lūpą iš vidaus, bei parodo jos kaklo įdrėskimus, kai tuo tarpu pati L. A. pareigūnams paaiškina, kad ji su A. L. tik susistumdė, kad jis rankos delnu buvo tik suėmęs jos kaklą, o kaip atsirado įdrėskimai kakle ir žaizdelė lūpos vidinėje pusėje, tiksliai nežinanti ir nusiskundimų dėl skausmo neišsako. Apelianto įsitikinimu, teismas šiuos įrodymus interpretavo ir nuosprendyje nurodė, kad L. A. pati pasakė pareigūnams, jog apeliantas prieš ją smurtavo ir ją sužalojo, bei pati parodė jiems sužalojimus ir nurodė tikslias jų padarymo aplinkybes. Tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Iš vaizdo įrašų matyti, jog atvykus pareigūnams ir juos pasitikus L. A. ir D. V., nukentėjusioji pasakė, kad tai ne ji kvietė policiją, o sesuo. D. V. parodė į nukentėjusiosios kaklo sritį, norėdama atkreipti dėmesį į matomus sužalojimus ir nieko nekomentuodama atsitraukė toliau. Visas įvykio aplinkybes pasakojo pati nukentėjusioji, rodė pareigūnams patirtus sužalojimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja D. V., tuo metu kai nukentėjusioji policijos pareigūnams pasakojo įvykio aplinkybes, stovėjo nuošalyje, pareigūnams nieko nepasakojo ir jokios įtakos nukentėjusiajai nedarė.

7.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis, kad A. L. sukėlė fizinį skausmą L. A. ją smaugdamas ir suduodamas ranka jai į veido sritį, grįstas tik prielaidomis, t. y. liudytojos D. V. išgalvotomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tiesiogiai įvykio nemačiusios liudytojos D. V. parodymus bei jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios, liudytojų D. V., L. G., P. B. parodymai, BPC skambučio garso įrašas, policijos kamerų vaizdo įrašai bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad kaltinime nurodytu metu nukentėjusiosios atžvilgiu jis jokių veiksmų neatliko ir neabejotinai patvirtina, kad A. L. smurtas prieš nukentėjusiąją, suėmus ranka už kaklo ir ją smaugus bei sudavus vieną kartą ranka į veido sritį, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (nukentėjusiajai L. A. sukeltu fiziniu skausmu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako A. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

7.4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

8. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu A. L. paskirta per griežta bausme. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas skirdamas A. L. bausmę, neatsižvelgė į jo asmenybę, kad jis turi 3 vaikus, kad nors šiuo metu jie gyvena su laikina globėja, bet jie nuteistajam rūpi, jis teikia jiems išlaikymą, nori juos susigrąžinti ir auginti pats, dėl to išklausė Minesotos programą ir nepiktnaudžiauja alkoholiu, stengiasi užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas vaikams.

8.1. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo, pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Skiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, atskiri nusikalstamos veikos požymiai, jų turinys, pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, galiausiai įvertinama, kokia bausmė kaltinamojo atžvilgiu yra teisinga ir galėtų paveikti asmenį taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie bausmės skyrimui svarbūs aspektai buvo tinkamai įvertinti.

8.2. Už BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkas gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Pažymėtina, jog įstatymo leidėjas nėra nurodęs kaip konkrečiai turėtų būti parenkami bausmių dydžiai už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip, kad bausmės dydžio nustatymas. Tačiau teismų praktika formuojama taip, kad skiriant bausmę, ji turi būti individualizuota, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas A. L. skirdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat atsižvelgė į tai, kad A. L. padarė nusikalstamą veiką, pagal pavojingumą priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų, veika yra baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, tikslu spręsti konfliktą panaudojant smurtą. Teismas įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kad A. L. nusikalstamą veiką padarė prieš tai nuo 2015 metų teistas 7 kartus už įvairius nusikaltimus, tame tarpe 3 kartus už smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, taip pat padarytus ir prieš tą pačią nukentėjusiąją, be to, nusikaltimą padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, ankstesnius A. L. teistumus, kitus jį charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad nuteistasis iš ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių nepasimokė, teigiamų išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nesikeičia bei toliau daro nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje 2 dalyje padarymą, jam turi būti paskirta griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, jog A. L. jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė laisvės vykdymo atidėjimo metu, nes jis buvo nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę subendrino su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir skyrė galutinę subendrintiną 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Kaip jau minėta, A. L. anksčiau eilę kartų teistas už įvairius nusikaltimus. Ankstesniais nuosprendžiais jis buvo baustas tiek švelnesnėmis, tiek ir griežtesnėmis bausmės rūšimis, tačiau atlikus bausmes nuteistajam išlaikyti pavyzdingą ir nepriekaištingą elgesį nepavykdavo, jis ir vėl nusikalsdavo, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė laisvės vykdymo atidėjimo metu. Taigi, A. L. elgesys įstatymų laikymosi prasme nesikeičia, korekcijos nėra, jis kaskart vis sugrįžta prie baudžiamajam įstatymui prieštaraujančio elgesio, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių, todėl jų ir nešalina, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus duomenis sprendžia, kad nuteistajam A. L. ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant jam švelnesnę bausmės rūšį, nei buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas skirdamas nuteistajam bausmę, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad jis turi 3 vaikus, kad nors šiuo metu jie gyvena su laikina globėja, bet jie nuteistajam rūpi, jis teikia jiems išlaikymą, nori juos susigrąžinti ir auginti pats, dėl to išklausė Minesotos programą ir nepiktnaudžiauja alkoholiu, stengiasi užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas vaikams, tačiau pažymėtina, jog šios nurodytos aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau akivaizdu, jog jos nebuvo pakankamos, kad sulaikytų nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismo nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

9. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį A. L., sudaro 216,19 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

10. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

11. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad jo skundas šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo, tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. L. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriui 216,19 Eur (du šimtus šešiolika eurų ir devyniolika centų) atstovavimo išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme teikiant nuteistajam teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.