- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-24
- Bylos Nr.
- I3-11181-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07745-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
pareiškėjo atstovės Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei A. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašoma panaikinti 2023 m. birželio 27 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. P-1000 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“ (toliau – ir Įsakymas).
Skunde nurodo, kad Lietuvos kalėjimų tarnyboje 2023 m. birželio 5 d. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TT-68 „Dėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistų V. T. ir V. B. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Išvada). Remiantis Išvada, Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.
Teigia, kad Įsakyme pripažįstama, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą - neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį, nesant pagrindo (nuteistajam nesipriešinant) alkūne sudavė nuteistajam smūgį į nugaros sritį, tokiais veiksmais pažeisdamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-520 patvirtintų Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto (budinčiosios pamainos vyresniojo) pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 5.10. papunktį ir 5.24. papunktį, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo (toliau – ir Bausmių vykdymo sistemos įstatymas) 13 straipsnio 1 dalį, Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija) 174 punktą ir 185 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 „Dėl Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso patvirtinimo“ 6.1. papunktį ir 8.1. papunktį, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
Nesutinka su paskirta tarnybine nuobauda. Mano, kad tarnybinis patikrinimas atliktas neteisingai įvertinus faktinių aplinkybių reikšmę pareiškėjo elgesiui ir tokio elgesio teisiniam vertinimui. Mano, kad skundžiamas Įsakymas yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
Pažymi, kad vienintelis būtinas ir pakankamas pagrindas tikrinamo pareigūno tarnybinei atsakomybei atsirasti yra tarnybinio nusižengimo sudėties jo veikoje buvimas. Pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalį, tarnybinis nusižengimas - šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės. Remiasi Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. IV-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir nurodo, jog tam, kad pareigūno veikoje būtų galima konstatuoti tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą, būtina nustatyti visų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų jo veikoje buvimą, t. y. būtina objektyviai bei vienareikšmiškai nustatyti neteisėtos veikos - konkrečiam pareigūnui privalomų vykdyti elgesio taisyklių pažeidimo - faktą bei pareigūno kaltę.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pabrėžęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, taip jų ir valstybės tarnautojo kaltę. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar darbdavys tyrė tarnautojo kaltę ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai.
Remiasi teismų praktika, kurioje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (LVAT 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al 1-319/2007; 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520- 2049/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520- 1838/2012).
Motyvuojamoji dalis
Pažymi, jog Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnai už mažareikšmius tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn netraukiami, o to paties straipsnio 2 dalis numato, kad mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu yra laikomas tarnybinis nusižengimas, kuris yra formalus, nesukėlė neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui.
Mano, kad tarnybinio patikrinimo metu neteisingai įvertintas pareiškėjo atliktų veiksmų teisėtumas, o tarnybinė atsakomybė pritaikyta nenustačius privalomo tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviojo požymio - kaltės. Be to, galimo tarnybinio nusižengimo situacijoje, turėjo būti vertinamas ir galimas mažareikšmiškumas.
Daro išvadą, kad pagal Įsakyme pateiktas formuluotes neteisėtu yra pripažįstamas ne bendrai pareiškėjo fizinės jėgos panaudojimas nuteistojo E. Š. atžvilgiu, o būtent pakartotinis sudavimas ranka nuteistajam E. Š. į nugaros sritį (pirmas suduotas smūgis nuteistajam E. Š. buvo į jo dešinį šoną, ir tai nėra įvardinama kaip neteisėtas fizinės prievartos veiksmas).
Teigia, kad pareiškėjo elgesys buvo nulemtas staiga susidariusių aplinkybių, nuteistajam pradėjus elgtis neteisėtai ir neadekvačiai. Pažymi, kad nuteistasis yra psichiškai nestabilus (buvo gydomas psichiatrijos skyriuje), ne kartą anksčiau demonstravęs agresiją prieš kitus, įrašytas į linkusiųjų pabėgti įskaitą ir jam taikoma sustiprinta priežiūra. Patvirtina, kad pareiškėjas sudavė nuteistajam kumščiu dėl jo neteisėtų veiksmų, kad šis prarastų koordinaciją ir jį būtų lengviau paguldyti ant grindų, kadangi nuteistasis tuo momentu buvo agresyvus. Paguldžius ant žemės, nuteistasis toliau priešinosi, nevykdė teisėtų reikalavimų užlenkti savo rankas už nugaros, todėl, naudojant fizinę prievartą, jo rankos buvo užvestos už nugaros, ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai jam uždėjo antrankius bei išsivedė į konvojaus automobilį.
Paaiškina, kad nuteistasis į tualetą buvo vedamas be antrankių, nepatenkintas tuo, jog netrukus bus išvežtas į kitą kalėjimą. Kai jis griebė minėtą radijo ryšio stotelę, kurią metė ant grindų, buvo aiškiai pademonstruotas agresijos aktas, ir pareiškėjas panaudojo fizinę prievartą, vadovaudamasis Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Pažymi, jog nuteistasis buvo be antrankių, todėl galėjo tęsti savo neteisėtus veiksmus tiek kėsindamasis į kitas specialiąsias priemones, tiek nukreipdamas juos prieš pareigūnus. Į tokį neadekvatų nuteistojo elgesį pareiškėjas sureagavo spontaniškai - sudavė jam smūgį kumščiu į šoną, kad jis prarastų koncentraciją. Po smūgio sekė veiksmai paguldant jį ant žemės, kam nuteistasis aktyviai priešinosi, todėl ir toliau tik naudojant fizinę prievartą jo rankos buvo užvestos už nugaros. Nurodo, kad nuteistajam sudavė kelis smūgius - pirmą smūgį sudavė į dešinį šoną, o kitą smūgį - į nugaros sritį. Pabrėžia, jog pačios situacijos metu, nors vaizdo įrašuose galima matyti pareiškėją atliekant du smūgius, pastaruosius atliko labai greitai vieną paskui kitą, be jokios pauzės, ir, iš esmės, savo elgesį suvokė kaip vieną smūgiavimą. Pažymi, kad pareiškėjo veiksmų tikslas buvo reaguoti į staigų neadekvatų, žinomai nestabilios psichikos nuteistojo poelgį, siekiant nutraukti ir užkardyti bet kokius galimus kitus neteisėtus veiksmus bei sutramdyti nuteistąjį. Nebuvo tikslo smūgiuoti kelis kartus, kad nuteistąjį sužaloti ar sukelti didesnį fizinį skausmą.
Mano, kad pareiškėjo panaudota prievarta buvo panaudota tarnybinio būtinumo atveju ir proporcingai, kiek to reikėjo tarnybinėms pareigoms. Panaudojant fizinę jėgą, nuteistasis buvo parverstas antrankių uždėjimui, kas buvo įmanoma tik po antrojo smūgio į nugaros sritį. Taigi prievartą panaudojo adekvačiai staiga susidariusiai situacijai.
Nesutinka su Išvadoje dėstoma pozicija, jog nuteistasis E. Š., kai pareiškėjas panaudojo prievartą, priešinosi pasyviai. Iš pareiškėjo pusės prievarta buvo panaudota ne tuo metu, kai nuteistasis nenoriai ėjo ir muistėsi, norėdamas atlaisvinti savo rankas nuo pareigūnų, o tuo momentu, kai nuteistasis jau nuplėšė nuo pareigūno diržo radijo ryšio stotelę ir pademonstravo aiškų aktyvios agresijos aktą. Negalima teigti, jog fizinės jėgos panaudojimas smūgiuojant buvo perteklinis, nes smūgio (nei pirmu, nei antru judesiu) neužteko, kad nuteistasis būtų nusiraminęs ir leidęs uždėti jam antrankius. Jo aktyvus priešinimasis tęsėsi ir toliau, kol parvertus ant žemės, užlaužus rankas, pavyko antrankius uždėti.
Neneigia, jog perduodamas pamainą į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės - antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį ir tai yra nurodęs tarnybinio patikrinimo metu savo 2023 m. gegužės 10 d. paaiškinime. Mano, jog pareiškėjo neveikimas dėl šios pareigos neatlikimo atitinka visus Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 2 dalyje nurodyto mažareikšmio tarnybinio nusižengimo požymius. Neatliko vieno procedūrinio veiksmo, t. y. perduodamas tarnybą nepadarė Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale įrašo.
Laiko, kad tai yra formali procedūra, kurios pareiškėjas neatliko dėl neapdairumo, kadangi tą dieną buvo daugiau įvykių. Realių neigiamų padarinių šis įrašo nepadarymas nesukėlė, nes pareiškėjas ir kiti pareigūnai, dalyvavę minėtoje situacijoje, iš karto surašė tarnybinius pranešimus. Taigi pareiškėjas atliko eilę kitų privalomų procedūrinių veiksmų, nieko nebandydamas išvengti ar nuslėpti, kad įvykis apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės - antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį E. Š. taptų žinomas ir Lietuvos kalėjimų tarnybai, ir kolegoms, kad jis būtų ištirtas ir įvertintas teisėtumo prasme.
Taip pat pažymi, kad tarnybinės atsakomybės taikymui yra privaloma ne tik objektyviųjų požymių, bet ir subjektyviojo požymio – kaltės - nustatymas. Kaltei nustatyti būtina nustatyti abu jos turinio elementus - intelektualinį ir valinį. Kaltė pareiškėjo atžvilgiu tarnybinio patikrinimo metu iš viso nebuvo nustatinėjama. Nenustačius kaltės, vadovaujantis tiek teisės doktrininiu aiškinimu, tiek teisės aktais, tiek teismų praktika, pareigūno tarnybinė atsakomybė negalima, ir tarnybinė nuobauda negali būti paskirta.
Papildomai paaiškina, jog atsižvelgiant į tai, kaip buvo atliktas tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu ir kas jį atliko, tikėtina buvo išankstinis nusistatymas suformuluoti pareiškėjui kaltinimus. Mano, kad pavedimas Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vyresniajai specialistei R. Z. atlikinėti pareiškėjo atžvilgiu jos pačios inicijuotą tarnybinį patikrinimą yra objektyvumo principo pažeidimas, galėjęs nulemti šališką tyrimo rezultatą. Tai, jog tarnybinio patikrinimo atlikimui buvo paskirtas ir kitas tyrėjas - R. Š., teisiniu požiūriu situacijos nekeitė, nes tai niekaip negalėjo pašalinti subjektyvaus vertinimo ir šališko sprendimo pagal aiškiai matomą išankstinę vyresniosios specialistės R. Z. nuostatą dėl pareiškėjo kaltės, kuri tarnybinio patikrinimo metu net nebuvo nustatinėta, o Išvadoje yra teigiama, bet ne įrodoma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją ir prašė skundą tenkinti bei ginčijamą Įsakymą panaikinti.
Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnyje numatyta tarnybinė atsakomybė ir jos taikymas. Šio straipsnio 10 dalis nurodo, kad tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria arba sprendimą dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą priima pareigūną į pareigas skiriantis asmuo.
Paaiškina, kad 2023 m. kovo 23 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriuje buvo gauta Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus (toliau – SVS) specialistų V. T., V. B. ir jaunesniojo specialisto G. C. tarnybiniai pranešimai „Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo“. 2023 m. gegužės 13 d. atlikus tarnybinį patikrinimą „Dėl fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį E.Š.“ buvo surašyta Išvada, kurioje konstatuota, kad fizinės prievartos pasirinkimo ir panaudojimo būdas reaguojant į situaciją, t. y. pakartotinai smūgiai suduoti nuteistajam E. Š. pareigūno V. B. suduoti smūgiai dešinės rankos delnu ir alkūne į dešinįjį petį ir nugaros sritį, vertintini kaip perteklinės fizinės prievartos panaudojimas nesant panaudojimo pagrindui - išnykus priešinimosi faktoriui.
Pažymi, kad tarnybinio tyrimo metu nustatyta, kad fizinės prievartos ir specialiosios priemonės - antrankių panaudojimo įforminimas neatitinka Instrukcijos 185 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. V. T. perduodamas tarnybą tinkamai neįformino fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimo fakto Tarnybinių pranešimų apie budėjimą apskaitos žurnale.
Taip pat teigia, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatė, kad užfiksuoti faktiniai įrodymai dėl perteklinių veiksmų panaudojant fizinę prievartą ir šio įvykio neįrašymas Tarnybiniame pranešime apie budėjimą, akivaizdūs ir nepaneigtini.
Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Instrukcijos 174 punkte nurodyta, kad psichinė ir (ar) fizinė prievarta naudojama, kai pataisos pareigūnams reikia apsisaugoti ar apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai suimtieji (nuteistieji) nevykdo administracijos reikalavimų ar nurodymų (siekiant priversti asmenį paklusti), taip pat sulaikant suimtuosius (nuteistuosius), jeigu jie priešinasi bei Instrukcijos 185 punkte nustatyta, kad apie prievartos, specialiųjų priemonių ar šaunamųjų ginklų panaudojimą įrašoma Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale.
Pažymi, kad pareigūnams V. T. ir V. B. vesdinant nuteistąjį E. Š. iš tualeto koridoriumi link Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų, pastarasis pasyviai priešinosi - ėjo nenoriai ir pasisukęs į dešinę pusę link pareigūno V. B. pasilenkė bei ištraukęs ant diržo užkabintą radijo ryšio stotelę metė ją ant grindų. V. T. reaguodamas į nuteistojo atliktą veiksmą dešinės rankos sugniaužtu delnu nuteistajam E. Š. sudavė pirmą smūgį į dešinį šoną, o toliau nesant pagrindo sudavė perteklinį smūgį ranka į nuteistojo nugaros sritį.
Vertina, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti tarnybinės atsakomybės savo pateiktame paaiškinime pateikė prieštaraujančias bei neigiančias aplinkybes, bandydamas paneigti savo kaltę. Paaiškinime išdėstyti teiginiai vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija siekiant pateisinti savo veiksmus.
Teigia, kad pareigūnai, naudodami specialiąsias priemones ar fizinę prievartą turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą bei tokio panaudojimo proporcingumą. Nors pagal nurodytas teisės normų nuostatas pareigūnai turi tam tikrą diskreciją pasirinkti konkrečias prievartos priemones konkrečiose situacijose, tokia diskrecija nėra absoliuti. Pareigūnai fizinę prievartą prieš asmenis turi teisę naudoti tik išskirtiniais, teisės aktuose numatytais atvejais, tik esant tam tikroms sąlygoms ir ne daugiau, nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti, bei turi būti tinkamai parengti veikti situacijoms, susijusiomis su prievartos naudojimu. Pažymi, kad pareigūnų naudojimasis savo teisėmis visais atvejais turi būti pagrįstas konkrečiais motyvais, įvertinant individualiai kiekvienai situacijai reikšmingas aplinkybes, kitaip būtų sudarytos prielaidos peržengti teisės aktais jiems suteiktų įgaliojimų ribas.
Pareiškėjo pateiktus argumentus dėl fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių panaudojamo atvejo prieš nuteistąjį neįrašymo į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą vertina kaip nepakankamą atsakingumą.
Paaiškina, kad pagal Bausmių vykdymo sistemos įstatymą kiekvienas bausmių vykdymo sistemos pareigūnas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir veiksmus ar neveikimą bei jų pasekmes. Pareiškėjas žinojo savo pareigas, buvo supažindintas su Pareigybės aprašymu, tačiau jas vykdė netinkamai ir turėjo bei galėjo numatyti, kad netinkamai vykdant pareigas gali atsirasti neigiamų pasekmių.
Vertina, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti paskiriant pastabą už pareiškėjo padarytą teisei priešingą veiką. Skirta tarnybinė nuobauda - pastaba yra adekvati drausminės atsakomybės poveikio priemonė, atitinkanti faktines aplinkybes bei teisinės atsakomybės sąlygas, o tuo pačiu pagrįsta ir teisinga.
Atkreipia dėmesį, kad kalta veika yra tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika (veikimas ar neveikimas), kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti.
Vadovaujasi teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika ir nurodo, jog Išvadoje yra aiškiai išdėstyta, kokius konkrečius pažeidimus padarė pareiškėjas ir kokius konkrečius teisės aktus bei jų normas jis pažeidė, įvardijami konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas. Išvadoje detaliai ir išsamiai yra išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, nurodyti jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, taip pat nurodytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo laikas, aplinkybės, pareiškėjo kaltės forma, tarnybinio nusižengimo padariniai.
Pamini ir tai, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjungos narys, dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, kuri dėl pareiškėjui siūlomos nuobaudos-pastabos neprieštaravo.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl šališkumo. Informuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu tarnybinį tyrimą atliko Lietuvos kalėjimų tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis specialistas R. Š. ir vyresnioji specialistė R. Z. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių R. Z. šališkumą, tokie teiginiai pagrįsti pareiškėjo įsitikinimais ir subjektyvia nuomone. Aplinkybė, kad minėta pareigūnė atliko tarnybinį tyrimą, kurio pagrindu buvo atliktas pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis tyrimas, savaime neįrodo jos šališkumo pareiškėjo atžvilgiu.
Nesutinka, kad pareiškėjo kaltė jo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatinėjama. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Išvadoje išdėstyta, kokius konkrečius pažeidimus padarė pareiškėjas ir kokius konkrečius teisės aktus bei jų normas jis pažeidė, įvardijami konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas.
Papildomai pažymi, kad mažareikšmiškumo sąvoką pareiškėjas naudoja siekdamas pateisinti savo veiksmus. Atkreiptinas dėmesį, kad mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kuris yra formalus, nesukėlė neigiamų padarinių, o tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Teismas konstatuoja:
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. P-1000 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. kovo 23 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriuje buvo gauta V.T., V. B. ir G. C. 2023 m. kovo 20 d. tarnybiniai pranešimai „Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo“ Nr. SV-23-12969 (du) ir Nr. SV-23-12968.
2023 m balandžio 13 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. LV-18704, kurioje konstatuota, kad fizinės prievartos pasirinkimo ir panaudojimo būdas reaguojant į situaciją, t. y. pakartotiniai smūgiai suduoti nuteistajam E. Š. vertintini kaip perteklinės fizinės prievartos panaudojimas nesant panaudojimo pagrindui - išnykus priešinimosi faktoriui. Taip pat V. T., perduodamas tarnybą 2023 m. kovo 21 d. Tarnybinių pranešimų apie budėjimą apskaitos žurnale Nr. SV-23-12833 nepadarė įrašo apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės - antrankių panaudojimą nuteistojo E. Š. atžvilgiu, t. y. tinkamai neįformino fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimo fakto.
Atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų bei dėl informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimą neįforminimo Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale, Lietuvos kalėjimų tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyrius 2023 m. birželio 5 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-68 ,,Dėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistų V. T. ir V. B. veiksmų įvertinimo“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 20 d. padarė tarnybinį nusižengimą, nes neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį E. Š., t. y. nesant jokio tarnybinio būtinumo ir pagrindo (objektyvios priežasties) kumščiu sudavė nuteistajam smūgį į nugaros sritį bei apie tai 2023 m. kovo 21 d. perduodamas tarnybą neįrašė į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą, todėl tokiais veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus: Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-520 patvirtintų Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto (budinčiosios pamainos vyresniojo) pareigybės aprašymo 5.10. papunktį ir 5.24. papunktį; Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį; Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88, 174 punktą ir 185 punktą; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-228 „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“ 6.1. papunktį ir 8.1. papunktį; Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius 2023 m. birželio 27 d. priėmė Įsakymą Nr. P-1000 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V.T.“, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Pareiškėjas nesutikdamas su priimtu Įsakymu kreipėsi į teismą.
Bausmių vykdymo sistemos įstatymas nustato bausmių vykdymo sistemos pareigūnų teisinę padėtį, veiklos organizavimą, uždavinius, teises ir pareigas, prievartos ir šaunamųjų ginklų naudojimo bausmių vykdymo sistemos veikloje sąlygas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnai, atlikdami jiems nustatytas funkcijas, įstatyme nustatytomis sąlygomis turi teisę panaudoti prievartą ir (ar) šaunamąjį ginklą. Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Pagal to paties straipsnio 3 dalies 2 punktą, prievartą bausmių vykdymo sistemos pareigūnai turi teisę naudoti, be kita ko, kai asmuo nevykdo bausmių vykdymo sistemos pareigūnų reikalavimų ar nurodymų (siekdami priversti jį paklusti). Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūnai turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis ir /ar konvojuodami arba pristatydami į policijos įstaigą ar kitą instituciją arba įstaigą asmenis, atlikdami šių asmenų apžiūrą.
Instrukcijos 174 punkte nustatyta, kad psichinė ir (ar) fizinė prievarta naudojama, kai pataisos pareigūnams reikia apsisaugoti ar apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai suimtieji (nuteistieji) nevykdo Kalėjimų departamento, įstaigos administracijos reikalavimų ar nurodymų (siekiant priversti asmenį paklusti), taip pat sulaikant suimtuosius (nuteistuosius), jeigu jie priešinasi, o 175 punkte numatyta, kad pataisos pareigūnai naudoja antrankius ir surišimo priemones prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis, konvojuodami arba pristatydami (palydos metu) į policijos įstaigą, asmens sveikatos priežiūros įstaigą ar kitą instituciją ar įstaigą suimtuosius (nuteistuosius), atlikdami šių asmenų apžiūrą. Instrukcijos 184 punktas nurodo, kad panaudoję prievartą ar šaunamuosius ginklus, pataisos pareigūnai įstaigos direktoriui pateikia tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodo, kada, kur, prieš ką, kokiomis aplinkybėmis prievarta, specialiosios priemonės ar šaunamieji ginklai buvo panaudoti. Dėl prievartos, specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo panaudojimo atliekamas tarnybinis patikrinimas (išskyrus atvejus, kai naudojami antrankiai ir surišimo priemonės prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis, konvojuojant arba pristatant (palydos metu) į policijos įstaigą, asmens sveikatos priežiūros įstaigą (sargybos metu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje) ar kitą instituciją ar įstaigą suimtuosius (nuteistuosius), atliekant šių asmenų apžiūrą). Tarnybiniai pranešimai pridedami prie tarnybinio patikrinimo arba pažeidimo dokumentinės medžiagos. Pagal Instrukcijos 185 punktą apie prievartos, specialiųjų priemonių ar šaunamųjų ginklų panaudojimą įrašoma Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale.
Pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalį, tarnybinis nusižengimas – šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės. Remiantis Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pagal bendrąjį pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principą, pareigūnas privalo atlikti bendrąsias pareigas ir specialiuosiuose įstatymuose nustatytas pareigas.
Pareigūnai, kurie atlikdami pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareigūnai už mažareikšmius tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn netraukiami. Pareigūnai už tarnybinius nusižengimus ar pareigūno vardą žeminančią veiką tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą (Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalis). Mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kuris yra formalus, nesukėlė neigiamų padarinių, o tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui (Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 2 dalis).
Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalimi, už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. To paties straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad pareigūnui, be kita ko, kaip tarnybinė nuobauda gali būti skiriama pastaba. Kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas (Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 7 dalis).
Tvarkos aprašas (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. birželio 27 d.) reglamentuoja tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų ir pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką.
Tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas, išskyrus mažareikšmį tarnybinį nusižengimą. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamus padarinius – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų padarinių.
Tarnybinis patikrinimas pradedamas ministrui ar jo įgaliotam asmeniui, pareigūną į pareigas skiriančiam centrinės statutinės įstaigos arba statutinės įstaigos vadovui ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną (išskyrus Tvarkos aprašo 7 punkte nustatytą atvejį) nuo nurodytos informacijos gavimo, pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam asmeniui, atlikti tarnybinį patikrinimą. Jeigu informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą gauna pareigūno tiesioginis vadovas, neturintis teisės pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios informacijos gavimo raštu perduoti ją vadovui. Prireikus tarnybiniam patikrinimui atlikti vadovas gali sudaryti komisiją (Tvarkos aprašo 6 punktas).
Tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Tvarkos aprašo 9.1 papunktyje nustatytu atveju – ir ankstesnės išvados įvertinimas bei tarnybinį patikrinimą atlikusių pareigūnų veiksmai). Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas ar pareigūno vardą žeminanti veika, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas ar veika, žeminanti pareigūno vardą, padaryti (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis), padarymo laikas, priežastys, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, tikrinamo pareigūno kaltės forma (tyčia ar neatsargumas), padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei duomenys apie ankstesnę tikrinamo pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios tarnybinės nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis (Tvarkos aprašo 24 punktas).
Vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus bei vadovaudamasis Statuto 39 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių nuostatomis, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno – įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą (Tvarkos aprašo 27 punktas).
Vertinant ginčijamo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, svarbu atkreipti dėmesį, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytų pažeidimų aplinkybių ir nuobaudos skyrimo motyvų. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi (žr., pvz., 2009 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-120/2009, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-552/2018). LVAT yra konstatavęs ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados (tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados) turinį. Tačiau teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos (LVAT 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-56-552/2017).
Taigi nagrinėjamu atveju, teismas spręsdamas dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi ištirti, ar buvo pagrindo pareiškėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą ir perteklinių veiksmų (fizinės jėgos) panaudojimą. Vertinant skundžiamo Įsakymo teisėtumą, vertinamas ne tik paties Įsakymo, tačiau ir Išvados, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, turinys.
Vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra tai, kad kaltė, kaip privalomas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas, nebuvo nustatyta.
LVAT yra išaiškinęs, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).
Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).
Kaip jau minėta, Vidaus tarnybos statutas tarnybinį nusižengimą apibrėžia kaip statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimą ar pareigūno pareigų neatlikimą, padarytą dėl pareigūno kaltės. Tvarkos aprašas taip pat reikalauja, kad kiekvienu atveju, kai sprendžiamas tarnybinės atsakomybės taikymo pareigūnui klausimas, būtų nustatoma pareigūno kaltė (jos forma).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.). Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015).
Nagrinėjamu atveju Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, yra aptarti pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovė laiko neteisėtais. Pirmiausia įvardijamas perteklinis fizinės prievartos veiksmų panaudojimas (antro smūgio į nugaros sritį sudavimas) prieš nuteistąjį, nesant tam pagrindo (nuteistajam nesipriešinant). Antras įvardytas pažeidimas – tai, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. perduodamas pamainą į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės - antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį. Teismas vertindamas Išvados turinį, pažymi, kad fizinės jėgos panaudojimo aplinkybės detaliau nebuvo tirtos, nebuvo apklausti kiti pareigūnai, matę tą įvykį (nes iš į bylą pateikto vaizdo įrašo nėra galimybės viską tiksliai įvertinti), nebuvo vertinamas nuteistojo elgesys iki ir po fizinės jėgos panaudojimo (tiesiog konstatuojama, kad nuteistasis nesipriešino), pareiškėjo pateikti paaiškinimai atmesti detaliau jų nevertinant ir netiriant, argumentuojant vien tuo, kad tai yra pareiškėjo gynybinė pozicija, pareiškėjo kaltė, tariamo pažeidimo pasekmės apskritai nenustatytos. Minėta, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, prievarta galima naudoti adekvačiai esamoms aplinkybėms, proporcingai pavojui, be kita ko, atsižvelgiant į pažeidėjo individualias savybes. Šiuo atveju, Išvadoje nebuvo įvertinta tai, kad nuteistasis galimai buvo nestabilios psichikos, linkęs save žaloti, atsikalbinėjo pareigūnams, juos provokavo, siekė sugadinti pareigūnų turimą įrangą (radijo ryšio stotelę), nebuvo tinkamai įvertintos ir kitos individualios nuteistojo savybės (pvz., kad nuteistasis įrašytas į linkusiųjų pabėgti įskaitą, jam taikoma sustiprinta priežiūra, nes, kaip nustatyta, iš bylos medžiagos, konfliktinėse situacijose su pareigūnais elgiasi agresyviai, linkęs greitai išsiprovokuoti, ir kt.). Niekaip nebuvo vertinamas ir faktas, kad net po tarnybiniu nusižengimu atsakovės laikomos fizinės prievartos panaudojimo prireikė dar kelių pareigūnų pagalbos, kad būtų įmanoma nuteistajam uždėti antrankius.
Dėl fakto, kad Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale nebuvo padarytas reikiamas įrašas, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šio pažeidimo neginčija, tačiau visgi teismas konstatuoja, kad Išvadoje nebuvo įvertinta, kokias neigiamas pasekmes sukėlė (jei apskritai sukėlė) šis pažeidimas, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas (kartu su kitais pareigūnais) tą pačią dieną surašė tarnybinį pranešimą apie specialiųjų priemonių panaudojimą nuteistojo atžvilgiu, be to, specialiųjų priemonių panaudojimas buvo fiksuotas vaizdo registratoriumi. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti jų panaudojimo fakto. Nesant apibūdintų tokio pažeidimo neigiamų pasekmių (be formalaus nustatytos įforminimo tvarkos pažeidimo), negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis.
Dėl tarnybinio patikrinimo šališkumo, teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta objektyvių pareigūnų, atlikusių patikrinimą, galimo šališkumo įrodymų, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį konstatuoti. Dėl šios priežasties su pareigūnų šališkumu susiję pareiškėjo argumentai atmestini.
LVAT tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti teisės aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr. 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1614/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nors ginčijamas Įsakymas priimtas teisės aktų įgalioto subjekto, iš esmės laikantis nustatytos procedūros, sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindimas, visgi ginčijamu Įsakymu įformintas sprendimas nėra pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų faktinių aplinkybių ištyrimu. Atsižvelgiant į atliktą teisės aktų nuostatų bei teismų praktikos analizę, įvertinus tai, kad Įsakyme nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (konkrečiai – nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, todėl pareiškėjo skundžiamas Įsakymas naikintinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
Pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. P-1000 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.