Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjos advokatės Stasės Kupčiūnienės ir nuteistųjų K. S. bei S. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau­ – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte, 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte, 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš S. K. ir K. S. solidariai priteista R. M. K. 3604 litai turtinei žalai atlyginti ir 96100 litų neturtinei žalai atlyginti, T. K. – 46100 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. ir S. K. nuteisti už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d. apie 21.30 val., apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), H. K. priklausančioje gyvenamojoje priekaboje „Tabbert 460/1“, veikdami kartu bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų, siekdami sau turtinės naudos – atlygio už H. K. atliktus darbus, tyčia sudavė dėl senyvo amžiaus bejėgiškos būklės H. K., gim. (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 9 smūgius kumščiais į galvą, krūtinę, abi kojas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam H. K. poodines kraujosruvas akių vokuose, odos nubrozdinimus veide, muštines žaizdeles nosies nugarėlėje, kaktoje, lūpose, ties kaire akimi, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, dešinio VI šonkaulio lūžimą, odos nubrozdinimus abiejose kojose, nuo ko H. K. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. apie 10.30 val. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. apie 8.30 val., mirė – t. y. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės H. K..

Be to, K. S. ir S. K. nuteisti už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d. apie 21.30 val., apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), H. K. priklausančioje gyvenamojoje priekaboje „Tabbert 460/1“, kartu veikdami bendrininkų grupe, iš karto po H. K. sužalojimo, siekdami užkirsti kelią galimam pagalbos kvietimui, atvirai pagrobė svetimą, H. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6610i“ su SIM kortele bendros 100 litų vertės bei 2 butelius 0,5 l talpos nenustatytos vertės nenustatyto alkoholinio gėrimo.

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėja advokatė Stasė Kupčiūnienė prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį pakeisti – išteisinti S. K. iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą, neįrodžius jo kaltės. Gynėja nurodo, kad S. K. neturėjo motyvo nužudyti H. K. ir smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Smūgius, dėl kurių nukentėjusysis mirė, sudavė nuteistasis K. S.. Liudytojo J. V. parodymai patvirtina, kad nukentėjusįjį sumušė K. S.. Liudytojų, mačiusių įvykį, byloje nėra. Dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės S. K. prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo jį išteisinti iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą. Apeliantas nurodo, kad jis neturėjo motyvo mušti H. K.. Smūgius H. K. sudavė K. S.. Liudytojai A. I., V. B. yra susitarę duoti jį kaltinančius parodymus. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad jis sudavė smūgius H. K.. K. S. jį apklaba norėdamas išvengti atsakomybės. S. K. prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi neįgalią žmoną ir trejų metų sūnų. Sprendžiant iš skundo turinio apeliantas nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo atmesti. Nesutikdamas su teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą apeliantas nurodo, kad jis H. K. sudavė delnu vieną smūgį į krūtinę. Dėl suduoto smūgio nukentėjusysis galvos nesusimušė. Smūgius, dėl kurių nukentėjusysis mirė, sudavė S. K.. Teismo išvada, jog H. K. mirtis galėjo įvykti ir dėl K. S. suduoto smūgio, yra tik prielaida. Teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi neišsiaiškino ir neįvertino jo kaltę paneigiančių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad jo suduotas vienas smūgis į krūtinės sritį buvo H. K. mirties priežastimi. Atsižvelgiant į tai, kad jis H. K. sudavė tik vieną nestiprų smūgį, jo padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį. Nesutikdamas su teismo išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, apeliantas nurodo, kad butelių su alkoholiais gėrimais ir H. K. priklausiusio mobilaus ryšio telefono nevogė. Mobiliojo ryšio telefoną pavogė nuteistasis S. K.. Tai patvirtina liudytojo V. I. parodymai, be to, pavogtas telefonas buvo rastas pas S. K.. Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme ir nuosprendžio dalimi dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas neargumentavo išvadų dėl žalos priteisimo.

Atsikirtimu į nuteistojo S. K. apeliacinį skundą nuteistasis K. S. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 9 punkto į BK 140 straipsnį bei išteisinti jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis K. S. ir jo gynėjas advokatas A. Švedas prašė K. S. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo S. K. gynėja advokatė L. Karvelienė prašė tenkinti S. K. ir jo gynėjos advokatės S. Kupčiūnienės apeliacinius skundus, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų K. S. ir S. K. bei jo gynėjos apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir padarytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Nuteistųjų kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte ir BK 178 straipsnio 2 dalyje, numatytus nusikaltimus įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetu.

Byloje nustatyta, kad H. K. mirė nuo galvos sumušimo, paveikiant galvą ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais. Kadangi iš šių trauminių poveikių neįmanoma išskirti kurio nors vieno, nulėmusio vidinius kraujo išsiliejimus smegenyse, todėl laikoma, kad mirtis įvyko nuo šių trauminių poveikių į galvą visumos. Nors nuteistasis S. K. teigia, kad smūgius H. K. sudavė tik K. S., o pastarasis nurodo nukentėjusiajam sudavęs vieną smūgį į krūtinę, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad K. S. ir S. K. veikdami kaip bendravykdytojai, kartu sumušė H. K., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Kaip matyti iš liudytojo J. V. parodymų, dar būdamas gyvas nukentėjusysis jam pasakė, kad 2010 m. rugsėjo 25 d. jį sumušė K. S. ir S. K.. Liudytoja J. B. patvirtino, kad 2010 m. rugsėjo 26 d. ryte nuvykęs pas H. K. J. V. rado jį stipriai sumuštą, H. K. jam pasakė, kad jį sumušė K. S. ir S. K.. Liudytojai V. I., K. P. ir A. I. parodė, kad iš paties S. K. pasakojimo sužinojo, jog pastarasis su K. S. sumušė H. K.. Liudytojas V. B. taip pat parodė, kad iš K. S. pasakojimo sužinojo, kad jie kartu sumušė H. K.. Šių liudytojų parodymai paneigia nuteistųjų parodymus, kuriais pastarieji atsakomybę dėl nukentėjusiojo sužalojimo perkelia vienas kitam, taip siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už H. K. nužudymą.

Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: raštu, žodžiu ar konkliudentinias veiksmais. Nors iš bylos medžiagos, nuteistųjų bei liudytojų parodymų neįmanoma daryti kategoriškų išvadų dėl to, kuris iš nuteistųjų pirmas pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, taip pat išvadų dėl suduotų smūgių eiliškumo, tačiau, byloje pakanka duomenų išvadai, kad bendrais veiksmais mušdami dėl senyvo amžiaus bejėgiškos būklės H. K., nuteistieji suprato pavojingą veikimą nukentėjusiojo atžvilgiu, ir nors nesiekė nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Konkliudentiniais veiksmais jie pritarė vienas kito vartojamam smurtui nukentėjusiojo atžvilgiu. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad po H. K. padarytų sužalojimų, siekdami užkirsti kelią galimam pagalbos kvietimui, jie paėmė nukentėjusiojo turėtą mobiliojo ryšio telefoną.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nužudymas kvalifikuojamas, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Iš bylos medžiagos matyti, kad ėjimo pas H. K. tikslas buvo gauti pinigų, kuriuos nukentėjusysis turėjo sumokėti K. S. už atliktą darbą. Bylos duomenys įrodo, kad nuteistieji turėjo bendrą tikslą gauti materialinės naudos ir dėl šios priežasties mušė nukentėjusįjį. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsako tas, kas nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo amžius, lyginant su prieš jį smurtavusių nuteistųjų amžiumi, patirtų sužalojimų visuma, skaičius, pobūdis rodo, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės aktyviai pasipriešinti nuteistiesiems, todėl nusikalstamos veikos padarymo metu buvo bejėgiškos būklės. Be to, nuteistieji žinojo, kokio amžiaus yra H. K. ir jo sveikatos būklę.

Konstatavus, kad nuteistieji prieš H. K. smurtavo veikdami kaip bendravykdytojai ir abu turėjo bendrą tyčią nužudyti nukentėjusįjį, nuteistojo K. S. padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Juolab, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, abu nuteistieji nukentėjusiajam sudavė smūgius į galvą. Pats nuteistasis K. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajam sudavė smūgį į veidą, vėliau, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, parodymus pakeitė, teigdamas, kad H. K. sudavė vieną smūgį į krūtinę.

Taip pat atmetamas K. S. apeliacinio skundo argumentas, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, veikdami bendrai, iš karto po H. K. padarytų sužalojimų, siekdami užkirsti kelią galimam pagalbos kvietimui, atvirai pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausiusį mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kurių bendra vertė 100 Lt, bei 2 butelius 05 l talpos nenustatytos vertės nenustatyto alkoholinio gėrimo. Ikiteisminio tyrimo metu S. K. parodė, kad pasakė K. S., jog H. K. gali pranešti policijai, todėl siekdamas užkirsti tam kelią, nuo staliuko paėmė nukentėjusiajam priklausiusį mobiliojo ryšio telefoną; K. S. iš spintelės išėmė du butelius 0,5 l talpos naminės degtinės, vieną butelį išgėrė H. K. vagonėlyje, kitą nusinešė pas Z. T.. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina paties K. S. parodymai, kad S. K. paklausus H. K. ar turi degtinės, pastarasis liepė jam (K. S.) iš spintelės išimti butelį degtinės, tačiau jis paėmė ne du, o vieną butelį, kurį trise išgėrė. Liudytojas Z. T. patvirtino, kad įvykio vakarą pas jį atėjo S. K. ir K. S., atsinešė 0,5 l talpos naminės degtinės butelį, abu buvo gerokai apsvaigę. K. S. taip pat parodė, kad matydamas teflono vagystę S. K. nesakė jį grąžinti. Tokiu būdu jis konkliudentiniais veiksmais pritarė mobiliojo telefono vagystei, su S. K. turėdami bendrą tikslą – užkirsti kelią galimam pagalbos kvietimui dėl nukentėjusiajam bendrai padarytų sužalojimų.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, individualizuodamas skiriamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad K. S. ir S. K. tyčiniais veiksmais padarė dvi nusikalstamas veikas – labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamus padarinius bei padarė ypatingą žalą visuomenei, ir apysunkį nusikaltimą. Be to, teismas visapusiškai įvertino nuteistųjų asmenybes ir atsižvelgė į tai, kad K. S. atžvilgiu buvo taikytos priverčiamojo pobūdžio priemonės, abu nuteistieji charakterizuojami neigiamai, nedirbantys. S. K. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi neįgalią žmoną ir trejų metų sūnų, yra svarbios, tačiau, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jos negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės ir sąlygojančios nuteistajam paskirtos bausmės švelninimą šiuo pagrindu. Nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja teigia, kad dėl mobiliojo ryšio telefono vagystės S. K. prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi. S. K. prisipažinimas dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų viekų. Skunde tik deklaratyviai teigiama, kad S. K. nuoširdžiai gailisi dėl mobiliojo telefono vagystės, tokiu būdu siekiant sušvelninti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę dėl padaryto nusikaltimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistiesiems skyrė realias laisvės atėmimo bausmes. Už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte, padarymą nuteistiesiems paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė atitinka sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, o už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl dar labiau jas švelninti, nėra teisinio pagrindo. Nuteistiesiems paskirtos bausmės tiek už kiekvieną nusikalstamą vieką atskirai, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Paskirti apeliantams švelnesnes bausmes, remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Taip pat atmetamas nuteistojo K. S. skundo argumentas, kad teismas nemotyvavo išvadų dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.291 straipsnis numato, kad jei nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusiojo asmens gyvybės atėmimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ yra išaiškinęs, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai. Ieškovė R. M. K. pateikė įrodymus (kvitus, sąskaitas-faktūras), pagrindžiančius jos turėtas laidojimo išlaidas (t. 1, b. l. 94-101). Reikalaujama 5164,01 Lt suma laidojimo išlaidoms atlyginti nėra per didelė ir atitinka protingumo principus. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad iš valstybės gavo 1040 Lt laidojimo pašalpą ir 520 Lt iš fondo, todėl teismas pagrįstai iš nuteistųjų S. K. ir K. S. solidariai priteisė R. M. K. 3640 Lt turėtoms laidojimo išlaidoms atlyginti. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. CK 6.250 straipsnis numato, kad neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į šiame straipsnyje nurodytus kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertino ieškovus su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejusį tarpusavio ryšį, giminystės laipsnį. Atsižvelgęs į jų glaudžius santykius su sutuoktiniu ir tėvu, teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M. K. ir T. K. dėl H. K. nužudymo patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, dvasinius pergyvenimus bei nepatogumus. Atsižvelgęs į neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų visumą, teismas nusprendė, kad ieškovų prašomas neturtinės žalos dydis atitinka jų patirtus išgyvenimus ir nepatogumus bei teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš ieškovų prašomų sumų teismas pagrįstai išskaičiavo avansu iš Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos gautas lėšas ir iš S. K. ir K. S. solidariai priteistė R. M. 96100 litų neturtinei žalai atlyginti, T. K. – 46100 litų neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų K. S. ir S. K. bei jo gynėjos advokatės Stasės Kupčiūnienės apeliacinius skundus atmesti