- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-434/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. S., S. P., L. P.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-494-123/2013 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saulės labirintai“ ieškinį atsakovams S. P., L. P., A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2010 m. spalio 20 d. ieškovas UAB „Saulės labirintai“ ir atsakovas S. P. sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 17 000 Lt kainą, o 2010 m. gruodžio 6 d. atsakovai S. P. ir L. P. sudarė to paties žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią žemės sklypą už tą pačią kainą (17 000 Lt) pardavė atsakovui A. S..
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi UAB „Saulės labirintai“ iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Saulės labirintai“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti 2010 m. spalio 20 d. ir 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis. Nurodė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo kreditorių teises, UAB „Saulės labirintai“ sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties su S. P. neprivalėjo, nes ši sutartis žymiai sumažino bendrovės turto masę ir turėjo neigiamos įtakos bendrovės gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad iš gautų lėšų pardavus turtą nebuvo tenkinami kreditorių interesai ir turtas buvo parduotas prieš pat iškeliant bankroto bylą, t. y. bendrovei jau esant nemokiai. Turtas S. P. parduotas už aiškiai mažesnę kainą, nes turto vertė buvo 264 000 Lt, o jis parduotas už 17 000 Lt. Pirkimo – pardavimo sutarties dieną ieškovas turėjo įsipareigojimų už 330 000 Lt, kurių mokėjimo terminai buvo suėję (administratoriui perduoto turto balansinė vertė – 105 050 Lt). Ieškovo teigimu, S. P., kaip apdairus asmuo, taip pat turėjo galimybę pasidomėti turtu, jo verte, įmonės finansine būkle, o bendrovė – įvertinti kaip žemės sklypo pardavimas jau neturint galimybių atsiskaityti su kreditoriais paveiktų įmonės finansus, o konkrečiu atveju šalys buvo nesąžiningos. Be to, nurodė, kad žemės sklypą S. P. pardavė A. S. už tą pačią kainą, nesiekdamas jokios naudos, taip pat pigiau negu sandorio metu nustatyta rinkos kaina, todėl darytina išvada, kad tokiu būdu šalys nesiekė su žemės nupirkimu kokių nors tikslų, o ginčijamais sandoriais norėta tik pridengti įmonės veiklai (siekti pelno) priešingus tikslus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiomis 2010 m. spalio 20 d. bei 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis bei taikė restituciją. Nurodė, kad ieškovas 2010 m. spalio 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudaryti su atsakovu S. P. neprivalėjo, turto pardavimas bendrovės finansinių pajėgumų nepadidino, pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas bendrovei turėjo tik neigiamą įtaką (sumažėjo turto), o ieškovo gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais nepadėjo (kreditorių interesai nebuvo tenkinami). Įrodymų, kad buvęs vadovas įvertino žemės sklypą prieš jo pardavimą, byloje nėra, kokiu būdu pranešta pirkėjams apie ketinimą parduoti žemės sklypą taip pat nepateikta, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad susitarimas dėl žemės pardavimo nebuvo viešas ir nebuvo siekiama gauti pelno. Pažymėjo, kad administratorius pateikė įrodymus, jog ginčo žemės sklypo vertė 2010 m. spalio 18 d. buvo apie 68 000 Lt (A. S. – 30 000 Lt), tačiau tokie žemės sklypo įvertinimai yra tik informacinio pobūdžio ir neparodo tikrosios žemės kainos. Klaipėdos apygardos teismas taip pat darė išvadą, kad atsakovai neturėjo tikslų žemę dirbti ar keisti jos paskirtį, o tai, kad A. S. 2010 m. gruodžio 6 d. sutartimi ketino ruošti projektavimo sąlygas detaliam planui gauti, neįrodo jo ketinimų pagrįstumo (įrodymų apie atsiskaitymą pagal sutartį nepateikta).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
Atsakovai niekaip nesusiję su ieškovu, todėl apie jokius ieškovo kreditorius atsakovams nebuvo žinoma, o apeliantas sklypą apskritai įsigijo ne iš bendrovės, o iš S. P. ir L. P.. Iš ginčo sutarties turinio matyti, kad žemės sklypo pardavėjai apeliantui nurodė, jog nėra jokių priežasčių, kurios darytų šią sutartį neteisėtą, A. S. sumokėjo už sklypą jo kainą ir pradėjo investuoti į žemės paskirties pakeitimą (ką patvirtina 2010 m. gruodžio 6 d. sutartis dėl projektavimo sąlygų detaliajam planui gauti ruošimo bei tai, kad šiuo metu sklypo paskirtis yra pakeista ir žemė išdalinta sklypais, dėl ko ženkliai išaugo ginčo žemės sklypo vertė), todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti A. S. nesąžiningumo. Sprendime nepasisakoma dėl žalos atlyginimo už į ginčo žemės sklypą investuotas lėšas, jei šis būtų atimtas, o taip pat nenurodyta restitucijos taikymo apimtis (būdas), todėl neaišku, kaip toks teismo sprendimas turėtų būti vykdomas.Šioje byloje netaikytinos CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatos, kadangi ieškovo teiginiai dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos ir sandorio šalių nesąžiningumo neparemti įrodymais.Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nuo 2008 metų prasidėjusi ekonominė krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.), o sandorio sudarymo metu šalyje buvo sunki finansinė situacija, dėl ko abejonių dėl parduodamo sklypo kainos, įvertinant į jį reikalingas investuoti lėšas, atsakovui nekilo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Saulės labirintai“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog žemės sklypas atsakovams S. P. ir L. P. parduotas vos už 17 000 Lt (nors sandorio sudarymo metu jo vertė VĮ „Registrų centras“ duomenimis buvo 264 000 Lt), po ko žemės sklypas skubiai, praėjus vos mėnesiui, perleistas atsakovui A. S. už tą pačią 17 000 Lt kainą. Tuo tarpu tai, kad jau ginčo sutarties sudarymo dieną (2010 m. gruodžio 6 d.) A. S. sudarė sutartį dėl projektavimo sąlygų detaliajam planui gauti ruošimo, tik patvirtina tai, jog jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia UAB „Saulės labirintai“ kreditorių teises, nes projektavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant pakeisti žemės sklypo paskirties, o siekta tik sudaryti įvaizdį, jog atsakovas A. S. yra sąžiningas turto įgijėjas. Be to, nurodo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių piniginių lėšų investavimą, ar duomenų, pagrindžiančių apmokėjimą pagal sutartį dėl projektavimo sąlygų detaliajam planui gauti ruošimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio išvadomis kolegija, jų neatkartodama, sutinka (CPK 263 str.).
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad nei jis, nei atsakovai S. ir L. P. niekaip nėra susiję su bendrove ,,Saulės labirintai“, dėl ko jiems apie įmonės kreditorius nebuvo žinoma, tačiau pastebėtina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų apie tai, kaip bendrovė pranešė pirkėjams apie ketinimą parduoti žemę, kas patvirtina, kad pardavimas nebuvo viešas (argumentų, paneigiančių šią išvadą, apeliantas nepateikė). Be to, atsakovai S. ir L. P. taip pat įtikinamai nepaaiškino, kokiu būdu jiems tapo žinoma apie bendrovės turto pardavimą, kodėl jie sklypą už tą pačią kainą pardavė tepraėjus vienam mėnesiui po jo įsigijimo, bei kaip apeliantui tapo žinoma apie jų ketinimą žemę parduoti. Šių aplinkybių visetas, priešingai negu teigia apeliantas, leidžia teigti apie tam tikrą šalių sąsajumą, kuris, be kita ko, patvirtina ir jų nesąžiningumą. Be to, kontrahento sužinojimas apie įmonės (nagrinėjamu atveju - pardavėjo) kreditorius siejamas ne su jo sąsajumu su įmone, bet su pareiga veikti aktyviai bei pasidomėti, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad atsakovai šią pareigą įvykdė, byloje nėra. Tiesa, apeliantas nurodo, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad ginčo žemės sklypas, prieš jį įsigyjant S. ir L. P., priklausė juridiniam asmeniui, tačiau pačioje tarp atsakovų sudarytoje ginčo sutartyje nurodyta, kad S. ir L. P. žemę įsigijo 2010 m. spalio 20 d. (įrašas apie šį juridinį faktą galioja nuo 2010 m. lapkričio 2 d. (30 b. l.). Taigi, nesant duomenų apie tai, kad S. ir L. P. verčiasi nekilnojamojo turto prekyba, apeliantas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo pasidomėti, ar pirminis turto savininkas bendrovė ,,Saulės labirintai“ parduodama žemę neturėjo kreditorių ir ar šių kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Tuo tarpu tai, kad ieškovo kreditorių teisės buvo pažeistos, patvirtina 2011 m. sausio 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo nustatyta aplinkybė, kad pagal 2010 m. lapkričio 30 d. įmonės balansą bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę, todėl turto pardavimas už ženkliai mažesnę kainą akivaizdžiai prieštaravo įmonės tikslams bei apsunkino atsiskaitymus su įmonės kreditoriais.
Tiesa, apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į visiems žinomą aplinkybę dėl ekonominės krizės, turėjusios didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkai, pirkdamas žemės sklypą jis nemanė, jog pardavimo kaina yra maža, tačiau pastebėtina, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti 2010 m. pabaigoje, tai yra net ir pagal paties apelianto nurodomą teismų praktika pasibaigus šalies bendrojo vidaus produkto nuosmukiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Svarbu yra ir tai, kad pačios sutarčių šalys ginčo sutartyse nurodė, jog vidutinė parduodamo turto rinkos vertė sudaro 264 000 Lt (20, 30 b. l.). Be to, net ir pagal paties atsakovo R. S. pirmosios instancijos teismui pateiktą turto vertės nustatymo pažymą žemės sklypo vertė sudarė 30 000 Lt, tai yra buvo beveik dvigubai didesnė nei pardavimo kaina, kas taip pat patvirtina atsakovų nesąžiningumą (CK 6.67 str. 4 p.).
Sprendžiant dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo taip pat atsižvelgtina į byloje nustatytų aplinkybių visetą: turtas buvo parduotas prieš iškeliant bendrovei ,,Saulės labirintai“ bankroto bylą įmonei esant nemokiai, nesant duomenų apie viešą paskelbimą dėl turto pardavimo; turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą negu jo vertė bei iš esmės iš karto (tepraėjus pusantro mėnesio po pirminio įsigijimo) be aiškių motyvų už tą pačią kainą perparduotas apeliantui. Kolegijos nuomone, tokie ginčo sutarčių šalių tikslingi veiksmai patvirtina jų nesąžiningumą bei aiškų tikslą perleisti turtą apeliantui, sukuriant jam sąžiningo įgijėjo įvaizdį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai esminės teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Apeliantas nurodo, kad patenkinęs ieškinį pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nuostolių, atsiradusių dėl į ginčo žemės sklypą investuotų lėšų, atlyginimo, tačiau pažymėtina, kad atsakovas tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs (CPK 265 str.). Be to, nors apeliantas nurodo, kad konkrečiu atveju neaiški restitucijos taikymo apimtis, tačiau nagrinėjamu atveju tai negali būti pagrindas pirmosios instancijos sprendimui naikinti ar keisti, nes akivaizdu, kad taikant restituciją šalys turi grąžinti viską, ką yra gavusios pagal negaliojančiais pripažintus sandorius (CK 6.145 str. 1 d.). Tuo tarpu, kilus neaiškumams, pastarieji gali būti šalinami taikant sprendimo išaiškinimo institutą (CPK 278 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.