Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-09 nutarties, kuria netenkintas N. S. skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja L. T. 2017-07-27 priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kuriuo N. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017-06-06 apie 19.00 val. bute, adresu: (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpoje, tualete, tyčia sugadino santechnikos vamzdžius. N. S. paskirta 30 eurų bauda.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tinkamai įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (ANK 569 straipsnio 4 dalis), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas išvadas dėl N. S. kaltės, įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 115 straipsnio 1 dalyje, ir dėl jai paskirtos nuobaudos.

Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2010, 2K-287/2013 ).

Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai jos kaltę grindė netiesioginiais įrodymais, nors turėjo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina N. S. kaltę, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 115 straipsnio 1 dalyje. Nors tiesioginių N. S. kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo surinkta, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad netiesioginiai bylos įrodymai patvirtina, jog būtent N. S. sugadino bute, bendro naudojimo patalpoje (tualete), santechnikos vamzdžius. Laikytina, kad netiesioginiais įrodymais šioje byloje yra liudytojų L. K., E. K., V. S., H. K., A. J., R. R. parodymai, nuotraukos, vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuota įvykio vieta, administracinio nusižengimo padariniai, viename iš įrašų – N. S.

ANK 569 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik minėtų subjektų kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su N. S. kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, nesilaikė ANK reikalavimų, pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, administracinio nusižengimo byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių N. S. kaltę dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 115 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Todėl ir apeliaciniame skunde minimi vaizdo įrašai, neva neįrodantys N. S. kaltės sugadinus vamzdžius, vertinti visų surinktų įrodymų kontekste, kas ir leido pirmosios instancijos teismui padaryti atitinkamas išvadas dėl N. S. kaltės. Konstatuotina, kad byloje esantys vaizdo įrašai yra teisėti, leistini ir patikimi įrodymai.

Pasisakytina dėl vaizdo įrašų teisėtumo privataus gyvenimo neliečiamumo kontekste. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002-09-19 nutarimas). Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinta, jog vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos, siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju E. K., turėdama teisėtą tikslą, t. y. siekdama surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad yra gadinamas bendro naudojimo patalpoje esantis turtas, teisėtai filmavo bendrojo naudojimo patalpos (tualeto) duris, nerinkdama daugiau duomenų nei būtina apie privatų asmens gyvenimą. Filmavimo inicijavimo tikslas, šio veiksmo taikymo apimtis laiko ir vietos prasme rodo, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeista N. S. teisė į privatų gyvenimą.

Byloje taip pat yra pateiktas vaizdo įrašas, kuriame konflikto metu nufilmuota pati N. S. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 dalis gina asmens teisę į atvaizdą; niekas negali būti filmuojamas ar fotografuojamas be asmens sutikimo. Tačiau teisė į atvaizdą nėra absoliuti. Teisėtu veiksmu pripažintinas asmens, darančio nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, fotografavimas, filmavimas. Teisėtu veiksmu taip pat laikytinas asmens fotografavimas ar filmavimas, kuomet siekiama apginti savo pažeistas teises. Šiuo konkrečiu atveju N. S. buvo filmuojama konflikto su bendraturte L. K. ir jos dukra E. K. metu, siekiant išgauti jos prisipažinimą, sugadinus turtą bendro naudojimo patalpoje. Taigi, E. K. filmavo N. S., siekdama apginti savo pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad N. S. teisė į atvaizdą nebuvo pažeista.

Apeliantė akcentavo, kad administracinio nusižengimo byloje nėra jokių įrodymų apie padarytos žalos dydį, išskyrus R. R. tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 36). Pažymėtina, kad ANK 115 straipsnio dispozicijoje nurodyta, jog administracinę atsakomybę užtraukia tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija vieno bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio. Apeliantės nurodytas ikiteisminio tyrimo pareigūnas R. R., įvertinęs E. K. 2017-06-09 pareiškimą (t. 1, b. l. 21-22) ir nuotraukas, kuriose užfiksuotas sugadintas turtas, pagrįstai nustatė, kad sugadintų vamzdžių vertė neviršija vieno bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio. Nors padarytą žalą E. K. iš pradžių įvertino 300 Eur, vėliau patikslino, jog didžiąją dalį šių pinigų sudarė meistro darbų apmokėjimas, o medžiagų vertė neviršijo 1 MGL (t. 1, b. l. 16). Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių nusižengimų bylų teisenoje sugadinto turto vertė nustatoma, remiantis daikto rinkos verte administracinio nusižengimo padarymo metu, o ne sugadinto turto atkuriamąja verte (remonto darbai ir kt.). Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas R. R. pagrįstai neprilygino atlygio meistrams už remonto darbus padarytai žalai ANK 115 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atliktų remonto darbų bendro naudojimo patalpoje (tualete) teisėtumo, kadangi tai nėra reikšminga nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-09 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-09 nutartį nepakeistą ir N. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.