- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-195-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01681-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- T. P.
- Advokatai
- Linas Mažonas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. P. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant A. P. per šešis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios išklausyti visą programos kursą.
A. P. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinama.
Nukentėjusiojo T. P. atstovės pagal įstatymą L. P. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. P. T. P. naudai priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Iš A. P. priteista 500 eurų nukentėjusiojo T. P. atstovės pagal įstatymą L. P. naudai jos turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.
A. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą, o būtent:
jis, 2016 m. sausio 9 d., tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), besisvečiuojančiam nukentėjusiajam mažamečiui sūnui T. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), suduodamas diržu ne mažiau 4 (keturių) kartų per sėdmenis ir 1 (vieną) kartą pataikydamas diržu suduoti besidangstančiam kaire ranka nukentėjusiajam mažamečiui T. P. į kairę ranką, tokiais veiksmais dėl padarytos poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje, abiejuose sėdmenyse ir kairiojo klubo srityje nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo mažamečio T. P. sveikatą.
Šiais savo veiksmais A. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
2. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį duoti melagingus parodymus, o būtent:
jis, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. sausio 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje prieš nukentėjusįjį mažametį savo sūnų T. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusysis mažametis T. P. gali būti apklaustas, kalbėdamas nenustatytą skaičių kartų mobiliuoju ryšiu su nukentėjusiuoju mažamečiu savo sūnumi, siekė paveikti mažametį nukentėjusįjį savo sūnų T. P. duoti melagingus parodymus, sakydamas, kad „man gali būti iškelta baudžiamoji byla ir apribotos teisės“, prašydamas „jei gali, apgink“, ko pasėkoje, paveiktas nukentėjusysis mažametis T. P. 2016 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teisme, adresu Laisvės al. 103, Kaunas, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu iš pradžių teigė, kad tėtis jo nemušė, o susižalojo jis pats slidinėdamas snieglente nuo kalno Vilniuje ir kelis kartus krisdamas, po ko prisipažino, kad norėjo padėti tėčiui, teigdamas, kad „viską, ką pasakiau, aš viską suklydau, norėjau „biški“ čia pameluoti“, „neteisybę ištrinkite, ką pradžioje sakiau“.
Šiais savo veiksmais A. P. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių.
4. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas įrodinėjimą ir nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas jo kaltę grindė 2016 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos mažamečio vaiko T. P. apklausa, liudytojos L. P. parodymais, aštuoniomis nuotraukomis, 2016 m. sausio 12 d. teismo ekspertės Z. M. specialisto išvada ir paaiškinimais, 2017 m. gegužės 17 d. teismo ekspertizės aktu ir teismo eksperto V. K. paaiškinimais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir teismo vaikų paauglių psichologės ekspertės D. P. bei ekspertės R. D. paaiškinimais.
5. Dėl 2016 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos mažamečio vaiko T. P. apklausos apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėja, vykdydama mažamečio vaiko T. P. apklausą, grubiai pažeidė BPK 186 straipsnio normas, kadangi nepranešė A. P. apie jo sūnaus T. P. apklausą, nesudarė galimybės dalyvauti apklausoje, ją stebėti, užduoti klausimus per ikiteisminio tyrimo teisėją, ją nušalinti, apskųsti šią apklausą. Pati apklausa buvo vykdoma užduodant vaikui uždarus, menamus klausimus. Vaikas daugiau kaip valandą neigė mušimo faktą, pasakojo, kad važinėjosi snieglente, daugybę kartų griuvo čiuoždamas nuo kalniuko ir dėl to užsigavo, griuvo maždaug 5-10 kartų. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja, negaudama iš vaiko atsakymo, kad jį mušė, pradėjo vaiką gąsdinti teismu, nurodė, kad jis teisme turi sakyti tiesą. Vaiko apklausa atlikta su grubiais pažeidimais. Be to, teisiamajame posėdyje po vaiko apklausos peržiūros teisėjas įpareigojo prokurorę paaiškinti, kodėl nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo pabaigoje įrašytų žodžių „galite šitą visą neteisybę ištrinti, ką pradžioje sakiau“ nėra vaizdo įraše. Prokurorė paaiškino, kad šie žodžiai neva vaiko buvo pasakyti, kai buvo išjungta filmavimo kamera. Todėl apklausos protokolas neatitinka filmuotos medžiagos turinio. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad teismas ir proceso dalyviai galimai suklastojo vaiko apklausos protokolą, įrašydami vaiko žodžius, kurių nėra vaizdo įraše. Taip pat apklausos protokole nėra teisėjos klausimų, o tik vaiko atsakymai ištraukti iš konteksto.
6. Dėl 2016 m. sausio 12 d. teismo ekspertės Z. M. specialistės išvados ir jos paaiškinimų apeliantas nurodo, kad ekspertė patvirtino, jog apžiūrint vaiką ji nuotraukų nematė, nuotraukos jai buvo pateiktos žymiai vėliau. Be to, ekspertė nurodė, kad tiriant vaiką, jai nebuvo žinomos aplinkybės, kad jis čiuožinėjo nuo kalniuko snieglente ir daugybę kartų griuvo, todėl paaiškino, jog vaikui sužalojimai galėjo atsirasti ir griuvimo metu.
7. Dėl nuotraukų ir 2017 m. gegužės 17 d. teismo ekspertizės akto apeliantas teigia, kad nuosprendyje nėra esminių eksperto V. K. paaiškinimų, kurie buvo užfiksuoti 2017 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio garso įraše, teismas sąmoningai nuslėpė eksperto sukeltas abejones dėl gebėjimo nustatyti nuotraukų autentiškumą, dėl negalėjimo nustatyti nuotraukoje asmens lyties, dėl negebėjimo pasakyti, ar tai T. P., kurio kūnas užfiksuotas nuotraukoje, bei eksperto pasakymus, kad sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į daiktus. Taip pat prokurorė teismui pateikė papildomus duomenis, tame tarpe ir 8 fotonuotraukas, pateiktas iš kompiuterio „Gateway“, modelis M-6750, serijinis numeris ISA10000009, kuriose yra užfiksuotas tariamas vaiko sužalojimas. Šios nuotraukos byloje tiriant įrodymus yra pagrindinis ir svarbiausias kaltinimo įrodymas. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai tik nurodo, kad kompiuterio operacinėje sistemoje yra sukurtas vartotojas Egidijus, vartotojo darbalaukyje byloje pavadinimu „New folder“ yra 8 nuotraukos, nuotraukų metaduomenyse nurodomas jų sukūrimo laikas 2016 m. sausio 10 d. nuo 20.37 val. iki 20.38 val., nuotraukos sukurtos aparatu SAMSUNG, modelis SM-500FU, jos į kompiuterį įkeltos 2016 m. vasario 18 d. 19.25 val. Tačiau pareigūnai ir specialistai netyrė ir nepasisakė, ar šios nuotraukos buvo sukurtos būtent tuo pačiu aparatu SAMSUNG, kuris priklauso L. P. ir yra tame pačiame aparate, ar pačiame aparate nebuvo retušuotos ar kitaip pakeistos ir suklastotos, ar nuotraukos sukurtos aparatu SAMSUNG yra tokios pačios, kaip ir nuotraukos pateiktos į bylą iš kompiuterio „Gateway“. Teismas neskyrė prašomos ekspertizės šioms nuotraukoms ištirti, todėl liko neatsakytas pagrindinis klausimas ir nepašalintos abejonės bei prieštaravimai dėl nuotraukų, esančių telefono aparate autentiškumo, jų klastojimo, galimo retušavimo, nes tyrėjai ir pareigūnai netyrė nuotraukų autentiškumo, jų atsiradimo kilmės, padarymo laiko, galimo klastojimo ar retušavimo faktų. Be to, nuotraukas atspausdino ir patvirtino ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o L. P. atstovė. Apeliantas yra įsitikinęs, kad šios nuotraukos neturi nieko bendro su šia byla, jos galimai buvo retušuotos pačiame telefono aparate, nes retušuojant galima kraujosruvas padidinti, sumažinti, keisti jų formą, spalvas, galima dirbtinai padaryti kraujosruvas ir kita. Taip pat neaišku, kokio asmens tai nuotraukos. Juolab, kad ekspertė Z. M. patvirtino, kad apžiūrint vaiką ji nuotraukų nematė, jos buvo pateiktos žymiai vėliau. 2017 m. gegužės 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizė akte remiamasi būtent minėtomis nuotraukomis. Tačiau jos galimai yra retušuotos, todėl sužalojimo formos ir dydžiai neatitinka ekspertės Z. M. aprašytų sužalojimų. Be to, paklausus eksperto, kokios būtų jo išvados, jei nebūtų nuotraukų, ekspertas nurodė, kad išvados būtų kitokios.
8. Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir eksperčių D. P. bei R. D. paaiškinimų apeliantas teigia, kad nors ekspertizės akte nurodoma, jog „ikiteisminio tyrimo procese rekomenduojama remtis 2016 m. sausio 22 d. vaiko apklausa, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti T. P. parodymais, duotais 2016 m. sausio 22 d. apklausoje“, tačiau ekspertai nežiūrėjo vaiko apklausos vaizdo įrašo, o vadovavosi apklausos protokolu. Be to, ekspertės nurodė, kad vaikas ištisai neigė mušimą ir nurodė, kad užsigavo griuvinėdamas. Vaikas nenurodė, kad buvo sumuštas.
9. Apeliantas taip pat nurodo, kad nors tyrėjos pranešime nurodoma, jog „jis telefonu jai pranešė, kad yra kariškis ir jam nereikalingos problemos, jo sūnus T. P. savo netinkamu elgesiu ir neklausymu jį išprovokavo, todėl buvo nubaustas“, tačiau tokio pokalbio su tyrėja nebuvo.
10. Apeliantas teigia, kad L. P. kaltina jį išgalvotais kaltinimais, tokiu būdu nori atkeršyti už santuokos nutraukimą ir sutrukdyti vaikui gyventi kartu su juo, nes vaikas to nuolat siekė. Ji pateikė advokatei nuotraukas, kuriose neva yra užfiksuotas jų sumuštas vaikas. Šių nuotraukų L. P. tyrėjai nepateikė. Atkreipia dėmesį į tai, kad po tariamo sumušimo vaikas beveik du mėnesius kas savaitgalį vykdavo pas jį į Vilnių. Nors teisiamojo posėdžio metu L. P. nurodė, kad neva kaltinamasis parvežęs vaiką pasakė jai, kad „užmetė“ Tautvydui, nes jis jo neklausė, tačiau ji sakė netiesą ir teisme pripažino, kad vaikas jai sakė, kad griuvinėjo nuo kalniuko važinėdamas snieglente ir užsigavo. Be to, akistatos metu ji nurodė, kad ir po tariamo sumušimo vaikas noriai važiuodavo pas tėvą. Tokiu būdu neteisingi jos teiginiai, kad vaikas bijo tėvo.
11. Apeliantas pažymi, kad prokurorei L. P. atstovė pateikė atspausdintas SMS žinutes, tačiau nuteistasis kategoriškai neigia jas siuntęs iš savo mobilaus ryšio telefono aparato. Juolab, kad prokurorė teismui nepateikė SMS žinučių ataskaitų. Jos buvo suklastotos arba padirbtos kompiuterio pagalba.
12. Taip pat apeliantas teigia, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas, kadangi vaikas visą laiką norėjo būti su tėčiu, po tariamo sumušimo daugiau kaip mėnesį važiuodavo pas jį į namus praleisti savaitgalius, todėl jokio streso, išgąsčio, baimės ar kitokių nepatogumų nepatyrė. Be to, vaikas ekspertams nurodė, kad nori būti su tėčiu, skundėsi, jog jo neleidžia pas tėtį ir neleidžia su juo bendrauti. Kad vaikas nebijo tėčio ir noriai pas jį važiuoja, patvirtino ir L. P.. Taip pat išraše iš vaiko psichologo konsultacijų nurodyta, kad vaikas linksmas, emocinė būsena gera. Vaiko teisių kontrolierės atliktame tyrime nurodyta, kad motina šių paslaugų atsisakė.
13. Dėl paskirtos bausmės apeliantas mano, kad jeigu ir būtų išties kaltas, tai teismo paskirta bausmė yra per griežta, neadekvati ir neatitinkanti protingumo, sąžiningumo kriterijų, kadangi jis neteistas, galiojančių nuobaudų neturi, 15 metų tarnauja Lietuvos Respublikos kariuomenėje, prieš 3 mėnesius jam gimė trečias sūnus.
14. Teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
17. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė bei pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Dėl nusikalstamos veikos
18. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pati sąvoka mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną.
19. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės ginčija savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visetą padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. mušdamas diržu savo mažametį sūnų T. P. nežymiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.
20. Apeliantas savo kaltės dėl mažamečio nežymaus sužalojimo nepripažino. Jis teigia, kad mažamečio sūnaus nemušė, o tik subarė, kadangi jis nuogas bėgo per kambarį. Sužalojimai ant sūnaus kūno galėjo atsirasti dėl čiuožimo snieglente ir daugkartinio kritimo, ką pripažino ir pats sūnus. Tačiau tokios apelianto nurodytos įvykio aplinkybės, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste, laikytinos gynybine nuteistojo versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagrindžiant šią išvadą, visų pirma atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiojo mažamečio T. P. 2016-01-22 ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perskaityti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Mažametis T. P. parodė, kad įvykio dieną bėgo apsinuoginęs per kambarį, išvedė tėtį iš kantrybės, atsikalbinėjo, todėl tėtis trenkė jam diržu per užpakalį. Kai trenkė, jis užpakalį prisidengė ranka, todėl ant rankos buvo mėlynė, ant užpakalio taip pat buvo mėlynės. Pirmą kartą kai trenkė, nebuvo prisidengęs užpakalio ir tada liko mėlynė, o antrą kartą kai trenkė, prisidengė užpakalį. Antrą kartą kliuvo per ranką, buvo ir trečias kartas – kliuvo per ranką, ketvirto karto nebuvo. Kai trenkė, jis buvo nuogas, diržas buvo platus, trenkė ne su sagtimi. Kambaryje buvo dviese su tėčiu. Tėtis mamai pats pasakė, kad jam sudavė. Jis taip pat mamai papasakojo kai jį parvežė. Tėtis mamai sakė „užmečiau kelis kartus“ ir pasakė, kad diržu, pasakė, jog už tai, kad pralėkė apsinuoginęs. Nukentėjusysis mažametis paaiškino, jog jis nenorėjo, kad tėčiui apribotų teises, todėl iš pradžių nesakė tiesos, tėtis prašė „jei gali apgink“ (t. 1, b. l. 30-33). Nors nukentėjusysis yra mažametis, tačiau netikėti šiais jo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Šie ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusiojo duoti parodymai yra gana išsamūs, juolab, kad jis pakankamai aiškiai atsakė į prokurorės bei teisėjos užduotus klausimus.
21. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir teigia, kad mažametis aptartus parodymus davė tik paveiktas užduodamų uždarų, menamų klausimų, su tokiu skundo argumentu apygardos teismas nesutinka, kadangi mažametis betarpiškai dalyvavo įvykyje ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos davė parodymus apie nagrinėjamą įvykį taip, kaip jis pats suvokė visą situaciją. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad mažametis būtų linkęs fantazuoti ir viso to rezultate jo parodymai buvo melagingi. Juolab, kad nukentėjusiojo parodymų teisingumu nesudaro pagrindo abejoti ir 2016-07-19 – 2016-09-19 Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad T. P. nenustatyti kalbos, pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus. Ikiteisminio tyrimo procese rekomenduojama remtis jo 2016-01-22 apklausa, nes nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jo parodymais, duotais minėtoje apklausoje. Nagrinėjamų įvykių metu T. P. galėjo suprasti su juo atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviai šiems veiksmams nesipriešino dėl to, jog įtariamasis yra jo tėvas, nuo kurio vaikas yra priklausomas. Juolab, kad pirmosios instancijos teisme ekspertė R. D. patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad ji neįžvelgė fantazavimo ar pagražinimo, mano, kad T. P. negalėjo sąmoningai išsigalvoti, meluoti, kadangi tokio amžiaus vaikai to padaryti negali. Ekspertė D. P. taip pat patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad nukentėjusiajam nenustatyti sutrikimai, kurie turėtų įtakos pagal savo išsivystymo lygį, jis gali duoti parodymus, adekvačiai vertinti situaciją. Vaikas tokio amžiaus, kai gali suprasti kas yra fizinis smurtas. Vaikui nėra nustatyti kalbos, intelekto, atminties sutrikimai. Įvertinus jo parodymus nenustatyta, kad būtų poveikis sukurti ko nebuvo, kalbėti ne tiesą, fantazuoti, jo parodymai išsamūs, realistiški, jis sako ką girdėjo, kaip tėtis mamai pasakė „užmečiau kelis kartus“, jis nuosekliai pasakoja, nenustatyta, kad išsigalvojant kalbėtų apie žmogų, kuris jam artimas. Ekspertė taip pat nenustatė nukentėjusiojo motinos poveikio, kad T. P. būtų primokytas. Ekspertės teigimu, negalima tikėti, kad nukentėjusysis griuvo su snieglente, nes pasakojimas abstraktus, trūksta nuoseklumo, apie snieglentę šneka ne tiesą. Nukentėjusiojo apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavusi psichologė K. S. paaiškino, kad apklausoje nukentėjusysis pasakojo, jog jis nuo kalniuko slidinėdamas susižeidė ir vienu momentu pakeitė savo liudijimą, pasakė, kad melavo, prisigalvojo. Jis pradėjo pasitikėti apklausėju, aplinka, todėl papasakojo apie mušimą diržu.
22. Apeliantas teigia, kad mažamečio apklausa vyko pažeidžiant BPK nuostatas, kadangi jam nepranešė apie jo sūnaus apklausą, nesudarė jam galimybės joje dalyvauti, užduoti klausimus, ją stebėti, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausiant mažametį nukentėjusįjį T. P. BPK 186 straipsnio pažeidimas nenustatytas. Iš 2016-01-22 nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, kad apklausoje nedalyvavo jo atstovas pagal įstatymą – tėvas A. P., tačiau joje dalyvavo kitas nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą – motina L. P.. Sprendimas nekviesti į apklausą mažamečio tėvo priimtas atsižvelgiant į vaiko interesus, kadangi mažametį vaiką galėjo trikdyti jo tėčio dalyvavimas apklausoje, kurioje jis turi duoti parodymus apie savo tėčio padarytą nusikalstamą veiką, tai prieštarautų nepilnamečio interesams. Atsižvelgiant į tai, BPK 186 straipsnyje numatytas nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarkos pažeidimas nenustatytas.
23. Nukentėjusiojo motinos L. P. 2016-01-11 pareiškime nurodyta, kad 2016-01-05 jos buvęs sutuoktinis A. P. pasiėmė jų sūnų T. P. ir išsivežė į Vilnių. 2016-01-10, apie 19.20 val., jis parvežė sūnų į namus. Pamačiusi mėlynes ant sūnaus kairės rankos, šlaunies, užpakalio ir juosmens, ji paskambino A. P., kuris pasakė, kad davė sūnui diržu „beržinės košės“, nes sūnus jo neklausė. Sūnus T. P. sakė, kad tėtis mušė jį diržu ir sukėlė jam fizinį skausmą. Ji kreipėsi į Kauno klinikas, kur sūnui nustatė sužalojimus (t. 1, b. l. 41-43).
24. Be to, mažamečio T. P. motina L. P. parodė, kad grįžus sūnui iš A. P. namų pastebėjo, jog T. P. yra nusiminęs, buvo nekalbus, jai paklausus kas atsitiko, nieko nesakė. Tuomet A. P. pasakė, kad pastarasis sūnui „užmetė“. Namuose ji sūnui liepė nusimauti kelnes ir pamatė, kad nuo jo juosmens iki užpakalio ir ant kairės rankos yra mėlynės. T. P. iš pradžių sakė, kad pargriuvo čiuožinėdamas su snieglente lauke, tačiau vėliau prisipažino, kad tėtis mušė su diržu, nes jis jo neklausė, nuogas išbėgo iš vonios. Paskambinus A. P., pastarasis prisipažino, kad sūnus neklausė, pradėjo draskyti akis, todėl jis jam „užmetė“. Liudytojos L. P. parodymai patvirtina T. P. teiginius, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad L. P. siektų melagingai apkalbėti A. P. bei primokė sūnų apkaltinti tėvą nebūtu mušimu, nukentėjusiojo motinos poveikio nenustatė ir ekspertė D. P..
25. Juolab, kad mažamečio nukentėjusiojo T. P. ir liudytojos L. P. parodymus patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo 2016-01-11 protokole užfiksuota, kad nukentėjusiojo mažamečio atstovė pagal įstatymą L. P. tyrimui pateikė išrašo iš medicininių dokumentų Nr. A-5070481 kopiją, kuriame užfiksuota, kad 2016-11-11, 18.38 val., VšĮ Kauno klinikose buvo apžiūrėtas mažametis T. P., kurio teigimu 2016-01-10, apie 19 val., jį mušė tėtis A. P. (t. 1, b. l. 72-73). 2016-03-21 L. P. atstovė advokatė E. M. Š. pateikė 8 vnt. nuotraukų, kuriose užfiksuoti mažamečio T. P. kūno sužalojimai (t. 1, b. l. 76-81).
26. Aplinkybę, kad pats nuteistasis pripažino, jog prieš sūnų panaudojo fizinį smurtą patvirtina ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusios tyrėjos M. S. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 8), kuriame nurodyta, kad į tarnybinį telefoną paskambinęs A. P. nurodė, jog skambina dėl savo sūnaus T. P., bei informavo, kad jis yra kariškis ir jam nereikalingos jokios problemos, pranešė, kad jo sūnus savo netinkamu elgesiu ir neklausymu jį išprovokavo, todėl buvo nubaustas. Pirmosios instancijos teisme liudytoja M. S. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes bei parodė, kad A. P. sakė, kad vaikas prisidirbo, tai ir gavo, kaip ji suprato, tai buvo bausmė vaikui.
27. Be to, iš A. P. siųstų SMS žinučių nukentėjusiojo motinai L. P. matyti, kad jis prisipažino panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Tai patvirtina SMS žinutės: „Tikrai nejauciu jokio malonumo tokiu budu drausminti savo vaika, ir cia buvo jau krastutinumas perpildes taure. Dazniausiai teviska berzine kose tik i nauda. Bet tikrai neleisiu, kad is tevo tyciotusi, atsikalbinetu, ir laikytu durniaus vietoje. Kiti tevai ir stipriau baudžia“; „As ir pats gailiuosi, kad taip isejo, negi dabar reikia daeiti iki baudziamos bylos, kaip koks nusikaltelis...“; „ Tautvydas neklauso, sugeba isvesti is kantrybes, taves neklauso, mokykloje buna problemos, ta zinai ir pati“; „Man irgi nesmagu, kad vaikas gavo i kaili. Dabar del vieno karto begi i visas instancijas, teismus, griauti man gyvenima. Ar tu suvoki, kad sugadinsi man gyvenima, del to, kad tikras tetis sudave dirzu, siekiant aukleti. Esam suauge zmones, galejom pasikalbeti, ar tau pasakiau, juk kad gavo i kaili, neslepiau“ (t. 1, b. l. 130-135). Juolab, kad A. P. teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad jo telefono numeris yra (duomenys neskelbtini), iš kurio ir buvo L. P. siųstos minėtos SMS žinutės.
28. Nukentėjusiojo T. P. nurodytos aplinkybės apie prieš jį panaudotą fizinį smurtą neprieštarauja 2016-02-12 specialisto išvadoje Nr. G99/2016(02) padarytoms išvadoms, kad mažamečiui T. P. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokie sužalojimai nebūdingi griuvimui. T. P. konstatuotos kraujosruvos kairiame dilbyje, abiejuose sėdmenyse, kairiame klube. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2016-01-10. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l. 74-75). Teisiamojo posėdžio metu specialistė Z. M. patvirtino šią išvadą ir paaiškino, kad kietu, buku daiktu paveikus tam tikras kūno sritis, sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais, spiriant ir kitais panašiais daiktais, galėjo būti padaryti ir per sėdmenis suduodant diržu, tyrimo metu pats T. P. paaiškino, kad tėtis karišku diržu sumušė per sėdmenis, jis dengėsi rankomis, sumušė rankas, nugarą, kojas, apie griuvimą su snieglente vaikas neminėjo. Kai kuriose nuotraukose užfiksuoti sužalojimai nebūdingi griuvimui, nes kritimo metu negalėjo atsirasti taisyklingos formos žymės.
29. Taip pat 2017-05-17 ekspertizės akte Nr. PEKG 77/2017 (01) konstatuota, kad T. P. nustatyta: trys pailgos poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje, viena pailga poodinė kraujosruva kairio klubakaulio srityje, dvi pailgos poodinės kraujosruvos kairio sėdmens srityje bei jų projekcijoje, dvi netaisyklingos formos kraujosruvos dešiniame sėdmenyje, viena kraujosruva dešinio sėdmens vidinėje dalyje, viena pailga poodinė kraujosruva dešinio sėdmens-šlaunies riboje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių ribotą bei pailgą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu, tikėtina smūgiuojant diržu. Kraujosruvos kairiajame dilbyje paaiškinamos dviem ar trimis trauminiais poveikiais, kraujosruvos kairio klubakaulio-sėdmenų srityse paaiškinamos mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti laikotarpiu nuo 2016-01-09 iki 2016-01-10, visumoje ir atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai nepaaiškinami griuvimu ar griuvinėjimu dėl savo pobūdžio ir išsidėstymo (t. 4, b. l. 17-18). Pirmosios instancijos teisme ekspertas V. K. patvirtino šią išvadą ir paaiškino, kad nustatytos kraujosruvos galėjo atsirasti nuo smūgio diržu, sužalojimai nebūdingi griuvimui pagal savo išsidėstymą ir formą, suskaičiavo apie 10 trauminio pobūdžio veiksmų. Dauguma kraujosruvų atsirado kontaktuojant su pailgu paviršiumi, tačiau griūnant kontaktuojama su plokščiu paviršiumi. Nuotraukose matyti linijos ir pasagos formos žymės, todėl kategoriškai galima sakyti, kad kraujosruvos negalėjo atsirasti nuo griuvimo ant žemės. Dešinėje šlaunyje matyti sagtis, atitinka diržo kilpą, dešinio segmento sritis. Tokio linijinio lanko formos žymės neatsiras griūnant ant žemės grumsto. Yra kraujosruvos prašviesėjimai, kurie būdingi smūgio sudavimui, o ne atsitrenkimui ar prispaudimui. Jei nukentėjusysis būtų apsirengęs, tokių odos pažeidimų neturėtų. Eksperto teigimu, kairio dilbio nugarinis paviršius nėra atsikišusi kūno dalis ir nebūdingos kraujosruvos griuvimui. Abu sėdmenis gali laikyti atsikišusia dalimi, bet kraujosruvų vaizdas ir pobūdis nebūdingas griuvimui. Ant dilbio viena kryptis, o ant sėdmenų skersinė. Dilbyje visi sužalojimai skersinio išsidėstymo, todėl ši lokalizacija rodo, kad gynybos metu galėjo atsirasti, kai užsidengė dilbiu.
30. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu abejojo L. P. darytų nuotraukų, kuriose užfiksuoti nukentėjusiojo T. P. sužalojimai, autentiškumu, kadangi iš jų negalima nustatyti kas jose nufotografuotas, nuotraukos galėjo būti retušuotos telefone, juolab, kad jas atspausdino ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o L. P. atstovė, tyrimui jos pateiktos tik 2016-03-21. Tuo tarpu L. P. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad sūnus ant rankos nešiojo ganėtinai stambią sidabrinę grandinėlę, kurią gavo dovanų. Iš byloje esančių nuotraukų, kuriose užfiksuoti kairės rankos dilbis su kraujosruvomis, matyti, kad ant vaiko rankos yra sidabrinė grandinėlė. Tai, kad nukentėjusysis turėjo grandinėlę neneigė ir pats A. P.. Be to, 1-oje, 2-oje ir 6-oje nuotraukose matomi vaiko drabužiai (t. 1, b. l. 78-81). Fotonuotraukų patikimumu neabejoja ir ekspertas V. K., kuris nurodė, kad jis kažkokių abejonių nuotraukų autentiškumu nemato, tai tikros kraujosruvos. Eksperto teigimu, jos nepagražintos, nors ryškumo nėra, bet viskas atitinka, prieštaravimų nėra, kraujosruvų spalva atitinka sužalojimų padarymo laiką, sužalojimų lokalizacija aprašyta išvadoje atitinka nuotraukas. L. P. paaiškino, kad minėtas nuotraukas ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė tik 2016-03-21, nes manė, kad neprireiks jų pateikti, kadangi iš pradžių buvo siūloma A. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jam nesutikus, ji iš karto jas pateikė. Atsižvelgiant į tai, apelianto versija, kad nuotraukos netikros, jos gali būti retušuotos, atmetama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija neabejoja L. P. pateiktų nuotraukų autentiškumu ir patikimumu.
31. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir A. P. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.
Dėl bausmės
32. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme, kadangi mano, jog ji yra per griežta, neadekvati, neatitinka protingumo, sąžiningumo kriterijų.
33. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.
34. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta ne tik laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė, bet ir kitų rūšių bausmės – bauda arba areštas.
35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 140 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), kurio pasekoje buvo nežymiai sutrikdyta mažamečio sveikata, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, būdamas anksčiau neteistas, ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, administracinės nuobaudos nebegalioja, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį dėl konsultacijos ar gydymo nesikreipė, atlieka karinę tarnybą, vedęs, turi mažamečius vaikus. Be to, A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai A. P. bus pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, o ne kurią nors kitą iš BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams – yra mažesnė nei BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl daryti išvadą, kad ši bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas A. P. pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjimo 1 metams.
37. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis neteistas, galiojančių nuobaudų neturi, tarnauja Lietuvos Respublikos kariuomenėje, jam gimė trečias sūnus, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo, juolab, kad pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
Dėl neturtinės žalos
38. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su priteista neturtine žala, nes vaikas nori būti su tėčiu, noriai pas jį svečiuojasi, praleidžia savaitgalius, jokio streso, išgąsčio, baimės ar kitokių nepatogumų nepatyrė.
39. CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.
40. Nukentėjusiojo T. P. atstovė pagal įstatymą pirmosios instancijos teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš apelianto priteisti 3500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą tyčinį nesunkų nusikaltimą, kurio metu mažamečiui T. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl padarytų poodinių kraujosruvų kairiajame dilbyje, abiejuose sėdmenyse ir kairiojo klubo srityje. Nors nuteistojo veiksmais sukeltų trauminių poveikių liekamieji reiškiniai šiuo metu netrukdo nukentėjusiajam gyventi visavertį gyvenimą, tačiau nusikalstamos veikos pasekmes nukentėjusysis jautė pakankamai ilgą laiką. Akivaizdu, kad veikos padarymo metu nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, sukrėtimą, stresą bei dvasinius išgyvenimus. Juolab, kad Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu T. P. konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių, pasekmės gali pasireikšti ir ateityje - gali paveikti tiriamojo santykius su kitais, socialinę adaptaciją, gali išsivystyti psichikos sutrikimai, t. y. elgesio ir (ar) emocijų sutrikimai, jam rekomenduojama teikti reguliarią psichologinę pagalbą, orientuotą į bendros emocinės būsenos, sąveikavimo su bendraamžiais stiprinimą, streso įveikimo ugdymą (t. 1, b. l. 118-124). Be to, nuteistojo veiksmai, kuriais buvo sužalotas mažametis, buvo įžūlūs, nes vaikui buvo suduoti smūgiai diržu į įvairias kūno vietas, jis buvo mušamas artimo žmogaus, t. y. tėčio. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas 500 eurų neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per didelis.
41. Teisėjų kolegijos konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam.
42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.