Kauno apygardos teismo nutartis

2017-04-13 · Civilinė byla Nr. 2A-654-555/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-13
Bylos Nr.
2A-654-555/2017
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-00369-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
Atsakovas
D. B., A. B., R. B., G. Į.
Ieškovas
Ž. G., I. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-654-555/2017Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00369-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.2.; 2.6.10.5.2.16.; 2.6.10.8.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio, ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-633/2016 pagal ieškovių Ž. G. ir I. G. ieškinį atsakovams A. B., D. B., R. B. ir G. Į. dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės Ž. G. ir I. G. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamos iš atsakovų A. B., D. B., R. B. ir G. Į. solidariai priteisti po 45 000,00 Eur neturtinės žalos, bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2012 m. kovo 11 d. atsakovas A. B., neturėdamas specialios teisės vairuoti ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kelyje „(duomenys neskelbtini)“ vairavo atsakovo G. Į. vardu įregistruotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tai darė neatsargiai, tai yra nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nesilaikė kitų būtinų atsargumo priemonių, ko pasėkoje nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešinio eismo juostą, po to nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį. Avarijos vietoje žuvo keleivė L. M., Ž. G. dukra ir I. G. sesuo. Atsakovas A. B. baudžiamojoje byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, jam paskirta bausmė, o ieškovių pareikštas civilinis ieškinys jų pačių prašymu paliktas nenagrinėtu. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad staigi dukters žūtis negrįžtamai pakeitė ieškovių gyvenimą, patirtas stresas sukėlė nemigą, ilgalaikius sveikatos sutrikimus, įtakojo ieškovės dukters I. G. (žuvusiosios sesers) mokymosi rezultatus, bendravimo pakitimus, dėl ko šiuo metu ieškovėms reikalinga medikų pagalba, reabilitacijos sanatorijoje bei įtampą mažinantys medikamentai. Be to, autoįvykis įvyko netoli jų namų, dėl patirto streso ir išgyvenimų, skaudžių prisiminimų, teko pakeisti gyvenamąją vietą, todėl reikėjo imti būsto paskolą. Ieškovės iš automobilio valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko gavo maksimalią 2 500,00 Eur draudimo išmoką, tačiau ji maža, o ieškiniu reikalaujama suma yra trūkstama dalis, kuri atlygintų joms padarytą neturtinę žalą dėl dukters ir sesers netekties. Ieškovės taip pat įrodinėjo, kad yra visos sąlygos kilti civilinei atsakomybei, kadangi atsakovo A. B. kaltė yra įrodyta nuosprendžiu, o atsakovas D. B. elgėsi nerūpestingai padėdamas neblaiviam asmeniui užvesti automobilį, taigi, egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. D. B. sudarė sąlygas A. B. naudotis automobiliu, R. B. elgesys taip pat buvo neatsakingas, kadangi ji žinojo, jog D. B. yra neblaivus, neturi teisės vairuoti, tačiau vis tiek davė automobilio raktelius, todėl už padarytą žalą taip pat turi atsakyti. Atsakovė R. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė tiek jos, tiek ir įvyko metu darbinėje komandiruotėje (duomenys neskelbtini) teritorijoje buvusio sugyventinio atsakovo G. Į. atžvilgiu pareikštą ieškinį atmesti. Nurodė, kad autoįvykio išvakarėse alkoholį vartoję buvo jos sūnus D. B. bei atsakovas A. B., todėl sūnaus prašymu leisti nuvažiuoti iki degalinės pavalgyti, automobilį patikėjo būtent buvusiam blaivam S. B.. Teigė, kad ji turėjo teisę automobilio valdymą ir naudojimą laikinai perduoti turėjusiam teisę vairuoti ir buvusiam blaiviam S. B., tačiau konkrečių nurodymų dėl automobilio užvedimo ir dokumentų nedavė. Šias aplinkybes nurodė jos sūnus D. B., kadangi be imobilaizerio įjungimo nebuvo galimybės užvesti automobilio.Atsakovas D. B. papildomai paaiškino, jog autoįvykio išvakarėse su atsakovo A. B. vartojo alkoholinius gėrimus, kartu buvusi L. M. gėrė sidrą. Grįžus namo iš degalinės, S. B. išėjo į namus, automobilyje liko ir toliau išgėrinėjo trise – jis, atsakovas A. B. ir L. M.. Teigė, kad automobilyje užmigo ir prieš išvažiuojant į autoįvykio vietą automobilio pats neužvedė ir tai padaryti atsakovui A. B. nepadėjo.Atsakovas A. B. papildomai paaiškino, kad po S. B. išėjimo namo, jie toliau trise išgėrinėdami liko automobilyje. Teigė, kad atsakovas D. B. nemiegojo, todėl pasibaigus cigaretėms abudu svarstė, kuris vairuos automobilį iki A. B. namų jų pasiimti. Nei D. B., nei pati L. M. neprieštaravo, kad automobilį vairuos atsakovas A. B.. Atsakovas sutiko ieškovėms atlyginti 10 000,00 Eur neturtinę žalą. Atsakovas G. Į. prašė jo atžvilgiu pareikštą ieškinį atmesti ir nurodė, kad išvykdamas į komandiruotę jis automobilio valdymą teisėtai perdavė (paliko) sugyventinei atsakovei R. B., kuri jo neteko dėl neteisėtų atsakovo A. B. veiksmų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškovių ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovų A. B. ir D. B. ieškovės Ž. G. naudai solidariai priteisė 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentus metines kompensacines palūkanas; iš atsakovų A. B. ir D. B. ieškovės I. G. naudai solidariai priteisė 17 00,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentus metines kompensacines palūkanas; likusioje dalyje ieškinį atmetė; proporcingai tenkintiems reikalavimas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad automobilis, kurį iki autoįvykio vairavo atsakovas A. B., buvo bendroji atsakovų G. Į. ir R. B. dalinė nuosavybė, jie abudu turėjo vienodas savininko pareigas tretiesiems asmenims dėl jo, kaip daikto, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo. Automobilio savininkas dar iki įvykio išvyko į komandiruotę (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o ginčo automobilį, jo raktelius bei dokumentus natūra paliko atsakovei R. B., o šio daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises teisėtai perdavė partnerei, kuri jas teisėtai perėmė, ir kuri tapo vienasmeniu ginčo automobilio valdytoju. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog autoįvykio metu padidinto pavojaus šaltinį valdė atsakovas A. B.. Teismas laikė, kad atsakovo G. Į. civilinė atsakomybė dėl ginčo automobiliu padarytos žalos atlyginimo tretiesiems asmenims pasibaigė dar iki reikšmingų bylai įvykių.Teismo vertinimu, atsakovė R. B. turėjo teisę ginčo automobilį valdyti ir naudoti tiek pati, tiek savo nuožiūra jo valdymą ir naudojimą perduoti bet kuriam trečiajam asmeniui. Teismas laikė teisėtu automobilio valdymo ir naudojimo perdavimą S. B., ir sprendė, kad atsakovė neprivalėjo ir negalėjo numatyti galimybės, kad po kurio laiko automobilį prieš jos valią, t. y. neteisėtai, užvaldys trečiasis asmuo atsakovas A. B.. Atsakovo A. B. veiksmai buvo ne tiesioginė, o išvestinė atsakovės R. B. veiksmų pasekmė, tarp jų įsiterpė teisėtu pripažįstamas ginčo automobilio valdymas S. B. asmenyje. Teismas laikė, kad atsakovės civilinė atsakomybė dėl ginčo automobiliu padarytos žalos atlyginimo tretiesiems asmenims pasibaigė dar iki reikšmingų bylai spręsti įvykių.Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, proceso šalių ir liudytojų duotus paaiškinimus, sprendė, kad atsakovui A. B. ginčo automobilį užvesti ir tokiu būdu jį užvaldyti padėjo atsakovas D. B.. Teismas taip pat sprendė, kad baudžiamosios bylos metu priimti teismų sprendimai ir nutartys šioje civilinėje byloje turi prejudicinę galią, o būtent šios nustatytos aplinkybės, jog atsakovas D. B., tik vienas iš trijų automobilyje buvusių asmenų, žinodamas apie imobilaizerį ir mokėdamas jį įjungti, padėjo atsakovui A. B. užvesti automobilį ir jį užvaldyti. Atsakovo A. B. ginčo automobilio užvaldymas buvo neteisėtas, prieštaravo buvusios teisėtos valdytojos R. B. norui ir valiai, kad automobilį vairuotų tik blaivus, turintis specialiąją teisę tai daryti S. B., kuriam automobilio valdymas buvo perduotas teisėtai. Atsakovas A. B. ne tik sukurstė, bet ir padėjo atsakovui A. B. neteisėtai užvaldyti ginčo automobilį, kuriuo pastarasis įvykdė nusikalstamą veiką ir sukėlė reikalaujamą priteisti žalą ieškovėms, o šie jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsakovo A. B. deliktu, kaip būtina sąlyga jam aplamai įvykti.Teismas nustatė, kad nukentėjusioji L. M., žinodama, kad atsakovai A. B. ir A. B. yra neblaivūs, A. B. yra nepilnametis ir neturi specialiosios teisės vairuoti automobilį ir to daryti nemoka, ginčo automobiliu važiavo savo noru, neprieštaravo neteisėtam automobilio užvaldymui ir, kad jį vairuotų A. B., o pati autoįvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo. Teismas sprendė, kad pačios nukentėjusiosios L. M. elgesys pagal bylos duomenis paties delikto įvykdymui reikšmės neturėjo, jo jokia dalimi nesąlygojo. Pasyvus nukentėjusiosios elgesys neteisėtam automobilio užvaldymui, neužkirtimas tam kelio, kai nėra patikimų duomenų, jog nukentėjusioji realiai galėjo tai padaryti, nesudarė pagrindo pripažinti, kad ji taip pat prisidėjo prie įvykio, sukurdama pati rizikingą jos sveikatai ir gyvybei situaciją. Pati nukentėjusioji tiesiogiai neįtakojo aplinkybių susijusių su autoįvykiu, tačiau turėdama galimybę rinktis – likti automobilyje ar važiuoti kartu, elgėsi rizikingai, o toks jos neveikimas sąlygojo ieškiniu prašomos priteisti neturtinės žalos mažinimą. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, prie pasekmių teismas iš dalies priskyrė ir ieškovių patirtus rūpesčius, nepatogumus ir papildomą finansinę naštą dėl gyvenamojo šeimos būsto pakeitimo. Teismas vertino, kad priteistinos atlyginti neturinės žalos dydis nustatytinas didesnis nei vyraujantis teismų praktikoje santykinis vidurkis (kai priteisiama dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo A. B. veiksmai, kuriais buvo pažeisti KET reikalavimai ir dėl kurių kilo neturtinės žala, teismų baudžiamajame procese buvo pripažinti neatsargiais. Šiuo atveju atsakovo neatsargumas, civilinės atsakomybės požiūriu, buvo didelis dėl nustatytų delikto aplinkybių, ir nors kaltė nesiekė netiesioginės tyčios, ji buvo didesnė nei baudžiamajame įstatyme apibrėžta nusikalstama veika. Teismas taip pat nurodė, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas D. B. prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą bei ieškinį jo atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovo D. B. veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis, kadangi pats atsakovas A. B. visą vakarą važinėjo ginčo automobiliu, todėl galėjo ir neabejotinai matė, kaip jis yra užvedamas, o S. B. išeinant namo, atsakovas D. B. miegojo ant galinės sėdynės, todėl padėti ir paaiškinti, kaip yra užvedamas automobilis, objektyviai negalėjo. Neatsižvelgta į pačios žuvusiosios L. M. veiksmų (neveikimo) įtaką kilusioms pasekmėms, kadangi ji, būdama visą vakarą su alkoholį vartojančiais asmenimis, galėjo ir turėjo galimybę jei ne sutrukdyti atsakovui A. B. vairuoti automobilį, tai bent išlipti iš jo vairuojamo automobilio. Ieškiniai dėl neturtinės žalos turėjo būti atmesti arba ženkliai mažinami jų dydžiai, kadangi, atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, į pačios žuvusiosios kalės laipsnį įvykiui bei kilusioms pasekmėms, priteistas neturinės žalos dydis yra ženkliai per didelis.Atsiliepimu į atsakovo D. B. apeliacinį skundą ieškovės Ž. G. ir I. G. prašo jį atmesti ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, jog be atsakovo D. B. pagalbos atsakovas A. B. nebūtų galėjęs užvesti automobilio ir juo važiuoti dėl jame įmontuoto imobilaizerio, todėl tarp atsakovo D. B. veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, ko pasėkoje kilo žala. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškinio bei neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstai vadovavosi susiformavusia teismų praktika, o neturtinės žalos atlyginimui ieškovėms priteisė ženkliai mažesnę sumą nei teismų praktikoje taikoma maksimali suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu atsakovas A. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, už tai, kad jis 2012 m. kovo 11 d. apie 6 val. (duomenys neskelbtini) 6 kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,99 promilių girtumas) bei neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, neatsargiai vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) registruotą G. Į. vardu, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuoto automobilio tiesiame kelio ruože, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pagal kuriuos, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio keleivė, ieškovės Ž. G. dukra ir I. G. sesuo, L. M.. Byloje nustatyta, jog žala nukentėjusiosioms buvo padaryta atsakovui G. Į. nuosavybės teise priklausiusia transporto priemone. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog galimybę valdyti transporto priemonę transporto priemonės savininkas ir valdytojas prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jų paties kaltės, t. y. eliminuojanti transporto priemonės savininko ir valdytojo turtinę atsakomybę, byloje nėra ginčijama. Ginčas byloje kilo dėl atsakovo D. B. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, neturtinės žalos dydžio, bei dėl to, ar nukentėjusios, įvykio metu žuvusios L. M., didelis neatsargumas nepadėjo žalai atsirasti ar padidėti.Skolininkų (pažeidėjų) daugetu deliktinėje atsakomybėje laikomi atvejai, kai už nukentėjusiojo patirtą žalą atsakyti privalo daugiau nei vienas asmuo. Solidariosios atsakomybės taikymui konkrečiu atveju būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, nustatanti solidariąją asmenų pareigą susiklosčiusioje situacijoje. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę įtvirtinančios CK 6.270 straipsnio 3 ir 4 dalių normos taikytinos specialiems atvejams. Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai).Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. Š. v. antstolė L. D. , bylos Nr. 3K-3-59/2008). Nagrinėjamoje byloje ieškovės savo reikalavimą grindė CK 6.270 straipsnio 3 dalimi. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, o šio straipsnio 3 dalis yra skirta specialiesiems atvejams. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Byloje ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas sukurstė bei padėjo atsakovui A. B. neteisėtai užvaldyti ginčo automobilį, kaip padidinto pavojaus šaltinį, kuriuo šis įvykdė nusikalstamą veiką.Iš byloje esančių įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino pagal civiliniame procese įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, teismas konstatavo, kad automobilį eismo įvykio metu vairavęs asmuo be apelianto pagalbos negalėjo neteisėtai užvaldyti padidinto pavojaus šaltinio. Sutiktina su teismo pozicija, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek šioje civilinėje byloje pateikti atsakovo A. B. paaiškinimai apie automobilio užvaldymo aplinkybes yra nuoseklūs, atitinka įvykių seką, kitų šalių paaiškinimus bei patvirtina, kad tik apeliantas galėjo žinoti apie automobilyje, kuriuo naudojosi jo motina, įrengtas apsaugos priemones, kurių nežinant automobilio galimybės užvesti nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti duomenys paneigia apelianto paaiškinimus apie jo miegojimą automobilio užvaldymo metu bei neprisidėjimą prie neteisėto automobilio užvaldymo.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovo D. B. civilinės atsakomybės, pagrįstai įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinę reikšmę suteikė nagrinėjamai civilinei bylai. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Taikant šias procesines nuostatas pagrįstai pažymėta, kad apeliantas dalyvavo baudžiamojoje byloje, automobilio užvaldymo aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas, todėl nepaisant jo statuso baudžiamojoje byloje, šis faktas reikšmingas abiejose bylose.Taigi, pagrįstai pripažintina, kad apeliantas atsako pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas solidariai su baudžiamojoje byloje nuteistu A. B.. Apeliantas dalyvavo eismo įvykyje, nors transporto priemonės pats nevairavo, tačiau žinodamas, kad A. B. yra neblaivus, nepilnametis, neturėjo patirties bei teisės vairuoti, į rankas perduodamas jo-apelianto motinos valdomo automobilio raktelius bei parodydamas apsaugos priemonių išjungimo galimybes prisidėjo dėl transporto priemonės užvaldymo.Apelianto prašymas mažinti iš jo priteistą atlygintinos neturtinės žalos dydį pirmiausia grindžiamas argumentais dėl žuvusios didelio neatsargumo, būtent dėl to, kad ji būdama visą vakarą su alkoholį vartojančiais asmenimis, galėjo ir turėjo galimybę jei ne sutrukdyti atsakovui A. B. vairuoti automobilį, tai bent išlipti iš jo vairuojamo automobilio.Pagal CK 6.282 straipsnį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tada, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti. Aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie didelį nukentėjusiosios neatsargumą, lėmusį ar sudariusį sąlygas eismo įvykiui, byloje nenustatyta.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, sprendė, kad kelių eismo taisyklių pažeidimui nukentėjusiosios veiksmai reikšmės neturėjo ir jo jokia dalimi nesąlygojo. Teismas, atskleisdamas eismo įvykio mechanizmą, sprendė, kad nukentėjusiosios teisės pasirinkimas važiuoti automobiliu, kurį vairuoja neblaivus asmuo lemia ieškiniu reikalaujamos atlyginti priteistinos neturtinės žalos mažinimą. Tačiau šiuo atveju nukentėjusiosios pasirinkimas važiuoti automobiliu nėra susijęs su avariją sukėlusiomis priežastimis, o būtent su tuo, kad neblaivus, neturintis teisės vairuoti asmuo neatsargiai vairuodamas automobilį nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuoto automobilio tiesiame kelio ruože, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovų veiksmai tiek neteisėtai užvaldant transporto priemonę, tiek ją vairuojant yra savaime pavojingi ir tokių pažeidimų sukeltas eismo įvykis nelaikytinas atsitiktinumu. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiosios elgesys eismo įvykio metu niekaip nepadėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, todėl neturėjo būti vertinamas kaip pagrindas atleisti atsakovus nuo atsakomybės ar reikšmingai sumažinti prašomą priteisti žalą.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nesilaikė teismų praktikos nuostatų dėl neturtinės žalos priteisimo. Grįsdamas šį teiginį, apeliantas nurodo, kad byloje nėra pareikta įrodymų, kad įvykis sukėlė ieškovės Ž. G. ligos paūmėjimą.Minėta, kad kaltas dėl įvykio asmuo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų atsikirtimus dėl prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio, įvertino teismų praktiką bylose dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji turėjo pasirinkimo teisę važiuoti automobiliu, kurį vairuoja neblaivus bei teisės neturintis asmuo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į veikos padarinius (tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio – žuvo ieškovių dukra ir sesuo), nukentėjusių asmenų patirtus išgyvenimus, šią žalą padariusio asmenų kaltę (nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo – kaltininkas vairavo neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, tad padarinių kilimo tikimybė buvo lengvai numanoma), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pateikti motyvai yra logiški ir išsamūs. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino baudžiamajame procese priteistų sumų dydžius ir pagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, todėl šiai išvadai ir pateiktiems argumentams pritartina.Nurodytų argumentų pagrindu, ištyrus byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, įvertinus faktinius duomenis bei jų visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovių naudai priteisti jų apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra pateikusios duomenų tiek apie susidariusias bylinėjimosi išlaidas, tiek jas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako (CPK 98 straipsnio 1 dalis).Pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas prašė atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsakovo prašymas tenkintas iš dalies ir buvo atidėtas 1 128,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Kadangi apeliacinis skundas buvo atmestas, atidėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo valstybės naudai. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 33,26 Eur sumą, todėl, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 1 128,00 Eur žyminio mokesčio ir 33,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytas sumas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėNerijus MeilutisEgidijus Tamašauskas