Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Vijoletos Meškauskienės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas keturiasdešimt penkių parų areštu.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2012 m. spalio 25 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos ir laikoma, kad G. T. yra atlikęs bausmę.

Šiuo nuosprendžiu K. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 10 d. apie 22.10 val., neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 1,296 g kanapių (ir jų dalių), kurias atgabeno ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Vijoleta Meškauskienė prašo pakeisti 2012 m. gruodžio 13 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, G. T. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2012-11-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies l punkto a papunktyje numatytomis bausmių keitimo taisyklėmis, areštą keičiant laisvės atėmimu, paskirti galutinę subendrintą bausmę 3 (trejus) metus 1 (vieną) mėnesį terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. išbūtą laiką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįsta 2012 m. gruodžio 13 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl G. T. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ir išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Prokurorė teigia, kad teismas, nuteistojo G. T. veiką perkvalifikuodamas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, savo sprendimą motyvavo tuo, kad be policijos pareigūnų įsikišimo, kuris išprovokavo išteisintąjį K. B. skambinti G. T. ir prašyti pas jį narkotinių medžiagų, nuteistasis G. T. nebūtų atgabenęs ir perdavęs narkotines medžiagas K. B.. Tačiau, pasak prokurorės, teismas visiškai neatsižvelgė į išteisintojo K. B. 2012-11-28 teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, paminėdamas tik tai, kad G. T. jam buvo sakęs, kad, jeigu kas norės žolės, gali kreiptis į jį. Šiame teismo posėdyje išteisintasis K. B. paneigė nuteistojo G. T. parodymus apie tai, kad 2010 m. gruodžio mėnesį per Eglutės įžiebimo šventę jis rado piniginę, kurioje buvo permatomi maišeliai su kažkokia žole, kaip jis buvo įsitikinęs – arbata. Viską parodė K. B.. Išteisintasis K. B. paneigė matęs kokią nors piniginę ir maišelius su žole ir parodė, kad nuteistasis G. T. jam pasiūlė kreiptis į jį, jei kam nors reikėtų narkotikų – „žolės“. Jis tai suprato kaip pasiūlymą surasti klientus, nes už dyką niekas narkotinių medžiagų nesiūlo. Pasinaudojęs šiuo pasiūlymu, jis paskambino G. T. 2010 m. gruodžio 10 d. ir pasakė, kad reikia „žolės“. G. T. paklausus, kam reikia, atsakė, kad reikia pažįstamiems, tada G. T. atsakė, kad tuoj bus. Taip pat išteisintasis K. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad G. T., siūlydamas jam įsigyti narkotinių medžiagų, minėjo, jog narkotinių medžiagų gali gauti po 0,5 ir po 1,00 g, o jis skambindamas telefonu 2010-12-10 nurodė, kad reikia vieno maišelio. Taigi, šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis G. T. narkotines medžiagas – 1,296 g kanapių (ir jų dalių) neteisėtai laikė ir gabeno, turėdamas tikslą jas platinti ir šias medžiagas platino – perdavė K. B.. Nuteistojo G. T. nusikalstamų veiksmų – narkotinių medžiagų laikymo, gabenimo turint tikslą jas platinti ir narkotinių medžiagų platinimo niekaip negalėjo paveikti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai išteisintojo K. B. atžvilgiu, nes jis narkotinių medžiagų K. B. siūlė daug anksčiau. Be to, nuteistojo G. T. disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti rodo ir tai, kad jis vos per keliolika minučių nuo K. B. skambučio atvežė narkotines medžiagas ir jas perdavė K. B., ši aplinkybė patvirtina išteisintojo K. B. žodžius, kad G. T. sakė galintis parūpinti narkotinių medžiagų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad išteisintajam K. B. buvo perduoti keturi maišeliai su narkotine medžiaga, o pokalbio telefonu metu K. B. buvo sakęs G. T. apie vieną maišelį. Tai rodo nuteistojo G. T. tyčią išplatinti kuo daugiau narkotinių medžiagų. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą kad G. T. tyčia disponuoti narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti buvo susiformavusi dar prieš 2010-12-10 paskambinant K. B. ir paprašant narkotinių medžiagų, todėl, jeigu K. B. jam esamomis aplinkybėmis nebūtų paskambinęs, jis vis vien būtų ieškojęs būdų, kaip išplatinti narkotines medžiagas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 baudžiamojoje byloje Nr. 2K-530/2012 priimtoje nutartyje yra pasisakyta dėl išankstinės kaltininko tyčios disponuoti narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.

Nuteistojo G. T. gynėjas advokatas Vidas Peikštenis atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio.

Gynėjas atsiliepime nurodo, kad prokurorė Vijoleta Meškauskienė iš dalies yra nepatenkinta teismo nuosprendžiu, nes 2013-01-02 apeliaciniu skundu prašo jį pakeisti bei jo ginamąjį pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nubausti 3 metų laisvės atėmimu, o po to šią bausmę subendrinti su 2012-11-26 nuo­sprendžiu paskirta bausme ir nustatyti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams ir 1 mėnesiui, į šią bausmę įskaičiuojant suėmime nuo 2012-10-25 iki 2012-12-13 išbūtą laiką. Gynėjas nurodo, kad prokurorė teigia, jog esą nepagrįsta nuosprendžio dalis dėl G. T. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o išdėsty­tos teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

Gynėjo manymu, tokie teiginiai visiškai neatsitinka tikrovės, todėl turi būti atmesti, o skundžiamas nuosprendis paliktas nepakeistas.

Pasak advokato, jo ginamasis buvo atiduotas teismui už tai, kad 2010-12-10 apie 22.10 val., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje 1,296 g kanapių (ir jų dalių), kurias pasiėmęs su savimi 2010-12-10 apie 22.10 val. neteisėtai atgabeno ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini), ir jas neteisėtai perdavė K. B., tuo padarydamas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiago­mis turint tikslą jas platinti.

Gynėjas nurodo, kad teismas, motyvuodamas tuo, kad be policijos pareigūno įsikišimo, kuris išprovokavo K. B. skambinti G. T. ir prašyti iš jo narkotinių medžiagų, jo ginamasis nebūtų atgabenęs ir perdavęs narkotines medžiagas pirmajam, o kitų neginčijamų įrodymų, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, nėra, jo veiką perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 2 dalį, nustatančią atsakomybę už neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių medžiagų lai­kymą ir gabenimą. Beje, valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė savo baigiamojoje kalboje, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip pat prašė teismo iš kaltinimo pašalinti neteisė­tą narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą nenustatytomis aplinkybėmis, t. y. laikotarpiu iki 2010-12-10 22.10 val., turint tikslą jas platinti, tuo iš esmės paneigdama savo apeliacinio skundo argu­mentus, kad jo ginamasis turėjo išankstinę tyčią disponuoti narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė arba kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 259 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis skiriasi tuo, kad visi minėti neteisėti veiksmai su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis atliekami neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-166/2010, 2K-618/2010, 2K-159/2011, 2K-113/2011, 2K-664/2011).

Baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.

Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – OVĮ) ar kitus įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs ir apibrėžęs policijos pareigūnų veiksmų atliktų provokacinių veiksmų teisinį vertinimą. Bylose Ramanauskas prieš Lietuvą; Lalas prieš Lietuvą; Malininas prieš Lietuvą EŽTT nustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, ir pažymėjo, kad Konvencija neužkerta galimybės remtis tokiais šaltiniais kaip anoniminiai informatoriai pradinėje tyrimo stadijoje ir kai nusikaltimo pobūdis gali to reikalauti. Vis dėlto vėlesnis bylą nagrinėjančio teismo rėmimasis tokiais šaltiniais, pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, yra kitas dalykas, ir tai yra priimtina tik, jeigu yra atitinkamos ir pakankamos garantijos išvengti piktnaudžiavimo – būtent, aiški ir numatoma procedūra sankcionuojant, įgyvendinant ir prižiūrint atitinkamas tyrimo priemones (Khudobin v. Russia, mutatis mutandis, Klass and Others v. Germany). Nepaisant to, kad augantis organizuotas nusikalstamumas reikalauja imtis atitinkamų priemonių, teisė į teisingą teismą, iš kurios kyla reikalavimas tinkamai vykdyti teisingumą, vis dėlto taikoma visoms nusikalstamoms veikoms – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių. Teisė į teisingą teisingumo vykdymą turi tokią svarbią reikšmę demokratinėje visuomenėje, jog jos negalima paaukoti vardan praktinių sumetimų (Delcourt v. Belgium). Be to, nors naudojimas slaptų agentų gali būti toleruojamas su sąlyga, kad taikomi aiškūs apribojimai ir garantijos, viešuoju interesu negalima teisinti įrodymų, gautų policijos kurstymo veiksmais, panaudojimo, nes tokiu būdu neabejotinai iškiltų grėsmė kaltinamojo teisei į teisingą teismą (K. Ramanauskas v Lietuva; Vanyan v. Russia; Khudobin v. Russia; Teixeira de Castro v. Portugal). Taip pat pažymėjo, kad policijos kurstymu laikytina, jei pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiribotų iš esmės pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu, bet darytų subjektui tokią įtaką, kokia sukurstytų nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą, kad galėtų įrodyti nusikaltimą, t. y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Eurofinacom v. France; Teixeira de Castro v. Portugal). EŽTT byloje Teixeira de Castro v. Portugal nustatė, kad du policijos pareigūnai neapsiribojo „p. Teixeira de Castro nusikalstamos veiklos tyrimu iš esmės pasyviu būdu, bet darė tokią įtaką, kad sukurstytų padaryti nusikaltimą“. Teismas nusprendė, kad jų veiksmai peržengė slaptų agentų veikimo ribas, nes jie išprovokavo nusikaltimą ir nebuvo nieko, kas rodytų, jog be jų įsikišimo, jis būtų padarytas. Prieidamas prie šios išvados teismas pabrėžė keletą aplinkybių, o ypač faktą, kad dviejų pareigūnų įsikišimas nebuvo kovos su narkotikais operacijos, sankcionuotos ir prižiūrimos teisėjo, dalis, ir kad nacionalinės institucijos neatrodo turėjusios patikimą pagrindą įtarti pareiškėją buvus narkotikų prekeiviu: jis nebuvo teistas ir nebuvo nieko, kas rodytų, jog jis buvo linkęs įsitraukti į narkotikų prekybą iki su juo susisiekė policija.

Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001 nustatyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Provokacijos faktas nustatytinas tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 10 d. apie 22 val. policijos pareigūnai A. V., A. M. bei D. B. (kuris apsimetė pirkėju) ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini), pamatė grupelę jaunuolių ir nutarė, apsimetę pirkėjais, išsiaiškinti ar vaikinai neplatina narkotinių medžiagų. Jokių duomenų, kad kuris nors iš vaikinų vartotų ar platintų narkotines medžiagas, neturėjo. Jaunuoliai pasakė, kad jie narkotinių medžiagų neturi, tačiau K. B. nurodė, kad gali parūpinti „žolės“. Policijos pareigūnai, kurie yra valstybės pareigūnai, privalantys kovoti su nusikalstamumu teisėtomis priemonėmis, neprieštaravo, kad K. B. paskambintų telefonu savo draugui ir tik jam atvykus prisistatė policijos darbuotojais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nenustatyta aplinkybių visuma, patvirtinančių, jog G. T. veikoje buvo siekis įgyti ir laikyti narkotines medžiagas turint tikslą jas atsiradus progai parduoti. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje tai motyvuotai pagrindė, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu. Byloje neabejotinai nustatyta, kad G. T. laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 1,296 g kanapių (ir jų dalių), kurios buvo sudėtus į keturis maišelius. Nenustatyta kada, kokia kaina tas narkotines medžiagas įgijo, o tai nepaneigia G. T. parodymų, kad narkotines medžiagas jis rado piniginėje ir jas laikė toje pačioje piniginėje. K. B. policijos darbuotojo D. B. iniciatyva paskambinus telefonu ir paprašius atvežti „žolės“, jis visus keturis maišelius su narkotine medžiaga nuvežė į K. B. nurodytą vietą ir jam perdavė, nesitarė dėl kainos. Byloje nenustatyta, kad G. T. vartotų narkotines medžiagas, anksčiau būtų jas platinęs, turėtų tam reikalingus įrankius – elektronines svarstykles, tuščių maišelių ir pan. Nustatytas atvejis buvo vienintelis. Tokie veiksmai nėra būdingi asmeniui, kuris siektų platinti narkotines medžiagas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. T. tai padarė išprovokuotas policijos darbuotojo daryti nusikalstamą veiką.

Prokurorė apeliaciniame skunde pagrįsdama G. T. tyčią platinti narkotines medžiagas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir konkrečiai kasacine nutartimi Nr. 2K-530/2012.

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė byla 2K-7-76/2012).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas precedentą, negali remtis minėta nutartimi, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kasacinėje nutartyje nurodoma, kad pagal 2002 m. birželio 20 d. OVĮ 9 straipsnį vienas iš pagrindų operatyviniam tyrimui atlikti yra situacija, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Pažymėtina, kad taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant modelį, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga tikrinti, ar sankcionuojant modelį buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą.

Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų turėję informacijos, jog G. T. ruoštųsi platinti narkotines medžiagas, jo atžvilgiu nebuvo atliekamos Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės. G. T. veiksmus išprovokavo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, kurie negali būti prilyginti nusikalstamos veikos imitacijos modelio nustatytiems veiksmams atlikti.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nebėra galimybių ištirti ir objektyviai paneigti G. T. versijos, kad 1,296 g narkotinių medžiagų laikė ir gabeno be tikslo platinti, todėl konstatuojama, kad G. T. teisėtai ir pagrįstai ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Vijoletos Meškauskienės apeliacinį skundą atmesti.