Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 5 mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie E. P. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. sausio 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies – 1 metų 5 mėnesių 9 dienų pridėta visa šiuo nuosprendžiu paskirta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir E. P. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 10 mėnesių 9 dienų terminuota laisvės atėmimo bausmė.

Paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuota nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos (nuo 2022 m. kovo 7 d.)

Nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jo naudai iš E. P. 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. P. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), 2021 m. balandžio 2 d. apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) būrio kieme, tyčia ranka smūgiavo M. M. į veido sritį, padarydamas jam kraujosruvą kairiame žande bei apatinio žandikaulio lūžį, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. M. sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos teismo išvados dėl apelianto kaltės, padarius nusikalstamą veiką, jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis E. P. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą ir tinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, taip pat, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę.

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

8. Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl E. P. paskirtos bausmės, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir stadiją (padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas), E. P. kaltės formą (tiesioginę tyčią). Teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę, tai, kad jis praeityje ne kartą teistas, iš jų ir už smurtinius nusikaltimus, baustas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, šiuo metu taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl jis laikytinas recidyvistu, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, laisvės atėmimo vietoje nedirba. Teismas nenustatė E. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė vieną sunkinančią (nusikaltimą padarė neatlikęs paskirtos bausmės, jos atlikimo metu, t. y. recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)) aplinkybę. Įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, apylinkės teismas padarė išvadą, kad E. P. skirtina BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, savo dydžiu artima šios bausmės dydžio vidurkiui. Pripažinti, kad už padarytą nusikaltimą apeliantui bausmė paskirta neteisinga ar yra aiškiai per griežta, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius, tiek E. P., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, nepaisant nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, teisinio pagrindo nėra.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo nurodytos neigiamai apeliantą charakterizuojančios aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines jo nuostatas ir patvirtina, kad nagrinėjamu atveju E. P. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios jo neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Iš byloje esančios nuteistojo charakteristikos (t. 1, b. l. 151–152) matyti, kad jis bausmę atlieka drausmės grupėje, sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo nustatytas vidaus tvarkos taisykles, režimas pažeistas net 91 kartą, už tai skirtos drausminės nuobaudos, nurodytas vienintelis jo skatinimo atvejis. Tokie duomenys suponuoja išvadą, kad E. P. linkęs kartoti tas pačias klaidas iš jų nepasimoko, savo elgesio nevertina kritiškai, nenustatytos pastangos elgesį koreguoti taip, kad daugiau nenusikalstų, nustatytos tvarkos ir režimo reikalavimų nesilaiko net ir struktūruotoje aplinkoje. Toks apelianto elgesys neabejotinai atskleidžia neigiamą nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymų keliamus reikalavimus. Nors BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos trys alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti E. P. paskyrus tik griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kadangi bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, skiriant švelnesnio pobūdžio bausmes, šiuo atveju negali būti pasiekti. Teisėjų kolegijos vertinimu paskirtos bausmės dydis (1 metai 5 mėnesiai laisvės atėmimo), nors ir esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, yra artimas bausmės vidurkiui, kurį parinkdamas teismas atsižvelgė į aukščiau nurodytas ir aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kas leidžia teigti, kad įstatymo taikymo klaidų, sprendžiant klausimą dėl bausmės individualizavimo pagrįstumo, nebuvo padaryta. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo.

10. Pagrindo E. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne bausmės rūšimi ar sumažinti paskirtos bausmės dydį nesudaro ir apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo metu nuteistasis jau pripažįsta savo kaltę dėl jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo.

11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Nuoširdus gailėjimasis yra vidinis psichinis kaltininko santykis su jo padaryta veika, kuris nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino viso proceso (ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo) metu. Šios aplinkybės neneigia, bet priešingai – patvirtina ir apeliaciniame skunde, tačiau apylinkės teismui nustačius, kad jo kaltė įrodyta, šiuo metu siekiant švelnesnės bausmės, tvirtina, jog dėl padaryto nusikaltimo prisipažįsta ir gailisi. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto kaltės pripažinimas nėra grįstas nuoširdžia atgaila, o labiau iš poreikio sušvelninti jo teisinę padėtį. Taip pat iš bylos medžiagos nenustatyta, kad nuteistasis neigiamai vertino savo poelgį, neišgyveno dėl padarytų veiksmų ar stengėsi sušvelninti, eliminuoti jo veikos padarinius. Tiek apylinkės teisme teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir apeliacinio skundo nagrinėjimo metu kritiško jo elgesio vertinimo ar išgyvenimo, taip pat duomenų, kad stengiamasi eliminuoti sukeltus padarinius ir atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, nenustatyta. Nenustačius nei savanoriško kaltininko prisipažinimo, nei nuoširdaus gailėjimosi, nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir jos pagrindu spręsti dėl bausmės sušvelninimo galimybės.

13. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl proceso išlaidų.

14. Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi nuteistajam E. P. paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Ingrida Maldeikienė (3 t., b. l. 104–105). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas E. P. sudaro 90 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

15. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Ši nuostata nuteistajam buvo išaiškinta 2022 m. balandžio 28 d. nutartyje, kuria jam paskirta gynėja. Vertinamu atveju nuosprendį skundė pats nuteistasis E. P., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatytas pagrindas pakeisti apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinį skundą tenkinti. Bylos duomenimis jis nedirba, pajamų iš darbinės veiklos negauna, duomenų apie turimą turtą byloje nėra, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, paskirtą ankstesniu teismo nuosprendžiu. Todėl nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgiant ir į BPK 322 straipsnio 1 dalį, numatančią būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. P. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo E. P. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.