Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autodersva“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo kontora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autodersva“ bankroto byloje Nr. B2-323-611/2014 patvirtintas kreditoriaus likviduotos uždarosios akcinės bendrovės „Autounija“ reikalavimo perleidimas uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Net“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisės taikymo ir faktų nustatymo bei vertinimo aspektais (CPK 320, 338 straipsniai). Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo iš naujo – apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktus ir taikė bei aiškino teisės normas.

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo kreditoriaus reikalavimo perleidimo kitam asmeniui patvirtinimo bankroto byloje klausimą.

Dėl teismo vaidmens sprendžiant kreditorių reikalavimų perleidimo patvirtinimo klausimą bankroto byloje

Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu – įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDF Vilniaus miesto skyrius v. UAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007). Teisę į reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto turi tik kreditoriai, kurių reikalavimus bankroto byloje patvirtino teismas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnis). Kreditoriai reikalavimus bankrutuojančiam skolininkui per teismo nustatytus terminus teikia jo administratoriui (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Šis pateiktus reikalavimus, sutikrinęs juos su įmonės apskaitos dokumentais, teikia tvirtinti teismui arba ginčija, jeigu juos laiko nepagrįstais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas).

Priklausomai nuo bankroto byloje bankrutuojančios įmonės administratoriui pareikštų kreditorių reikalavimų apibrėžtumo lygio ir įgyvendinimo etapo, teismas atlieka arba formalų procesinį veiksmą patvirtindamas kreditoriaus reikalavimą (reikalavimai, kurių pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu), arba išsamią pareikšto reikalavimo pagrįstumo analizę (reikalavimai, pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo dienos arba bankroto byloje). Pastarųjų reikalavimų tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. UAB „Lygus kelias“, bylos Nr. 3K-3-188/2012). Bankroto bylos iškėlimas skolininkui neriboja jo kreditorių teisės disponuoti reikalavimo teisėmis savo nuožiūra. Taigi kreditoriai turi teisę bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimus, patvirtintus teismo, kitiems kreditoriams ar asmenims (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teismas tik patikrina, ar reikalavimo teisė perleista laikantis įstatymų nustatytų formos ir kitų reikalavimų.

Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi BUAB „Autodersva“ bankroto byloje patvirtintas 16 957,09 Lt dydžio LUAB „Autounija“ reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Jos administratorius 2014 m. kovo 25 d. kreipėsi į apeliantą su prašymu kreiptis į teismą patvirtinti LUAB „Autounija“ reikalavimo teisių perleidimą UAB „Baltic Net“ (t. 4, b. l. 221). Kartu su nurodytu prašymu pateikta 2014 m. vasario 20 d. tarp LUAB „Autounija“ ir UAB „Baltic Net“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 02/20, pagal kurią LUAB „Autounija“ savo reikalavimą BUAB „Autodersva“ už 200 Lt perleido UAB „Baltic Net“ (t. 4, b. l. 222-223). Apeliantas pirmosios instancijos teismas prašė netvirtinti LUAB „Autounija“ reikalavimo perleidimo, kadangi, anot jo, Sutartis sudaryta pažeidžiant ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytą bankrutuojančios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką, o reikalavimo teisės pardavimo kaina tvirtina, kad Sutartis pažeidžia LUAB „Autounija“ ir jos kreditorių teises. Pirmosios instancijos šiuos argumentus pripažino nepagrįstais ir patvirtino LUAB „Autounija“ reikalavimo BUAB „Autodersva“ perleidimą UAB „Baltic Net“. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos aplinkybių visuma neteikia pagrindo priimti kitokį sprendimą.

Apelianto teiginiai, kad LUAB „Autounija“ administratorius reikalavimą apeliantui perleido pažeisdamas įmonės kreditorių nustatytą turto pardavimo tvarką, neturėdamas jų sutikimo, nepatvirtinti jokiais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad LUAB „Autounija“ bankroto procedūros užbaigtos Vilniaus apygardos teismui 2014 m. birželio 6 d. priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio sprendimo bei LUAB „Autounija“ bankroto byloje 2013 m. gruodžio 30 d. teismo priimtos nutarties turinys suponuoja, kad, priešingai nei teigia apelianto administratorius, LUAB „Autounija“ debitorinių reikalavimų pardavimo klausimus turėjo išspręsti įmonės kreditorių susirinkimas (CPK 185 straipsnis). Faktą, kad visos LUAB „Autounija“ bankroto procedūros, įskaitant turto pardavimo, atliktos laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, patvirtina minėtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimas dėl įmonės pabaigos. Be to, šie teismo procesiniai sprendimai implikuoja, kad LUAB „Autounija“ kreditoriams neabejotinai buvo atskleistas Sutarties sudarymo faktas bei jos sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainų nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Taigi atskirojo skundo argumentai dėl pernelyg mažos reikalavimo teisės perleidimo kainos šioje byloje laikytini nereikšmingais. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad BUAB „Autodersva“ administratorius atstovauja šią įmonę bei jos kreditorių interesus ir nėra įgaliotas atstovauti LUAB „Autounija“ kreditorių, kurie su reikalavimo perleidimu sutiko, interesus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi teisinio ar / ir faktinio pagrindo sutikti su apelianto pozicija ginčo klausimu.

Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.