Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu pripintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnio 1 dalį – paskirta 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams; nuosprendis neįsiteisėjęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š., būdamas profesinės karo tarnybos kariu ir (duomenys neskelbtini) d. profesinės karo tarnybos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki (duomenys neskelbtini) d., nuo (duomenys neskelbtini) d. tarnaudamas (duomenys neskelbtini) pareigose, be pateisinamų priežasčių neatvyko į tarnybos vietą, dislokuotą (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., tai yra ilgiau nei dešimt dienų laiko, tokiu būdu dezertyravo.

Tokiais veiksmais T. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 323 straipsnio 1 dalyje.

Byloje esančioje 2019 m. gegužės 29 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl (duomenys neskelbtini) viršininko kpt. T. Š. neatvykimo į tarnybos vietą be pateisinamos priežasties Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) viršininko kpt. T. Š. veikoje (neatvykimas į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 24 d.), galima įžvelgti nusikalstamos veikos, numatytos BK 323 straipsnyje (dezertyravimas), požymių, todėl tikslinga tarnybinį patikrinimą kpt. T. Š. atžvilgiu sustabdyti ir perduoti tarnybinio patikrinimo medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai (b.l. 7-63).

Pagal (duomenys neskelbtini) d. profesinės karo tarnybos sutartį (duomenys neskelbtini), su kapitonu T. Š. sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis iki (duomenys neskelbtini). (b.l. 55-56).

(Duomenys neskelbtini) d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) T. Š. nuo (duomenys neskelbtini) paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas (b.l. 57). Pagal (duomenys neskelbtini) priesaiką, T. Š. prisiekė Lietuvos Respublikai (b.l. 59).

(Duomenys neskelbtini) pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinama, kad T. Š. tinkamas profesinei karo tarnybai pagal nustatytą C sveikatos grupę. Pažyma galioja iki (duomenys neskelbtini). (b.l. 58).

(Duomenys neskelbtini) karių tarnybos laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuota, kad 2019 m. gegužės mėnesį T. Š. neatvyko į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. (b.l. 61-62).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos krašto apsaugos ministro (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) T. Š. atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų, su juo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, jis išleistas į atsargą, skiriant jį atlikti tarnybą rezerve (b.l. 63).

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

BK 323 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė kariui, pasišalinusiam iš dalinio ar tarnybos vietos ilgesniam negu dešimt dienų laikui arba tiek laiko neatvykusiam į dalinį ar tarnybos vietą arba nepaisant pasišalinimo trukmės tai padariusiam, turint tikslą išvengti karo tarnybos. Dezertyravimas yra trunkamasis nusikaltimas ir šis nusikaltimas aprašytas formaliąja nusikaltimo sudėtimi. Esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, nusikaltimas laikomas baigtu nuo objektyvios veikos padarymo, o nusikaltimo padariniai yra už tokio nusikaltimo sudėties ribų. Kaltinamajam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai susiję su trukme, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 323 straipsnį už dezertyravimą kyla, jei kario pasišalinimas iš tarnybos vietos truko ilgiau kaip dešimt dienų.

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka ištirti duomenys visiškai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, todėl jie pripažintini įrodymais ir teismas jais vadovaujasi darydamas atitinkamas išvadas. Šie įrodymai patvirtina, kad T. Š., būdamas profesinės karo tarnybos kariu, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., t.y. ilgiau kaip dešimt dienų, neatvyko į tarnybą, nenurodęs neatvykimą pateisinančių priežasčių bei nepateikęs jas patvirtinusių duomenų.

Šias faktines aplinkybes patvirtina pirmiausia paties kaltinamojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, juos patvirtina liudytojų K. Z., V. B., T. K. ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, su T. Š. pasirašyta profesinės karo tarnybos sutartis, jo priesaika, 2019 m. gegužės mėnesio karių tarnybos laiko apskaitos žiniaraštis.

Kaltinamasis prisipažino, jog įtarime nurodytu laikotarpiu jis nebuvo atvykęs į tarnybos vietą ir oficialiai pateisinamų įrodymų ar dokumentų, pagrindžiančių nebuvimą, neturi. Nurodė, jog tuo laikotarpiu jis buvo stresinėje situacijoje, buvo (duomenys neskelbtini) dėl vykusio teisminio proceso, kojos traumos, straipsnio apie jį spaudoje, santykių nutrūkimo su buvusia drauge, todėl (duomenys neskelbtini), buvo namuose, nieko nenorėjo matyti, galvojo apie (duomenys neskelbtini). Liudytojai K. Z., V. B., T. K. ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jie tarnauja kartu su T. Š. toje pačioje rinktinėje. 2019 m. gegužės 7 d.; iš jų parodymų visumos matyti, kad T. Š. neatvyko į tarnybos vietą, susisiekus telefonu, pastarasis informavo, kad turi vykti į teismo posėdį, todėl jam buvo leista neatvykti į tarnybą (liudytojo T. K., K. Z., D. S. parodymai), 2019 m. gegužės 8 d. T. Š. vėl neatvyko į tarnybą. Susisiekus su juo telefonu jis nurodė, kad vėluoja ir netrukus pasirodys darbe (K. Z. parodymai). Tą pačią dieną 11.40 val. Krašto apsaugos sistemoje „Avilys“ buvo įkeltas T. Š. prašymas suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. Jam atostogos nebuvo suteiktos. Po to tapo žinoma, kad T. Š. 2019 m. gegužė 7 d. vykusiame teismo posėdyje nedalyvavo. 2019 m. gegužės 9 d. T. Š. į tarnybą vėl neatvyko, susisiekti su juo telefonu nepavyko. 2019 m. gegužės 10 d. T. Š. pranešė, kad serga, lankosi pas gydytojus, tačiau iki dienos pabaigos informacijos apie nedarbingumo pažymėjimą nepateikė, personalo valdymo informacinėje sistemoje duomenų apie T. Š. išduotą nedarbingumo pažymėjimą taip pat nebuvo. Vėliau buvo kreiptasi į Karo policiją, kurios patrulis 2019 m. gegužės 15 d. buvo nuvykęs patikrinti T. Š. gyvenamosios vietos, tačiau joje kaltinamojo nerado. Iki 2019 m. gegužės 27 d. su T. Š. susisiekti nepavyko, jis tarnybos vietoje nepasirodė, jokių dokumentų, pateisiančių jo nebuvimą tarnyboje nepateikė (K. Z. parodymai, D. S. parodymai). Iš byloje esančio karių tarnybos laiko apskaitos žiniaraščio 2019 m. gegužės mėnesio matyti, kad T. Š. neatvyko į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. (b.l. 61-62). Byloje esanti (duomenys neskelbtini) profesinės karo tarnybos sutartis (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad su kapitonu T. Š. profesinės karo tarnybos sutartis buvo sudaryta iki (duomenys neskelbtini) d. (b.l. 55-56).

Įvertinus nustatytas aplinkybes veikos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalį aspektu, pažymėtina, kad T. Š., būdamas profesinės karo tarnybos kariu ir (duomenys neskelbtini) d. profesinės karo tarnybos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki (duomenys neskelbtini) d., nurodytais veiksmais, t.y. neatvykimu į tarnybos vietą nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. (t. y. daugiau kaip 10 dienų) be pateisinamų priežasčių, dezertyravo. Taigi jo veikoje nustatyti visi objektyvieji minėtos nusikalstamos veikos požymiai. Be to, pripažintina, kad nustatyta ir jo kaltė – tyčia, kas sprendžiama iš to, jog jam akivaizdžiai buvo žinomos bei suvokiamos atitinkamo elgesio, neatvykstant į tarnybos vietą, pasekmės (šios aktualios veikos padarymo metu buvo nagrinėjama teisme baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas padaręs analogiškas veikas (BK 322 str. 1 d. ir 323 str. 1 d.), be to, tokia išvada darytina ir iš jo veiksmų – kaip minėta, 2019 m. gegužės 8 d. jis buvo atvykęs į tarnybos vietą, surašė ir į duomenų valdymo sistemą įkėlė prašymą dėl atostogų suteikimo, visgi vėliau iš tarnybos vietos išvyko, nesidomėdamas, ar nurodytas prašymas bus tenkinamas ir pan., ir vėliau į tarnybą atvyko tik 2019 m. gegužės 27 d. Tad kaltinamojo kaltė padarius Baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra neabejotinai įrodyta.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

Spręsdamas klausimą dėl T. Š. baudžiamosios atsakomybės, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsniu, pirmiausia atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas apysunkis nusikaltimas krašto apsaugos tarnybai), į nustatytą kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį – nors yra pripažintas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu kaltu dėl analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 323 straipsnio 1 dalyje, taip pat dėl numatytos BK 322 straipsnio 1 dalyje, visgi šis nuosprendis dar neįsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka, taigi minėta aplinkybė negali būti vertinama kaip teistumas (b.l. 107-108), per paskutinius penkerius metus buvo tris kartus baustas administracine tvarka, paskutinį kartą 2018 m. rugpjūčio 9 d. už automobilio palikimą stovėti kelio ženklo Nr. 332 „sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, galiojančių nuobaudų neturi (b.l. 109-110), šiuo metu nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje.

Teismui pateiktas Ž. Š. prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti T. Š. jos, t. y. Ž. Š. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato. Nurodo, kad ji anksčiau nebuvo teista ir bausta administracine tvarka, darbovietėje charakterizuojama teigiamai, todėl gali daryti T. Š. teigiamą įtaką ir mano, kad yra verta teismo pasitikėjimo.

Baudžiamojo kodekso 40 straipsnis nustato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Nurodyto straipsnio 2 dalis įtvirtina keturias privalomas sąlygas nurodyto instituto taikymui, o būtent: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų.

Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį, laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys; teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ir veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

Vertindamas galimybę T. Š. atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas pirmiausia pažymi, kad kaltinamasis padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 323 straipsnio 1 dalyje, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (kaip minėta, nors teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu pagal BK 322 straipsnio 1 dalį ir 323 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendžiui neįsiteisėjus, teistumas negali būti konstatuojamas BK prasme), pripažino savo kaltę ir nurodė, kad gailisi, taigi sąlygos, numatytos Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalyje dėl nusikalstamų veikų rūšių, kurias padarius gali būti taikomas nurodytas institutas, bei dėl sąlygų, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, tenkinamos.

Dėl kitų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų buvimo šiuo atveju, būtina įvertinti, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bus pakankamas siekiant užtikrinti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų (BK 40 str. 2 d. 4 p.), be to, būtina įvertinti ir asmens, kuris siekia būti laiduotoju, asmenybę bei šio asmens galimybes daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Taigi iš esmės šios aplinkybės turi būti vertinamos kompleksiškai (t. y. ar laidavimo taikymas užtikrintų, jog asmuo daugiau nebedarys nusikalstamų veikų bei laikysis įstatymų). Be to, pažymėtina, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų buvimą, teismas turi teisę, bet ne pareigą taikyti atleidimo pagal laidavimą institutą, atsižvelgdamas į tam tikras reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, ar konkrečiu atveju atleidimas nuo atsakomybės atitiktų teisingumo principą.

Nagrinėjamu atveju kaltinamojo duoti paaiškinimai dėl padarytos nusikalstamos veikos, savo veiksmų neigiamas vertinimas ir apgailestavimas, įvertinus su paaiškinimais bei duomenimis apie kaltinamojo sveikatos būklę, be to, duomenys apie kaltinamojo vertinimą tarnyboje iki aktualių įvykių (pagal tarnybinio patikrinimo išvadą, nurodyta, kad jis turi didelę patirtį logistikos srityje, kurią sėkmingai taiko, tarnybos įvertinimas 2017 metais – gerai, tarnybos eigoje skatintas 5 kartus, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, b. l. 8-10), bei aplinkybė, jog šiuo metu kaltinamasis atleistas iš pareigų (b. l. 63), teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog nėra tenkinama sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte – t. y. kad šiuo atveju būtų pagrįstas manymas, jog kaltinamasis darys naujas nusikalstamas veikas ir pan. Be to, vertinant pateiktus duomenis apie laiduotoja siekiančią būti Ž. Š. (buvusią sutuoktinę, su kuria kaltinamasis vėl gyvena kartu, veda bendrą ūkį, jie augina vaiką), teismas taip pat pažymi, jog ji išskirtinai teigiamai charakterizuojama, nebausta administracine tvarka, neteista ir pan., šiuo metu, pagal paaiškinimus, jie vėl kartu gyvena, augina vaiką. Visgi vien tik šie duomenys nėra pakankami teismo išvadai, jog ji galėtų daryti įtaką kaltinamojo elgesiui – atitinkamai, kad ji galėtų būti pripažinta tinkama laiduotoja ir kaltinamasis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį Ž. Š. žinion. Šiuo atveju teismas ypatingai atsižvelgia į Ž. Š. teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus, iš kurių visgi darytina išvada, jog visų aplinkybių, susijusių su nagrinėjama veika (netgi pakankamai reikšmingų – kaltinamojo nepasirodymo tarnyboje trukmės, priežasčių ir pan.) ji nežino, be to, ir nurodė, kad nelabai ir domėjosi, kad kaltinamasis jai visko ir nepasakojo, nes yra pakankamai uždaro būdo; pastebėtina, kad net ir atsakant į klausimus apie nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinimą – ji neišreiškė neigiamo įvertinimo, linkusi buvo teisinti kaltinamąjį ir pan. Pažymėtina, kad ir aplinkybių dėl ankstesnių įvykių, susijusių su kaltinamojo neatvykimu į tarnybą (dėl kurių nagrinėta ankstesnė baudžiamoji byla, kurioje priimtas nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs), ji taip pat nežino. Taigi dėl jau minėtų aplinkybių, akcentuodamas, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas negali būti taikomas formaliai, teismas visgi sprendžia, kad laiduotoja siekiančios būti Ž. Š. galimybės daryti realią įtaką kaltinamajam – pastebėtina, susiformavusiai asmenybei, yra abejotinos. Taigi šiuo atveju prašymas atleisti T. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja skiriant Ž. Š., netenkinamas, nes netenkinama BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga – teismas neįtikintas dėl laiduotojo galimybės daryti įtaką kaltinamojo elgesiui.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės kaltinamajam skyrimo, teismas pirmiausia pažymi, kad sankcija už BK 323 straipsnio 1 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą – tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Minėta, kaltinamasis šio nuosprendžio priėmimo metu laikytinas neteistu, taigi nors aktuali yra BK 55 straipsnio nuostata, kad pirmą kartą teisiamajam asmeniui paprastai neskiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė, visgi šiuo atveju, kaip minėta, būtina atsižvelgti, kad tai sankcijoje numatyta vienintelės rūšies bausmė, o pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, švelnesnė bausmė nei numatyta sankcijoje gali būti skiriama tik jei toks paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismo vertinimu, tokių aplinkybių, dėl kurių būti pagrindas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti švelnesnės rūšies bausmę. Nustatant skirtinos laisvės atėmimo bausmės trukmę, teismas atsižvelgia į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į jau nurodytus kaltinamąjį apibūdinančius duomenis, be to, paaiškinimus bei pateiktus duomenis, kad jis imasi spręsti atitinkamas problemas, kuriomis, kaip matyti, jis aiškino aktualios nusikalstamos veikos padarymą, tai, kad tarnyboje anksčiau jis buvo charakterizuojamas taip pat teigiamai. Taigi skirtina bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kadangi T. Š. pripažino kaltę bei byla buvo išnagrinėta taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu (BK 64¹ str.).

Be to, įvertinęs jau nurodytą visumą aplinkybių, dėl kurių iš esmės kaltinamasis teigiamai charakterizuojamas, be kita ko, jo paaiškinimus, jog stengiasi šiuo metu spręsti savo problemas, ieško darbo, rūpinasi šeima, yra siejamas tvirtų socialinių ryšių bei įsipareigojimų, teismas sprendžia, kad yra pagrindas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti T. Š. paskirtos bausmės vykdymą 1 metams, skiriant jam atitinkamus įpareigojimus, kas teismo vertinimu šiuo atveju atitiktų bausmės paskirtį.

Ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 104-105), paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus, naikintina

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 323 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir T. Š. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį visu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:

1) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje (BK 75 str. 2 d. 5 p.);

2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 2 d. 8 p.).

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę –rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.