- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-03
- Bylos Nr.
- 1A-192-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-01850-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- A. D., R. D., R. A., M. S.
- Advokatai
- Vaidas Paltanavičius, Remigijus Uckus
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-192-498/2016;
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01850-2014-3;
2016 m. gegužės 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Daivos Jankauskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Kirpienei, nuteistiesiems A. D., R. D., gynėjams advokatams Remigijui Uckui, Vytautui Jazbučiui, Vaidui Paltanavičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. A., M. S., A. D. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 181 str.1d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3(trims) metams.
Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis paskirtos 2013-04-02 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies ir galutinę subendrintą bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių.
Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio priėmimo dienos - 2015-12-09. Į bausmės laiką BK 66 str. pagrindais įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2015-02-10 iki 2015-12-09. Kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo M. S. palikta galioti.
R. A. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str.1d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. prie 2015-09-08 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi subendrintos 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos subendrinus 2015-06-26 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį 2015-06-19 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi nustatytas bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.
Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio priėmimo dienos - 2015-12-09. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, nustatyta ir atlikta pagal 2015-09-08 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį nuo 2015-06-26 iki 2015-12-09 ir šia nutartimi įskaitytus bausmės laikotarpius - sulaikyme ir suėmime nuo 2014-12-26 iki 2015-04-26 ir pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-06-19 nutartį atliktos bausmės dalį nuo 2014-08-23 iki 2014-10-22 ir nuo 2015-04-26 iki 2015-06-26. R. A. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirta kardomoji priemonė suėmimas, suimant jį teismo salėje.
R. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str.1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Taikyta LR BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. LR BK 66 str.1 d. pagrindais į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-02-10 iki 2015-02-11. R. D. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti kardomoji priemonė rašytinį pasižadėjimą neišvykti paliktas galioti.
A. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių. Vadovaujantis LR BK 92 str. 1 d., A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas (vieneriems) metams, LR BK 87 str. 1 d., 2 d. 1 p., 2 p. pagrindu skirta 9 (devynių) mėnesių auklėjamojo pobūdžio priemonė - elgesio apribojimas, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą. A. D. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti kardomoji priemonė rašytinį pasižadėjimas neišvykti paliktas galioti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu M. S., R. A., A. D. ir R. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai prievartavo turtą: neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasinant prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, panaudojant psichinę prievartą, o būtent: 2014 m. rudenį, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrai, turint tikslą iš R. M. įgyti pinigus - 10 000 litų(2896,20 Eur) - už 2006-05-16 ir 2006-10-23 d. R. M. komercijos įmonės „ (duomenys neskelbtini) “ neįvykdytus užsakymus ir paimtus rankpinigius, viso 4200 litų(1216,40 Eur), tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 4 d., sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), A. D. suteikus M. S. ir R. A. informaciją apie R. M. ir perdavęs 2006-05-16 ir 2006-10-23 sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas, R. M. mobilaus ryšio telefono numerį, po ko 2014 m. gruodžio 4 d. apie 14.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), M. S. ir R. A. tiesioginio pokalbio metu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami prieš nukentėjusįjį R. M. panaudoti fizinį smurtą – suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą - padegti R. M. automobilį, namus, panaudodami psichinę prievartą – baugindami, t.y. leisdami suprasti, jog domisi R. M., žino jo gyvenamąją vietą, M. S., R. A., A. D., R. D., naudai vertė R. M. perduoti turtą – pinigus, viso 10 000 litų(2896,20 Eur), už 2006-05-16 ir 2006-10-23 d. R. M. komercijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytus R. D. užsakymus ir paimtus rankpinigius, viso 4200 litų (1216,40 Eur), ir taip bauginant R. M. dėl R. D. negražintos skolos, reikalavo 10 000 litų (2896,20 Eur), t.y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. A. Kauno apygardos teismo prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-12-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. A. skunde nurodo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje išsamiai nepatikrino visų byloje esančių duomenų, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino, dėl ko, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis).
Skunde nurodoma, kad pagal kaltinime aprašytas faktines aplinkybes veika buvo aprašyta, kaip atitinkanti LR BK 181 str. 2 d., požymius ir kaltinamasis aktas perduotas teismui. Veikos faktinių aplinkybių aprašymas ir kvalifikavimas šiuo atveju reikšmingas ir teismingumo klausimu, dėl ko apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų pasisakyti. Apelianto nuomone, būtent valstybinis kaltintojas pareikšto kaltinimo ribose turi pareigą pateikti apkaltinančius, neabejotinus įrodymus.
Skunde nurodoma, kad remiantis Teismų praktika, pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Būtinasis veikos požymis - psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad šiuo aspektu R. D. dalyvavimas nusikaltime ir bendrininkavimas kelia nuostabą. Net vertinant nuosprendžio aprašomąją dalį akivaizdu, jog minėtas bendrininkas apie galimą nusikaltimą sužino po visų pretenzijų. R. A. skunde nurodo, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal LR BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltinamasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).
Apelianto skunde išdėstyta nuomone, vertinant byloje ištirtus įrodymus pirmas klausimas kurį turtų išspręsti apeliacinis teismas, kadangi baudžiamojo įstatymo nuostatos kaltinamajame akte pritaikytos formaliai, tai veikos kvalifikavimo klausimas ir veikos pavojingumas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Ši nuostata ypač aktuali aiškinant bei nustatant savavaldžiavimo požymius. Juolab, kad šioje byloje civilinio ieškinio nėra, didelė žala nėra padaryta, o nukentėjusiuoju pripažintas asmuo teisiamojo posėdžio metu apklausiamas apie psichinį poveikį ir jo pasekmes, nurodė: „sąžiningai pasakyti, valdžiausi, kad aš jų nesulaužyčiau“.
Apeliantas R. A. skunde rašo, kad yra situacija, kuomet keturi asmenys pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, kvalifikuotą, kaip turto prievartavimas dėl to jog nukentėjęs pagal 2016-05-16 ir 2016-10-23 sutartis nėra atlikęs prisiimtų įsipareigojimų, tačiau grasinimai grindžiami tik nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais, grasinimų realumas nutylėtas, o žala nepadaryta, taigi apeliantui kyla klausimas ar padaryta veika galėtų būti vertinama net pagal savavaldžiavimo požymius, jau nekalbant apie turto prievartavimą.
Šalies argumentai
R. A. skunde nurodo, kad jis nuosekliai viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad nusikalstamos veikos nepadarė. Nurodė, kad 2014 m. rudenį, sporto klube A. D., parodė, dokumentus, kuriuose buvo parašyta, kad R. M. įmonė yra skolinga A. D. tėvui. Prašė patarimo į kokį advokatą būtų galima su tais dokumentais kreiptis ir ar apsimoka tai daryti. Pasitarę nutarė, kreiptis tiesiai į žmogų, jokių blogų ketinimų neturėjo. Pasiskambino ir sutarė susitikti prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini). Susitiko ten automobilių stovėjimo aikštelėje. Susitikus parodė sutartį, kalba buvo dalykiška, jokios sumos, delspinigiai ar palūkanos minimi nebuvo. Jokių grasinimų iš jo ir M. S. pusės nukentėjusiajam nebuvo. Kaltinamojo R. D. nepažįsta ir net nėra bendravęs. Aplieanto nuomone, šiuo konkrečiu atveju Teismas nepagrįstai R. A. parodymus, kurie nuoseklūs vertina, kaip gynybinę versiją.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismo kaip gynybinei įvardintai schemai paneigti, nepateikti jokie objektyvūs duomenys. Priešingai duomenys, kaip pokalbių įrašai patvirtina tik elementarų pozityvų bendravimą, nesant net užuominų apie galimą ar spėjamą prievartą. R. A. dar keisčiau atrodo aplinkybės, jog būtent visų pokalbių iniciatorius yra nukentėjusiuoju įvardintas asmuo, kuris apklausiamas teisme nurodo, kad tai buvo „policijos operacija“. Teigė, kad vaikinų nebijojo, pats valdėsi, kad jų nesulaužytų, o pokalbį įsirašė. Šioje vietoje teismas cituodamas nukentėjusįjį neteisingai nurodo, kad „pokalbio neįrašė, nes buvo palikęs telefoną“, šie žodžiai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisme viešo posėdžio metu nukentėjęs asmuo teigė, kad šis pokalbis buvo įrašytas. Tačiau byloje jis nėra pateikiamas. Spėjama, kad dėl tos aplinkybės, jog grasinimai nebuvo išsakyti, juolab, kad ir pirmoje apklausoje nukentėjęs nurodęs, kad „ką kuris iš vaikinų pasakė nelabai atsimenu“.
Apelianto nuomone, objektyvių duomenų apie reikalaujamos sumos dydį išviso nėra. Vadovaujamasi tik subjektyviais nukentėjusiojo parodymais. Ir šie yra interpretuojami, kadangi yra nenuoseklūs atskirais momentais netgi prieštaringi. Pirmojoje apklausoje užfiksuota, kad „pasakė, kad turiu dvi savaites laiko atiduoti 10000 litų“. Vėliau apklausose teigia, kad 10 dienų.
Pirmos instancijos teismas cituoja, kaip kaltinantį įrodymą ir galimą R. A. nukentėjusiojo kvietimą į „Facebook“ draugus bendravimui, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjęs nurodęs, kad kvietęs asmuo nėra tas, kuris buvo atėjęs į susitikimą. Taigi, nors parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo (2K-169/2013), pirmos instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui.
Šalies argumentai
R. A. skunde nurodo, kad valstybinis kaltintojas pareikšto kaltinimo ribose turi pareigą pateikti apkaltinančius, neabejotinus įrodymus, tačiau teismui nebuvo pateikta objektyvių, duomenų leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad R. A. padarė nusikalstamą veiką. Taip pat nurodoma, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas net ir pagal vidinį įsitikinimą nusprendęs, kad asmuo kaltas, skirdamas bausmę pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus įtvirtintus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, dėl ko nuosprendis taip pat galėtų būti keistinas. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teismas įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo, individualizuodamas bausmę, nepakankamai dėmesio skyrė aplinkybei, kad asmuo teistas prieš daugiau kaip keturis metus ir nusikalstamos veikos yra skirtingo pobūdžio, privalėjo įvertinti ir kitų inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių skyrimo galimybes, kadangi bausmės paskirtis nėra vien tik kalto asmens griežtas nubaudimas. Apeliantas skunde nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju, teismas vertindamas, kad asmuo padarė nusikaltimą numatytą LR BK 181 str. l d., skirdamas bausmę turėjo teisę skirti švelnesnę bausmės rūšį nei terminuotas laisvės atėmimas, tai yra areštą, o skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę individualizuoti bausmę atsižvelgiant į tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes, asmens dalyvavimą veikoje (tik vienas susitikimas) ir skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę.
Apeliaciniame skunde M. S. Kauno apygardos teismo prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-12-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. S. skunde nurodo, kad remiantis Teismų praktika, pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Būtinasis veikos požymis - psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Apelianto nuomonė, tada, kuomet prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (LR BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).
Apeliantas skunde nurodo, kad šioje byloje pagal pareikštą kaltinimą jog reikalavo 40 000 litų jis savo kaltės nepripažino. Tai patvirtino ir pirmos instancijos teismas, tačiau nuosprendyje sumažintas reikalavimas iki 10 000 litų taip pat nepagrįstas. M. S. nurodo, kad pareikštos pretenzijos dydis svyruojantis nuo 10 000 iki 40 000 litų yra tik nukentėjusiojo teiginiai, kurie visose apklausose prieštaringi ir grįsti tik subjektyviomis prielaidomis, kurios pagal situacija skirtingos. Taip pat apeliantas nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu visos šalys sutiko, kad turtinė pretenzija turi teisėtą pagrindą ir skola R. D. reali. Būtent realios skolos ribose asmeniui ir buvo išsakyta turtinė pretenzija, neišsakant ne tik, kad grasinimo, bet netgi nurodant dėl skolos aplinkybių kreiptis tiesiai į kreditorių.
M. S. skunde teigia, kad nei vieno iš teisme perklausytų pokalbių metu jis neišsakė net užuominos apie grasinimus ar naudos siekimą. Užfiksuotas tik dalykiškas ir mandagus bendravimas, todėl nežino apie kokius grasinimus kalba nukentėjusysis. Be to apeliantas nurodo, kad grasinimas turi būti suvokiamas kaip realus. Šiuo konkrečiu atveju pats nukentėjusysis tyčiojosi iš išsakytų pretenzijų, teisme netgi pasisakė, kad nieko nebijo ir pats galėjo jaunuolius sulaužyti. Tai, kad grasinimų nebuvo patvirtina ir faktas, kad į policiją nukentėjusysis kreipėsi tik kitą dieną, o ir pats įvykis buvo viešoje, žmonių nuolat lankomoje vietoje prie prekybos centro, kas nesudaro net prielaidų išsakyti grasinimus ir eliminuoja realumo pagrindą.
Apeliantas skunde nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Ši nuostata ypač aktuali aiškinant bei nustatant savavaldžiavimo požymius. Juolab, kad šioje byloje civilinio ieškinio nėra, didelė žala nėra padaryta.
M. S. nuomone pirmos instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui, o suteikė jiems prioritetą. Apelianto nuomone, neabejotinai buvo nustatyta, kad šioje byloje kurstytojas ir iniciatorius kontaktų buvo nukentėjusysis. M. S. įsitikinęs, kad valstybinis kaltintojas pareikšto kaltinimo ribose turėdamas pareigą pateikti apkaltinančius, neabejotinus įrodymus, pastarųjų teismui nepateikė, todėl teismas turėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde A. D. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckus (toliau – ir gynėjas) Kauno apygardos teismo prašo panaikinti A. D. atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį LR BPK 329 str. 1 p. numatytais pagrindais, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes kaltinamasis A. D. nepadarė nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliantas ir jo gynėjas rašydami apie byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą ir teismo nurodytų įrodymų pagrįstumą, skunde nurodo, kad teismas nurodydamas, kad A. D. kaltė įrodyta visiškai, nuosprendyje neatsako į gynybos baigiamosiose kalbose nurodytus prieštaravimus ir nepaneigia nė vieno pateikto A. D. teisinančio argumento, nurodydamas, kad "tai tik kaltinamųjų pateikta gynybinė versija”. Kitaip tariant visiškai remiasi išskirtinai valstybinio kaltintojo kaltinamajame akte pateiktais argumentais, kurių daugelis A. D. atžvilgiu nepagrįsti. Su tuo A. D. ir jo gynėjas nesutinka, nes ne tik valstybinis kaltintojas kaltinimą A. D. rėmė prielaidomis, kurias teismas nurodė, kaip pilnai pagrįstas, bet ir pats teismas savo argumentacijoje prasilenkė su kai kuriomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jas nurodydamas priešingas nei užfiksuota byloje. Teismas nenurodė, kokiais veiksmais pasireiškė kaltinamojo A. D. grasinimas nukentėjusiajam pavartoti fizinį smurtą. Taip pat nieko nepasisakė apie tai, ar A. D. apie tokius grasinimus apskritai kas nors buvo žinoma. Teismas dėl to ir negalėjo pasisakyti, nes byloje apie A. D. išsakytus grasinimus ir veikimą bendrai su R. A. ir M. S. tokiu būdu, kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendyje, nėra jokių neginčijamų įrodymų, kokiu būdu neaišku, kaip galima kaltinti A. D. pagal BK 181 str. 1 d. kaip bendravykdytoją, išeinant iš teisėto reikalavimo ribų, prievartavusį nukentėjusiojo R. M. turtą dar ir grasinant panaudoti smurtą.
A. D. ir jo gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad A. D. buvo apklausinėjamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl tokie jo parodymai įrodymų leistinumo prasme negalėjo būti pripažįstami kaip tinkami įrodymai šioje byloje. Šiai nuostatai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau teisme A. D. duoti parodymai reikšmingi tiek kvalifikuojant jo paties tiek kaltinamojo R. D. veikas. Apeliantui akivaizdu, kad jis nebuvo įspėtas apie tai, kad gali atsisakyti duoti parodymus byloje, kurioje įtariamasis yra jo tėvas. A. D. liudytojo apklausos protokole jis tik įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau nėra nuorodos, kad išaiškinta galimybė atsisakyti duoti parodymus, ir tai yra šiukščiausias BPK normų pažeidimas.
Dėl telefoninių pokalbių įrašais fiksuotos medžiagos, kuriais teismas grindžia A. D. kaltę ir laiko jo parodymus neteisingais, A. D. ir jo gynėjas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad iš jų teismas nustatė tik aplinkybes, kurių A. D. ir taip neneigia, t. y., kad bendravo su R. A. ir M. S., su jais tarėsi, kaip atgauti tėvų skolą, buvo susitikęs su R. M. ir perdavė jam užsakymų dokumentus ir pinigų priėmimo kvitus. Tačiau priešingai nei nurodo teismas, skundžiamame nuosprendyje, jokių konkrečių tiesioginių grasinimų nukentėjusiajam ar prašymų (nurodymų) kitiems kaltinamiesiems grasinti nukentėjusiajam, jokių konkrečių reikalaujamų sumų šiuose pokalbiuose nėra užfiksuota. Apeliantas ir gynėjas skunde rašo, kad teismas nurodo, kad tyčinį A. D. veiksmų pobūdį reikalauti pinigų parodo tai, kad A. D. į pirmąjį susitikimą neina, o laukia parduotuvėje, o pasiunčia susitikti kaltinamuosius M. S. ir R. A.. Apeliantas ir gynėjas nesupranta, kas leidžia teismui daryti tokią išvadą, kad A. D. siunčia kitus kaltinamuosius, o ne šie eina savo iniciatyva. Tokie argumentai nepagrįsti, nes A. D. nurodo, kad jie patys pasisiūlė pasiaiškinti.
A. D. ir jo gynėjas skunde teigia, kad vertinant teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus, kuriais grindžiama A. D. kaltė ir siekiant paneigti teismo argumentus bei teisingai kvalifikuoti A. D. veiką, labai svarbūs paties nukentėjusiojo R. M. duoti parodymai. Apeliantas skunde nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu R. M. nurodė, kad užsakymo dėl langų lape data 2014-10-20 teisinga, suma 1200 lt. taip pat teisinga, ir gaudamas pinigus jis žinojo, kad jo įmonei jau pradėta bankroto byla. Teisinga ir už židinį nurodoma 3000 litų suma. Apelianto teigimu, šie jo parodymai labai svarbūs, kalbant apie reikalavimo teisėtumą. Į gynybos pateiktus klausimus, ar A. D. telefonu tardamasis susitikti ar susitikimo metu iš jo reikalavo konkrečios pinigų sumos, ar įvardijo, kiek pinigų tėvai norėtų atgauti, ar jam grasino, R. M. atsakė, kad neįvardijo nei konkrečios sumos, nieko nereikalavo bei jam negrasino. Uždavus dar konkretesnį klausimą pagal kaltinimą, ar A. D. reikalavo iš jo 100000 ar 40000 litų ar dar kitokių sumų, jis atsakė, kad tokių sumų nei vienas iš kaltinamųjų D. nereikalavo. Į klausimą, ar kiti kaltinamieji jam nurodė, kad pinigų reikalauja A. ir R. D., R. M. nurodė, kad to nesuprato kaip D. reikalavimo, o suprato, kad citata: "tie kiti pinigai turi būti berniukams, o 4200 lt. D...". Jis nurodė, kad susitikimo metu tie du vaikinai net nenurodė, kaip jam susisiekti su R. D.. Taip pat R. M. teisme priešingai nei pirmosios apklausos metu, nurodė, kad pirmojo susitikimo metu vaikinai net neįvardijo konkrečios sumos, kiek reikia gražinti, tik nurodė, kad jis pats apsispręstų, kiek gražinti.
Dėl LR BK specialiosios dalies teisės normų taikymo ir veikos kvalifikavimo, apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinime ir A. D. ir R. D. inkriminuota tokia pati veika, kaip kitiems dviem su nukentėjusiuoju betarpiškai bendravusiems kaltinamiesiems, t. y. jie visi įvardijami bendravykdytojais. Tačiau apie M. S. ir R. A. bendravimą su R. M. Aivaras ir R. D. nieko konkretaus nežinojo. A. D. žinojo tiek, kad jo prašymu kiti du kaltinamieji kalbėjosi apie skolos grąžinimo galimybes, o R. D., apie tai sužinojo tik po paties R. M. skambučio jam ir tik R. M. pasakius, kad kažkokie asmenys jo klausinėja apie skolas. Kaltinamieji M. S. ir R. A. jau nuo pirminės apklausos momento yra nurodę, kad buvo kalbėta su R. M. tik dėl 4200 litų grąžinimo tam asmeniui, kuriam jis skolingas. Taigi, jau patys kaltinamieji betarpiškai bendravę su R. M., nenurodo jokių didesnių sumų, jokio grasinimo fakto, nėra tai patvirtinančių įrašų ar kitokių neginčijamų įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, kurie vertintini kritiškai, nes yra prieštaringi.
Apelianto ir jo gynėjo skunde išdėstyta nuomone, esant tokiai situacijai Aivarui ir R. D. negalima inkriminuoti tai, kad jie reikalavo didesnių nepagrįstų sumų iš nukentėjusiojo, nes jie patys betarpiškai to neišsakė, su R. M. nebendravo, neliepė ir kitiems kaltinamiesiems eiti pas R. M. ir pareikalauti kaltinime nurodomų sumų. Tai, kad nebuvo iš A. D. pusės 10000 litų reikalavimo, kaip nurodyta kaltinime, pilnai patvirtina pokalbių išklotinės ir garso įrašai, kuriuose nėra net užuominų, kad šie kaltinamieji A. D. ir R. D. butų tiesiogiai ar per asmenis reikalavę iš R. M. 10000 litų ar net 40000 litų.
Skunde nurodoma, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali - nusikaltimas baigtas nuo reikalavimo perduoti turtą pateikimo momento. Veikos baigtumo momentas svarbus ta prasme, kad kaltinamieji M. S. ir R. A. reikalavimą pateikia 2014-12-04 (veikos baigtumo momentas), o kaltinamasis A. D. šiame pokalbyje net nedalyvauja, pats kitų kaltinamųjų į jį nesiunčia, nes jie patys pasisiūlė padėti, todėl A. D. laikyti bendravvkdytoju dar ir nesant kitų įrodymų negalima. Pirmosios instancijos teismas visus keturis kaltinamuosius įvardindamas kaip bendravykdytojus, iš nukentėjusiojo R. M. prievartavusius sumokėti 10000 litų už tariamą skolą, nieko nepasisakė ir apie galimą kitų dviejų kaltinamųjų R. A. ir M. S. vykdytojų ekscesą, t. y. išėjimą iš susitarimo su A. D. ribų. Byloje nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad apie konkretų 10000 litų reikalavimą žinojo, tam pritarė ar to prašė A. D.. Jis nesitarė su kitais kaltinamaisiais, kad šie pateiktų didesnius nei teisėti turtinius reikalavimus nukentėjusiajam, t. y. 10000 litų, dar ir panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra būtent taip, kad kaltinamieji R. A. ir M. S. esant jų kaip vykdytojų ekscesui, išėjo iš susitarimo su kaltinamuoju A. D. ribų, ir galimai padarė veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d. A. D. ir jo gynėjo nuomone, esant R. A. ir M. S. kaip vykdytojų ekscesui, nesant bendravykdytojams būdingų požymių bei neginčijamų įrodymų, kad A. D. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 1 d., dėl šios veikos byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atriboti A. D. veiką nuo BK 294 str. 1 d. nurodydamas, kodėl šio straipsnio sudėties nėra, o yra BK 181 str. 1 d. sudėtis, bei kuo tai grindžiama.
Skunde teigiama, kad pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apelianto ir advokato nuomone A. D. nėra jokio pagrindo inkriminuoti ir LR BK 249 straipsnio 1 dalies sudėties požymių.
Apeliaciniame skunde R. D. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckus (toliau- ir gynėjas) Kauno apygardos teismo prašo panaikinti R. D. atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį, LR BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes kaltinamasis R. D. nepadarė nusikaltimo, numatyto LR BK 181 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliantas ir jo gynėjas rašydami apie byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą ir teismo nurodytų įrodymų pagrįstumą, skunde nurodo, kad teismas nurodydamas, kad A. D. kaltė įrodyta visiškai, nuosprendyje neatsako į gynybos baigiamosiose kalbose nurodytus prieštaravimus ir nepaneigia nė vieno pateikto A. D. teisinančio argumento, nurodydamas, kad "tai tik kaltinamųjų pateikta gynybinė versija”. R. D. ir jo gynėjas skunde teigia, kad teismas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė kaltinamojo R. D., beje, ir jo sūnaus A. D. grasinimas nukentėjusiajam R. M. pavartoti fizinį smurtą - suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą bei psichinės prievartos jo atžvilgiu panaudojimas. Taip pat nieko nepasisakė apie tai, ar kaltinamajam R. D. apie tokius grasinimus, jei juos ir išsakė kiti kaltinamieji, bendravę su nukentėjusiuoju, apskritai kas nors buvo žinoma. Teismas dėl to negalėjo pasisakyti, nes byloje apie R. D. išsakytus grasinimus nukentėjusiajam, prašymą jam grasinti ar bauginti ir veikimą bendrai su R. A. ir M. S. tokiu būdu, kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendyje, t. y. grasinant pavartoti fizinį smurtą ir reikalaujant 10000 litų sumos, nėra nė menkiausio įrodymo, todėl visiškai nesuprantama, kaip tokiu atveju galima kaltinti R. D., pagal LR BK 181 str. I d. nuosprendyje įvardijant jį kaip bendravykdytoją. Apelianto ir jo gynėjo nuomone, kaltinamajame akte nurodytomis prielaidomis teismas pagrindžia apkaltinamąjį nuosprendį R. D. ir laiko jį visiškai pagrįstu. Su tuo R. D. ir jo gynėjas nesutinka, nes ne tik valstybinis kaltintojas kaltinimą R. D. rėmė prielaidomis, kurias teismas nurodė, kaip tinkamus įrodymus, bet ir pats teismas nuosprendžio argumentacijoje prasilenkė su kai kuriomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jas nurodydamas priešingas nei užfiksuota byloje.
Skunde nurodoma, kad iš telefoninių pokalbių įrašais fiksuotos medžiagos, kuriais teismas grindžia R. D. kaltę ir laiko jo parodymus neteisingais, matyti, kad laikotarpyje nuo 2014-12-15 iki 2015-01-10 buvo įrašinėjami nukentėjusiojo R. M. telefoniniai pokalbiai. 2015-01-27 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu byloje užfiksuoti R. M. pokalbiai. R. D. ir jo gynėjas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, jog „kaltinamasis R. D. 2014-12-15 skambino nukentėjusiajam R. M. 3 kartus“, akivaizdu, kad ne R. D. skambino nukentėjusiajam, o pats R. M. 2014-12-16, 10 val. 19 min., pirmas paskambino R. D.. Duomenų, kad R. D. pats būtų skambinęs nukentėjusiajam nėra. Pokalbio metu jo iniciatorius R. M. aiškinasi kam skolingas, o R. D. nurodo, kad skolingas jam, tačiau jokių konkrečių sumų ir kam perduoti pinigus neįvardija. Pokalbyje tariamasi dėl konkrečių dviejų užsakymų neįvykdymo aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad vyr. tyrėjos E. S. surašytame įrašų apžvalgos protokole teigiama, kad pokalbio metu tariamasi dėl „tariamos skolos“, tačiau akivaizdu, kad tokiai išsakytai tyrėjos subjektyviai nuomonei, nėra jokio teisinio pagrindo, nes skola tikra ir ją vėliau pripažįsta pats nukentėjusysis. 2014-12-16 10 val. 19 min. pokalbio tarp R. M. ir R. D. įrašuose pokalbio iniciatorius R. M. prašo patvirtinančių dokumentų, kad yra skolingas, R. D. sutinka pateikti, bet pats nurodo, kad negali susitikti. Pokalbio metu aiškinamasi dėl užsakymo vietos, patvirtinančių dokumentų, tačiau nėra jokios kalbos apie konkrečias sumas, viršijančias teisėto reikalavimo ribas, nėra jokių grasinimų iš R. D. pusės. R. D. nurodo, kad buvo sumokėti avansai, bet visiškai neatlikti darbai. Nurodo, kad pinigus asmeniškai padavė R. M.. R. M. skolos nepripažįsta ir visaip siekia susitikti su R. D., tačiau šis galiausiai atsako, kad neturi laiko, jo ta skola jau nedomina, neturi apie ką ir nenori su R. M. ta tema kalbėti. Antro tą pačią 2014-12-16 dieną, 18 val. 35 min., įvykusio pokalbio iniciatorius vėl pats nukentėjusysis R. M.. Jo metu nesusitariama dėl susitikimo laiko. R. D. nurodo, kad neturi laiko, o dokumentus gali atnešti sūnus. Tačiau, apeliantui svarbiausia, kad, vėlgi, nėra net menkiausios užuominos apie konkrečias sumas ar grasinimus R. M.. Susitikus perduoti dokumentus A. D. bendrauja su R. M. apie dokumentus ir užsakymus, bet, vėlgi, jokios kalbos apie kokias nors reikalaujamas sumas, grasinimus smurtu. Tai tik parodo, jog R. D. asmeniškai nieko iš nukentėjusiojo nereikalavo, jokio konkretaus turinio reikalavimo neišsakė. Tai teisme patvirtino ir pats nukentėjusysis R. M..
Apeliantas ir jo gynėjas skunde nurodo, kad dėl nukentėjusiojo R. M. skambučių kaltinamajam R. D. turinio teismas nurodė, kad „... pokalbio melu R. D. duoda suprasti, kad vyriškiai, kurie reikalauja iš R. M. pinigų, yra jam žinomi ir jis padavė vyriškiams dokumentus, kurie juos susitikimo metu parodė R. M....“. Iš tikrųjų bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad dokumentus M. S. padavė A. D., R. D. apie tai net nežinant, o pastarasis apie šį faktą sužino tik 2014-12-16 vykusio pokalbio su nukentėjusiuoju R. M. metu. Iš esmės R. D. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad R. D. kaltė apylinkės teismo nuosprendyje pagrįsta tik teismo prielaidomis, perkeltomis iš kaltinamojo akto į nuosprendį, jų nepatikrinus, bet ne byloje nustatytos neginčijamos faktinės aplinkybės.
Dėl kitų prieštaringų duomenų, nurodytų pokalbių klausymosi suvestinėse, protokoluose bei tarnybiniuose pranešimuose R. D. ir jo gynėjas atkreipia į tai, kad 2015-03-18 vyr. tyrėjos E. S. tarnybiniame pranešime dėl mobilaus ryšio telefonų išklotinių, nurodoma akivaizdžiai neteisinga ir prieštaringa informacija, tačiau šios informacijos teismas taip pat nevertino, automatiškai ją perkeldamas į nuosprendį ir laikydamas įrodymu.
Apeliantas ir jo gynėjas skunde taip pat nurodo, kad teismas nuosprendį taip pat grindžia 2014-12-15, 15. 56 val. pokalbiu tarp A. D. ir R. D., kurio metu R. D. klausia sūnaus „Tai kiek nori?“ Teismas šią frazę suprato kaip tai, kiek R. D. turės sumokėti kitiems kaltinamiesiems už skolos atgavimą iš R. M.. Tačiau, apelianto teigimu, šį pokalbį galima suprasti ir taip “tai kiek nori ... gražinti skolos R. M.?“ Nepagrįstų interpretacijų gali būti ir kitokių, tačiau aišku viena, kad šis išsireiškimas tiesiogiai niekaip negali būti siejamas su R. D. reikalavimu R. M.. R. D. ir jo gynėjas skunde rašo, kad pokalbiuose su kitais kaltinamaisiais M. S. ir R. A. taip pat nėra užfiksuota jokių konkrečių reikalavimų, neįvardijama jokių konkrečių sumų, tokiu būdu be paties nukentėjusiojo R. M. parodymų, kurie yra prieštaringi, šioje byloje nėra jokių įrodymų apie M. S. ir R. A. reikalavimą sumokėti jiems konkrečias sumas, jau nekalbant apie kaltinime nurodomus A. D. ir R. D. reikalavimus, dar ir vartojant psichinį smurtą, bauginant nukentėjusįjį, kurių apskritai nebuvo. Tą aplinkybę, kad nei R. D. nei A. D. neišsakė jokio konkretaus dydžio turtinio reikalavimo nukentėjusiajam R. M., patvirtino jis pats bylos nagrinėjimo teisme metu. Apelianto ir jo gynėjo nuomone, teismas R. D. ir A. D. kaltes iš esmės bandė pagrįsti tik nukentėjusiojo R. M. parodymais, kurie labai prieštaringi. Jau pačios pirmos apklausos metu kaip, beje, ir sekančių, R. M. nieko nenurodo apie tai, kaip, kokiu būdu ir svarbiausia, kam jis turi sumokėti: užsakovui, vaikinams ar dar kažkam. Pirminiuose parodymuose nėra nurodyta konkrečiai, kieno naudai turėjo būti sumokėti pinigai, net jei tokia kalba ir buvo.
Šalies argumentai
Skunde nurodoma, kad 2014-12-09 apklausoje R. M., be kita ko, jau nurodo, kad 2014-12-04 apie 14 val. 30 min. skambutį dėl susitikimo su, reikėtų suprasti M. S. ir R. A., kaip su klientais prisistačiusiais asmenimis, R. M. įsirašo mobiliuoju telefonu ir dar nurodo, kad visus pokalbius su klientais jis įsirašinėja. Tačiau tą pačią dieną po pusvalandžio atvykus į susitikimą, kaip jis įsivaizdavo su klientais, jų tarpusavio pokalbio, kurio metu asmenys grasino susidoroti ir reikalavo nepagrįstų sumų, jis kažkodėl neįsirašo. Teigia, kad neįsirašė (nors visada įsirašinėja) todėl, kad su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono aparato. R. D. ir jo gynėjui atrodo labai keistai, kad nereikšmingą pokalbį dėl susitikimo vietos ir laiko įsirašo, o reikšmingą, apie kurį vėliau duoda parodymus, ir kuriais remiamas kaltinimas, neįrašo, nors apklausoje teigia, kad jis buvęs būtent toks, o ne kitoks. Maža to, apeliantui R. D. ir jo gynėjui neaišku, kur dingsta R. M. telefonas, kuriuo dėl susitikimo tarėsi prieš 20 minučių. R. M. tos pačios 2014-12-09 vykusios apklausos metu nurodo, kad citata: “R. D. vardas ir pavardė man nieko nesako ir neatsimenu tokio kliento...“, tačiau tuoj po šio atsakymo į tyrėjos jam užduotą klausimą - kam konkrečiai asmenys nurodė atiduoti skolą, atsako, kad R. D.. Skunde nurodoma, kad tai 2015-02-18 vykusios akistatos tarp R. M. ir R. A. yra daug akivaizdžių prieštaravimų. R. M. nurodo, kad pirmojo pokalbio metu asmenys jo klausia, kur jis gyvena, kur pas ji atvažiuoti, nors vėliau teigia, kad po 20 min. atvykę asmenys nurodė, jog žino, kur jis gyvena, kuo verčiasi, gali sugadinti jo turtą. Šioje apklausoje jis yra nurodęs, kad grasinimus priėmė kaip realius. Nors teisminio posėdžio metu į tokį klausimą atsakė, kad jokios grėsmės susitikimo metu nejautė, pats vos laikėsi, kad nesulaužytų tiems vaikinams kaulų. Jis taip pat nurodė, kad pirmas nebandė ieškoti kreditoriaus ir nekontaktavo su R. D., nors iš byloje pateiktų skambučių išklotinių matyti, kad kaip tik R. M. (tai pats posėdžio metu patvirtino) pirmas paskambina R. D. ir tariasi dėl susitikimo ir tai daro net keletą kartų, nes R. D. iš pradžių net nesutinka su juo kalbėtis.
Skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu R. M. nurodė, kad neprisimena, ar kvituose nurodytos sumos buvo sumokėtos būtent juose nurodytomis datomis. Jis nurodė, kad užsakymo dėl langų lape data 2014-10-20 teisinga, suma 1200 lt teisinga ir gaudamas pinigus jis žinojo, kad jo įmonei jau pradėta bankroto byla. Teisinga ir už židinį nurodoma 3000 litų suma ir šie jo parodymai labai svarbūs, kalbant apie reikalavimo pagrįstumą. Į klausimą, kodėl ėmė pinigus ir priiminėjo užsakymus toliau po bankroto bylos iškėlimo, R. M. negalėjo atsakyti. Į gynybos pateiktus klausimus, ar A. D. telefonu tardamasis susitikti ar susitikimo metu iš jo reikalavo konkrečios pinigų sumos, ar įvardijo, kiek pinigų tėvai norėtų atgauti, ar jam grasino, R. M. atsakė, kad neįvardijo ir konkrečios sumos nereikalavo bei negrasino.
R. D. ir jo gynėjas pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu R. M. parodymai visiškai prieštaringi dėl kvitų dėl reikalaujamų sumų. Negana to, R. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad skambindamas R. D. ir kviesdamas jį susitikti, vykdė policijos nurodymus, o faktinės bylos aplinkybės rodo, kad jau pirmojo susitikimo su kitais kaltinamaisiais metu jis matė dokumentus, žinojo, kam ir kiek yra skolingas, skolą pripažino ir siūlė atidirbti, 2014 metų pabaigoje jokių įmonės dokumentų seniai neturėjo ir nieko negalėjo joje ieškoti, nes jie buvo paimti dar 2006 metais po bankroto bylos iškėlimo, o pokalbio su R. D. metu seniai buvo atiduoti į archyvą. Visa tai akivaizdžiai parodo, kad pats nukentėjusysis R. M. žinomai meluodamas R. D., jį provokavo ir tuo siekė jį paveikti atlikti nusikalstamus veiksmus.
Dėl LR BK specialiosios dalies teisės normų taikymo ir veikos kvalifikavimo R. D. ir jo gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nesant neginčijamų įrodymų R. D. atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, bet ir iš principo neteisingai kvalifikavo kaltinamojo R. D. veiką.
Taip pat apeliantas ir jo gynėjas nurodo, kad teismas motyvuodamas reikalavimo neteisėtumą, visiškai nepasisako dėl bankroto administratoriaus A. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktos rašytinės informacijos, kad "... R. M. po bankroto bylos iškėlimo, t. y. po 2006-06-02 dar apgavo ir daugiau žmonių, t. y. vykdė veiklą, priiminėjo užsakymus, gavo avansus, bet darbų neįvykdė...“ Šią informaciją bankroto administratorius pagrindžia prie rašto pridedamomis kreditorių susirinkimų protokolų kopijomis. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nėra jokio R. D. reikalavimo neteisėtumo. Turto prievartavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai pareikštas prievartinis reikalavimas aiškiai peržengia turimos teisės ribas.
Skunde nurodoma, kad kaltinime ir A. D. ir R. D. inkriminuota tokia pati veika, kaip kitiems dviem su nukentėjusiuoju betarpiškai bendravusiems kaltinamiesiems. Tačiau apie kaltinamųjų M. S. ir R. A. bendravimą su nukentėjusiuoju A. D. žinojo tiek, kad jo prašymu kiti du kaltinamieji kalbėjosi apie skolos grąžinimo galimybes, o R. D., apie tai sužino tik po paties R. M. skambučio jam ir tik R. M. pasakius, kad kažkokie asmenys jo klausinėja apie skolas. Kaltinamieji M. S. ir R. A. jau nuo pirminės apklausos momento yra nurodę, kad buvo kalbėta su R. M. tik dėl 4200 litų grąžinimo tam asmeniui, kuriam jis skolingas. R. D. ir jo gynėjas skunde kelia klausimą kaip esant tokiai situacijai Aivarui ir R. D. galima inkriminuoti tai, kad jie reikalavo didesnių sumų iš nukentėjusiojo, jei jie patys betarpiškai to neišsakė, su R. M. nebendravo, neliepė ir kitiems kaltinamiesiems eiti pas R. M. ir pareikalauti kaltinime nurodomų sumų.
Taip pat skunde keliamas klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas atsižvelgiant į LR CK normas, nustatančias civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Šia prasme R. D. ir R. M. siejo LR CK 1.136 str. 2 d. 1 punkte nurodytos sutartinės teisės ir pareigos. Tarp R. M. ir R. D. buvo sudarytos sutartys, numatyti delspinigiai, todėl apeliantas ir jo gynėjas nurodo, kad R. D. turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš R. M. atlikti darbus arba grąžinti paimtas avanso sumas.
R. D. ir jo gynėjas skunde atskirai pasisako apie skundžiamame nuosprendyje nurodytą bendrininkavimo formą, šioje byloje visus kaltinamuosius įvardijant vykdytojais. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pripažinti asmenis nusikaltimų vykdytojais, kai jie, nors ir turėdami bendrą tyčią su kitais asmenimis, neatlieka jokių objektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių realizacijos veiksmų, negalima. Turto prievartavimo sudėtis yra formali - nusikaltimas baigtas nuo reikalavimo perduoti turtą pateikimo momento. Veikos baigtumo momentas svarbus ta prasme, kad kaltinamieji M. S. ir R. A. reikalavimą pateikia 2014-12-04 (veikos baigtumo momentas), o kaltinamasis R. D. apie jį sužino tik 2014-12-16, todėl, apelianto nuomone R. D. laikyti bendravykdytoju dar ir nesant kitų įrodymų negalima. Apelianto ir jo gynėjo skunde pateikiama nuomone, pirmosios instancijos teismas visus keturis kaltinamuosius įvardindamas kaip bendravykdytojus, be teisinio pagrindo iš nukentėjusiojo R. M. prievartavusius sumokėti 10000 litų už tariamą skolą, nieko nepasisakė ir apie galimą kitų dviejų kaltinamųjų R. A. ir M. S. vykdytojų ekscesą, t. y. išėjimą iš susitarimo su A. D. ribų. Net jeigu ir daryti prielaidą, kad kiti du kaltinamieji galėjo reikalauti didesnės nei teisėta skola sumos, tai niekaip nesusiję ir nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad apie tai žino, tam pritarė ar to prašė A. D. ar tuo labiau R. D., kuris apskritai apie R. A. ir M. S. pokalbį su nukentėjusiuoju sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po susitikimo ir šiam pačiam paskambinus.
Skunde nurodoma, kad dėl nurodytų aplinkybių, nei A. D. nei R. D. negali ir neturi atsakyti už kitų asmenų galimai padarytus veiksmus. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad kaltinamieji R. D. ir A. D. iš anksto tarėsi ar kitų kaltinamųjų prašė kreiptis dėl didesnių nei teisėti turtinių reikalavimų nukentėjusiajam, t. y. 10000 litų, dar ir panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra būtent taip, kad kaltinamieji R. A. ir M. S. esant jų kaip vykdytojų ekscesui, išėjo iš susitarimo su kaltinamuoju A. D. ribų, apie tai kaltinamajam R. D. iki susitikimo su nukentėjusiuoju, t.y. 2014-12-04 ir po jo keletą savaičių, t.y. iki 2014-12-16. nieko nežinant, todėl esant tokioms aplinkybėms tiek kaltinimas tiek nuosprendis, kuriuo R. D. ir A. D. įvardinti kaip bendravykdytojai, yra nepagrįsti ir naikintini.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius A. D. ir R. D., jų gynėją advokatą Remigijų Uckų, kurie prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistųjų R. A. ir M. S. gynėjus advokatus Vaidą Paltanavičių ir Vytautą Jazbutį, kurie taip pat prašė savo ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorę, kuri prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad R. A., M. S., A. D. ir R. D. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmos instancijos teismo priimtas nuosprendis naikintinas.
Teisėjų kolegija vertina, kad panaikinus pirmos instancijos teismo nuosprendį, baudžiamoji byla turi būti grąžinta prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (LR BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
LR BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo apimtį apriboja kaltinamojo akto turinys. LR BPK 219 straipsnyje reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti BPK 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos, būtent todėl jis privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes, jame turi būti nurodytos inkriminuojamų veikų padarymo aplinkybės ir veikų aprašymas negali būti prieštaringas, jis turi atitikti inkriminuojamų BK straipsnių dispozicijas. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems M. S., R. A., R. D. ir A. D., pareikšti kaltinimai neatitinka keliamų reikalavimų, dėl ko teismas neturi galimybės priimti baigiamąjį aktą – nuosprendį šioje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas turi esminių prieštaravimų, kurie įtakojo pirmos instancijos nuosprendžio teisėtumą. Kaltinamajame akte M. S., R. A., R. D. ir A. D. nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka jiems inkriminuoto nusikaltimo numatyto LR BK 181 straipsnio 1 dalyje požymių. Kaltinamiesiems suformuoto kaltinimo esmė yra tame, kad visi nurodyti asmenys be kita ko kaltinami tuo, kad neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami prieš nukentėjusįjį R. M. panaudoti fizinį smurtą – suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą – padegti R. M. automobilį, namus, panaudodami psichinę prievartą – baugindami, t.y. leisdami suprasti, jos domisi R. M., žino jo gyvenamąją vietą, M. S., R. A., A. D., R. D. naudai, vertė R. M. perduoti turtą – pinigus, viso 40 000 litų, už 2006-05-16 ir 2006-10-23 R. M. komercijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytus R. D. užsakymus ir paimtus rankpinigius, viso 4200 litų ir taip baugindamas R. M. dėl R. D. negrąžintos skolos, reikalavo 40 000 litų, t.y. reikalavimo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį. Taigi iš kaltinamojo akto formuluotės matyti, kad M. S., R. A., A. D. ir R. D. kaltinami 40 000 litų, kas atitinka 11584,80 Eurų turto prievartavimu. Pagal baudžiamajame įstatyme pateiktą turto vertės išaiškinimą didelės vertės turtas yra tada, kai jo vertė viršija 250 MGL sumą (LR BK 190 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-03 nutarimu Nr. 897 patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis lygus 37,66 Eur, o tai reiškia, kad 40 000 litų (11584,80 Eur) sudaro 307,62 MGL (BBD), kas atitinka didelės vertės turto sąvoką.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto straipsnio 3 dalyje yra numatyta kvalifikuota turto prievartavimo sudėtis. Vienas iš šioje dalyje nurodytų veiką kvalifikuojančių požymių – didelės vertės turto prievartavimas. Todėl akivaizdu, kad pagal kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, M. S., R. A., A. D. ir R. D. kaltinami didelės vertės turto prievartavimu. Taigi, kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, prokuroras klaidingai kvalifikavo veiką pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį ir bylą perdavė nagrinėti Marijampolės rajono apylinkės teismui. Pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šį kaltinamiesiems inkriminuotų kaltinimų prieštaravimus, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal kaltinamajame akte išdėstytą nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aprašymą, nustačius, kad veikos aprašymas pagal savo požymius turi požymių nusikaltimo, numatyto LR BK 181 straipsnio 3 dalyje, tampa aktualus baudžiamosios bylos teismingumo klausimas. Kaltinamajame akte aprašytos nusikalstamos veikos pagal savo požymius atitinka LR BK 181 straipsnio 3 dalį ir yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 straipsnis). LR BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Apygardos teismui teismingos baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 178 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat bylos, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo Respublikos Prezidentu, Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais. Esant nustatytam teisiniam reguliavimui, apylinkės teismas, nustatęs, kad kaltinamiesiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal savo aprašymus turi požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, t.y. požymius nusikaltimo, kurio nagrinėjimas priskiriamas apygardos teismo kompetencijai, privalėjo spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo apygardos teismui arba dėl bylos perdavimo prokurorui. Pastebėtina, kad nustatytas teisinis reguliavimas ir baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos teismingumo taisyklės neleidžia apylinkės teismui nagrinėti tokios kategorijos baudžiamųjų bylų.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent dėl aukščiau paminėtų kaltinamojo akto trūkumų, pirmos instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą nepriskirtą jo kompetencijai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant tokio pobūdžio kaltinamojo akto trūkumams, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės šių trūkumų ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. LR BPK 256 straipsnyje yra numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui keisti kaltinimą, tačiau nagrinėjamoje byloje, esant esminiams prieštaravimams tarp faktinių bylos aplinkybių, nusikalstamos veikos požymių aprašymo ir veikos kvalifikavimo, taip pat iškilus baudžiamosios bylos teismingumo klausimui, apeliacinės instancijos teismas savo kompetencijos ribose to padaryti neturi galimybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013).
Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas akivaizdžiais neatitinka LR BPK 219 straipsnio 1, 3-5 punktų reikalavimų, kaltinamajame akte nustatytas esminis prieštaravimas tarp kaltinamiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių aprašymo ir šių veikų kvalifikavimo. Nustatytas prieštaravimas yra esminis, kadangi nėra aiški valstybinio kaltinimo pozicija dėl kaltinamiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei teisinio vertinimo. Kaltinamajame akte esantis prieštaravimas taip pat yra ypatingai reikšmingas ir dėl to, kad kaltinamiesiems inkriminuojamų veikų kvalifikavimas turi reikšmės nustatant bylos jurisdikcinį teismingumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti visų šio kaltinamajame akte nustatyto trūkumo.
Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismo nuosprendis naikintinas, visa baudžiamoji byla perduotina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti.
Naikinant pirmos instancijos teismo nuosprendį dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo ir perduodant visą baudžiamąją bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkėse teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo.
Kardomąsias priemones kaltinamiesiems palikti nepakeistas.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.