- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-428-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00619-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Artūras Driukas, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- Eastline Networks LLP
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Suada“
- Kategorijos
- 2.5.26Vežimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Suada“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1281-253/2015 pagal ieškovės Eastline Networks LLP ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Suada“ (šiuo metu BUAB „Suada“) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Eastline Networks LLP kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Suada“ dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2014-01-21 tarp ieškovės, tarpininko Kare Inh. E. Reinhardt ir gamintojo Gamma SpA buvo sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal šią sutartį tarpininkas tarpininkavo nuperkant iš gamintojo ieškovui prekių už 122 877,28 Eur. 2014-07-31 tarp ieškovo ir įmonės TOO „Eastline Kazakhstan“ buvo sudaryta tiekimo sutartis Nr. 1128-14. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo parduoti įmonei TOO „Eastline Kazakhstan“ prekes, nurodytas sutartyje, už 230 866,04 Eur. Į šią kainą įeina pagal sąlygas (Incoterms 2010) pakuočių, žymėjimo, pakrovimo, eksporto apiforminimo, draudimo ir pristatymo iki muitinės terminalo Almatos mieste kaina. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2014-08-07 ji pateikė atsakovei UAB „Suada“ užsakymą pervežti krovinį tarptautinio susisiekimo transportu iš prekių sandėlio, esančio Italijoje, per muitinės sandėlį, esantį Čekijoje, ir iškrauti prekes pirkėjo sandėlyje, esančiame Kazachstane. Šalys susitarė, kad krovinio pervežimo kaina yra 8 800 Eur – pusė kainos sumokama krovinio pakrovimo dieną, o kita pusė sumokama iškrovimo dieną. Pažymėjo, kad 2014-08-12 krovinys buvo pakrautas Italijoje ir mašina su kroviniu išvyko, tačiau į muitinės sandėlį Čekijoje neatvažiavo. Atsakovė duomenų apie tai, kur yra ieškovo krovinys, nepateikė. Kadangi atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovė patyrė žalą, kurią sudaro 122 877,28 Eur krovinio vertė bei 4 400 Eur ieškovės sumokėtas avansas už transporto paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog UAB „Suada“ kaip ekspeditorė neatsako už nusikaltimus, įvykdytus Italijoje. Pažymėjo, kad UAB „Suada“, priėmusi užsakymą, jį perdavė vykdyti Latvijos įmonei SIA „ADRECO“, kuri užsakymą perdavė Baltarusijos įmonei OOO „Motorspedišin Brestas“, o pastaroji – Lenkijos įmonei „Andar“, kuri pranešė, kad į pasikrovimo vietą atvyks įmonės „Autobeta“ transportas su valstybiniais Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės manymu, ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį. Jį gali reikšti tik krovinio savininkas, kuris nusikaltimo metu prarado krovinį, t. y. Kare Inh. E. Reinhardt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 127 277,28 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009-09-01 ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4 400 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki nutarties, kuria UAB „Suada“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 6 008,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai vežimo teisiniai santykiai, o šalių ginčui taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). Atsižvelgiant į tai, kad paraišką (užsakymą) dėl tarptautinio krovinių pervežimo priėmė ir pasirašė atsakovė, ji savo agentų ieškovei neatskleidė, teismas konstatavo, kad vežimą CMR konvencijos prasme vykdė atsakovė, todėl ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo būtent atsakovei. Teismas nurodė, kad atsakovės darbuotojui nurodžius transporto priemonės, kuri atvyks į pakrovimo vietą, valstybinius numerius, krovinio siuntėjas turėjo pagrindą pakrauti krovinį į atvykusią transporto priemonę. Todėl nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atleisti atsakovę nuo atsakomybės. Vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis atsakovė, priėmusi ieškovės užsakymą ir pradėjusi jį vykdyti, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą, veždama jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis sudarydama sutartį sutiko vežti. Todėl vertindamas atsakovės veiksmus ir (ar) neveikimą gabenant krovinį ir užtikrinant jo saugumą, teismas konstatavo, kad jie neatitiko paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių laikymosi standarto jau vien dėl to, kad paaiškėjus, jog krovinys nustatytu terminu neatvyko į muitinę Čekijoje, atsakovė nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl krovinio dingimo, kitai sutarties šaliai neatskleidė savo partnerių. Teismas konstatavo, kad atsakovė, kuri yra profesionali savo srities žinovė ir kurios veiklai taikomi itin aukšti veiklos standartai, padarė ne viską, ką susiklosčiusioje situacijoje galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta krovinio praradimo. Kadangi vežėjas CMR konvencijos nustatyta tvarka ir apimtimi atsako ne tik už savo, bet ir už trečiųjų asmenų, kurių paslaugomis naudojosi veiksmus, atsakovei nepaneigus kaltės dėl krovinio praradimo prezumpcijos, ji privalo atlyginti ieškovei visus dėl krovinio praradimo patirtus nuostolius. Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė dėl krovinio praradimo patyrė 122 877,28 Eur nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė BUAB „Suada“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas neteisingai įvertino byloje esančiais įrodymais grindžiamas faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimu. Teismo sprendime padaryta išvada, jog prekės buvo pakrautos į susitarime nurodytą transporto priemonę, o prekių dingimas priklausė nuo atsakovės valios, yra nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad prekės buvo pakrautos gamintojo sandėlyje į transporto priemonę bei puspriekabę, kurių registracijos duomenys atitiko užsakyme dėl prekių pervežimo nurodytuosius, tačiau registracijos numeriai buvo suklastoti, o prekių dingimas yra susijęs su nenustatytų trečiųjų asmenų veikla, turinčia nusikalstamos veikos požymių. Gamintojas dėl savo kaltės, t. y. nepakankamo rūpestingumo, atidumo, prekes pakrovė ne į šalių susitarime nurodytą transporto priemonę, o į kitą, nenustatytą, aprūpintą suklastotais registracijos numeriais, tokiu būdu perduodamas prekes ne vežėjui pagal sutartį ir ne pastarojo parinktai sutartį tinkamai vykdyti trečiajai šaliai. Gamintojas nebuvo pakankamai rūpestingas ir neįsitikino jam pateiktų krovinio dokumentų, automobilio identifikacinių dokumentų tikrumu bei vairuotojo asmens tapatybe. Dėl šių priežasčių krovinys atiteko nenustatytiems asmenims. Šis praradimas nepriklausė nuo atsakovės ar jos pasirinktos trečiosios šalies valios, įvyko ne dėl jos ir jos pasitelktų sutartį tinkamai įvykdyti trečiųjų asmenų kaltės, todėl atsakovei pareiga atlyginti dėl krovinio praradimo atsiradusią žalą nekyla. Be to, prekės gamintojas, užpildydamas prekių važtaraštį, nesilaikė CMR konvencijos reikalavimų dėl važtaraščio turinio ir privalomų jame nurodyti duomenų, nebuvo pakankami atidus, t. y. nesulygino važtaraštyje nurodyto pervežėjo duomenų su užsakyme nurodyto pervežėjo duomenimis, taip pat su transporto priemonę pristačiusio pervežėjo duomenimis. Dėl šių pažeidimų, lėmusių krovinio praradimą, nei atsakovė, nei jos pasitelkti sutarčiai tinkamai įvykdyti tretieji asmenys, negali būti laikomi kaltais, todėl nėra pagrindo reikalauti, kad žalą dėl prarasto krovinio atlygintų atsakovė.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė, paaiškėjus krovinio dingimo faktui, nesiėmė būtinų priemonių kaltininkams nustatyti. Atsakovė kreipėsi į Italijos, t. y. krovinio dingimo vietos policiją, iš kur gavo atsakymą, kad dėl krovinio dingimo teisę teikti pareiškimą turi tik krovinio savininkas. Apie tai nedelsiant buvo informuota ieškovė, kuri jokių veiksmų nesiėmė. Atsakovė taip pat kreipėsi ne tik į Lietuvos, bet ir į Čekijos, su kurios registracijos numeriais į pakrovimo vietą atvyko automobilis, teisėsaugos institucijas, ką patvirtina byloje esantis susirašinėjimas. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas Lietuvoje tebevyksta, o jo metu nustatytos aplinkybės yra svarbios teisingam šio ginčo išsprendimui, tačiau teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir dėl jų sprendime nepasisakė.
4. Ieškinys turėjo būti atmestas kaip pareikštas netinkamo ieškovo. Teismas sprendimą dėl ieškovės tinkamumo grindė tarp Kare Inh. E. Reinhardt ir Gamma SpA 2014-09-08 sudaryta papildoma sutartimi, tačiau neatsižvelgė į tai, kad krovinio vagystė įvyko iki šios sutarties pasirašymo, t. y. 2014-08-12. Ginčo teisiniuose santykiuose žalą patyrė ne ieškovė, o bendrovė Kare Inh. E. Reinhardt.
Atsiliepimas
Ieškovė Eastline Networks LLP atsiliepime prašo atsakovės skundą atmesti. Pateikia šiuos nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu argumentus:
Teismas įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Atsakovės teiginiai, kad gamintojas dėl neatsargumo prekes pakrovė ne tik nepatikrinęs automobilio bei puspriekabės registracijos dokumentų tikrumo, bet ir jų buvimo pas atvykusios transporto priemonėms vairuotoją apskritai, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Atsakovės teiginius, kad ji negali prisiimti atsakomybės dėl dingusio krovinio paneigia Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės atstovių. Iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovė žinojo tikslų laiką, vietą ir koks automobilis (kokiais valstybiniais numeriais) atvyks į pakrovimo vietą. Atsakovės atstovė melavo, jog palaiko ryšį su vežėju, ramino ieškovę, jog krovinys tikrai nepavogtas, kad automobilyje sugedo palydovinis ryšys. Taip pat atsakovė klaidina teismą teigdama, kad gamintojas, užpildydamas prekių važtaraštį, nesilaikė CMR konvencijos reikalavimų dėl važtaraščio turinio ir privalomų jame nurodyti duomenų su užsakyme nurodyto pervežėjo duomenimis, taip pat su transporto priemonę pristačiusio pervežėjo duomenimis. Atsakovės samdytas vežėjas priėmė krovinį iš fabriko Gamma SpA, todėl atsakovė atsako už jo praradimą.Ieškinys pareikštas tinkamo ieškovo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013-11-05 tarp ieškovės Eastline Networks LLP ir Kare Inh. E. Reinhardt buvo sudaryta pardavimo tarpininkavimo sutartis, kuria Kare Inh. E. Reinhardt, veikdama kaip tarpininkė, įsipareigojo ieškovės vardu pirkti prekes, o ieškovė įsipareigojo mokėti tarpininkei tarpininkavimo mokestį (b. l. 14 – 18, t. 1). Veikdama pagal šią sutartį ieškovės Eastline Networks LLP tarpininkė Kare Inh. E. Reinhardt su gamintoju Gamma SpA 2014-01-21 sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią tarpininkė su gamintoju suderino ir užsakė ieškovei prekių už 122 877,28 Eur (b. l. 20–33, t. 1). 2014-07-31 tarp ieškovės ir įmonės TOO „Eastline Kazakhstan“ buvo sudaryta tiekimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti įmonei TOO „Eastline Kazakhstan“ sutartyje nurodytas prekes (b. l. 34–55, t. 1). 2014-08-07 ieškovė Eastline Networks LLP ir atsakovė UAB „Suada“ pasirašė paraišką (užsakymą) tarptautinio krovinio pervežimui, pagal kurį atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį tarptautinio susisiekimo transportu iš prekių sandėlio, adresu Via Mainone 41, 25065 Lumezzane Brescia, Italija, į muitinės sandėlį, adresu Tiskarska 563/6, 10800 Praha-10, Malesice, Čekijos Respublika, o po to į gavėjo sandėlį, adresu Almatos miestas, Sujunbajaus prospektas 50, Kazachstanas (b. l. 122–124, t. 1). 2014-08-12 įmonės Gamma SpA prekių sandėlyje Italijoje krovinys buvo pakrautas į transporto priemonę, kurios valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) (b. l. 133 –135, t. 1). Pakrovimo metu buvo išrašytas tarptautinio krovinių pervežimo važtaraštis (b. l. 136–138, t. 1). Atsakovė UAB „Suada“ 2014-08-12 išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą SUAU Nr. 01607 8 800 Eur sumai, 50 proc. šios sumos ieškovė sumokėjo tą pačią dieną (b. l. 125–130, t. 1). Krovinys į Čekijos muitinės sandėlį pristatytas nebuvo (b. l. 176–177, t. 1), krovinio buvimo vieta nežinoma. Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nutartimi atsakovei UAB „Suada“ iškelta bankroto byla (b. l. 90 – 91, t. 2).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Teismas konstatavo egzistuojant atsakovės UAB „Suada“ kaltę dėl krovinio praradimo. Atsakovė UAB „Suada“ nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniu skundu iš esmės įrodinėja tai, kad jai nekyla civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo, nes dingęs krovinys nebuvo perduotas nei atsakovei, nei kitam trečiajam asmeniu, už kurio veiksmus, vadovaujantis CMR konvencija, atsakovė turėtų atsakyti. Dėl krovinio praradimo kaltas jo siuntėjas Gamma SpA, kuris prekes į automobilį sukrovė neįsitikinęs nei automobilio, nei vairuotojo tapatybe bei įgaliojimais. Be to ieškovė neturi reikalavimo teisės, nes ji CMR važtaraštyje nenurodyta nei siuntėja, nei gavėja.
Dėl ieškovės teisės pareikšti ieškinį
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog CMR važtaraštyje prekių gavėja nurodyta bendrovė Kare Inh. E. Reinhardt, be to, būtent šiai įmonei buvo išrašyta ir gamintojo Gamma SpA sąskaita už prekes. Šios aplinkybės rodo, jog prekių dingimo metu krovinys priklausė būtent Kare Inh. E. Reinhardt, dėl ko ieškovė Eastline Networks LLP šiuo atveju neturi reikalavimo teisės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tarp šalių susiklostę vežimo teisniai santykiai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo nagrinėjami vadovaujantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencija (CMR konvencija). CMR konvencija tarptautinio pervežimo dalyviais nurodo krovinio siuntėją, gavėją, vežėją, taip pat vežėjo agentus, darbuotojus, atstovus ir kt. asmenis. Paprastai vežimo sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Krovinio gavėjas yra asmuo, kurio naudai sudaroma vežimo sutartis, jis nurodytas važtaraštyje arba vežimo sutartyje, bet nebūtinai prekių pirkėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 9 p.). Spręsdami klausimą, ar asmuo, reiškiantis ieškinį vežėjui, turi reikalavimo teisę, teismai neturi apsiriboti tik tais asmenimis, kurie nurodyti važtaraštyje. Teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino šiems nuostolius, taip pat asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, bet nuostoliai padaryti jam priklausančiai nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 25 p.).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo, reiškiantis ieškinį vežėjui, turi reikalavimo teisę, nereikia apsiriboti tik tais asmenimis, kurie nurodyti važtaraštyje. Važtaraštis nėra pritaikytas išvardinti visus komercinio santykio dalyvius. Prekės iš gamyklos ar sandėlio gali būti pakraunamos ir siunčiamos ne tiesiogiai asmeniui, pirkusiam jas iš gamintojo, bet trečiajam asmeniui. Tokiu atveju prekes iš gamintojo tiesiogiai nupirkęs asmuo lieka CMR važtaraštyje nepaminėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2005-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-72/2005).
Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kai ieškovės, veikiančios per tarpininką, nupirktos prekės iš prekių pardavėjo Gamma Gamma SpA buvo vežamos į apmuitinimo punktą Čekijos Respublikoje, prekių gavėju CMR važtaraštyje nurodžius ieškovės tarpininką Kare Inh. E. Reinhardt. Kaip matyti iš byloje esančio ieškovės ir atsakovės sudaryto pervežimo užsakymo, Čekijos Respublikoje turėjo būti tik tarpinė krovinio stotelė, kurioje atliekamos muitų procedūros, tačiau galutiniu prekių gavėju jau kitame CMR važtaraštyje turėjo būti nurodyta įmonė TOO EASTLINE KAZAKHSTAN. Ši aplinkybė išsamiai paaiškinta ir iki užsakymo pasirašymo vykusiame šalių atstovių susirašinėjime internetinio ryšio priemonėmis (b. l. 85, 88, t. 1). Teismų praktika orientuoja į tai, kad teisę reikšti ieškinį turi asmuo, kuris faktiškai patyrė nuostolius dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, nes tai geriausiai atitinka civilinės atsakomybės prasmę ir paskirtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2005-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-72/2005). Todėl šiuo atveju byloje esant ieškovės ir tarpininkės Kare Inh. E. Reinhardt pasirašytai tarpininkavimo sutarčiai, bei įrodymams, jog gamintojui už šias prekes atsiskaitė būtent ieškovė (b. l. 32, t. 3), vežimo sutartį su atsakovu sudarė ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog būtent ji turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Dėl vežėjo atsakomybės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog atsakovė UAB „Suada“ sudariusi su ieškove tarptautinio krovinio pervežimo sutartį ir nors vežusi krovinį ne pati, o pasitelkusi trečiuosius asmenis, pagal CMR konvenciją atsako už krovinio praradimą kaip vežėjas.
Sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą, svarbi yra CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto nuostata, pagal kurią vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Krovinio priėmimo vežti momentas sietinas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisykle, pagal kurią važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Taigi, nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti atsakomybės už krovinį prezumpcija.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės krovinys buvo prarastas dėl atsakovės veiksmų ar neveikimo, kurie neatitiko paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių, bei jos profesijai taikomų standartų. Teismas atsakovės kaltę įžvelgė tame, jog ji paaiškėjus, kad krovinys nustatytu terminu neatvyko į muitinę Čekijoje, nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl krovinio dingimo, kitai sutarties šaliai neatskleidė savo partnerių. Tuo tarpu prekių siuntėjas, atsakovei suteikus tik transporto priemonės, kuri atvyks į pakrovimo vietą, valstybinius numerius, pagrįstai prekes sukrovė į tokiais valstybiniais numeriais paženklintą transporto priemonę.
Atsakovė apeliaciniu skundu įrodinėja, jog jos kaltė neegzistuoja, kadangi būtent prekių gamintojas dėl nepakankamo rūpestingumo, atidumo prekes pakrovė ne į šalių susitarime nurodytą, o į kitą, nenustatytą, aprūpintą suklastotais registracijos numeriais transporto priemonę, tokiu būdu perduodamas prekes ne vežėjui ir ne jo pasirinktai trečiajam asmeniui. Būtent gamintojas pakrovė prekes neįsitikinęs ne tik automobilio registracijos dokumentų tikrumu bet ir jų egzistavimu, taip pat transporto priemonės vairuotojo tapatybe. Be to, ant CMR važtaraščio esantis vežėjo parašas yra suklastotas, kadangi sukrovus prekes atsiųstas CMR važtaraštis buvo be parašo, o kartu su ieškiniu pateiktas važtaraštis jau yra su prašu.
Iš byloje esančių foto nuotraukų nustatyta, jog krovinys buvo pakrautas į transporto priemonę, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Šis transporto priemonės numeris atitinka tarp šalių sudarytoje paraiškoje (užsakyme) dėl tarptautinio krovinio pervežimo nurodytą transporto priemonės numerį, taip pat būtent toks transporto priemonės numeris buvo nurodytas atsakovės atstovės, šalims vedant derybas internetinio ryšio priemonėmis. Iš byloje esančių šalių derybų elektroninių ryšių priemonėmis taip pat matyti, jog jų metu atsakovė kategoriškai net keletą kartų atsisakė suteikti ieškovei bet kokią kitą informaciją apie transporto priemonę, faktišką vežėją ar transporto priemonės vairuotoją, apsiribodama transporto priemonės valstybiniu numeriu bei techninio paso kopija. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo aplinkybės, jog pateikė ieškovei kitą informaciją, reikalingą tikrajai transporto priemonei identifikuoti, taigi, iš esmės vieninteliai duomenys, kurių pagrindu gamintojui (siuntėjui) galima buvo remtis, sprendžiant, į kokią transporto priemonę turi būti pakrautas krovinys, buvo jos valstybiniai numeriai ir transporto priemonės tipas. Bylos nagrinėjimo metu taip pat neįrodyta, jog šių duomenų siuntėjas nepaisė (kaip jau buvo minėta, į pakrovimo vietą atvykusios transporto priemonės valstybiniai numeriai bei jos tipas buvo analogiški nurodytajai). Tuo tarpu atsakovės nurodomos aplinkybės, jog realiai skyrėsi netikrosios ir tikrosios transporto priemonių spalvos, ar gamintojas turėjo padaryti tam tikras išvadas apie apgaulę lygindamas vežėjo įmonės, automobilio ir vairuotojo kilmę nėra reikšmingos, nes šios aplinkybės siuntėjui nebuvo žinomos dėl pačios atsakovės aplaidumo.
Įvertinus minėtas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, jog siuntėjas Gamma SpA veikė pakankamai atsargiai ir rūpestingai, nes krovinį pakrovė būtent į tą transporto priemonę, kuri buvo nurodyta atsakovės, kaip vežėjo, bet to, siuntėjas padarė transporto priemonės vairuotojo asmens dokumento kopiją. Tuo tarpu atsakovė UAB „Suada“, įsipareigojusi pagal sutartį atlikti ieškovės krovinio pervežimą ir šiai savo pareigai atlikti pasitelkusi trečiuosius asmenis, privalėjo elgtis ypač rūpestingai tam, kad būtų tinkamai įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai ieškovui. Šiuo atveju būtent atsakovė UAB „Suada“, kaip vežėjas, privalėjo suteikti ieškovei visą reikiamą informaciją, kurios pakaktų identifikuoti tikrąjį vežėją, užtikrinti, kad faktinis vežėjas atvyktų į pakrovimą vietą sutartu laiku, bei nedelsiant informuoti užsakovą apie kilusias problemas vykdant vežimą. Pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatą, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Ir nors realiai nebuvo nustatyta, jog prekės buvo sukrautos į atsakovės pasitelkto trečiojo asmens automobilį, tačiau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, siuntėjui galint pagrįstai taip manyti o atsakovei per didelį neatsargumą nesugebėjus tinkamai sukontroliuoti savo vežėjų, nuo prekių pakrovimo momento atsakomybė už krovinio išsaugojimą atsirado būtent atsakovei UAB „Suada“.
Apeliaciniu skundu atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ji nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl krovinio dingimo ir nurodo, kad iš karto po įvykio kreipėsi į Italijos policiją, Lietuvos bei Čekijos teisėsaugos institucijas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovės su apeliaciniu skundu pateiti elektroniniai susirašinėjimai su prekių gamintoju Gamma SpA ir ieškove Eastline Networks LLP, vykę 2014 m. spalio mėnesį bei kreipimasis į Lietuvos respublikos teisėsaugos institucijas 2015 m. pradžioje, kai tuo tarpu prekės dingo dar 2014-08-12, nelaikytinas vežėjo atidumo bei rūpestingumo standartus atitinkančiu elgesiu. Be to, pažymėtina, jog atsakovė, po prekių pakrovimo ir tikrojo vežėjo, kad ir pavėluoto, atvykimo į pasikrovimo vietą, privalėjo žinoti ir suvokti tą faktą, jog prekės buvo išvežtos ne jos įgalioto asmens. Šią informaciją ji nedelsdama turėjo pranešti ieškovei, tačiau vietoje to net keletą dienų imitavo situaciją, jog vežimas vykdomas pagal numatytą planą. Manytina, jog net ir įvykus vagystei, tačiau atsakovei laiku informavus apie šią aplinkybę ieškovę bei nedelsiant ėmusis reikiamų priemonių, prekių dingimo, galimai, buvo įmanoma išvengti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ant pirminio CMR važtaraščio nėra vežėjo parašo nepaneigia byloje nustatytų esminių sandorio sudarymo aplinkybių bei nekeičia pervežimo santykiuose dalyvavusių asmenų teisų ir pareigų turinio, kurio, šiuo atveju, akivaizdžiai nebuvo laikytasi.
Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos nuostatas bei padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės UAB „Suada“ civilinės atsakomybės, dėl ko naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Paduodama apeliacinį skundą atsakovė UAB „Suada“ sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį. Nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo atsakovė atleista Klaipėdos apygardos teismo 2015-12-02 nutartimi. Bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nutartimi atsakovei UAB „Suada“ iškelta bankroto byla. Bankrutuojanti įmonė yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Tai reiškia, jog paduodama apeliacinį skundą atsakovė neturėjo mokėti žyminio mokesčio, dėl ko jos sumokėti 100 Eur grąžinami.
Kadangi atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė neprašo atlyginti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, tokios išlaidos nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Suada“ 100 Eur (vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio.