Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 242 straipsnį, ir nuteistas – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d., apie 17 val. 45 min, viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, įžūliu elgesiu, suduodamas delnu vieną smūgį mažametei S. R., gim. (duomenys neskelbtini), per veidą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, jis nuteistas už tai, kad būdamas nuteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą 55 parų arešto bausme, bausmę atliekant areštinėje, tačiau dar nesuimtas, nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. kovo 20 d. vengė atlikti jam paskirtą 55 parų arešto bausmę.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai M. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingas bausmes.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. G. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmes nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pagrįstai įvertino tai, kad jis dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas įvykdė būdamas teistas, teistumui neišnykus, atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus.

Taigi, apylinkės teismas įvertino visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui už nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams, kuri dar buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu apeliantui skirta ir neatlikta bausme, yra mažesnė net už vienos iš jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, netgi arčiau minimalios ribos. Dėl to nuteistajam paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, ją švelninti ar skirti kitą apelianto prašomą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra teisinio pagrindo. O tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio ar keisti jam skirtą bausmės rūšį. Kartu pastebėtina, kad vien tik nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Ir nors apeliantas skunde nurodo, kad gyvena su drauge ir kartu augina tris mažamečius vaikus, kuriems yra labai reikalinga jo materialinė pagalba, jog dirba ir dar padeda motinai prižiūrėti neįgalią močiutę, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad šios apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima keisti ir švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistajam. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad nuteistasis paskutinę nusikalstamą veiką įvykdė jau būdamas anksčiau šešis kartus teistas, teistumui neišnykus, o tai itin neigiamai apibūdina apelianto asmenybę ir rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui skirtos bausmės nepasiekė joms keliamų tikslų. O tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo šeimos padėtį ir negali pradėti visaverčio gyvenimo, ir pakankamai rūpintis jam artimais žmonėmis, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo M. G. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą galutinę subendrintą bausmę ar paskirti kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.