Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

1.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

1.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

2. Pirmosios instancijos teismas, M. S. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino M. S., liudytojų R. S., D. M., G. S., N. N. parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančią rašytinę medžiagą (2005 m. kovo 19 d. susitarimą, 2007 m. gruodžio 14 d. dovanojimo sutartį bei 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimą, civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) (dabar – Nr. (duomenys neskelbtini)) medžiagą, esančią baudžiamojoje byloje, specialistų išvadas bei kitus rašytinius įrodymus) ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja), visuma pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog M. S. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

2.1. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, prokuroras nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog neįrodyta, kad M. S. dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. liudytojų D. M., N. N., R. S., G. S. parodymus, psichofiziologinių tyrimų išvadas, M. S. nurodytas 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo radimo aplinkybes, kas, prokuroro nuomone, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. S. negalėjo jo nurodytu laiku ir aplinkybėmis rasti mirusio tėvo bute 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo, nes ten nebuvo tokio susitarimo. Teisėjų kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

2.2. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pagrindo M. S. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis pagamino netikrą dokumentą – 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimą, kurį pasirašė D. M. ir G. S., ir jį (dokumentą) panaudojo, tokiu būdu apgaule pasikėsino panaikinti didelės vertės turtinę prievolę, nėra jau vien dėl to, kad baudžiamojoje byloje nėra nė vieno neabejotino įrodymo, patvirtinančio, kad M. S. būtų realiai suklastojęs (pagaminęs) minėtą dokumentą kokiu nors būdu ir jį panaudojęs (dokumentą apygardos teismui su prašymu atnaujinti civilinę bylą pateikė išteisintojo brolis – R. S. (3 t., b. l. 91-128).

2.3. Atmestini, kaip nepagrįsti prokuroro skundo argumentai, neva M. S. kaltę patvirtina liudytojų D. M. ir G. S. parodymai. Prokuroras apeliaciniame skunde kelia klausimą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik dalį liudytojos D. M. parodymų. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei išanalizavęs liudytojos D. M. viso proceso metu duotus parodymus, konstatuoja, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai įvertino visus D. M. parodymus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

2.4. Apklausta kaip liudytoja D. M. viso proceso metu parodė, jog 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo, sudaryto tarp M. ir G. S., ji nepasirašė bei nieko nežinojo apie tokio susitarimo egzistavimą. Po M. S. mirties, kartu su seserimi N. N. tvarkė mirusio brolio M. S. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir darbo kambaryje, komodoje (joje buvo visi M. S. dokumentai) buvusius dokumentus peržiūrėjo su mama ir seserimi, bet nerado nieko panašaus, dėl ko vyksta ši byla. Kartu liudytoja pažymėjo, jog bute esančius dokumentus ji vartė, bet labai minimaliai, t. y. detaliai netikrino (2 t., b. l. 43-44, 59, 65-66, 69-70, 73-74; 5 t., b. l. 157-160). Pirmosios instancijos teisme apklausta D. M. sesuo liudytoja N. N. parodė, jog mirusio brolio M. S. bute buvo labai daug dokumentų, ji bute esančių dokumentų netikrino ir neskaitė, nes žinojo, kad jos ten nieko nėra, tuos dokumentus galėjo vartyti mama B. N. ir D. M.. Dokumentų ten tikrai buvo daug, sudėta segtuvais, kelios krūvos (2 t., b. l. 94-95; 6 t., b. l. 3). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja N. N. nurodė, jog jos mama B. N. yra labai pasiligojusi, todėl pastaroji negalėjo tikrinti M. S. turimų dokumentų, juos tikrino D. M.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tiek liudytoja D. M., tiek išteisintasis M. S. nurodė tą pačią vietą – M. S. kambaryje esančią komodą, kurioje, anot liudytojos D. M., buvo visi M. S. dokumentai, o M. S. aiškinimu, ten jis rado 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog D. M., tvarkydama velionio brolio M. S. dokumentus (anot liudytojos, minimaliai juos vartydama), nerado 2007 m. gruodžio 14 d. sudaryto susitarimo su jos pačios parašu, dar neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog minėto dokumento D. M. tvarkant dokumentus ten iš viso nebuvo.

2.5. Nei viena iš byloje apklaustų liudytojų (D. M. ar N. N.) nenurodė, kad minėtą susitarimą galėjo pagaminti konkrečiai M. S.. Priešingai, D. M. tvirtindama, jog niekada nepasirašė tokio dokumento, kad M. S. atidavė skolą G. S., iškėlė versiją, kad dokumentas su jos parašu galbūt galėjo atsirasti tik taip, kad seniai L. S. ir M. S. dirbo jos įmonėje (duomenys neskelbtini), ir ten buvo dokumentų su jos parašais, kad L. S. galėjo tuos dokumentus pasisavinti ir paskui pagaminti tokį dalyką. Taigi, prokuroro teiginio, kad M. S. negalėjo jo nurodytu laiku ir aplinkybėmis rasti mirusio tėvo bute (duomenys neskelbtini) susitarimo, nes ten nebuvo tokio susitarimo, liudytojų D. M. ir N. N. parodymai nepatvirtina. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog neatmestina versija, kad dokumentas ((duomenys neskelbtini) susitarimas) galėjo egzistuoti ir anksčiau, atsižvelgiant ir į tai, kad minėtas dokumentas yra reikšmingas ne tik kaltinamajam M. S., bet ir buvo reikšmingas M. S..

2.6. Liudytoju apklaustas G. S. viso proceso metu teigė, kad M. S. jam nebuvo sumokėjęs 2007 m. gruodžio 14 d. susitarime nurodytos 200 000 litų sumos, jis minėto susitarimo niekada nebuvo pasirašęs (1 t., b. l. 148, 173; 2 t., b. l. 36; 5 t., b. l. 168-169). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, baudžiamojoje byloje esantys M. S. banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 1 d. neatliko jokių bankinių pavedimų G. S., t. y. jam 200 000 litų nepervedė (1 t., b. l. 78-81, 93, 96-98, 101, 108-125). Iš 2018 m. rugsėjo 26 d. ir 2018 m. rugsėjo 27 d. specialistų išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 194-195; 2 t., b. l. 85-86) matyti, kad atlikus liudytojų D. M. ir G. S. psichofiziologinius tyrimus nustatyta, jog jie nemelavo, teigdami, kad nepasirašė 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo bei nematė, kaip minėtas susitarimas buvo pasirašytas. 2018 m. spalio 26 d. atlikus tą patį tyrimą su M. S. (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad testo metu M. S. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus apie 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo sudarymo ir pasirašymo aplinkybes sakė netiesą (4 t., b. l. 171-172). Tačiau vertinant visumą baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų remtis aplinkybe, jog G. S. ir D. M. nepasirašė 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo, o išteisintasis M. S. „neva melavo” yra klaidinga, nes minėtas tyrimas nepatvirtina, kad šį susitarimą suklastojo būtent kaltinamasis M. S.. Aukštesnės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo argumentui, kad poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų. Be to, minėtus duomenis turėtų patvirtinti baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, tačiau nagrinėjamu atveju nėra surinkta įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę.

2.7. Pažymėtina, kad M. S. viso proceso metu neigė suklastojęs 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimą bei nuosekliai patvirtino, kad minėto susitarimo jis neklastojo, jį surado tėvo bute, apie rastą susitarimą informavo savo brolį R. S. (4 t., b. l. 144-145, 150-151, 183-185; 6 t., b. l. 17-18, 20, 22-23). Šią aplinkybę patvirtino liudytoju apklausto R. S. parodymai (5 t., b. l. 17, 36-37, 146-148), kad apie minėtą susitarimą jį informavo brolis, o jis su pareiškimu dėl civilinės bylos atnaujinimo kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą. Minėtos išteisintojo M. S. pozicijos, kad jis neklastojo 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimo, nepaneigia ir baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 24-25, 35-38, 48-49, 63-64, 83-86), iš kurių matyti, kad 2007 m. gruodžio 14 d. susitarime eilutėje „D. M.“ pasirašė ne M. S., o D. M.; nustatyti, ar eilutėje „G. S.“ pasirašė G. S., M. S., R. S. ar kitas asmuo, nebuvo galima, kadangi G. S. parašas yra nesudėtingos sandaros, be to, galėjo būti pasirašytas iš dalies pamėgdžiojant tikrąjį G. S. parašą; nėra moksliškai pagrįstų metodikų, todėl atsakyti į klausimą, ar 2007-12-14 susitarimas išspausdintas nurodytą dieną ar kitų laiku, nėra galimybės.

2.8. Taigi, siekiant pripažinti, jog M. S. pagamino netikrą dokumentą – 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimą, kurį panaudojo apgaule kėsindamasis panaikinti didelės vertės turtinę prievolę, baudžiamojoje byloje buvo privaloma surinkti neginčijamus įrodymus, jog būtent M. S. dokumente įrašė tikrovės neatitinkančią melagingą informaciją ir suklastojo G. S. parašą, tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, byloje nėra jokių patikimų išteisintojo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų. Taip pat byloje nėra duomenų, įrodančių, kad M. S. žinojo, jog 2007 m. gruodžio 14 d. susitarimas yra netikras. Esant tokioms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo M. S. pripažinti kaltu padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o nenustačius, kad M. S. pagamino netikrą dokumentą ir, žinodamas, jog dokumentas netikras, jį panaudojo, nėra pagrindo jį pripažinti kaltu ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo apgaule panaikinti didelės vertės turtinę prievolę. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau minėta anksčiau, negali būti grindžiamas prielaidomis, nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl apylinkės teismas, pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens M. S. naudai ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

3. Akivaizdu, kad M. S., R. S. ir G. S. bei D. M. tarpusavio santykiai yra įtempti, kadangi Šiaulių apygardos teisme pagal R. S. prašymą yra atnaujinta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimto sprendimo, kuriuo ieškovui G. S. solidariai iš atsakovų M. S. ir R. S. priteista 57924 Eur (byla sustabdyta iki bus priimtas sprendimas šioje baudžiamojoje byloje) (baudžiamosios bylos 3 tomas), todėl byloje svarbu įvertinti abiejų konfliktuojančių pusių suinteresuotumą bylai reikšmingas aplinkybes vertinti ir nurodyti išimtinai sau palankia linkme. Be to, paminėtina ir tai, kad dėl tų pačių faktinių aplinkybių iš dalies buvo pasisakyta ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 16 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendžiant G. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje.

4. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo ir vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pripažinti kaltu ir nuteisti M. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad M. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio apeliacinį skundą.