Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareigūnų elgesys buvo netinkamas, gyvenamųjų patalpų stogas buvo padengtas šiferiu, kuriame yra asbesto, kuris kenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas nesudarė teisės aktų reikalavimus atitinkančių pareiškėjui lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, įtakojo depresiją, psichinę negalią, turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, kuri žymiai pablogėjo.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkama ventiliacija ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. balandžio 21 d. (b.l. 11). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 4 d. (pareiškėjo atvykimo į Pravieniškių PN-AK diena) iki 2014 m. balandžio 21 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino, kadangi atsakovas neužtikrina pareiškėjui specialios literatūros, teisinių žinių, iš kurių jis galėjo sužinoti, kad atsakovas pažeidinėja jo teises, be to, tokios praktikos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepripažintinos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog tekdavo laukti eilėje prie tualeto. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, buvo pelėsis ir grybelis, grindys nedažytos, išpuvę, langai mediniai, kiauri, tualete ir prausykloje surūdiję vamzdžiai, dušai sugadinti. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl netinkamų sąlygų Pravieniškių PN-AK. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio ir grybelio, nedažytų, išpuvusių grindų, medinių, kiaurų langų, surūdijusių vamzdžių tualete ir prausykloje, sugadintų dušų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio ir grybelio, nedažytų, išpuvusių grindų, medinių, kiaurų langų, surūdijusių vamzdžių tualete ir prausykloje, sugadintų dušų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 97, 98-100). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie tai, kad įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdomus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai.

Savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja ir su parazitais (tarakonais ir blakėmis), buvusiais gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateiktas Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b.l. 55-81) patvirtina, kad tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėse nebuvo šilto vandens. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punktas nustatė, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, tiek Higienos norma HN 76:2010, tiek Higienos norma HN 134:2015 nenumatė karšto vandens tiekimo į bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų virtuves.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu. Taisyklių 5 punktas numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, o tarp jų - ir pasivaikščiojimo kiemas (10.7). Pagal Taisyklių 18-21 punktus, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti ir nurodyti reikalavimai jų įrengimui, tačiau jų dydžio reikalavimai nenurodyti. Pagal Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos“ patvirtinimo“ 18.4 punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos 11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu ir nepagrįstu.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Pravieniškių PN-Ak įrengti tupimi tualetai, tualetuose ir prausyklose nebuvo veidrodžių. Taisyklių 5.7. puntas nustato, jog sanitarinis ir higienos mazgas turi būti įrengiamas kiekvienam būriui. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Pažymėtina, jog Taisyklės nenumato privalomo veidrodžių įrengimo būrių sanitariniuose mazguose.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad duše galima buvo maudytis tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata reglamentuota ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, neteisėti atsakovo veiksmai šiuo atveju nekonstatuotini.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai elgiasi netinkamai, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o, kaip jau buvo minėta, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. birželio 12 d. pažyma patvirtina, kad laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų ir patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, nesikreipė (b.l. 43). Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.