Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-1168-324/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-03-20
Bylos Nr.: e2-1168-324/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00805-2017-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Virginija Gudynienė
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Akvavita“

Civilinė byla Nr. e2-1168-324/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00805-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.21.; 3.2.6.5.

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Tomui Pavilioniui, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui J. J., atsakovės atstovei advokatei L. B., teismo posėdyje išnagrinėjusi atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo civilinėje byloje pagal viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Akvavita“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovės priešieškinį dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. liepos 3 d. ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės 636 775,02 Eur skolos, 4 871,58 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimus grindė 2015 m. lapkričio 9 d. šalių sudaryta sutartimi Nr. USAD 15-014 (toliau– sutartis) dėl vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, 2017 m. birželio 29 d. delspinigių pažyma.

Žemesnės instancijos teismas

2017 m. liepos 17 d. priimtu preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Ieškovei iš atsakovės priteista 636 775,02 Eur skolos, 4 871,58 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 841 Eur žyminio mokesčio.

2017 m. liepos 26 d. gautas ieškovės prašymas, registracijos Nr. E1-29459, priimti papildomą sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato pagalbą. 2017 m. liepos 28 d. papildoma nutartimi ieškovei iš atsakovės priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tą pačią dieną pateiktu prašymu, registracijos Nr. E1-29404, ieškovė nurodė, jog po ieškinio pareiškimo paaiškėjo, kad dalis PVM sąskaitų faktūrų (Nr. LF02250, Nr. ADM00001645) buvo apmokėtos 2017 m. birželio 30 d. Nurodė, jog ieškovė atsisako nuo ieškinio reikalavimo priteisti 91 378,20 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. LF02250 ir 43 369,21 Eur pagal sąskaitą Nr. ADM00001645, iš viso – nuo 134747,41 Eur dydžio ieškinio reikalavimo, palaiko reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

2017 m. rugpjūčio 10 d. atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo ir priešieškinį.

Prieštaravimuose nurodė, kad ieškovė neteisingai įvardijo atsakovės įsiskolinimo sumą. Ieškinio pateikimo dieną atsakovė buvo atsiskaičiusi pagal dalį PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimus, o būtent: 2017 06 30 pervesta 100 000 Eur (pavedimo Nr. 333), ir 50 000 Eur (pavedimo Nr. 334), 2017 07 03 pervesta 20 000 eurų (pavedimo Nr. 743), t.y. pilnai atsiskaičiusi pagal PVM sąskaitas faktūras 2017 02 28 Nr. LF02250 (91 378,20 eurų), 2017 03 31 Nr. ADM00001645 (43 369,21 eurų) ir iš dalies atsiskaičiusi pagal 2017 03 31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LF02493 (35 252,59 eurų sumai). Su šia atsakovės sumokėta suma sietina žyminio mokesčio dalis, sumokėta pateikiant ieškinį iš atsakovės negali būti priteisiama. 2017 07 26 teismui pateiktas ieškovės atsisakymas nuo ieškinio dalies neapima visų atsakovės iki ieškinio pateikimo sumokėtų sumų. Laikotarpyje nuo ieškinio pateikimo iki preliminaraus sprendimo gavimo atsakovė atliko mokėjimus bendrai 200 000 eurų sumai (2017 07 04 pavedimo Nr. 744 50 000 eurų sumai; 2017 07 05 pavedimo Nr. 775 100 000 eurų sumai, 2017 07 26 pavedimo Nr. 344 50 000 eurų sumai), po sprendimo gavimo atsakovė 2017 07 28 pavedimu Nr. 348 pervedė ieškovei 70 000 eurų, 2017 08 02 pavedimu Nr. 832 pervedė ieškovei 20 000 eurų, viso 90 000 eurų. Viso atsakovė iš nurodytų ieškovės reikalavimų yra atsiskaičiusi 460 000 Eur sumą. Nesutinka su ieškovės pozicija, kad mokėjimo terminai pagal pateiktas sąskaitas, kuriomis ieškovė grindžia savo ieškinį, buvo suėję, todėl mano, kad ieškovė nepagrįstai kreipėsi į teismą, be kita ko, reikalaudama ir delspinigių, procesinių palūkanų ir teismo išlaidų atlyginimo. Nepaisant to, kad sutarties 13.1.4 punktas numato atsakovei pareigą sumokėti ieškovei visą užstato sumą iki einamojo mėnesio 27 dienos, šis terminas šalių susitarimu visada būdavo nukeliamas (prailginamas) bent vienu mėnesiu, kadangi atsakovė gauna atsiskaitymą iš savo klientų už jiems pristatytus gaminius su pakuotėmis, už kuriuos imamas užstatas, mėnesiu arba dviem vėliau, todėl vertintina, kad tarp šalių buvo susitarimas pakeisti sąlygą, nustatančią atsiskaitymo terminus, pratęsiant šį terminą nuo 1 iki 2 mėnesių. Dėl to ieškinys dėl sumų, mokėtinų pagal PVM sąskaitas faktūras 2017 05 31 Nr. ADM00002045 (61 126,08 eurų sumai) ir 2017 05 31 Nr. LF02892 (168 391,40 eurų sumai) buvo pateiktas nesuėjus mokėjimo terminui. Skirtingai nuo ieškinyje nurodytos mokėjimo datos 2017 06 27, šios sumos buvo mokėtinos 2017 07 27. Remiantis LR CK 6.209 str., sutarties nevykdančiai šaliai turėtų būti pateiktas pranešimas apie sutarties pažeidimą bei nustatytas protingas terminas pažeidimams ištaisyti, kas nebuvo padaryta, todėl laikytina, kad atsakovė nėra pažeidusi santykiuose iš sutarties tarp šalių nusistovėjusių mokėjimo terminų. Atsakovė nepažeidė savo pareigos laiku atsiskaityti, todėl iš jos nepriteistini delspinigiai, procesinės palūkanos bei teismo išlaidos, o ieškinys atmestinas. Sutartyje nustatyti terminai atsiskaityti su ieškove yra per trumpi, prieštarauja ekonomiškumo ir racionalumo principams. Atsakovė tiekia savo gaminius, kuriuos sudaro į pakuotes, už kurias yra nustatytas užstatas remiantis LR pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymu (toliau tekste – PPATĮ), išpilstyti gėrimai, prekybos įmonėms, kurios atsiskaito su atsakove daug vėliau negu sutartyje yra nustatyta pareiga atsakovei atsiskaityti su ieškove. Pažeisdama sutarčių laisvės ir lygybės principus ieškovė, būdama monopoliste šioje srityje, nesuteikdama atsakovei galimybės derėtis dėl ieškovės pasirinkto atsiskaitymo termino prailginimo bei nekreipdama dėmesio į atsakovės argumentus, vienašališkai sutartyje nustatė vieno mėnesio terminą ieškovei atsiskaityti už ataskaitinį mėnesį į rinką išleistas pakuotes, už kurias imamas užstatas, bei nesutiko derėtis dėl sutarties standartinių sąlygų pakeitimo. Ieškovė yra vienintelis asmuo, teikiantis užstato administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, tad atsakovė neturėjo pasirinkimo ir privalėjo su ja sudaryti sutartį. Ieškovei paaiškinus susiklosčiusią ekonominę situaciją – gaminio išleidimo į rinką bei užstato už ją gavimo iš pardavėjų terminus – ieškovė ligi šiol leisdavo atsakovei atsiskaityti (pervesti užstatą) vėliau, negu nurodyta sutartyje. Remiantis PPATĮ 11 str. 1 d., gamintojai ir importuotojai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuotes, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, supakuotus į daugkartinę pakuotę, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema, t.y. įstatyme nustatyta, kad užstato sistemoje dalyvauja visi rinkos dalyviai – gamintojai, pardavėjai ir pirkėjai (vartotojai), o užstato finansinė našta neturi tekti tik gamintojui. Toks užstato finansavimo naštos perkėlimas tik gamintojui, kol vartotojo sumokėti užstatai nėra jo pasiekę, ir pareigos sumokėti užstatą, kurio gamintojas dar nėra gavęs iš pardavėjų, vertintinas kaip pažeidžiantis sąžiningumo, protingumo, ekonomiškumo ir šalių lygybės principus. Iki ieškinio pateikimo ieškovė suprato ir priėmė tokią atsakovės poziciją, priimdavo atsakovės atsiskaitymus ir jų terminus. Vienašališkas susiklosčiusių sutartinių santykių ir atsiskaitymo terminų pakeitimas neleistinas remiantis LR CK 6.223 str. Be to, neteisingas delspinigių apskaičiavimas. Prieštaravimų pateikimo dieną atsakovė yra padengusi savo įsiskolinimą, kurio mokėjimo terminai yra suėję, ieškovei pagal pateiktas sąskaitas, t.y. yra sumokėjusi 460 000 eurų įsiskolinimo. Nesutinka su reikalavimu iš jos priteisti kitas sumas – 229 517,48 eurus, delspinigius už vieną papildomą mėnesį, procesines palūkanas bei teismo išlaidas, kadangi mokėjimo terminai, nustatyti šalių susitarimu, dar nebuvo suėję. Kreipdamasi į teismą, ieškovė piktnaudžiavo savo padėtimi rinkoje, vienašališkai pažeidė tarp šalių susiklosčiusią atsiskaitymo praktiką bei esamą susitarimą dėl atsiskaitymo terminų, nepateikė raginimo atsakovei padengti įsiskolinimą. Ieškovės ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Priešieškiniu atsakovė prašo pripažinti sutarties 13.4.1 punkte nustatytą sąlygą: „Pavedimo davėjas įsipareigoja mėnesinę užstato sumą sumokėti administratoriui ne vėliau kaip iki einamojo kalendorinio mėnesio 27 (dvidešimt septintos) dienos” negaliojančia remiantis LR CK 1.80, 1.81, 1.82, 1.91 ir kt. straipsniais ir įpareigoti ieškovę nustatyti atsiskaitymo už užstatą terminą, kuris būtų ne trumpesnis kaip du mėnesiai nuo gaminių išleidimo į rinką. Likusi sutarties dalis turėtų galioti remiantis CK 1.96 straipsniu.

Nurodė, kad iki ieškinio pateikimo šioje byloje, nors tarp šalių ir buvo pasirašyta sutartis, ieškovė buvo žodžiu išaiškinusi atsakovei užstato lėšų surinkimo mechanizmą: gamintojai pristato prekes pardavėjams, kurie surenka užstato sumas iš pirkėjų ir perveda šias lėšas gamintojams; apskaita ir atsiskaitymai vyksta taip – pardavėjas per einamąjį mėnesį suveda ir parengia ataskaitą apie prieš tai ėjusio mėnesio užstato sistemoje dalyvaujančių prekių pardavimus ir perveda gamintojui iš pirkėjų surinktą užstato sumą per kitą mėnesį arba per du mėnesius, einančius po einamojo mėnesio (sutartys su atsakovės klientais yra konfidencialios, atsakovė išsiuntė paklausimus klientams dėl leidimo jas pateikti teisme, tačiau dar nėra gavusi atsakymų), t.y. nuo gamintojo pateikimo prekių į rinką iki jų pardavimo pirkėjui ir užstato, gauto iš pirkėjo, pervedimo gamintojui praeina mažiausiai du mėnesiai. Ieškovė sutiko, kad atsakovė atsiskaitytų ir pervestų ieškovei užstato sumas tada, kai gauna jas iš pardavėjų, t.y. po dviejų mėnesių nuo gaminių pateikimo į rinką, tačiau pateikdama ieškinį ir reikalaudama atsiskaityti remiantis sutarties 13.4.1 punkte nustatytais terminais, ieškovė 2017 m. kovo mėnesį vienašališkai atsisakė tokio šalių susitarimo. Sutarties 13.4.1 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Kaip imperatyvi norma vertintina LR CK įtvirtintas sutarčių laisvės principas. Ieškovė, vienašališkai nustatydama sutarties standartines sąlygas ir nesutikdama pakeisti jos 13.4.1 punkte nustatytų atsiskaitymo terminų, pažeidė sutarčių laisvės principą, sąžiningumo ir protingumo principus, pareigą subalansuoti šalių ekonominius interesus. Remiantis PPAĮ 7 str. atsakovė, kaip natūralaus mineralinio vandens gamintoja, privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. PPATĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL 1994 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 13 tomas, p. 349, su vėlesniais pakeitimais), tačiau nei LR pakuočių ir atliekų tvarkymo įstatymas, nei 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (su vėlesniais pakeitimais) nenustato terminų pakuočių užstato surinkimui ir atsiskaitymams už jas tarp administratoriaus, gamintojo ir pardavėjų. LR aplinkos ministro 2013 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. D1-462 „Dėl pavyzdinės pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties formos patvirtinimo“ patvirtinta pavyzdinė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties forma taip pat nenustato konkrečių terminų, per kuriuos gamintojas turėtų atsiskaityti su administratoriumi, tik Pavyzdinės pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties VIII dalis „Šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka“ numato, kad sutartyje turi būti nurodyta teikiamų paslaugų apmokėjimo periodiškumas ir tvarka; apmokėjimui būtinų dokumentų teikimo tvarka; nurodyta organizacijos privaloma finansuoti paslaugų teikimo išlaidų dalis, proporcingą jos užimamos rinkos daliai. Dėl to mano, kad sutarties 13.4.1 punktas dėl pareigos atsakovei atsiskaityti per vieną mėnesį yra nustatytas ne remiantis teisės aktų norma, o ieškovės interesu. Yra akivaizdus disbalansas ir nepagrįstai atsakovei kaip gamintojai tenkanti finansinė našta finansuoti visą užstato sistemą, kai kiti jos dalyviai (pardavėjai, gaminių pirkėjai) tokios pareigos neturi. Sutarties 13.4.1 punktas negalioja remiantis CK 1.81 str. Vienašališkai nustatydama sutarties standartines sąlygas ir nesutikdama pakeisti 13.4.1 punkte nustatytų atsiskaitymo terminų, ieškovė pažeidė sutarčių laisvės principą, sąžiningumo ir protingumo principus, pareigą subalansuoti šalių ekonominius interesus. Sutarties 13.4.1 punkte nustatyta finansinė našta tik gamintojams finansuoti visą užstato sistemą yra neteisinga, todėl neatitinka viešosios tvarkos ir geros moralės principų. Sutarties 13.4.1 punktas negalioja remiantis CK 1.82 straipsniu, nes ieškovė, vienašališkai nustatydama tokius atsiskaitymo terminus, pagal kuriuos gamintojams tenka visa užstato sistemos finansavimo našta, pažeidžia savo, kaip viešojo juridinio asmens, tikslą atstovauti visų, tame tarpe ir savo dalininkų interesus. Sutarties 13.4.1 punktas negalioja remiantis CK 1.91 str. Teismų praktikoje ir teisės teorijoje pripažįstama, kad, jeigu nukentėjusioji šalis buvo ekonomiškai priklausoma nuo kitos sandorio šalies ar negalėjo gauti jai reikiamų prekių ar paslaugų iš kitų šaltinių, laikytina, kad jai buvo daromas ekonominis spaudimas sudaryti sandorį nepalankiomis sąlygomis. Ieškovė yra vienintelė užstato sistemą administruojanti asociacija Lietuvos Respublikoje. Atsakovė neturi pasirinkimo, kaip kitaip įgyvendinti jai LR pakuočių ir atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. numatytą pareigą dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, išskyrus kaip prisijungti prie ieškovės administruojamos užstato sistemos, todėl pripažintina, kad atsakovė sudarė sutartį ir sutiko su 13.4.1 punkte nustatytais atsiskaitymo terminais dėl jai daryto ekonominio spaudimo. PPATĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, tačiau nei PPAĮ, nei 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų nenustato terminų pakuočių užstato surinkimui ir atsiskaitymams už jas tarp administratoriaus, gamintojo ir pardavėjų. LR aplinkos ministro 2013 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. D1-462 patvirtinta pavyzdinė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties forma taip pat nenustato konkrečių terminų, per kuriuos gamintojas turėtų atsiskaityti su administratoriumi, tik Pavyzdinės pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties VIII dalis „Šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka” numato, kad sutartyje turi būti nurodyta teikiamų paslaugų apmokėjimo periodiškumas ir tvarka; apmokėjimui būtinų dokumentų teikimo tvarka; nurodyta organizacijos privaloma finansuoti paslaugų teikimo išlaidų dalis, proporcingą jos užimamos rinkos daliai. Dėl to akivaizdu, kad 13.4.1 punktas nustatytas ne remiantis teisės aktų norma, o ieškovės, nors, remiantis LR CK 6.158 str., šis terminas, kaip ir bet kokios kitos sutarties sąlygos, turėtų būti nustatomos sutarties šalių susitarimu, atsižvelgiant į abiejų sutarties šalių ekonominius interesus ir šių interesų balansą tarp šalių, t.y. atsiskaitymo terminas turėtų būti ne trumpesnis kaip du mėnesiai po ataskaitinio mėnesio.

Atsiliepimas

Atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodė, kad atsakovės reikalavimai nepagrįsti. Vieno mėnesio atsiskaitymo terminas yra pagrįstas, protingas, atitinkantis normalią verslo praktiką, tarptautinius standartus ir yra apsauginė kreditoriaus priemonė nuo likvidumo pavojaus (2000-06-29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2000/35/EB Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (toliau – Direktyva). Tai, kad atsakovė yra susitarusi dėl kitokių atsiskaitymo terminų su savo kontrahentais, nėra pagrindas spręsti dėl termino, įtvirtinto sutartyje, neteisėtumo. Kiti atsakovo sandoriai nėra aplinkybė, daranti sutarties sąlygas neteisėtomis, be to, apie tuos sandorius atsakovė nepateikė įrodymų. Direktyvoje yra atskirai nurodyta, kad sandoriuose su viešaisiais juridiniais asmenimis neturėtų būti nustatytas ilgesnis nei vieno mėnesio atsiskaitymo terminas. Aplinkybė, kad nacionaliniai įstatymai nenustato, koks turi būti šalių susitartas terminas, logiškai nesudaro pagrindo teigti, kad sutarties 13.1.4. punkto sąlyga yra niekinė ir prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovė nenustatė šios sąlygos vienašališkai. Atsakovė nepateikia jokio įstatymo ar teisės akto, kuriam prieštarautų toks susitarimas su visais užstato sistemos dalyviais (CK 1.80 str.). Priešieškinyje pripažįstama, kad įstatymai nenustato konkrečių terminų, per kuriuos gamintojas turėtų atsiskaityti su administratoriumi, tik pavyzdinės pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutarties VIII dalis „Šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka“ numato, kad sutartyje turi būti nurodyta teikiamų paslaugų apmokėjimo periodiškumas ir tvarka. Nacionalinis įstatymas nenustato, koks atsiskaitymo terminas privalo būti nustatytas sutartyje, tai įtvirtina Direktyva. Sutarčių laisvės principas lemia, jog šalys yra laisvos susitarti, jog sutartyje bus įtvirtintas atsiskaitymo terminas, atitinkantis Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus atsiskaitymo terminus. Ieškovė nenustatė šios sąlygos vienašališkai. Dėl visų sutarties sąlygų visi gamintojai ir importuotojai lygiomis teisėmis, prieš pasirašant sutartis, turėjo teisę teikti ir teikė savo pastabas dėl sutarties, su kuria susipažino viešai internetinėje svetainėje www.grazintiverta.lt. Nei vienam iš gamintojų ir importuotojų ši sutarties sąlyga nepasirodė ydinga ir nei vienam iš gamintojų ir importuotojų nebuvo taikomos išskirtinės išimtys. Atsakovė nepateikė nei vieno fakto ir argumento, kodėl ji prieš pasirašant sutartį neteikė pastabų dėl atsiskaitymo terminą nustatančios sąlygos, nenurodė jokio imperatyvaus teisės akto, jame įtvirtinto pažeidžiamo imperatyvo ir aiškaus lingvistinio draudimo, kuriame būtų įtvirtintas draudimas ieškovei sutartyje su visais gamintojais ir importuotojais susitarti dėl atsiskaitymo per vieno mėnesio laikotarpį. Vieno mėnesio atsiskaitymo terminas neprieštarauja jokiam teisės aktui, protingumo ar sąžiningumo kriterijui, yra įtvirtintas Direktyvoje, kaip siektinas atsiskaitymų terminas tarp kontrahentų. Atsakovė nenurodė faktų, kurie liudytų sutarties nuostatų prieštaravimą viešai tvarkai arba gerai moralei. Atsakovės siūlomas būdas, kai jai vienintelei būtų nustatyti ilgesni terminai, suteiktų nepagrįstą konkurencinį pranašumą kitų užstato sistemos dalyvių atžvilgiu, keltų tiesioginę grėsmę užstato sistemos veikimui. Pagal CK 1. 82 str. nustatytą reglamentavimą, sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą yra nuginčijami, o ne niekiniai, todėl reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Byloje nėra jokių faktų apie ieškovės darytą ekonominį spaudimą ar grasinimą. Šiuo pagrindu ginčydama sutarties 13.1.4. punkto sąlygą, atsakovė nepagrįstai pasirenka argumentą, kad valstybė, nustačius tokį reglamentavimą, sudarė situaciją dėl ekonominio spaudimo. Atsakovė buvo laisva sutartį sudaryti arba atsisakyti ją sudaryti. Atsakovė bando ginčyti ne sutartį ir jos sąlygas, o PPATĮ 7 str. numatytą pareigą, kur valstybė jos reikalauja dalyvauti užstato sistemoje. Atsakovė neįrodinėja ir neįrodė CK 6. 228 str. taikymo sąlygų. Byloje nėra įrodymų, kad ji būtų silpnoji sutarties šalis, turėjusi didelių ekonominių sunkumų ar būtų apskritai neinformuota apie sutarties sąlygas. Ieškovė tiek gauna mokėjimus per 27 dienas, tiek ir atlieka mokėjimus savo kreditoriams per 27 dienas nuo atitinkamų sąskaitų pateikimo. Tai parodo, kad šis terminas yra įprastas jos veikloje, terminas yra taikomas tiek pardavėjams, tiek ir gamintojams bei importuotojams. Ieškovės vertinimu, teisminiu būdu atsakovė siekia pasitvirtinti, kad užstato mokestis, kurį dalyvaudama šioje sistemoje ji gauna iš rinkoje veikiančių pardavėjų (pvz.: Maxima, Norfa, Iki, Rimi, LIDL ir kt., būtų paverstas atsakovės papildomu apyvartinių lėšų kreditavimosi įrankiu.

Atsiliepime į atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo ieškovė nurodė, jog ieškinio pareiškimo metu atsakovė buvo atsiskaičiusi pagal 2017-02-28 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LF02250 91 378,20 Eur, pagal 2017-03-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM00001645 43 369,21 Eur ir 35 252 59 Eur dalį pagal 2017-03-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LF02493, iš viso – 170 000 Eur. Šios sąskaitos apmokėtos pavėlavus, todėl delspinigių reikalauja pagrįstai. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad šalys buvo susitarę dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Atsakovė nepateikė ieškovei jokios ofertos, sutartį vien tik pažeidė.

Prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo nagrinėjimo metu abiejų šalių atstovai palaikė argumentus, nurodytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsakovė patikslino, kad priešieškiniu ginčija ne sutarties 13.4.1 punktą, o 13.1.4 punktą; pripažino, jog nėra subjektas, sandorį galintis ginčyti CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu. Ieškovės atstovas 2018 m. vasario 28 d. teismo posėdyje pripažino, kad šiuo metu atsakovė ieškovei yra sumokėjusi visą ieškinyje išvardintose sąskaitose nurodytą skolos sumą, išskyrus delspinigius, kurių skaičiavimas priklauso nuo sutarties 13.1.4 punkto įvertinimo. Ieškovės atstovas prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, nurodė, kad, be kita ko, priešieškiniu sutartį pakeisti prašoma ne teismo, kaip numato CK 6.223 straipsnio 2 dalis ir 6.288 straipsnis, o įpareigojant tai padaryti ieškovę.

Preliminarus sprendimas pakeistinas.

Iš rašytinių įrodymų ir šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 9 d. šalys sudarė sutartį Nr. USAD 15-014, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti administravimo veiksmus, siekdama užtikrinti atsakovei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų įgyvendinimą, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei įmokas už suteiktas paslaugas. Sutarties 13.1.4 punkte nustatyta, jog „Pavedimo davėjas įsipareigoja mėnesinę užstato sumą sumokėti administratoriui ne vėliau kaip iki einamojo kalendorinio mėnesio 27 (dvidešimt septintos) dienos. Administratorius įsipareigoja pateikti sąskaitą faktūrą per 3 (tris) darbo dienas nuo mėnesinės pardavimo ataskaitos pateikimo dienos.“

Dėl priešieškinio

Pagal PPATĮ 2 straipsnio 27 dalį, užstatas yra pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais; pagal to paties straipsnio 28 dalį, užstato sistema – visuma organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų priemonių, įgyvendinamų užstato sistemos administratoriaus, siekiant, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Sutarties 13.1.4 punkte nustatyta, jog pavedimo davėjas įsipareigoja mėnesinę užstato sumą sumokėti administratoriui ne vėliau kaip iki einamojo kalendorinio mėnesio 27 (dvidešimt septintos) dienos. Iš ieškovės atstovo paaiškinimų apie užstato sistemą nustatyta, kad užstatas nepasilieka nei pas vieną iš užstato sistemoje dalyvaujančių subjektų ir veikia kaip priemonė, skatinanti pakuočių surinkimą specialiuose prie prekybos centrų įrengtuose taromatuose: 1) pardavėjai, atsiskaitydami už prekes, gautas iš gamintojų ir importuotojų, pastariesiems kartu su prekės kaina moka Aplinkos apsaugos ministro įsakymu nustatytą 0,10 Eur užstatą už kiekvieną nusipirktą pakuotę, 2) gamintojas ir importuotojas gautą užstatą kartu su administravimo įmoka sumoka užstato sistemos administratoriui (ieškovei) iki einamojo mėnesio 27 dienos, o 3) pardavėjas parduodamas pakuotes galutiniam vartotojui ima užstatą iš vartotojų (kaina nustatoma su 0,10 Eur užstato antkainiu), 4) vartotojui užstatas yra grąžinamas, jeigu šis grąžina nepažeistą pakuotę į taromatą. Vartotojui užstatą grąžina pardavėjas, o pardavėjui sumokėtą užstatą kompensuoja užstato sistemos administratorius, pardavėjui atlikdamas mokėjimą (už vartotojų grąžintas pakuotes į taromatus) iki kiekvieno einamojo mėnesio 27 dienos. Taigi, užstato sistema iš dalies yra išlaikoma iš trijų pajamų šaltinių: 1) negrąžintų pakuočių užstato; 2) perdirbtų antrinių žaliavų; 3) gamintojų ir importuotojų subsidijų (administravimo įmokų). Visi pajamų šaltiniai yra betarpiškai susiję, nes kuo daugiau užstatinių pakuočių vartotojai grąžina į taromatus, tuo mažiau pajamų ieškovė gauna iš negrąžinto užstato (kiekvienos grąžintos pakuotės užstatą ieškovė privalo kompensuoti pardavėjams). Todėl ieškovė pakuotės judėjimo grandinėje yra esminę reikšmę turintis subjektas, nes ji surenka taromatuose vartotojų suneštas pakuotes, organizuoja atliekų perdirbimą, aprūpina pardavėjus surinkimo priemonėmis, kompensuoja pardavėjų surinkimo sąnaudas, pasirūpina pardavėjų surinktų pakuočių gabenimu į administratoriaus skaičiavimo centrą, tikrina pakuotes skaičiavimo centruose ir paruošia jas perdirbimui, administruoja surinkto užstato apskaitą bei judėjimą, vykdo gamintojams ir importuotojams nustatytas atliekų sutvarkymo užduoti, vykdo švietėjišką veiklą užstato bei pakuočių atliekų tvarkymo srityse. Atsižvelgiant į tai, kad gamintojai ir importuotojai yra pirminiai aplinkos teršimo subjektai dėl į rinką išleidžiamų vienkartinių ir daugkartinių pakuočių, jie PPATĮ 7 straipsnio bei 112 straipsnio pagrindu yra įpareigoti dalyvauti užstato už vienkartines ir daugkartines pakuotes sistemoje ir ją finansuoti, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Šio įstatymo pagrindu buvo sudaryta šalių sutartis dėl vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo, kurios 13.1.4 punktą ginčija atsakovė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl sutarties 13.1.4 punkto nuginčijimo yra nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Reikalavimą pakeisti šį sutarties punktą atsakovė ieškovei raštu pateikė Kauno apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. Nr. e2-2038-436/2017. 2017-05-19 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad ieškovė šį pasiūlymą gavo ir nurodė ieškovės poziciją dėl nesutikimo pakeisti ginčijamą sutarties sąlygą (CK 6.223 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė neįrodė buvus ieškovės sutikimą, kad ji atsiskaitytų kitais terminais nei nustatyta sutarties 13.1.4 punkte; kad ieškovė pažeidė sutarčių laisvės principą, sąžiningumo ir protingumo principus, pareigą subalansuoti šalių ekonominius interesus; kad pareiga atsakovei atsiskaityti per vieną mėnesį yra nustatyta remiantis ieškovės interesu, o ne teisės aktų norma; kad finansinė našta finansuoti visą užstato sistemą tenka tik atsakovei kaip gamintojai, o kiti jos dalyviai (pardavėjai, gaminių pirkėjai) tokios pareigos neturi; kad ieškovė, vienašališkai nustatydama tokius atsiskaitymo terminus, pažeidžia savo, kaip viešojo juridinio asmens, tikslą atstovauti visų, tame tarpe ir savo dalininkų, interesus; kad sutartį atsakovė sudarė dėl ekonominio spaudimo.

Nesutiktina su atsakove, kad ginčijamas sutarties punktas prieštarauja imperatyviai teisės normai – CK reglamentuotam sutarčių laisvės principui.

Ieškovė VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, administruojant užstato už vienkartines ir daugkartines pakuotes sistemą. Užstato sistemos tikslas yra siekti efektyvaus į rinką išleidžiamų pakuočių perdirbimo, todėl į šį procesą PPATĮ yra įtraukti visi gamintojai ir importuotojai, nustatant jiems tam tikras pareigas (PPATĮ 7 straipsnis). Ieškovė atsakinga už užstato sistemos veiklą bei jos įgyvendinimą, jai PPATĮ suteikė visumą organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų pareigų tam, kad į rinką išleistos pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos. Remiantis PPATĮ 112 straipsnio 6 dalimi, ieškovė turi pareigą sutartis sudaryti vienodomis sąlygomis su visais užstato sistemos dalyviais. Jos teikiamos paslaugos yra viešos, o šalių sudaryta sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Viešosios sutartys sudaromos klientui prisijungiant (CK 6.160 straipsnio 2 dalis) ir priimant sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustato kita šalis (CK 6.184, 6.185 straipsniai). Sutarties standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt., tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad tokios standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 straipsnis).

Nors nei ieškovės, nei atsakovės atstovai negalėjo paaiškinti, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis buvo pasirašyta sutartis, jų paaiškinimuose sutampa faktas, kad iki sutarties pasirašymo iš atsakovės nebuvo atimta galimybė detaliai susipažinti su standartinėmis jos sąlygomis. Ieškovės atstovas paaiškino, kad sutarties tekstas buvo patalpintas internetinėje įmonės svetainėje www.grazintiverta.lt., ją buvo galima sudaryti prisijungimo būdu. Atsakovės atstovė nurodė, kad atsakovei sutarties tekstas buvo pateiktas elektroniniu paštu, taip pat buvo perduotas ir sutarties originalas; tikėtina, kad pasirašiusi sutartį, atsakovė ieškovei ją sugrąžino registruotu paštu (šių aplinkybių atsakovės vadovas tiksliai neprisiminė).

Ieškovė pagrįstai teigia, kad sutarties 13.1.4 punkte numatytas vieno mėnesio atsiskaitymo terminas yra pagrįstas, protingas, atitinkantis normalią verslo praktiką, tarptautinius standartus ir yra apsauginė kreditoriaus priemonė nuo likvidumo pavojaus. 2000-06-29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2000/35/EB Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose pažymėta, kad per ilgi mokėjimo terminai ir vėluojantys atsiskaitymai yra viena iš pagrindinių įmonių bankroto priežasčių: „Pavėluotas mokėjimas turi neigiamą poveiki likvidumui ir apsunkina finansinį įmonių valdymą. Be to, daromas neigiamas poveikis įmonių konkurencingumui bei pelningumui, nes dėl pavėluoto mokėjimo kreditoriui gali tekti ieškoti išorinio finansavimo. Tokio neigiamo poveikio pavojus ypač didelis ekonominio nuosmukio laikais, kai finansavimo gavimas yra sudėtingesnis“ . Šioje Direktyvoje yra taip pat pažymėta, jog „vienas iš prioritetinių veiksmų, numatytų 2008-11-26 Komisijos komunikate „Europos ekonomikos atkūrimo planas“ – administracinės naštos mažinimas ir verslininkystės skatinimas, inter alia, užtikrinant, kad iš esmės už prekes ir paslaugas <...> būtų atsiskaitoma per vieną mėnesi, nes taip būtų galima sumažinti likvidumo apribojimus“. Tokiu būdu Europos Sąjungos institucijos jau prieš du dešimtmečius nustatė tikslą, kad atsiskaitymas tarp sandorio šalių vyktų per ne ilgesnį nei 30 dienų terminą. Ginčijama sutarties sąlyga šį tikslą atitinka. Tai, kad šalių susitartino termino nereglamentuoja nacionaliniai įstatymai, nesudaro pagrindo spręsti, jog sutarties 13.1.4. punkto sąlyga yra niekinė ir prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovė nenustatė šios sąlygos vienašališkai. Jos atstovas paaiškino, kad dėl visų sutarties sąlygų visi gamintojai ir importuotojai lygiomis teisėmis, prieš pasirašant sutartis, turėjo teisę teikti ir teikė savo pastabas dėl sutarties, kurios tekstas buvo viešai prieinamas internetinėje svetainėje. Tai, kad atsakovė galimai yra susitarusi dėl kitokių atsiskaitymo terminų su savo kontrahentais, nėra pagrindas spręsti dėl termino, įtvirtinto sutartyje, neteisėtumo. Kiti atsakovės sandoriai nėra aplinkybė, daranti sutarties sąlygas neteisėtomis, be to, apie tuos sandorius atsakovė nepateikė įrodymų (CPK 178 straipsnis). Nei vienam iš gamintojų ir importuotojų nebuvo taikomos išskirtinės išimtys. Atsakovė nepateikė nei vieno fakto ir argumento, kodėl ji prieš pasirašant sutartį neteikė pastabų dėl atsiskaitymo terminą nustatančios sąlygos, nenurodė jokio imperatyvaus teisės akto, jame įtvirtinto pažeidžiamo imperatyvo ir aiškaus lingvistinio draudimo, kuriame būtų įtvirtintas draudimas ieškovei sutartyje su visais gamintojais ir importuotojais susitarti dėl atsiskaitymo per vieno mėnesio laikotarpį (CK 1.80 str.). Vieno mėnesio atsiskaitymo terminas neprieštarauja jokiam teisės aktui, protingumo ar sąžiningumo kriterijui, yra įtvirtintas minėtoje Direktyvoje kaip siektinas atsiskaitymų terminas tarp kontrahentų.

Atsakovė neįrodė, kad ginčijamas sutarties punktas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Kasacinio teismo praktikoje dėl CK 1.81 str. taikymo yra pasisakyta, kad „prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi“. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009 I. N. v. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas).

Vadovaudamasis šiomis nuostatomis teismas sprendžia, kad prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei atsakovė nepagrįstai įvardija ginčijamame sutarties punkte nustatytą finansinę naštą tik gamintojams finansuoti visą užstato sistemą. Minėta, kad pagal įgyvendinamus PPATĮ tikslus būtent ieškovė pakuotės judėjimo grandinėje yra esminę reikšmę turintis subjektas. Ji pagrįstai teigia, kad sutarties 13.1.4. punkto sąlyga yra sąžininga, o nurodytas terminas joje – tipinis, nustatytas visiems užstato sistemos dalyviams. Kiekvienas užstato sistemos dalyvis (tiek gamintojas, tiek importuotojas) yra pasirašęs būtent tokias tipines sutartis. Tokia yra normali dalykinė praktika, egzistuojanti tarp visų užstato sistemos dalyvių, tokios yra gamintojų ir importuotojų (atsakovės) įstatymo nustatytos pareigos (PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 7 str. 5 d. 3 p.), siekiant sustiprinti aplinkos teršimo prevenciją. Šią prevenciją nustatė valstybė. Ginčijamas susitarimas atitinka sąžiningą konkurenciją tarp visų užstato sistemos dalyvių. Atsakovės siūlomas būdas, kai jai vienintelei būtų nustatyti ilgesni terminai, suteiktų nepagrįstą konkurencinį pranašumą kitų užstato sistemos dalyvių atžvilgiu, keltų tiesioginę grėsmę užstato sistemos veikimui.

Pagal CK 1. 82 str. nustatytą reglamentavimą, sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą yra nuginčijami, o ne niekiniai, todėl reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Atsakovės atstovė pripažino, kad šia įstatymo norma pagrįstos reikalavimo teisės ginčyti sutarties 13.1.4 punktą ji neturi.

Atsakovė neįrodė, jog sutartį sudarė dėl ekonominio spaudimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui, kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti įrodytos tokios faktinės aplinkybės: kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Sandoris gali būti pripažįstamas sudarytu dėl ekonominio spaudimo tik tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011 J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S).

Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė tokius veiksmus atliko. Atsakovė tokių aplinkybių neįrodinėjo, nepateikė su teiginiais apie ekonominį spaudimą susijusių įrodymų. Ginčydama sutarties 13.1.4. punkto sąlygą ji nepagrįstai nurodė argumentą, kad situaciją dėl ekonominio spaudimo sudarė valstybė, PPATĮ nustačiusi teisinį reglamentavimą. Atsakovė buvo laisva sutartį sudaryti arba atsisakyti ją sudaryti. Faktiškai atsakovė ginčija ne sutartį ir jos sąlygas, o PPATĮ 7 str. numatytą pareigą dėl dalyvavimo užstato sistemoje. Sutarčių laisvės principas lemia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 str.). Atsakovė nepagrindė, kodėl nustatytas vieno mėnesio terminas atsiskaitymui yra nesąžiningas ir palankesnis ieškovei ir kaip šis terminas pakenkia atsakovei.

Atsakovė neįrodė esminės šalių nelygybės kaip CK 6. 228 str. taikymo sąlygos, todėl nėra pagrindo tenkinti antrą priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės įpareigojimo sutartį pakeisti.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad šiame straipsnyje įtvirtintų normų paskirtis yra ginti silpnesniąją sutarties šalį. Siekdama ginčyti sutarties 13.1.4 p. nuostatą 6.228 str. pagrindu atsakovė privalėtų įrodyti, kad sutarties sudarymo metu ji nebuvo gerai informuota, neturėjo derybinės patirties ir/ar turėjo ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-15 nutartis civilinėje byloje 3K-3-303/2012 G. A, J. S., J. B., E. P., D. M. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010 R. L. v. V. L.). Atsakovė šių sąlygų neįrodinėjo, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų silpnoji sutarties šalis, turėjusi didelių ekonominių sunkumų ar apskritai neinformuota apie sutarties sąlygas, todėl preziumuotina, jog sutarties sudarymo metu ji buvo gerai informuotas, derybinę patirtį turintis verslo subjektas, neturėjęs ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2013 UAB DK„PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“). Atsakovė pripažino, kad prieš pasirašant sutartį pastabų dėl jos neturėjo ir neteikė.

Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią faktas, jog tam tikros sutarties sąlygos yra palankesnės vienai šaliai, dar nėra pakankamas pagrindas taikyti CK 6.228 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008 D.K. v. A.K.), dėl to net ir pripažinus, kad nustatytas vieno mėnesio atsiskaitymo terminas yra naudingesnis ieškovei, pagrindo pakeisti sutarties 13.1.4. p. sąlygą nebūtų, nes atsakovė neįrodė CK 6.228 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų sąlygų dėl esminės šalių nelygybės. Toks pats atsiskaitymo terminas (27 dienos) yra nustatytas ne tik ieškovės sutartyse su importuotojais ir gamintojais (atsakove), bet ir standartinėse sutartyse su pardavėjais, kuriems ieškovė privalo sumokėti užmokestį už pastarųjų veiksmus surenkant tarą ir kompensuoti užstatą, kurį šie perduoda vartotojams. Tokiu būdu ieškovė tiek gauna mokėjimus per 27 dienas, tiek ir juos atlieka savo kreditoriams per 27 dienas nuo atitinkamų sąskaitų pateikimo.

Pagal PPATĮ įtvirtintą užstato sistemos esmę 0,10 EUR mokestis, jeigu pakuotė yra grąžinama į taromatą, neužsilieka nei pas vieną iš užstato sistemos dalyvių. Jis yra skatinamoji priemonė tam, kad vartotojas grąžintų panaudotas pakuotes į taromatus. Ieškinyje nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė vėluoja perduoti ieškovei iš pardavėjų gautas sumas. Dėl to sutiktina su ieškovės nuomone, jog siekiamu sutarties pakeitimu atsakovė siekia pasitvirtinti, kad užstato mokestis, kurį dalyvaudama šioje sistemoje ji gauna iš rinkoje veikiančių pardavėjų (pvz.: Maxima, Norfa, Iki, Rimi, LIDL ir kt.), būtų paverstas papildomu atsakovės apyvartinių lėšų kreditavimosi įrankiu (patenkinus priešieškinį, atsakovė užstato mokesčio pavidalu įgytų trumpalaikio kredito rezervą su jai palankiu dviejų mėnesių grąžinimo terminu).

Pažymėtina, jog net ir nusprendus, kad ginčijama sutarties sąlyga turėtų būti pripažinta negaliojančia, sutartis atsakovės pageidaujamu būdu negalėtų būti pakeista. Remiantis CK 6.223 straipsnio 2 dalimi, vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, tuo tarpu atsakovė priešieškiniu sutartį pakeisti prašo įpareigoti ieškovę. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė negalėjo konkretizuoti, kaip jos pageidaujamu sutarties pakeitimo atveju realiai turėtų veikti (koreliuoti) sutarties 11.1 punkto nuostata dėl pavedimo davėjo administratoriui teiktinos mėnesinės pardavimų ataskaitos pateikimo iki kiekvieno kalendorinio mėnesio 10 dienos ir 13.1.4 punkte administratoriui įtvirtintas įpareigojimas pateikti sąskaitą faktūrą per tris darbo dienas nuo mėnesinės pardavimo ataskaitos pateikimo dienos.

Dėl atsakovės prieštaravimų

Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį dėl šalių sutarto ilgesnio nei vienas mėnuo atsiskaitymo termino (nurodė, jog šalių atstovai tarėsi žodžiu, tačiau negalėjo tų atstovų įvardinti, teigė, kad taip jai sakė klientas), todėl netenkintinas jos prašymas ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą dėl to, kad ieškinio pateikimo dieną atsakovė buvo iš dalies su ja atsiskaičiusi, o likusiai daliai mokėjimo terminai už suteiktas paslaugas, nustatytas šalių susitarimu, dar nebuvo suėję, dėl ko ji neprivalanti mokėti delspinigių. Kitus prieštaravimuose nurodytus argumentus paneigia teismo motyvai, dėl kurių nuspręsta netenkinti priešieškinio.

Dėl galutinio sprendimo

Byloje nustatyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. atsakovei apmokėjimui pateikė šias PVM sąskaitas faktūras bendrai 636 775,02 Eur sumai: 2017-02-28 Nr. LF02250, kurios visa suma 134 995,2 Eur, pagal sutarties 13.1.4 punktą pradelsta sumokėti suma 91 378,20 Eur, mokėjimo data 2017-03-27; 2017-03-31 Nr. ADM00001645 43 369,21 Eur, pradelsta visa suma (pagal šią ir kitas sąskaitas – visos sumos pradelstos), mokėjimo data 2017-04-27; 2017-03-31 LF02493 119 474,40 Eur, mokėjimo data 2017-04-27; 2017-04-30 Nr. ADM00001930 40 757,40 Eur, mokėjimo data 2017-05-27; 2017-04-30 Nr. LF02778 112 278,60 Eur, mokėjimo data 2017-05-27; 2017-05-31 Nr. ADM00002045 61 126,08 Eur, mokėjimo data 2017-06-29; 2017-05-31 Nr. LF02892 168 391,40 Eur, mokėjimo data 2017-06-27.

Ieškinį dėl šios sumos ir 4871,58 Eur delspinigių sumokėjimo ieškovė per elektroninių paslaugų sistemą pareiškė 2017-07-02 23:24:24 val., teisme jis užregistruotas 2017 m. liepos 3 d., byla iškelta 2017-07-07. 2017 m. liepos 17 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas. Preliminarus sprendimas atsakovei įteiktas 2017 m. liepos 27 d.

Iš 2017 m. liepos 26 d. 02:21:47 val. pateikto ieškovės atsisakymo nuo 134747,41 Eur dydžio ieškinio reikalavimų ir atsakovės pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad 2014-06-30 atsakovė ieškovei sumokėjo 100 000,00 Eur ir 50 000,00 Eur, 2017-07-03 15:09:22 val. – 20 000,00 Eur, 2017-07-04 – 50 000,00 Eur, 2017-07-05 – 100 000,00 Eur, 2017-07-26 10:45:14 val.– 50 000,00 Eur, 2017-07-28 – 70 000,00 Eur, 2017-08-02 – 20 000,00 Eur. Tokiu būdu iki ieškinio pareiškimo atsakovė ieškovei sumokėjo 150 000 Eur skolos, iki preliminaraus sprendimo priėmimo – 320 000 Eur skolos, iki preliminaraus sprendimo atsakovei įteikimo – 370 000 Eur skolos, gavusi minimą sprendimą sumokėjo 90 000 Eur skolos, iš viso sumokėjo 460 000 Eur. Kiti mokėjimo dokumentai nepateikti, tačiau 2018 m. vasario 28 d. teismo posėdyje ieškovė pripažino, kad šiuo metu atsakovė yra sumokėjusi visą pagrindinės skolos sumą, išskyrus delspinigius (CPK 187 straipsnis).

Tuo remiantis teismas panaikina preliminaraus sprendimo dalį dėl 636775,02 Eur pagrindinės skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukia, ieškovei sugrąžinant atitinkamą jos sumokėto žyminio mokesčio dalį (CPK 430 straipsnio 9 dalis). Kartu panaikintina 2017 m. liepos 28 d. nutartis dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą išsprendžiant iš esmės. Ieškovei sugrąžintinas sumokėtas žyminis mokestis už 636 775,02 Eur ieškinio reikalavimą, t. y. 2875 Eur. Kadangi ieškovė sumokėjo 2841 Eur žyminio mokesčio, ieškovei grąžintini 2841 Eur.

Skolos sumokėjimas nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius, nes mokėjimai atlikti praleidus sutarties 13.1.4. punkte numatytą vieno mėnesio terminą. Likusi preliminaraus sprendimo dalis pakeistina, priteistą sumą sumažinant iki delspinigių dydžio 4871,60 Eur, ieškovei iš atsakovės priteisiant advokato pagalbos išlaidas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis), valstybei iš atsakovės – žyminį mokestį nuo priteistos sumos 110 Eur ir 3,87 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė patyrė 605 Eur advokato pagalbos išlaidų už dokumentų analizę, ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių rengimą (I t. b.l. 87-88, 92, 93, 96), taip pat 2420 Eur advokato pagalbos išlaidų (484 Eur už atsiliepimo į prieštaravimus rengimą, 1331 Eur už atsiliepimo į priešieškinį rengimą; 605 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme, kelionę Vilnius – Kaunas – Vilnius į byloje paskirtą teismo posėdį ir kliento atstovavimą teismo posėdyje) (II t., b.l. 84-87), iš viso 3022 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.2, 8.5, 8.19 punktuose nustatytų maksimalių dydžių (užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje be individualių įmonių – 2017 m. II ketv. – 838,7 Eur, 2016 m. IV ketv. – 822,8) (2015 m. kovo 19 d. redakcija), tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla pagal savo pobūdį nėra sudėtinga, į bylos apimtį, ieškovės turėtos išlaidos sumažintinos iki 2000 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 430 straipsnio 9 dalimi, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pakeisti 2017 m. liepos 17 d. preliminarųjį sprendimą.

Panaikinti preliminaraus sprendimo dalį, kuria ieškovei viešajai įstaigai „Užstato sistemos administratorius“, įmonės kodas 303370260, esančiai Lentvario g. 22, Vilniuje, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Akvavita“, įmonės kodas 300140507, esančios Neravų g. 100, Viečiūnuose, Druskininkuose, priteista 636 775,02 (šeši šimtai trisdešimt šeši tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt penki Eur 2 ct) Eur skolos, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 841 (du tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt vienas) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti 2017 m. liepos 28 d. papildomą nutartį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 300 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Sugrąžinti ieškovei viešajai įstaigai „Užstato sistemos administratorius“, įmonės kodas 303370260, esančiai Lentvario g. 22, Vilniuje, 2841 (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio, sumokėto į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą mokėjimo nurodytu Nr. 965 2017 m. birželio 30 d. Nordea Bank Lietuva.

Priteisti ieškovei viešajai įstaigai „Užstato sistemos administratorius“, įmonės kodas 303370260, esančiai Lentvario g. 22, Vilniuje, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Akvavita“, įmonės kodas 300140507, esančios Neravų g. 100, Viečiūnuose, Druskininkuose, 4 871,58 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną Eur 58 ct) Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 2000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Akvavita“, įmonės kodas 300140507, esančios Neravų g. 100, Viečiūnuose, Druskininkuose, 113,87 (vieną šimtą trylika Eur 87 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodytą sumą pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Virginija Gudynienė