- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-100-458-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00255-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Zigmas Pocius, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Nuteistasis
- P. P.
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas, Evaldas Jonas Šorius
Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00255-2011-1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2014 m. gruodžio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.
Iš P. P. A. M. priteista 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, Valstybinei ligonių kasai priteista 14256,45 Lt žalai atlyginti.
P. P. nuosavybės teisėms į turtą – automobilį BMW 530, valstybinis registravimo Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), taikytas laikinas apribojimas iki bus įvykdytas teismo sprendimas dėl civilinių ieškinių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. P. nuteistas už tai, kad nevairuodamas transporto priemonės, pažeidė transporto eismo tvarkos taisykles ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2011 m. balandžio 15 d., apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, (duomenys neskelbtini) m., vairavo dviratį „Scot“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 69 punkto reikalavimą, kad „dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos kelio dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojas privalo nesukelti pavojaus pėstiesiems“, ir partrenkė priešinga kryptimi per perėją ėjusį pėsčiąjį A. M. ir sunkiai jį sužalojo.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 282 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, grindžiamas ne objektyviais, tinkamais ir leistinais įrodymais, o prielaidomis, kuriomis negalima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas ,reglamentuojančias įrodymus ir jų teisėtumą, pagrįstumą bei teisėjo pareigą įvertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pasak apelianto, teismas įrodymus vertino ne visapusišku ir išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei nesivadovaudamas įstatymu, t. y. teismas tyrė ir vertino tik tas aplinkybes, kurios subjektyvia teismo nuomone turėtų pagrįsti apelianto kaltę, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, kurios jį teisina bei įrodo, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis BK 282 straipsnio 1 dalyje dispoziciją matyti, kad teismas kvalifikuodamas asmens veiksmus privalo nustatyti, kad nevairuojant transporto priemonės buvo pažeistos eismo tvarkos ar saugumo taisyklės ir žuvo ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Apeliantas įsitikinęs, kad nagrinėjant bylą nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą dėl faktinių aplinkybių, t. y. nėra duomenų, kad jis nevairuodamas transporto priemonės pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to pažeidimo buvo sunkiai sužalotas žmogus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nenurodė tiksliai ir aiškiai kokias Kelių eismo taisykles jis pažeidė, t. y. pateikė paaiškinimą, kad yra pėsčiųjų perėja, pasisakė dėl kelio ženklo Nr. 627, pateikė dalį Kelių eismo taisyklių 69 punkto nuostatos, bei pripažinęs, kad Kelių eismo taisyklėse nėra draudimo važiuoti per sankryžą dviračiu, padarė išvadą, kad jis privalėjo vadovautis kelio ženklinimo linijomis ir tuo atveju turėjo elgtis kaip pėsčiasis, t. y. vestis dviratį. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka, nes, jo manymu, jam niekas nedraudė važiuoti transporto priemone dviračio taku ir nenulipus nuo dviračio degant žaliam šviesoforo signalui kirsti važiuojamąją kalio dalį. Pagal Kelių eismo taisyklių 66, 69, 70, 71 punktų reikalavimus, jam nebuvo jokio draudimo dviračiu važiuoti per dviračio tako ir važiuojamosios kelio dalies susikirtimą, nes jam degė žalios spalvos šviesoforo signalas, leidžiantis eismą, eismas nebuvo intensyvus ir važiuodamas į kitą kelio (gatvės) pusę jis netrukdė kitoms transporto priemonėms, todėl nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Tačiau pagal Kelių eismo taisyklių 49, 50, 55 punktus, kuriuose nurodytos pėsčiųjų pareigos, manytina, kad pėsčiasis A. M., eidamas per važiuojamąja dalį, išėjo už pėsčiųjų perėjos ribų, įėjo į dviračių taką ir tokiais savo veiksmais, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis paaiškino, kad jis ėjo pėščiųjų perėja, nebuvo išėjęs į dviračių tako ribas, tačiau tokie jo parodymai nėra patvirtinti jokiais tinkamais, leistinais, patikimais įrodymais, todėl esant tokiems duomenims teismas neturėjo jokio pagrindo nuteisti apeliantą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad įvykio vietos schema ir įvykio vieta buvo sudaryti tik pagal jo parodymus ir teisme jis paaiškino, kad pareigūnui parodė apytiksliai vietą, kurioje gulėjo pargriuvęs pėsčiasis, teismui nebuvo pagrindo netikėti jo parodymais, tuo labiau, kad jie visiškai sutapo ir su jo pateiktu paaiškinimu iš karto po įvykio. Be to, byloje buvo apklaustas ir liudytojas T. Š., kuris taip pat patvirtino tai, kad jis važiavo priekyje apelianto, važiavimo trajektorijoje nebuvo jokių pėsčiųjų, važiavo dviračių taku. Šiuo atveju, jei pėsčiasis nebūtų keitęs judėjimo trajektorijos, tai jau liudytojas T. Š. būtų su juo susidūręs, kadangi jis važiavo priekyje apelianto. Apeliantas teigia, kad jis su pėsčiuoju nesusidūrė, nes šiuo metu supranta, kad A. M. suklupo ir griuvo į apelianto pusę, dėl to apeliantas buvo priverstas staigiai stabdyti ir nugriuvo nuo dviračio. Tai, kad apeliantas būtų susidūręs su pėsčiuoju, nėra užfiksuota byloje jokiais tinkamais, patikimais įrodymais, nėra apžiūrėti jokie daiktai, kurie patvirtintų šį faktą, įvykio vietoje taip pat nebuvo jokių žymių. Ši aplinkybė yra įrodinėjama tik nukentėjusiojo parodymais ir jo sutuoktinės parodymais, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi ir pateikia netikslius parodymus. Jeigu būtų galima tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jis ėjo arčiau dešinės perėjos pusės, o eismo dalyvių judėjimo kryptys buvo priešingos, tai susidūrimas faktiškai buvo neįmanomas. Be to, apeliantui kyla klausimas, kaip nukentėjusysis, eidamas arčiau dešinės pusės pėsčiųjų perėjos, atsirado kairiojoje jos pusėje, dviračių tako zonoje, kuria važiavo dviratininkai. Pagal nukentėjusiojo parodymus, juos turėjo skirti apie 4-5 metrai. Pagal liudytojų, nukentėjusiojo ir apelianto parodymus, susidūrimas faktiškai buvo neįmanomas. Be to, nukentėjusiojo parodymai neatitinka faktinių aplinkybių, neteisingi, todėl juos teismas privalėjo vertinti kritiškai, tačiau teismas dėl šių neteisingų parodymų padarė išvadą, kad apeliantas vairuodamas transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, susidūrė su pėsčiuoju ir jį sužalojo, nors jokių įrodymų, kad susidūrimas apskritai buvo ir kad dėl apelianto veiksmų buvo sužalota nukentėjusiojo asmens sveikata, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu specialistas paaiškino, kad nukentėjusiojo asmens trauma yra netiesioginė, t. y. tokio pobūdžio sužalojimas yra galimas griūnant ant kelio, ar klubo, todėl šiuo atveju tikėtina, kad būtent atsižvelgus į asmens amžių, į tai, kad jis nešė du nešulius, nukentėjusysis neišlaikė pusiausvyros, suklupo, ant kelio, dėl to ir patyrė sužalojimą. Šiuo atveju apeliantas mano, kad nukentėjusiojo asmens patirtas sužalojimas yra visiškai nesusijęs su apelianto veiksmais. Jei jis būtų atsitrenkęs į nukentėjusįjį, tai jis būtų griuvęs ne ant kelio, o ant nugaros, nes jų kryptys buvo priešingos, todėl griuvimas į priekį fiziškai yra neįmanomas. Tuo tarpu, kaip nurodo byloje apklausti asmenys, nukentėjusysis nukrito ant dešiniojo kelio. Todėl šiuo atveju apeliantas mano, kad teismas turėjo padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai nebuvo susiję su jo veiksmais. Bylą nagrinėjęs teismas nenustatė neteisėtų apelianto veiksmų, nenustatė nukentėjusiojo patirto sužalojimo mechanizmo, būtinojo priežastinio ryšio, t. y. ar dėl apelianto veiksmų nukentėjusysis patyrė sužalojimus. Šios aplinkybės teismo privalėjo būti nustatytos remiantis tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais, o ne prielaidomis. Be to, nukentėjusysis susižalojo dešiniąją kūno pusę, o tai faktiškai buvo neįmanoma pagal dalyvių judėjimo kryptis, nes į apeliantą buvo nukentėjusiojo kairioji kūno pusė, t. y. jai būtų atsitrenkęs ar pravažiuodamas kliudęs nukentėjusįjį, tai jam būtų sužalota kairioji jo kūno pusė, tačiau tikrai ne dešinė. Todėl tai tik įrodo faktinę aplinkybę, kad apeliantas į nukentėjusįjį neatsitrenkė, o jis dėl nešamų nešulių neišlaikęs pusiausvyros suklupo ant dešiniojo kelio, taip pakeitė staiga savo judėjimo kryptį, atsidūrė dviračių tako ribose, apelianto važiavimo trajektorijoje, dėl to jis buvo priverstas staiga stabdyti ir nugriuvo. Esant tokioms aplinkybėms, jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas nukentėjusiajam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas. Nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas tyrimas ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialistas 2011 m. balandžio 26 d. pateikė specialisto išvadą, kuria nustatė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo posėdžio metu susipažinęs su medicininiais dokumentais specialistas pateikė paaiškinimus, bei patvirtino pateiktą išvadą nurodydamas, kad pateikti duomenys nekeičia jo padarytos išvados. Tačiau nesant nė vieno proceso dalyvio prašymo teismas savo iniciatyva paskyrė papildomą tyrimą, kuris buvo atliktas remiantis tais pačiais duomenimis, kurių pagrindu buvo atliktas ir specialisto tyrimas 2011 m. balandžio 26 d. Tačiau šiuo atveju tas pats specialistas 2012 m. gegužės 2 d. pateikė naują specialisto išvadą, nustatydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia į bylą pateikta išvada yra neteisėta ir nepagrįsta ir joje iš esmės išreikšta specialisto asmeninė nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais medicininiais dokumentais ir tyrimais. Mano, kad specialistas negalėjo, esant tiems patiems duomenims, teikti dvi skirtingas išvadas. 2012 m. gegužės 2 d. specialisto išvada Nr. G764/12(03) neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių. Nors specialistas išvadą pateikė remdamasis minėtų taisyklių 6.11 punktu - sužalojimas ar susargdinimas, dėl kurio prarandama didelė dalis — 30 ir daugiau procentų - bendro darbingumo, bei darbingumo procento nustatymo lentelės 86.3 straipsniu, kuriame nustatyta, kad riboti klubo sąnario judesiai: „labai žymiai- sulenkimas mažiau kaip 60°, ištiesimas mažiau kaip 35°, grįžtamasis judesys mažiau kaip 30°“, tačiau, kaip pripažino ir papildomos apklausos teisme metu, su nukentėjusiuoju jokie tyrimai ir matavimai dėl pasekmių nebuvo atlikti, t. y. nebuvo nustatytas nei sulenkimo laipsnis, nei ištiesimo laipsnis, nei grįžtamojo judesio laipsnis. Specialistas pripažino, kad pats nukentėjusiojo net neapžiūrinėjo, o išvadą teikė tik iš medicininių dokumentų, tačiau net medicininiuose dokumentuose traumatologas nenurodė, jog yra labai žymiai riboti klubo sąnario judesiai. Nei byloje, nei procesiniuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie klubo sąnario judesius. Kaip matyti iš minėtų Taisyklių 86 punkto nuostatų, vien judesio vienas laipsnis turi esminės reikšmės ir sužalojimo masto kvalifikavimui. Todėl nesant jokių duomenų apie tokias pasekmes, kaip yra numatyta 86.3 punkte, specialistas neturėjo teisės teikti išvados, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas. Specialistui pateikus 2012 m. gegužės 2 d. išvadą bei jį apklausus teismo posėdyje, buvo pateiktas prašymas paskirti kompleksinę ekspertizę, siekiant nustatyti A. M. sveikatos sutrikdymo mastą, sužalojimo mechanizmą, bei tai, ar teisingai buvo parinkta gydymo taktiką, ekspertizę pavedant atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, esančiai Didlaukio g. 86E, Vilnius. Tokiam apelianto gynėjo pateiktam prašymui pritarė ir kaltinimą palaikanti prokurorė, tačiau teismas, turėdamas išankstinę nuomonę dėl bylos aplinkybių, prašymą atmetė, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi neteisėta specialisto išvada, kuria nukentėjusiajam nepagrįstai nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turėtų atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti minėtą ekspertizę, kuria būtų nustatytas ne tik sveikatos sutrikdymo mastas ir mechanizmas, bet ir ar teisingai buvo parinkta gydymo taktika.
Apeliantas ginčija ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių pasekmių buvimą ir nurodo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas faktiškai nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirto sužalojimo, tik formaliai konstatavo faktą, kad nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo pasekmės tiesiogiai susijusios su apelianto nusikalstama veika. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kadangi jis važiavo dviračių taku arčiau dešiniojo jo krašto, degant žaliam šviesoforo signalui, važiavo per važiuojamąją dalį (gatvę). Tuo tarpu nukentėjusysis, eidamas pėsčiųjų perėja, įėjo į dviračių taką, suklupo ant kelio, dėl to apeliantas buvo priverstas staigiai stabdyti ir nugriuvo ant kelio dangos. Apeliantas teigia, kad jis nuolat važinėja dviračių po Klaipėdos miestą, ne kartą važiavo per minėtą sankryžą ir niekada nėra buvę tokios situacijos kaip šiuo atveju. Jis negalėjo numatyti, kad pėsčiasis, eidamas per gatvę, įeis į dviračių tako zoną, staigiai keisdamas savo judėjimo kryptį ir suklups. Todėl net tuo atveju, jei dėl apeliantui nesuprantamų priežasčių būtų teigiama, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles, ir tuo atveju nebūtų galima teigti, kad tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo pasekmių yra būtinasis priežastinis ryšys.
Nesutikdamas su jam paskirta bausme P. P. nurodo, kad jei vis dėl to būtų manoma, kad jis elgėsi nusikalstamai, tai teismas galėjo parinkti ir bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, t. y. skirti bausmę jos vykdymą atidedant, tačiau šiuo atveju teismas jam paskyrė realų laisvės atėmimą 30 parų. Toks bausmės paskyrimas neatitinka bausmės skyrimo taisyklių įtvirtintų, BK VIII skyriuje, nes areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas. Atsižvelgiant į jo asmenybe, t. y. į tai, kad yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, neteistas, bei kitas teismo nustatytas aplinkybes, mano, nebuvo jokio pagrindo jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę.
Pasisakydamas dėl civilinių ieškinių apeliantas pirmiausia akcentuoja tai, kad, jo manymu, jam turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas turėtų palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus. Mano, kad net ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nukentėjusiojo ieškinį patenkino nepagrįstai, priteisdamas tokią didelę pinigų sumą - 8000 litų. Apelianto teigimu, nukentėjusysis pareikšto ieškinio neįrodė, t. y. neįrodė, kad jam buvo padaryta tokia didelė neturtinė žala, todėl priteistos žalos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Teismas neįvertino to, kad apeliantas nukentėjusiajam pargriuvus pasirūpino, kad jis būtų perkeltas į saugią vietą, nebūtų grėsmės jo sveikatos būklei ar net gyvybei, t. y. perkeltas nuo važiuojamosios kelio dalies, jam iškvietė medicininę pagalbą, o pasekmės tokios atsirado dėl netinkamai parinkto gydymo. Be to, kaip pripažino ir teismas, jis yra jauno amžiaus, dirbantis, tačiau gaunantis labai mažas pajamas iš kurių turi išlaikyti save, t. y. susimokėti už gyvenamojo būsto nuomą, komunalinius mokesčius, skirti lėšų maistui, jo turtinė padėtis yra sunki.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrindamas skundo argumentus apeliantas nurodo, kad įvertinus aplinkybes, jog jis vairuodamas transporto priemonę nepažeidė Kelių eismo taisyklių, nukentėjusiajam nebuvo padarytas sunkus kūno sužalojimas, nėra būtinojo priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo pasekmių, todėl veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 282 straipsnio 1 dalį.
Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti P. P..
Prokuroras prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir P. P. veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį, taip pat sumažinti nukentėjusiajam A. M. priteistos neturtinės žalos dydį.
Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, mano, kad nuteistojo P. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to P. P. neteisingai paskyrė bausmę ir netinkamai išsprendė atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimo.
Apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir išnagrinėjus apeliacinį skundą bei papildomai gautus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog P. P. nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, kadangi iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad P. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamajame akte P. P. buvo kaltinamas dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau pirmosios instancijos teisme ištyrus byloje esančius įrodymus, kaltinimas buvo pakeistas ir P. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, kuriame numatyta atsakomybė tam, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė Transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Vienas iš būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties elementų – pavojingi padariniai, kurie šiuo atveju yra konkrečiai apibrėžti įstatyme (nukentėjusiajam turi būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas). Teismo išvada dėl A. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiama 2012 m. gegužės 2 d. ekspertizės išvada ir eksperto D. V. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, jog po A. M. patirto dešinio šlaunikaulio proksimalinės dalies skeveldrinio pergūbrinio lūžio jam išsivystė kojos sutrumpėjimas apie 5-6 cm ir sunkaus laipsnio klubo sąnario kontraktūra (sąnario judesių sumažėjimas), dėl patirto sužalojimo pasekmių A. M. prarado didelę dalį, daugiau nei 30 procentų, bendrojo darbingumo, o tai pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11 punktą ir Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės 86.3 straipsnį kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta, kad eksperto padaryta išvada ir paaiškinimai dėl sunkaus laipsnio, ryškios - labai žymios - klubo sąnario kontraktūros nepatvirtinti konkrečiais duomenimis, neaišku, kokią reikšmę nustatant sveikatos sutrikdymo mastą turi A. M. išsivystęs kojos sutrumpėjimas 5-6 centimetrais. Iš bylos duomenų (2012 m. gegužės 2 d. ekspertizės akto, eksperto D. V. paaiškinimų) matyti, kad nukentėjusysis A. M. po 2011 m. balandžio 15 d. patirtos traumos iki 2011 m. gegužės 26 d. buvo tirtas ir gydytas Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriuje, po to tolimesniam palaikomajam gydymui ir slaugai išvežtas į Klaipėdos medicininės slaugos ligoninę, kurioje išbuvo iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., buvo konsultuotas traumatologo 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. spalio 25 d. ir 2012 m. balandžio 17 d., per šį laikotarpį gydytojos lankytas namuose. Atsižvelgiant į tai, kad būtina įvertinti A. M. gydymo metodus ir taktiką bei jų įtaką nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui, nustatyti jo sveikatos sutrikdymo mastą, kuris turi esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo medicinos - deontologinė - asmens ekspertizė.
2014 m. gegužės 23 d. ekspertizės akte Nr. EDG38(111)14 (01) buvo pateikta išvada, kad A. M. nustatytas dešinio šlaunikaulio proksimalinio galo skeveldrinis pergūbrinis lūžis, galbūt padarytas bylos aplinkybėse nurodytu laiku (2011 m. balandžio 15 d.). Nustatytas kūno sužalojimas įprastai padaromas netiesioginio mechanizmo metu - griūnant ant dešinės kojos, dešiniu klubu ar keliu atsitrenkiant į kietą pagrindą. A. M. tinkamai buvo atlikta operacija ir tinkamai buvo užtikrinta pooperacinė priežiūra. Tokio pobūdžio šlaunikaulio lūžis, kuris buvo nustatytas A. M., bendrai paciento būklei leidus, yra gydomas tik operaciniu būdu. Lūžusio dešinio šlaunikaulio gydymas, atliekant osteosintezę „Gama loching” vinimi - yra tinkamai pasirinktas, adekvatus kaulo lūžio pobūdžiui gydymo metodas. A. M. gydymo eigoje, tiek operacijos metu, tiek ir pooperaciniame periode komplikacijų nebuvo, tačiau dėl paryškėjusios osteoporozės, sudėtingo skeveldrinio pergūbrinio lūžimo, bendro organizmo ypatybių (senyvo amžiaus, sulėtėjusios medžiagų apykaitos ir kitų organizme vykstančių procesų) pailgėjo lūžimo gijimo laikas, liko potrauminių padarinių. Pailgėjusiam lūžio gijimo laikui pasirinkta gydymo taktika įtakos neturėjo. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose duomenų liudijančių, kad A. M. gydymo eigoje būtų įvykusios pakartotinės ar kitos (naujos) traumos, ar nukentėjusiojo netinkami veiksmai, būtų apsunkinę sužalojimų gijimą, nėra. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad A. M. būtų nesilaikęs gydymo režimo, gydytojų nurodymų. Reabilitacinio gydymo skyrimas yra būtinas tokio pobūdžio traumai, A. M. reabilitacinis gydymas ir buvo pradėtas pooperaciniame periode, nukentėjusiajam dar gydantis VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, po to tęstas jį gydant ir slaugant VšĮ Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje bei skirtas tolesnis reabilitacijos gydymo planas, gydantis ambulatoriškai. A. M. neatvykus į komisijos posėdį apžiūrai, komisijos nariai neturėjo realios galimybės įvertinti po nagrinėjamo eismo įvykio nukentėjusiajam likusius potrauminius padarinius lūžus dešiniam šlaunikauliui, o pateikti medicininiai duomenys nėra pakankami pasekmių vertinimui: dešinės kojos funkcija klubo sąnaryje nėra tinkamai aprašyta, kaip to reikalauja Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedo „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės” 86 punkto kriterijai. Todėl, be nukentėjusiojo A. M. apžiūros, nebuvo galimybės galutinai kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą po jam padaryto kūno sužalojimo (2 t., b. L. 115 – 122).
2014 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvo atlikta nukentėjusiojo A. M. apžiūra ir dešinio klubo sąnario funkcijos tyrimas. Konstatuota, kad dešinė paciento koja matuojant funkciškai, t. y. pacientui stovint, yra 2 cm trumpesnė. Dešinio klubo sąnario judesiai: lenkimas/0/tiesimas - 90/0/10 laipsnių; atvedimas/0/privedimas - 30/0/30 laipsnių; išorinis pasukimas/0/vidinis pasukimas - 0/0/30 laipsnių. Tyrimas atliktas pagal turimas ortopedinio paciento ištyrimo rekomendacijas (N. Porvaneckas, Klubo sąnario endoprotezavimas, 2008, VUL). Traumatologijos departamento vadovas V. Ž. konstatavo, kad ryškios kontraktūros dešiniajame klubo sąnaryje nėra ir paciento dešinio klubo sąnario funkcija šią dieną neatitinka Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių priedo, procentų nustatymo lentelės 86.3 kriterijų (2 t., b. l. 142).
2014 m. spalio 2 d. ekspertizės akte Nr. EDG 184/14 (01) konstatuota, kad A. M. dėl, galbūt bylos aplinkybėse nurodytu laiku, patirto kūno sužalojimo - dešinio šlaunikaulio proksimalinio galo skeveldrinio pergūbrinio lūžio - likę potrauminiai padariniai nesiekia 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo praradimo (neatitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedo „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės“ 86.3 punkto kriterijų), bet dėl minėto kūno sužalojimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, todėl sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 151 – 158).
Taigi įvertinus papildomai gautus duomenis ir tai, kad A. M. dėl 2011 m. balandžio 15 d. įvykio metu patirtų kūno sužalojimų - dešinio šlaunikaulio proksimalinio galo skeveldrinio pergūbrinio lūžio – buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, P. P. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, kadangi A. M. nepadaryti BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau įvertinus baudžiamosios bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad P. P. veika atitinka BK 139 straipsnio 1 dalį.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad P. P. 2011 m. balandžio 15 d., apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, (duomenys neskelbtini) mieste, vairavo dviratį „Scot“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 69 punkto reikalavimą ir partrenkė priešinga kryptimi per perėją ėjusį pėsčiąjį A. M. ir jį sužalojo. Šias įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino nukentėjusysis A. M. ir įvykį tiesiogiai mačiusi liudytoja M. S.. Nukentėjusysis A. M. parodė, kad 2011 m. balandžio 15 d., apie 13 val., su žmona M. S. ėjo pėsčiųjų perėja, (duomenys neskelbtini) sankryža, gatvę kirto degant žaliam šviesoforo signalui. Likus 1-1,5 metrui iki kelkraščio į pėsčiųjų perėją, priešais jį, įvažiavo dviratininkas ir dviračio priekiniu ratu trenkėsi tiesiai A. M. į dešinės kojos šoną, dėl to jis nuo smūgio pargriuvo ant žemės. Tuo metu A. M. per pėsčiųjų perėją matė važiuojantį tik vieną dviratininką, tą, kuris jį partrenkė. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis ėjo arčiau dešiniojo pėsčiųjų perėjos krašto ir eidamas krypties nepakeitė, ėjimo greičio nedidino, priekyje taip pat ėjo pėstieji, jie nekeitė ėjimo krypties (1 t., b. l. 134-140). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytoja M. S., kuri parodė, kad 2011 m. balandžio 15 d., apie 13 val., su vyru A. M. ėjo (duomenys neskelbtini) sankryža, gatvę kirto degant žaliam šviesoforo signalui. Ėjo neskubėdami, dešiniąja pėsčiųjų perėjos puse. Likus iki perėjos pabaigos apie 1,5 -2 m atstumui, priešpriešiais atsirado važiuojantis dviratininkas ir įvažiavo į A. M., smūgis buvo dviračio ratu, dviratininkas važiavo greitai. A. M. pargriuvo, dviratininkas taip pat nukrito nuo dviračio. Taip pat nurodė, kad P. P. buvo atvykęs po įvykio pasišnekėti, sakė, kad yra studentas, neturi pinigų, prašė, kad A. M. prisiimtų kaltę, sakytų, jog pats puolė po dviračiu (1 t., b. l. 140-141). Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo sutuoktinė pateikia netikslius duomenis, todėl jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Tačiau nukentėjusiojo ir minėtos liudytojos parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl abejoti jais nėra pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad liudytoja M. S. yra nukentėjusiojo A. M. sutuoktinė, jos parodymai negali būti savaime atmesti vien todėl, kad tai nukentėjusiojo aplinkos žmogus. Pažymėtina, kad liudytojos M. S. parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, šiuos parodymus patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja M. S. parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai rodo jų patikimumą, nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti P. P., jų aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Apeliantas vertindamas nukentėjusiojo ir liudytojos M. S. parodymus, nepateikia jokių objektyvių duomenų apie parodymų nenuoseklumą, o P. P. pamąstymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Proceso dalyviai gali tik siūlyti, kaip turėtų būti vertinami vieni ar kiti duomenys, tačiau proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teismui nėra privaloma proceso dalyvių pozicija dėl duomenų vertinimo, jei teismo įsitikinimas, vadovaujantis bylos duomenų visuma, yra kitoks.
Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas D. V. patvirtino, kad A. M. padaryti sužalojimai patirti netiesioginės traumos metu, paprastai krentant ant kojos, kuri smūgio metu būna sulenkta per kelio sąnarį, buvo griuvimas ant šono (1 t., b. l. 165-166). Ekspertizės akte MEDG 38(111)/14 (01) taip pat patvirtinta, kad A. M. nustatytas kūno sužalojimas įprastai padaromas netiesioginio mechanizmo metu - griūnant ant dešinės kojos, dešiniu klubu ar keliu atsitrenkiant į kietą pagrindą (2 t., b. l. 122). Šios išvados patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos M. S. parodymus apie tai, kad P. P. susidūrus su A. M., nukentėjusysis nugriuvo ir taip patyrė sužalojimus. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nesusidūrė su nukentėjusiuoju, paneigtos jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojų A. T. ir V. R. parodymais. Pats apeliantas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gegužės 2 d. paaiškino, kad artėdamas prie (duomenys neskelbtini) sankryžos pamatė, kad užsidegė žalias šviesoforo signalas ir jis, nenulipdamas nuo dviračio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją, matė, kad priešais jį ateina du pagyvenę žmonės, vyras ir moteris. Prasilenkė su šiuo vyriškiu likus keliems metrams iki automobilių judėjimo juostas skiriančios salelės, ir kliudė pėsčiąjį priekiniu dviračio ratu į dešinįjį šoną, nuo smūgio vyriškis pargriuvo (1 t., b. l. 59-60). 2011 m. birželio 6 d. apklausos metu apeliantas paaiškino, kad įvažiavo į važiuojamąją kelio dalį ir važiavo pėsčiųjų perėja nenulipdamas nuo dviračio ir likus iki nukentėjusiojo apie 1 m atstumui, jis prasilenkė su vyriškiu, kuris, susilyginęs su apeliantu, žengė žingsnį į šoną, dėl to P. P. stabdė dviratį ir virsdamas nuo jo dešiniuoju pečiu kliudė pėsčiąjį (1 t., b. l. 61-62). Nors teisiamojo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde P. P. neigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes, anot jo, ikiteisminio tyrimo pareigūnė turėjo išankstinę nuomonę apie įvykio aplinkybes ir šią nuomonę įrašė į apklausos protokolus, kurių P. P. neskaitė ir pasirašė neskaitęs. Tačiau apklausta liudytoja V. R., kuri atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje, parodė, kad P. P. apklausos vyko tarnybinėse patalpose, gynėjas nedalyvavo, nes P. P. jo nepageidavo. Iš pradžių P. P. pats laisvai pasakojo įvykio aplinkybes, vėliau jam buvo užduoti klausimai, baigus apklausą P. P. pats perskaitė apklausos protokolą ir jį pasirašė. Apklausos protokolą pasirašė tą pačią dieną kai vyko apklausa. Antrosios apklausos metu P. P. nurodė kitas įvykio aplinkybes. Į klausimą, kodėl pakeitė parodymus, P. P. atsakė, kad pirmosios apklausos metu jam buvo šokas, todėl nurodė netikslias aplinkybes. Pareigūnė parodė, kad poveikis P. P. nebuvo daromas, jam buvo išaiškinta galimybė susitaikyti su nukentėjusiuoju ir tokio susitaikymo teisinės pasekmės (2 t., b. l. 48). Liudytojas A. T. parodė, kad įvykio vietoje nukentėjusiojo nebuvo, buvo tik P. P.. A. T. nubraižė įvykio vietos schemą pagal P. P. paaiškinimus, P. P. galėjo nurodyti netikslią susidūrimo vietą, tačiau vietą pažymėjo pagal P. P. parodymus. P. P. sutiko su nubraižyta schema ir ją pasirašė nepareiškęs jokių pastabų (2 t., b. l. 60). Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad P. P. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė laisva valia, ir šie jo parodymai patvirtina, kad susidūrimas tarp jo ir nukentėjusiojo buvo. Be to, nukentėjusysis paneigė apelianto nurodomas aplinkybes, kad P. P. važiuojant pro nukentėjusįjį, šis susvyravo ir žengė žingsnį į šoną, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja M. S. patvirtino, kad A. M. per perėją ėjo tiesiai ir nesvirduliavo. Įvertinus šiuos duomenis, teismui nekyla abejonių, kad A. M. buvo sužalotas dėl to, jog P. P., pažeisdamas Kelių eismo taisykles, elgėsi neatsargiai ir dėl to partrenkė priešinga kryptimi per perėją ėjusį pėsčiąjį A. M. ir nesunkiai jį sužalojo.
Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria įvykio vietoje buvusiam kelio ženklinimui ir kelio ženklams, nurodo, kad jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes jam niekas nedraudė važiuoti dviračių taku ir nenulipus nuo dviračio degant žaliam šviesoforo signalui kirsti važiuojamąją kelio dalį. Kaip matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, dviratininko susidūrimo su pėsčiuoju vieta užfiksuota arčiau dešiniojo pėsčiųjų perėjos krašto, likus 5,5 m. iki skirtingų krypčių transporto priemonių eismo juostas skiriančios pėsčiųjų salelės. Pėsčiųjų perėja reguliuojama šviesoforo, pažymėta dviem lygiagrečiomis linijomis, sudarytom iš stačiakampių (kelio ženklinimas Nr. 1.13.3). Šalia pėsčiųjų perėjos yra kelio ženklas Nr. 627 (dviračių trasos numeris ir kryptis). Eismo įvykio vietos plane – schemoje nurodyta dviratininko susidūrimo su pėsčiuoju vieta „iš dviratininko žodžių“ (1 t., b. l. 9-12). Taigi, pėsčiųjų perėja buvo pažymėta kelio ženklinimu 1.13.3, kuris žymi pėsčiųjų perėją, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu. Nors apeliantas teigia, kad eismo įvykio vietoje esantis kelio ženklas Nr. 627 (dviračių trasos numeris ir kryptis) suteikė jam teisę važiuoti pėsčiųjų perėja nenulipus nuo dviračio, tačiau būtina pažymėti, kad šioje situacijoje P. P. galiojo ir Kelių eismo taisyklių 69 punktas, kuris nurodo, kad dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto ir dviračių vairuotojai privalo nesukelti pavojaus pėstiesiems. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole P. P. pats nurodė vietą, kurioje nukrito nukentėjusysis, nekyla abejonių, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja M. S. patvirtino, kad P. P. A. M. kliudė šiam iš dešinės, nes nukentėjusiajam iš kairės pusės ėjo M. S.. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad įvykio metu pėsčiųjų perėjoje nebuvo pažymėtas dviračių takas, tai buvo padaryta 2011 m. liepos mėnesį, nes iš 2011 m. rugsėjo 15 d. papildomos eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje šalia kelio ženklinimu 1.13.3. pažymėtos šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos yra pažymėta kraštinė kelio ženklinimo 1.14. linija, kuri žymi vietą, kur dviračių takas kerta važiuojamąją dalį. Įvykio metu šalia pėsčiųjų perėjos papildomo kelio ženklinimo linijų Nr. 1.14 (žyminčio vietą, kur dviračių takas kerta važiuojamąją kelio dalį) nebuvo (1 t., b. l. 9-16). Pagal Kelių eismo taisykles, pėsčiųjų perėja – tai važiuojamojoje kelio dalyje esanti perėjimo per kelią vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“, o pėsčiasis – tai asmuo, esantis kelyje ne transporto priemonėje, taip pat važiuojantis neįgaliųjų vežimėliu, riedučiais, riedlente, paspirtuku, vedantis dviratį, mopedą, motociklą, traukiantis (stumiantis) rogutes, vaikišką ar kitokį vežimėlį (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. X-1337 (Valstybės žinios, 2007-12-07, Nr. 128-5213) 2007 m. lapkričio 22 d. redakcija (įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d.), kuriame pateikiamos Kelių eismo taisyklėse vartojamos sąvokos, 2 straipsnio 34, 35 punktai). Nors Kelių eismo taisyklėse nenumatytas tiesioginis draudimas važiuoti per pėsčiųjų perėją dviračiu, tačiau Kelių eismo taisyklių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad per pėsčiųjų perėją gali eiti tik Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 35 punkte numatyti pėstieji. Kelių eismo taisyklių 69 punktas reikalauja, kad dviračio vairuotojas važiuodamas dviračiu privalo nesukelti pavojaus pėstiesiems. Kelio ženklas Nr. 627, pastatytas šalia sankryžos, nurodo tik dviračių trasai (maršrutui) suteiktą numerį ir kryptį, tačiau nežymi vietos, kur dviračių takas kerta važiuojamąją kelio dalį. Šis ženklas neprieštarauja kelio važiuojamosios dalies ženklinimui, todėl P. P., kirsdamas dviračiu važiuojamąją kelio dalį, privalėjo vadovautis kelio ženklinimo linijomis ir, esant intensyviam eismui, elgtis kaip pėsčiasis – per perėją vestis dviratį. Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad P. P. elgėsi neatsargiai ir nesilaikė Kelių eismo taisyklių 69 punkto - nevažiavo arčiau dešiniojo krašto, todėl ir sukėlė pavojų pėsčiųjų perėja ėjusiam pėsčiajam A. M.. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykis kilo dėl paties A. M. veiksmų, nes jis eidamas per pėsčiųjų perėją susvyravo ir žengė link P. P., nepatvirtintos jokiais objektyviais duomenimis. Be to, tai nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, nes nustatyta, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo P. P. veiksmai. Tai, kad sužalojimai atsirado nukentėjusiajam nukritus, t. y. sužalojimai padaryti ne tiesioginiais veiksmais, nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, nes tai, kad P. P. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 69 punkto reikalavimų ir nevažiuodamas arčiau dešiniojo krašto kliudė A. M., buvo vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis neišlaikė pusiausvyros, nugriuvo ir taip susižalojo. Būtina pažymėti, kad Kelių eismo taisyklėse numatytos eismo dalyvių teisės ir pareigos leidžia daryti išvadą, kad pėsčiųjų perėjoje pirmenybė vis dėl to yra teikiama pėstiesiems, todėl P. P., kirsdamas kelio važiuojamąją dalį reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje nenulipdamas nuo dviračio turėjo būti itin dėmesingas, sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, ir nenulipant nuo dviračio važiuoti per perėją galėjo tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Taigi P. P. privalėjo nekelti pavojaus pėstiesiems, ir tik įsitikinęs, kad važiuodamas per pėsčiųjų perėją nenulipdamas nuo dviračio jis nesukels pavojaus pėsčiųjų perėja einantiems pėstiesiems, jis galėjo važiuoti per pėsčiųjų perėją nenulipdamas nuo dviračio. Šiuo atveju P. P. nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, ir nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 69 punkte jam keliamų reikalavimų sukėlė pavojų pėstiesiems, dėl to sužalojo A. M.. Anot P. P., pats nukentėjusysis galėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju P. P., nuo pareigos nekelti pavojaus pėstiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, ši aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra P. P., kuris važiuodamas dviračiu per pėsčiųjų perėją nevažiavo arčiau dešiniojo krašto ir taip sukėlė pavojų pėstiesiems, padarytas pažeidimas. Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Klaipėdos mieste, gatvėje, kurioje judėjimas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš eismo dalyvių maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Faktą, kad P. P. padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir šis pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, patvirtina bylos medžiaga. Būtent P. P. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, nes jei jis būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų pėsčiųjų perėjoje, eismo įvykio pavyktų išvengti. Visa tai patvirtina, kad P. P. buvo neatidus ir neatsargus ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 69 punkto reikalavimus, nors važiuodamas dviračiu privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. Todėl daroma išvada, kad P. P. kaltė padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą neatsargų nusikaltimą, įrodyta.
Esant šioms aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustato, kad P. P. pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2011m. balandžio 15 d., apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g., šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje, vairavo dviratį „Scot“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 69 punkto reikalavimą, sukeldamas pavojų pėstiesiems, partrenkė priešinga kryptimi per perėją ėjusį pėsčiąjį A. M., kuriam dėl įvykio metu patirtų sužalojimų nesunkiai sutrikdyta sveikata. P. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.
Pripažinus P. P. kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas. P. P. padarė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. neatsargų nusikaltimą. Šiuo konkrečiu atveju P. P. kaltė yra neatsargi. Skirdama bausmę P. P. kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį (padarytas neatsargus nusikaltimas), į kaltininko asmenybę (P. P. anksčiau neteistas ir nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dirba, neturi galiojančių administracinių nuobaudų), į eismo įvykio aplinkybes, į tai, kad P. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti P. P. skiriant BK 139 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių piniginio pobūdžio bausmių – baudą, kurios dydis artimas šios bausmės vidurkiui, nustatytam BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti P. P. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį paskiriant 30 MGL (3900 Lt) (1129 Eur) baudą.
Nukentėjusysis A. M. P. P. pareiškė 10 000 Lt civilinį ieškinį, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą (1 t., b. l. 34), 2013 m. vasario 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. M. iš P. P. buvo priteista 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo. Kadangi anksčiau aptartais motyvais nustatyta, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl, kolegijos manymu, A. M. priteistos neturtinės žalos suma mažintina.
Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. P., važiuodamas dviračiu, pažeidė teisės aktų nuostatas ir nesunkiai sužalojo A. M.. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. 2014 m. gegužės 23 d. ekspertizės akte Nr. EDG38(111)14 (01) parteikta išvada, kad A. M. nustatytas dešinio šlaunikaulio proksimalinio galo skeveldrinis pergūbrinis lūžis (2 t., b. l. 116-122). 2014 m. spalio 2 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)14 (01) konstatuota, kad A. M. dėl patirto kūno sužalojimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, todėl sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 151 – 158). Remiantis ekspertizės aktais matyti, kad nukentėjusysis A. M. dėl įvykio metu patirtų sužalojimų buvo gydomas nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriuje, po to tolimesniam palaikomajam gydymui ir slaugai išvežtas į Klaipėdos medicininės slaugos ligoninę, kurioje išbuvo iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., buvo konsultuotas traumatologo 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. spalio 25 d. ir 2012 m. balandžio 17 d., per šį laikotarpį gydytojos lankytas namuose. Remiantis šiais duomenimis neabejotina, kad dėl įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusysis A. M. patyrė didelius fizinius skausmus, ilgai negalėjo vaikščioti, todėl akivaizdu, jog dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiojo A. M. gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi, bus žymiai pablogėjusi dėl skausmų, sutrikusio judėjimo galimybių, be to, būtina įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis yra senyvo amiaus. Kita vertus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad praėjus šiam laikotarpiui, nukentėjusysis, nors ir sunkiai, tačiau ali vaikščioti, byloje nėra duomenų, kad šie sužalojimai trukdys jam gyventi visavertį gyvenimą. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, jog P. P. sąmoningai nesiekė nukentėjusiajam sutrikdyti sveikatos, o jo padarytas KET pažeidimas nebuvo ypatingai šiurkštus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes, mano, jog nukentėjusiojo A. M. prašomas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis yra kiek per didelis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo A. M. patirtą fizinį bei dvasinį skausmą, anksčiau nustatytas aplinkybes, į P. P. neatsargią kaltę, į tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajam fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, mano, jog 5000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui būtų teisinga, protinga ir pakankama. 5000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti nėra neteisinga ar aiškiai per didelė, ji atitinka susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2009, 2K-306/2010, 2K-106/2012). Be to, iš P. P. pagrįstai priteistos ir A. M. atstovavimo išlaidos, kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, vykusių teismo posėdžių skaičių, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, todėl pagrįstai priteistos iš nuteistojo.
Taip pat pagrįstai tenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis numato, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, o 6.280 straipsnis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. M. buvo sužalotas dėl P. P. nusikalstamų veikų, A. M. gydymo išlaidas, kurios sudarė 14256,45 Lt, atlyginio Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, todėl šios išlaidos pagrįstai priteistos iš P. P. ir nėra pagrindo jų mažinti.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nuosprendį pakeisti:
P. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 30 MGL (3900 Lt) (1129 Eur) baudą.
Nukentėjusiojo A. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamojo P. P. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.