- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- I-2728-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00697-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. B. 2017-03-01 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2017-02-27. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose patalpose. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su 6-12 asmenų, todėl iš viso 1 186 dienas buvo pažeisti minimalūs ploto reikalavimai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–14).
Paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2013-11-29, todėl pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir laikyti, kad senaties terminas laikotarpiu nuo 2013-11-29 iki 2014-02-27 yra praleistas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas karantino gyvenamojoje patalpoje, taip pat gyveno bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose, atliko jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad nėra galimybės nustatyti kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma kamerų tipo bei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pareiškėjas nedetalizavo kokie asmenys kartu su pareiškėju atlikinėjo bausmę, koks plotas teko vienam asmeniui. Jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus pataisos namų sisteminti ir kaupti tokią informaciją. Pareiškėjas baudos izoliatorių kamerų tipo patalpose ir bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Vilniaus PN nurodytose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Be to, ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė patirtos neturtinės žalos dydžio, kreipėsi į teismą galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2017-02-27 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2017-02-27. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-03-01 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinant yra pažeidžiamos, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2017-03-01. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-11-19 iki 2014-02-28, tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2014-03-01 iki 2017-03-01) 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2013-11-19 iki 2017-02-27 buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių ploto reikalavimų.
Nuo 2010-04-30 galiojančių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Analogiškos nuostatos nurodytos ir nuo 2015-09-01 galiojančioje naujoje Taisyklių redakcijoje (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Kaip matyti, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013-11-29 iki 2013-12-11 buvo laikomas Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 109. Atsižvelgiant į tai, kad pritaikius ieškinio senaties terminą, vertinimas kalinimo laikotarpis nuo 2014-03-01 iki 2017-03-01, pareiškėjo laikymo sąlygos karantino patalpoje nebus vertinamos.
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 22, 26, 27, 36) patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 2-201 (34,99 kv. m.; 11 miegamųjų vietų) (b. l. 53), Nr. 4-301 (35,26 kv. m.; 11 miegamųjų vietų) (b. l. 54), Nr. 4-302 (29,80 kv. m.; 9 miegamosios vietos) (b. l. 54). Taip pat pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimų (b. l. 23–24, 28–29, 30–31, 32–33, 34–35, 37–38, 39–40, 41–42, 43–44, 45–46, 47–48) buvo laikomas šiuose baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose) bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 1K (13,05 kv. m., 3 miegamosios vietos), Nr. 8K (11,33 kv. m., 3 miegamosios vietos), Nr. 17K (14,99 kv. m., 3 miegamosios vietos), 18K (II korpusas, 1 aukštas) (30,47 kv. m., 7 miegamosios vietos), Nr. 1D (12,69 kv. m. 3 miegamosios vietos), Nr. 5D (14,57 kv. m., 4 miegamosios vietos), Nr. 9D (14,23 kv. m., 3 miegamosios vietos), Nr. 10D (14,66 kv. m., 4 miegamosios vietos), 11D (II korpusas, 2 aukštas) (19,45 kv. m., 5 miegamosios vietos) (b. l. 55–56). Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Be to, Vilniaus PN 2017-03-28 pažyma Nr. 14-1047 patvirtina, kad E. B. laikotarpiu nuo 2013-11-29 iki 2017-02-27 į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais ar prašymais dėl per mažo minimalaus gyvenamojo ploto ar kitų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 51). Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Nesant objektyvių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurių sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodė bendro pobūdžio teiginius, kurie nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus pataisos namų administracijai. Nors iš pareiškėjo nereikalaujama nurodyti konkrečias galimai pažeistas teisės aktų nuostatas, pareiškėjas net nedetalizavo kokios sąlygos, jo vertinimu, kamerose buvo netinkamos. Atsižvelgiant į tai, nesant konkrečių pareiškėjo skunde nurodomų argumentų dėl kamerų neatitikties higienos normų reikalavimams, skundo argumentas dėl sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.