Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio rytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo R. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (SK-200, 2021) SPR-264 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 9 d. Žurnalistų etikos tarnyboje gautas trečiojo suinteresuoto asmens R. R. skundas dėl (duomenys neskelbtini) laikraštyje „Panevėžio kraštas“ paskelbtoje publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Publikacija) paskelbtos informacijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Atsižvelgęs į tai, teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad publikacijoje nebuvo paskelbta informacija apie R. R. sveikatos būklę, kadangi ir šiai dienai nėra žinoma, ar ji iš tikrųjų sirgo, o tik tam tikra galima prielaida, siekiant sukelti visuomenės diskusiją.

Aiškindamas šias sąvokas bendrosios kompetencijos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021 44 punktą).

Pažymėtina, kad siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės negalima apsiriboti tik atskirų frazių pažodiniu vertinimu. Svarbu yra įvertinti ir pateikiamų teiginių kontekstą, formuluotes, ar išsakomos mintys suprantamos kaip neginčytinas faktas, ar kaip asmeninis pašnekovo tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Tad tiriant ir vertinant informaciją, svarbu vertinti ir bylos aplinkybių visumą, analizuoti paskleistų teiginių kontekstą, atsižvelgti į jų formuluotes.

LAT 2015 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015 taip pat išaiškino, kad siekiant atskirti žinią nuo nuomonės taip pat vertintinas ir eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimas, t. y. ar pateikta informacija galėjo priversti eilinį skaitytoją, klausytoją ir pan. suprasti, kad pateikiami neginčijami faktai apie asmenį, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, ar kad pateikiama autoriaus nuomonė apie tam tikrus su asmeniu susijusius faktus.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju aptariamoje publikacijoje paskelbta informacija yra iš esmės konstatuojamojo pobūdžio, todėl ginčo informacija negali būti vertinama kaip nuomonė. Joje nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentarai, reiškinių ar įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Straipsnyje pateikta informacija (duomenys neskelbtini). Taigi, ginčo publikacijoje pateikti sakiniai yra suformuluoti taip, kad skaitytojui susidarytų įspūdį, jog R. R. irgi serga. Pažymėtina ir tai, kad šiai informacijai patikrinti taikomas tiesos kriterijus, ją galima patikrinti. Tai, kad publikacijoje nurodyta frazė „galimai“ serga, viso straipsnio kontekste, t. y. nurodžius, kad „(duomenys neskelbtini)“, redakciją pasiekė žinios, kad „(duomenys neskelbtini)“, neleidžia vertinti teiginių kaip nuomonės. Tokie teiginiai pripažintini atitinkantys žinios sąvoką, t. visuomenės informavimo priemonėje buvo paskleista žinia apie tai, kad R. R. greičiausia serga COVID-19 liga.

Remiantis BDAR preambulės 35 punktu prie asmens sveikatos duomenų turėtų būti priskirti visi duomenys apie duomenų subjekto sveikatos būklę, kurie atskleidžia informaciją apie duomenų subjekto buvusią, esamą ar būsimą fizinę ar psichinę sveikatą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Publikacijoje pateikti teiginiai – „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ atskleidžia informaciją apie šio asmens sveikatą. Tokie duomenys pripažintini sveikatos duomenimis BDAR 4 straipsnio 15 dalies prasme. Pareiškėjo argumentus, kad pavartotos formuluotes „greičiausiai susirgo“ negalima pripažinti sveikatos duomenimis, teismas atmeta kaip pasirinktą gynybos būdą.

BDAR preambulės 39 konstatuojamoji dalis numato, kad bet kuris asmens duomenų tvarkymas turėtų būti teisėtas ir sąžiningas, todėl BDAR 5 straipsnyje detalizuoti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą, asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas). Aplinkybės, kuriomis asmens duomenys yra laikomi teisėtai tvarkomais, išvardintos BDAR 6 straipsnyje.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog R. R. nedavė sutikimo atskleisti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie jos sveikatos būklę.

Atsakovas sprendime konstatavo, kad R. R. yra viešas asmuo Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 74 dalies prasme. Ginčo dėl šios aplinkybės nekilo, teisėjų kolegija sutinka tiek su pareiškėjo, tiek su atsakovo vertinimu, kad R. R., (duomenys neskelbtini) COVID-19 pandemijos metu, buvo viešas asmuo.

Tačiau pažymėtina, kad viešasis asmuo taip pat turi teisę tiek į privatų gyvenimą, tiek į asmens duomenų apsaugą. Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešo asmens gyvenimą būtina rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne vien patenkinti visuomenės smalsumą (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-777/11).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas paminėtas teisės normos nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu yra pažymėjęs, kad VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje suformuluota taisyklė pripažintina bendru imperatyvu, kuris yra taikytinas rengiant ir platinant viešąją informaciją, tačiau su išimtimis, specialiai nustatytomis šios normos 2 ir 3 dalyse. Esant tam tikroms abejonėms dėl to, ar konkreti viešai skleidžiama informacija pagal savo pobūdį patenka ar nepatenka į aptariamo straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis, abejonės turi būti vertinamos paminėto imperatyvo naudai. Tai reiškia, kad taikant VIĮ 14 straipsnį prioritetinė reikšmė turi būti suteikta privataus gyvenimo apsaugai, kaip tai suformuluota šio straipsnio 1 dalyje (LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-03316-629/2019). Be to, tam, kad būtų galima atskleisti privačią informaciją apie asmenį, informacija turi ne tik tenkinti viešąjį interesą, bet turi egzistuoti ir bent viena iš VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad BDAR 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Nagrinėjamu atveju UAB „Panevėžio rytas“ yra R. R. asmens duomenų valdytojas (BDAR 4 straipsnio 7 punktas). Tai reiškia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad šiuo atveju R. R. asmens duomenys galėjo būti tvarkomi vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu, ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinti teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principai, taip pat, kad buvo pagrindas atskleisti privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį.

Kaip matyti iš skundo, pareiškėjas R. R. duomenų tvarkymo teisėtumą ir informacijos apie privatų gyvenimą skelbimą be sutikimo iš esmės grindžia žurnalistiniu tikslu ir visuomenės poreikiu šią informaciją žinoti.

BDAR IX skyriuje aptariamos specialios nuostatos, susijusios su konkrečiais duomenų tvarkymo atvejais – pavyzdžiui, BDAR 85 straipsnyje, skirtame duomenų tvarkymui ir saviraiškos ir informacijos laisvei, nurodyta, kad valstybės narės teisėje teisė į asmens duomenų apsaugą pagal šį reglamentą turi būti suderinta su teise į saviraiškos ir informacijos laisvę, įskaitant duomenų tvarkymą žurnalistikos tikslais ir akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. BDAR preambulės 153 konstatuojamojoje dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad asmens duomenų tvarkymui vien žurnalistiniais tikslais arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais prireikus turėtų būti taikomos nuo tam tikrų šio reglamento nuostatų nukrypti leidžiančios nuostatos arba išimtys, kad teisė į asmens duomenų apsaugą būtų suderinta su teise į saviraiškos ir informacijos laisvę, kuri yra įtvirtinta Chartijos 11 straipsnyje.

Pagal BDAR 85 straipsnio 2 dalį, duomenų tvarkymui žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais valstybės narės numato II skyriaus (principai), III skyriaus (duomenų subjekto teisės), IV skyriaus (duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas), V skyriaus (asmens duomenų perdavimas į trečiąsias valstybes arba tarptautinėms organizacijoms), VI skyriaus (nepriklausomos priežiūros institucijos), VII skyriaus (bendradarbiavimas ir nuoseklumas) ir IX skyriaus (specialūs duomenų tvarkymo atvejai) išimtis arba nuo jų nukrypti leidžiančias nuostatas, jei jos yra būtinos, kad teisė į asmens duomenų apsaugą būtų suderinta su saviraiškos ir informacijos laisve. Nacionalinėje teisėje ši valstybei narei suteikta diskrecija įgyvendinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ir ADTAĮ) 4 straipsniu, numatančiu tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais, netaikyti BDAR 12–23, 25, 30, 33–39, 41–50, 88–91 straipsnių.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto taikymui yra numatytos trys kumuliacinės asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos: t. y. pirma, tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo; antra, asmens duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti nustatytą teisėtą interesą; ir, trečia, asmens, kurio duomenys turi būti apsaugoti, interesai ar laisvės bei pagrindinės teisės neturi būti viršesni (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Mircom International Content Management & Consulting (M.I.C.M.) Limited prieš Telenet BVBA, C?597/19, 106 p.). Tam, kad būtų galima nuspręsti, ar pareiškėjas teisėtai tvarkė trečiojo suinteresuoto asmens duomenis, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju buvo šių sąlygų visuma.

Gaires dėl to, kokie interesai galėtų būti pripažįstami teisėtais, yra pateikusi ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), turėjusi patariamąjį statusą (Direktyvos 95/46/EB 29 straipsnio 1 dalis). Darbo grupės 2014 m. balandžio 9 d. nuomonėje 06/2014 dėl duomenų valdytojo teisėtų interesų pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnį pažymėta, kad teisėtas interesas turi neprieštarauti byloje taikomai nacionalinei ar Europos Sąjungos teisei, būti pakankamai aiškiai suformuluotas ir atstovauti tikrą (o ne spekuliatyvų) interesą. Ši grupė taip pat pažymi, kad tokiu teisėtu tikslu, be kita ko, galėtų būti saviraiškos laisvė arba teisė į informaciją (žr. Darbo grupės nuomonės 06/2014 25 punktas). Tiek Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, esanti viena pagrindinių sąlygų visuomenės progresui bei kiekvieno asmens savęs realizavimui, tiek Chartijos 11 straipsnio garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė yra vienas iš pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų – vertybių, kuriomis pagal Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, dalis (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Privacy International prieš Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ir kt., C- 623/17, 62 punktą ir jame nurodytą praktiką).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. vasario 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022 pabrėžė, kad teisė į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvė gali būti kvalifikuojami kaip teisėtas interesas BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto prasme. Tačiau tai savaime nereiškia, jog šiems interesams automatiškai teiktina pirmenybė asmens duomenų apsaugos atžvilgiu, todėl būtina patikrinti ir kitas dvi nurodytas sąlygas – asmens duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti nustatytą teisėtą interesą; ir asmens, kurio duomenys turi būti apsaugoti, interesai ar laisvės bei pagrindinės teisės neturi būti viršesni. Dėl sąlygos, susijusios su būtinybe tvarkyti duomenis, LVAT pažymėjo, kad nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (žr. sprendimo Rīgas satiksme 30 punktą ir ten nurodytą praktiką).

Išplėstinė teisėjų kolegija dėl interesų pusiausvyros minėtoje byloje nurodė, kad šia sąlyga iš esmės reikalaujama palyginti priešingas teises ir interesus, o tai iš principo neatsiejama nuo konkrečių atskiro atvejo aplinkybių, be to, tokį palyginimą atliekantis asmuo arba institucija turi atsižvelgti į duomenų subjekto teisių, kurias jis turi pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, svarbą (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą sujungtose bylose ASNEF ir FECEMD, C-468/10 ir C?469/10, 40 p.). Dėl atitinkamų priešingų teisių ir interesų derinimo sąlygos Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymi, kad ji iš principo priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių (žr. sprendimo Rīgas satiksme 31 punktą ir ten nurodytą praktiką). Mechanizmai, leidžiantys rasti teisingą pusiausvyrą tarp šių įvairių teisių ir interesų, yra įtvirtinti pačiame BDAR (pagal analogiją žr. 2008 m. sausio 29 d. sprendimo byloje M?sica de Espa?a (Promusicae) v Telefónica de Espa?a SAU, Case C-275/06, July 16, 2009, 66 punktą ir jame nurodytą praktiką; sprendimo M.I.C.M. Limited prieš Telenet BVBA 112 punktą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus (pvz., 2004 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Editions Plon prieš Prancūziją; EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją; EŽTT 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associes prieš Vokietiją).

LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2095/2013 pabrėžė, kad ginant asmens teisę į privatų gyvenimą, kyla dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) konfliktas, todėl kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros.

Bendrosios kompetencijos kasacinis teismas 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 taip pat pažymėjo, kad teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas.

Kaip nurodo pareiškėjas, ginčo Publikacijos tikslas buvo informuoti visuomenę apie tai, kad (duomenys neskelbtini) plinta COVID-19 infekcija, dėl to gali sutrikti (duomenys neskelbtini) veikla, galimybė užtikrinti medicininę pagalbą sergantiems asmenims.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad visuomenės teisė žinoti nagrinėjamu atveju buvo svaresnė dėl šių aplinkybių: visuomenei iškilusio pavojaus užsikrėsti ir mirti, (duomenys neskelbtini) darbo pobūdžio, galų gale pačios R. R. neadekvataus elgesio – ji nepanoro išsklaidyti kilusių įtarimų, taip pat dėl Vyriausybės paskelbtos ekstremalios padėties, kurios metu visa visuomenė, ne tik medikai, skatinami elgtis atsakingai. Pareiškėjas pabrėžė, kad R. R., kaip (duomenys neskelbtini), galėjo būti nuoširdesnė, paaiškinti, kad įstaigos darbas nebus paralyžiuotas ir įstaiga galės atlikti savo funkcijas.

Teismas sutinka, kad šiuo atveju egzistavo viešasis interesas informuoti visuomenę apie nustatytą COVID-19 ligos atvejų skaičių pačioje (duomenys neskelbtini) ir galimybę įstaigai vykdyti savo funkcijas. Tačiau, teismo vertinimu, viešam visuomenės vertinimui nebuvo visuomeninio poreikio paskelbti informaciją apie (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Publikacijoje nebuvo skelbiama informacija apie tai, kad R. R. elgėsi neatsakingai ar netinkamai organizuoja įstaigos darbą ekstremalios situacijos metu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nurodymas, kuris konkrečiai asmuo yra užsikrėtęs, nėra pagrįstas jokiu realiu ir pagristu socialiniu interesu tokią informaciją žinoti, nenuteikia jokios papildomos informacijos, kaip užsimezgęs židinys yra stabdomas ir ar jis plinta. Tokio pobūdžio informacija neprisideda prie kitų asmenų užsikrėtimo prevencijos.

Pareiškėjo argumentai, kad buvo likę daug ribojimų, buvo iškilusi visuomenei grėsmė mirti, vertintini kaip deklaratyvūs. Teismas itin kritiškai vertina pareiškėjo nurodomus argumentus apie pačios R. R. elgesį, t. y. kad ji nepanoro atskleisti informacijos apie savo sveikatos būklę ir nurodyti sergančių darbuotojų asmens duomenų, kadangi tai niekaip nepagrindžia visuomenės teisės žinoti ir pareiškėjo teisės skleisti minėtą informaciją be asmens sutikimo.

Publikacijoje nėra skelbiama apie teisei ar gerai moralei priešingas veikas ar visuomenėje priimtinoms elgesio taisyklėms priešingus veiksmus. Iš Publikacijos turinio negalima spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip privataus asmens, privačių duomenų visuma tenkino viešąjį interesą. Publikacijos tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens duomenų, ši informacija laikytina pertekline.

Tokios informacijos atskleidimui pateisinti pareiškėjas turėjo pateikti svaresnių argumentų, kurie, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, galėtų pateisinti įsikišimą į asmens privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto bei BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus ir VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi pareiškėjas pažeidė ne tik trečiojo suinteresuoto asmens teisę į duomenų apsaugą, bet ir į privatumą, saugomą VIĮ.

BDAR 58 straipsnio 2 dalis numato, jog „kiekviena priežiūros institucija turi visus šiuos įgalinimus imtis taisomųjų veiksmų: a) įspėti duomenų valdytoją arba duomenų tvarkytoją, kad numatomomis duomenų tvarkymo operacijomis gali būti pažeistos šio reglamento nuostatos; b) pareikšti papeikimus duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, kad duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio reglamento nuostatos; c) nurodyti duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui patenkinti duomenų subjekto prašymus pasinaudoti savo teisėmis pagal šį reglamentą; <...>; g) nurodyti ištaisyti arba ištrinti asmens duomenis arba apsiriboti jų tvarkymu pagal 16, 17 ir 18 straipsnius ir pranešti apie tokius veiksmus duomenų gavėjams, kuriems asmens duomenys buvo atskleisti, pagal 17 straipsnio 2 dalį ir 19 straipsnį <...>.“

Pagal VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad BDAR 9 straipsnyje reglamentuojamas specialiųjų kategorijų asmens duomenų tvarkymas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „draudžiama tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją“. BDAR 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šio straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo taikymo išimtys ir, be kita ko, nustatyta, kad: „1 dalis netaikoma, jei taikoma viena iš toliau nurodytų sąlygų: <...> g) tvarkyti duomenis būtina dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, remiantis Sąjungos arba valstybės narės teise, kurie turi būti proporcingi tikslui, kurio siekiama, nepažeisti esminių teisės į duomenų apsaugą nuostatų ir kuriuose turi būti numatytos tinkamos ir konkrečios duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės; <...> i) tvarkyti duomenis būtina dėl viešojo intereso priežasčių visuomenės sveikatos srityje, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo rimtų tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai arba užtikrinti aukštus sveikatos priežiūros ir vaistų arba medicinos priemonių kokybės ir saugos standartus, remiantis Sąjungos arba valstybės narės teise, kurioje numatomos tinkamos ir konkrečios priemonės duomenų subjekto teisėms ir laisvėms apsaugoti, visų pirma profesinė paslaptis“.

Visuomenės informavimo priemonių laisvės skleisti privataus gyvenimo faktus, susijusius su asmens sveikata, ribos nustatytos ir Sveikatos sistemos įstatymo. Pagal šio Įstatymo 52 straipsnio 1 dalį asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą. Šios teisės normos 2 dalyje įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be raštiško jo sutikimo.

Nors BDAR 9 straipsnio norma yra specialioji BDAR 6 straipsnio nuostatų atžvilgiu, tai nepaneigia, kad pareiškėjas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimu pareiškėjas UAB „Panevėžio rytas“ teisėtai ir pagrįstai įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų, reikalaujant pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją, bei pareikštas papeikimas dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos leidžia administraciniams teismams peržengti nagrinėjamo prašymo (skundo) ribas ir tenkinti jį kitu teisiniu pagrindu, negu suformulavo pareiškėjas, tačiau apie tokį prašymo ribų peržengimą turi būti informuotos proceso šalys, nes priešingu atveju sukeliamas staigmenos efektas ir kartu paneigiama šalies teisė į teisminę gynybą.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją, šalys turi teisę į rungtynišką procesą, o tai reiškia, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.).

Teismas įvertinęs tai, kad skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo padavė būtent pats pareiškėjas, ir teismas iš esmės negali bloginti jo padėties, konstatuojant pareiškėjo veiksmus pagal BDAR 9 straipsnį ar grąžinant institucijai papildyti šioje dalyje priimtą Sprendimą, todėl sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Nors teismas nustatė, kad pareiškėjas tvarkė R. R. sveikatos duomenis, kurių tvarkymas kaip specialiųjų kategorijų asmens duomenų, reglamentuotas BDAR 9 straipsnyje, tai nepaneigia, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 14 straipsnyje 1 ir 2 dalies ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies a dalį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog atsakovas Sprendime ginčo situacijai nagrinėti netaikė BDAR 9 straipsnio 2 dalies g ir i punktų, ir papildomai nesprendė, ar pareiškėjas nepažeidė BDAR 9 straipsnio nuostatų, per se (lot. savaime) nedaro ginčijamo atsakovo sprendimo negaliojančiu.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, skundžiamas Žurnalistų etikos inspektorius sprendimas yra tinkamai pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo sprendimo panaikinti.

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, teismo vertinimu, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio rytas“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.