- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- I1-5822-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01426-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 1 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodo, jog skundžia pareigūnų veiksmus (neveikimą), dėl kurio buvo pažeistos pareiškėjo teisės laikotarpiu nuo 2020-05-01 iki 2020. Teigia, kad atvykus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – Pataisos namai), nebuvo duotas priklausantis maisto davinys. Teigia, kad buvo žiauriai pasielgta - paklausus pareigūnų, ar bus pamaitintas, gavo atsakymą, kad tokiam kaip pareiškėjas maito davinio nebus. Pažymi, kad kitą rytą parašė skundą Pataisos namų direktoriui, tačiau skundai nepriimami, neregistruojami. Tvirtina, jog yra grasinama, kad neužsičiaupus, bus daugiau problemų, nei jų yra dabar. Argumentuoja, kad dėl darbuotojų elgesio 3-iojo korpuso 1-ame ir 2 ame aukšto dušo patalpos prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Paaiškina, kad šampūno dozatoriai nuolat yra tušti. Paklusus, kodėl taip yra, atsakoma, jog neturi, pareiškėjas gali šampūno įsigyti parduotuvėje. Nurodo, kad dušo patalpos lubos, sienos yra pasidengusios pelėsiu, kuris gali būti pavojingas žmogaus sveikatai ir gali būti padaryta nepataisoma žala. Akcentuoja, jog bandė išsiųsti į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą raštus dėl pažeidimų, tačiau buvo negražiai išvadintas, grasinta. Argumentuoja, jog patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, stresą.
Pareiškėjas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais. Patikslino ginčo laikotarpį, kad Pataisos namuose buvo laikomas iki 2020-05-29.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad pareiškėjo konvojavimo laiką turi įvertinti pati įstaiga iš kurios suimtasis (nuteistasis) yra konvojuojamas, o ne įstaiga į kurią nuteistas buvo konvojuotas. Daro išvadą, kad neturėjo pareigos išduoti sauso maisto davinio, kadangi skiriamas maisto produktų kiekis turėjo būti išduodamas išvykstančiam asmeniui Vilniaus AVPK areštinės. Akcentuoja, jog pareiškėjas atvyko 2020-05-04 iš Vilniaus AVPK areštinės ir kardomąjį kalinimą - suėmimą atliko šiose kamerose: nuo 2020-05-04 - 6 būrio 5 kameroje; nuo 2020-05-18 - 9 būrio 2 kameroje; nuo 2020-05-29 - 6 būrio 2 kameroje; nuo 2020-05-29 - 11 būrio 4 kameroje.
Teigia, kad Pataisos namų Trečiojo sektoriaus rekonstruotuose pastatuose įrengtos dušo patalpos atitinka higienos normas; 5-6 būrių dušinėje įrengta 9-ios dušo galvutės, 9-10 būrių dusinėję įrengta - 8-ios dušo galvutės, 11-12 būrių dusinėję įrengta - 6 dušo galvutės. Nuodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Įstaigos patalpų valymo vykdymo tvarką nustato Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2019-06-19 įsakymas Nr. V-372 „Dėl gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo”. Teigia, kad užtikrina HN 134:2015 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės, vykdymą. Tvirtina, jog švarai ir tvarkai palaikyti suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės. Jei patalpoje gyvenantys suimtieji (nuteistieji) gerai atliktų savo budėtojo pareigas (kasdien tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis.
Pažymi, kad įstaiga užtikrina dušo patalpose esančių dozatorių užpildymą skystu muilu ir šampūnu; dozatoriai pildomi periodiškai, o esant poreikiui nedelsiant; sulaužyti, sugadinti dozatoriai keičiami naujais.
Nurodo, kad pareiškėjas atlikdamas suėmimo bausmę Trečiame sektoriuje į Pataisos namų Resocializacijos skyriaus psichologus laikotarpiu nuo 2020-05-04 iki 2020-06-10 dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos suėmimo sąlygos, t. y. jam nebuvo išduotas priklausantis maisto davinys atvykstant į įstaigą, taip pat dušo patalpos (jos yra antisanitarinės), nesikreipė. Daro išvadą, jog pareiškėjas iš tikrųjų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą yra nepagrįstos.
Mano, kad nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Argumentuoja, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pastebi, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindę jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą, būdą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė kalint Pataisos namuose.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų: 1) atvykus į Pataisos namus, nebuvo duotas priklausantis maisto davinys; 2) Pataisos namų 3-iojo korpuso 1-o ir 2 - o aukšto dušuose nebuvo šampūno; 3) Pataisos namų 3-iojo korpuso 1-o ir 2 - o aukšto dušo patalpose buvo pelėsio.
Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu, 31 punkte įvirtinta, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo tinkamo maitinimo neužtikrinimu (maisto davinio neišdavimu), teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu, 31 punkte įtvirtinta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Iš Maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkte nurodytos formuluotės „išvykstančiam asmeniui” matyti, kad minėtame punkte nurodytos pareigos yra nustatytos būtent tai įstaigai, iš kurios asmuo išvyksta. Tokios pozicijos, be kita ko, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-04-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-580-556/2018, 2020-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2485-968/2020 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Pataisos namus 2020-05-04 atvyko iš Vilniaus AVPK areštinės. Darytina išvada, kad ne Pataisos namai, o Vilniaus AVPK areštinė turėjo išduoti į Pataisos namus išvykstančiam pareiškėjui atskirai įpakuotus maisto produktus, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į Vilniaus PN yra ilgesnis kaip 6 val. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl maisto davinio neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsį duše, teismas vadovaujasi nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015) 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Atsakovės atstovas nurodė, kad švarai ir tvarkai palaikyti suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės; įstaiga užtikrina dušo patalpose esančių dozatorių užpildymą skystu muilu ir šampūnu. Teismas vertina, jog patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Be kita ko, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl dušo patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams (pelėsio buvimo) nepagrindė įrodymais. Skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad Visuomenės sveikatos centras patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti teiginiai yra teisingi. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Pareiškėjas teigia, jog dušo patalpose dozatoriuose nebuvo šampūno. Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaiga užtikrina dušo patalpose esančių dozatorių užpildymą skystu muilu ir šampūnu; dozatoriai pildomi periodiškai, o esant poreikiui nedelsiant; sulaužyti, sugadinti dozatoriai keičiami naujais. Nors atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, tačiau LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pataisos namų pareigūnus, administraciją dėl šampūno trūkumo; taip pat į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas nurodytos aplinkybės neginčija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl šampūno trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pataisos namų pareigūnai jam grasino, buvo negražiai išvadintas, skundai nebuvo registruojami. Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, bylos medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjo nurodytus skundus Pataisos namų administracijai. Pareiškėjas iš esmės nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo kada įvardinti veiksmai vyko, neteikia tai patvirtinančių įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), pareigūnų, kurie jam grasino, negražiai vadino, neregistravo skundų, vardų, pavardžių ir pan. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų, kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų (administracijos) elgesio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Teismas konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999-01-21 sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V.D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.