- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- I-1146-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03839-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- K. N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. K. (K. N. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas skundu (b. l. 1-19) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Atsakovui nustatyta pareiga supažindinti pasirašytinai pareiškėją su jo teisėmis individualiai ir tai pažymėti apskaitos žurnale, nurodant, kiek laiko truko darbas su kalinamuoju individualiai išaiškinti jo teises, pareigas ir atsakomybę, nurodyti datą nuo kada pradėtas individualus darbas su kalinamuoju.
Pareiškėjas paaiškina, kad visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo kalinamas neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, perpildytose kamerose, kuriose yra įrengti pertekliniai baldai, sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Visos kameros turi mažiausiai vieną perteklinį gultą. Vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitikdavo teisės aktų reikalavimus tik tada, kai kiti kalinamieji būdavo etapuojami į kitas įstaigas, tačiau tai trukdavo ne ilgiau nei valandą, nes po to būdavo įkeliami kiti kalinamieji, todėl kalinamųjų skaičiaus sumažėjimas nepasijausdavo. Kalinimas tokiomis sąlygomis vertinamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. pažeidimas.
Sanitarinių mazgų kamerose įrengimas neatitiko 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų. Sanitarinio mazgo pertvaros sienelės aukštis nuo gyvenamosios paskirties ploto, kuris turi būti ne žemesnis nei 1,5 m su sąlyga, kad nėra jokios galimybės sanitarinį mazgą izoliuoti nuo likusios gyvenamosios kameros dalies. Mano, kad atsakovas turi galimybę sanitarinį mazgą izoliuoti nuo gyvenamosios kameros dalies, todėl bet koks sanitarinio mazgo atitveriamos sienelės aukštis, kuris neizoliuoja sanitarinio mazgo nuo likusios kameros dalies, turi būti konstatuojamas kaip grubus pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui orumo pažeminimą ir nežmoniškas sąlygas. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Naudodamasis tualetu jautė diskomfortą dėl kameroje esamų kitų kalinamųjų ir dėl pareigūnų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir unitazu, kurie stebėdami pro langelį ar atidarydami kameros duris mato sanitarinio mazgo vietą.
Kamerose buvo daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nes neįrengta papildoma vėdinimo sistema. Žiemos metu netinkamai kameros apšildomos, o pro langus vėdinimas yra nepakankamas dėl ypatingos pastato konstrukcijos ir per didelio kalinamųjų skaičiaus mažoje patalpoje: vasaros metu - sienos drėgnos, o žiemos metu - ties langu apšerkšnijusios, laikosi nuolatinis pelėsis, kuris užima viso kameros ploto apie 15 %, kamerose vietomis pažeistos sienos, todėl byra tinkas dėl ko kyla labai daug dulkių į orą, kuriuo kvėpuojama, sanitarinis mazgas nėra atitvertas ir atskiros vėdinimo sistemos neturi. Vandens šildymas gyvenamojoje patalpoje asmeninei higienai ir asmeninių drabužių skalbimas, kamerose sukelia didesnį drėgmės lygį. Šaltuoju metu laiku, kameros temperatūra yra žemesnė nustatytos normos, nes vienintelė vėdinimo sistema yra natūrali, per langus, todėl langus yra būtina atidaryti. Sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjo sveikatą ypač per kvėpavimo takus, sukėlė kosulį, dusulį, gerklės perštėjimą, buvo atsiradę kelių ir alkūnių bėrimo židiniai - odos raukšlėjimas, nagų žydėjimas, šaltis ypač veikė sąnarius. Pareiškėjas kentėjo didelius nepatogumus.
Gyvenamosiose patalpose panaudota uždrausta nuo 2005 m. sausio 1 d. medžiaga - asbestas, kuris pagal savo kenksmingumą prilyginamas arsenui ir gyvsidabriui. Pareiškėjui buvo žinoma kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra padengti šiferinėmis plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo sveikatai ir net gyvybei itin pavojingoje aplinkoje. Dėl tokių priežasčių pareiškėjas buvo nuolatinėje baimėje, veikiamas psichologiškai, pasidarė apatiškas aplinkai, prarado ir tinkamai nebeįvertina gyvenimo vertybes, prarado savisaugos jausmą, ateityje yra tikimybė susirgti nepagydoma liga.
Be to, neužteko vietos visiems asmenims, esantiems kameroje, vienu metu pavalgyti prie stalo, nes stalas yra pritaikytas tik dviem kalinamiesiems ir turi tik dvi sėdimas vietas. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė didelius nepatogumus dėl netinkamai įrengto stalo ir sėdimųjų vietų. Dėl labai mažos patalpos, stalo ir sėdimųjų vietų įrengimas atitinkamai suprojektuotas, kad užimtų kuo mažiau vietos, todėl yra nestandartiškai labai mažas ir nepatogiai pritvirtintas.
Asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami ir indai, ir veidas, sukėlė didžiulius orumo pažeminimo jausmus. Drabužių džiovinimas toje pačioje kameroje didino kameros drėgmės lygį, šaltuoju paros metu drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pelyti.
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, orumo pažeminimas, dvasinis sukrėtimas, kankina nemiga, dažnai skauda galvą, pasidarė agresyvus ir dirglus, sutriko sveikata, pavojus būti susargdintam sunkia liga - vėžiniais susirgimais. Dėl antisanitarinių sąlygų pareiškėjas gydėsi nuo odos grybelinio susirgimo. Pareiškėjui nebuvo tinkamai išaiškintos jo teisės, pareigos ir atsakomybė jam suprantama kalba, nes yra Rusijos pilietis ir lietuviškai nesupranta. Nurodo, kad skelbė bado akciją dėl netinkamų administracijos suteikiamų sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti, atlyginti 2,40 Eur dokumentų rengimo išlaidas. Atsiliepime (b. l. 81-100) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Suimtieji/nuteistieji, atvykę į įstaigą supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti. Pareiškėjui atvykus į įstaigą, jis taip pat buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais, buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis ir pan. patvirtina jo parašas, kuris turi būti ant blanko „Supažindinimas“.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III-io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.
Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005-04-07 sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008-02-14 sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui. LVAT pratikoje nurodoma, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (LVAT administracinės bylos Nr. A-1279-442/2015; Nr. A-727-858/2015).
Pareiškėjas skunde teigia, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3352-520/2016). Pažymėtina, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 116 (plotas 7,49 m²), Nr. 141 (plotas 8,02 m²), Nr. 189 (plotas 7,86 m²), Nr. 306 (plotas 8,09 m²), Nr. 199 (plotas 7,94 m²) kartu su 1-2 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 91-92) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus.
Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 13 d. (1 parą) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Kitomis dienomis pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką (tik 1 parą), daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjo teigimu, tualetas nėra tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jam nebuvo užtikrintas privatumas juo naudojantis.
Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką (2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d., iš viso 271 parą) nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo viršijamas drėgmės lygis, ant sienų veisiasi pelėsis, šaltuoju metų laiku kameros temperatūra yra žemesnė nustatytos normos,
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 105-117) nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kamerų netinkamos drėgmės, temperatūros normatyvų neužtikrinimo pareiškėjo buvimo laiku atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą. Tinkamai kameras vėdinant per langus, būtų išvengta didelio drėgmės susidarymo, o tuo pačiu ir pelėsio.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose įrengtos perteklinės dviaukštės lovos, stalas yra pritaikytas tik dviem kalinamiesiems ir turi tik dvi sėdimas vietas.
Pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Juose nėra nustatyta, kad lovos negali būti dviaukštės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl lovų įrengimo yra atmestini. Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti vienas stalas, viena taburetė kiekvienam. Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas dažniausiai buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl turėjo galimybę valgyti prie stalo. Taigi tokio inventoriaus įrengimas kamerose laikomų asmenų skaičiui buvo pakankamas, mažas stalas, kėdės negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių tokiu mastu, kad būtų atsiradusi neturtinė žala. Argumentai, kad stalas, kėdės buvo mažos iš esmės yra susiję su ribotu kamerų plotu, dėl ko teismas jau pasisakė.
Pareiškėjas teigia, kad asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami ir indai, ir veidas, sukėlė didžiulius orumo pažeminimo jausmus.
Tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti. HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
Asmeniniai skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis. Kaip nurodo atsakovas, neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų nuteistiesiems suteikiama galimybė viršutinius drabužius išsiskalbti nemokamai. Tokiu atveju suimtasis (nuteistasis) gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių ir apatinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius vertina kaip niekuo nepagrįstus.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose panaudota uždrausta nuo 2005 m. sausio 1 d. medžiaga – asbestas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateikta informacija, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Be to, kaip nurodo atsakovas, šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi, o III-io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taigi, teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esantys šiferio lakštai buvo sulaužyti ir dėl to į aplinką išsiskyrė asbesto plaušeliai, spręstina, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus ir kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, ir dėl to galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (1 parą), neužtikrintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis (271 para), į pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 500 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 40 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 40 x 0,06, t. y. 2,40 Eur.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį (b. l. 81), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 3 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo K. N. K. (K. N. K.) skundą patenkinti.
Priteisti K. N. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.