Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, bylos parengimo nagrinėti teisme procese

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme gauta baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kurioje A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d. 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., 222 str. 1 d.

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 182 str. 2 d.

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d.

pažeidė LR BAĮ (2001-11-16 Nr. IX-574) 4 str. „Reikalavimai apskaitos informacijai“ „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama;... 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 str. “Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 d. “Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ”, 16 str. „Apskaitos registrai“ 3 d. „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“ reikalavimus - A. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytus 11 KPO kvitų surašytų neįvykusiom finansinėm operacijom dėl 943 800 Lt išmokėjimo, įrašė į avanso apyskaitas ir šia suma sumažino savo įsiskolinimą bendrovei ir taip bendrovei padarydamas 943 800 Lt nuostolį.

Dėl padarytų pažeidimų, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2011-01-01 – 2011-11-30 laikotarpį.

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Byla perduotina prokurorui, nes surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos BPK 1 str. reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.).

Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas, t.y. veikos kvalifikavimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai teisme, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai, vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek ir jų teisiniam įvertinimui.

BPK 234 str. 2 d. nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. BPK 23 str. reglamentuoja, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis šią veiką. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis dokumentas, nuo kurio surašymo priklauso tolimesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl jis turi būti surašomas itin kruopščiai tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, siekiant išvengti esminių trūkumų.

Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 str., kuriame, be kitų nurodytų reikalavimų, turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos svarbios aplinkybės, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas svarbias aplinkybes kaltinamajame akte turi būti aprašoma tiek, kiek šios aplinkybės yra nustatytos bylos medžiaga, tačiau bet kokiu atveju šis aprašymas (kaltinimo formuluotė) turi atitikti Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies normos, pagal kurią ši veika ir yra kvalifikuojama, dispoziciją. Kaltinamajame akte privalo būti detaliai atskleistas kiekvienas asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymis. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 str. 3 p. pažeidimas), kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 str. 5 p. pažeidimas), ir kt. Iš kaltinamojo akto turinio turi būti aišku ir tai, kokiais faktiniais duomenimis grindžiamas kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties ir ją kvalifikuojantis požymis. Jei tokie faktiniai duomenys kaltinamajame akte nenurodyti, tai vertintina kaip esminis kaltinamojo akto trūkumas ir pagrindas baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Nesant tokios procesinės galimybės, kaltinamasis aktas nesudaro prielaidų vykdyti teisingumą, t. y. trukdo nagrinėti bylą.

Kaip matyti iš kaltinamojo akto ir bylos medžiagos, ši byla yra išskirta iš kito su sukčiavimu PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje susijusio ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01047-11, kuris šiuo metu dar yra atliekamas. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nurodytu bylos numeriu 20-9-00420-13 yra išskirta byla visiškai kito asmens atžvilgiu – dėl A. B. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 25 str. 3 d. 182 str. 2 d. (t. 1, b. l. 1-2), tačiau kaltinamajame akte apie šį asmenį jokių duomenų nėra, o kaltinamasis aktas surašytas A. K. atžvilgiu.

Kaltinamajame akte A. K. kaltinamas nusikaltimu, numatytu LR BK 25 str. 3 d. 182 str. 2 d., t. y. tuo, kad veikdamas organizuota grupe su konkrečiais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas vis dar yra atliekamas (ir jo procesinė baigtis nėra aiški), apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 163 800 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), o aprašant nusikalstamą veiką nurodyta, kad jis, žinodamas, jog ūkinės operacijos nėra įvykusios, kad dokumentai yra suklastoti ir netikri, įtraukė juos į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, išskirtas PVM sąskaitose-faktūrose PVM sumas įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas bei šias deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko apgaule buvo panaikinta turtinė prievolė ir apgaule įgytas PVM sąskaitose faktūrose išskirtas 21 procentas PVM sumos, o reziumuojant nurodyta, kad A. K., pasinaudodamas nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentais, organizavo fiktyvių prekių įsigijimą ir kartu su organizuotos grupės nariais D. K., K. Ž., J. M., N. Š. klastodami apskaitos dokumentus, panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 163 800 Lt PVM sumą, kurią organizuotos grupės nariai tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis pasidalino tarpusavyje. Tokia kaltinimo formuluotė yra ydinga teisės požiūriu, pateiktas kaltinimas yra prieštaringas ir neaiškus, nes iškreipia mokesčio kaip piniginės prievolės valstybei prasmę ir neatitinka teisinės nuosavybės sampratos. Šiame kaltinime yra supainiotas PVM pateikimo į valstybės biudžetą mechanizmas su PVM kaip piniginės prievolės valstybei teisine prigimtimi. Formuluojant kaltinimą kaltinamajame akte ir kituose procesiniuose dokumentuose turi būti aiškiai įvardyta, kokią iš BK 182 str. numatytų veikų kaltininkas padarė. LR BK 182 str. reglamentuojamo sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką (LAT nutartis Nr. 2K-7-112/2012). Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Kaltinime, pateiktame A. K., nurodoma, kad jis ir panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir apgaule įgijo PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 21 procentą PVM sumos. Pagal formuojamą teismų praktiką, toks asmens veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikavimas ir kaip sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą, yra nepagrįstas; šiuo atveju į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule (LAT nutartis Nr. 2K-7-112/2012). Kaltinime A. K. iš viso nenurodyta, kam priklausantį svetimą turtą jis įgijo apgaule. Teisės požiūriu prieštaringa formuluotė įvardijant kaltinamajam A. K. inkriminuojamo sukčiavimo aplinkybes nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Šis pažeidimas yra esminis, nes jis kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Be to, A. K. kaltinamas BK 182 str. 2 d. padaręs organizuota grupe, ir kaltinamajame akte šis kaltinimas grindžiamas organizuotos grupės narių, kurie yra įtraukti ir į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą, parodymais. Sutinkamai LR BK 25 str. 3 d., organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Kiekvienas grupės narys tiksliai žino savo užduotį ir turi konkretų vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Organizuotos grupės egzistavimą sukčiavimo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo bylose rodo kruopščiai apgalvotas nusikalstamų veikų darymo mechanizmas, akivaizdus intensyvumas darant nusikalstamas veikas, pastovių jos narių pasiskirstymas vaidmenimis ir kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas, turint bendrą tikslą – sukčiauti PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, pasikartojanti nusikaltimų darymo schema. Taigi, teismui nagrinėjant šią bylą, reikės nustatyti organizuotos grupės požymio buvimą A. K. veikoje, tačiau ta aplinkybė, kad A. K. atžvilgiu byla yra išskirta iš atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame kiti organizuotos grupės nariai yra įtariamieji, ir kurie teisiamojo posėdžio metu turi teisę atsisakyti duoti parodymus, gali būti kliūtis nustatant organizuotos grupės narių konkretų vaidmenį padarant nusikaltimą, o taip pat, net ir nustačius organizuotos grupės požymius, teismo baigiamajame akte kiti organizuotos grupės nariai negalės būti įvardinti, siekiant nepažeisti nekaltumo prezumpcijos, o be tokio įvardijimo teismo nuosprendyje nepilnai ir nekonkrečiai bus atskleista A. K. nusikalstama veika. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors A. K. yra kaltinamas veikęs organizuota grupe su D. K., K. Ž., J. M. ir N. Š., tačiau iš byloje esančių pranešimų apie įtarimus (b. l. 91-98, 152-160, 163-169, t. 2) matyti, kad K. Ž., J. M., N. Š. įtarimai veikus organizuota grupe su A. K. nėra pateikti, pranešimuose apie įtarimus J. M. ir N. Š. nėra duomenų, kad jie būtų įtariami išrašę fiktyvias PVM sąskaitas faktūras A. K. atstovaujamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, o iš kaltinamojo akto duomenų matyti, kad D. K. ir K. Ž. yra atsisakę duoti parodymus apie jiems pareikštą įtarimą, o J. M. ir N. Š. nors ir yra davę parodymus, tačiau nei apie A. K., nei apie fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jie, nesant pareikšto tokio įtarimo, nebuvo apklausti (b. l. 99-100, 141, 161, 170-172, 173-175, 176-178, 179-180, 188-189, t. 2). Taigi, iš kaltinamojo akto duomenų ir byloje esančių dokumentų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. K. padarytų veikų buvo dirbtinai išskirtas iš kito su sukčiavimu PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje susijusio ikiteisminio tyrimo, kuriame kaltinimai organizuotos grupės nariams net nebuvo suderinti tarpusavyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką, toks faktiškai dirbtinis ikiteisminio tyrimo išskyrimas lemia netinkamą veikų kvalifikavimą, nes kiekvieno organizuotos grupės nario padarytos veikos yra neatskiriamai susijusios su kitų asmenų daromomis veikomis ir yra vieningos schemos, pagal kurią siekiama išvengti prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, dalis. Tai laikytina kliūtimi atskleidžiant visas teisiškai reikšmingas sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčiu mechanizmo aplinkybes, nustatant veikos bendrininkų konkretų vaidmenį padarant nusikaltimą (LAT nutartis Nr. 2K-7-322/2013).

Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad A. K. kaltinamas nusikaltimu, numatytu LR BK 222 str. 1 d. Pagal BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiame kaltinime, be kitų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimų pažeidimų, nurodyta ir tai, kad A. K. pažeidė 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių” 9 str. (2007-12-29 Nr. 1360 redakcija) „Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais (biudžetinėse įstaigose - ne rečiau kaip kartą per mėnesį). Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu“ reikalavimus - iš kasos ir atsiskaitomųjų sąskaitų kiekvieną mėnesį A. K. pastoviai paimdamas dideles grynų pinigų sumas, o atsiskaitymui pagal dokumentus panaudojo tik 68235,45 Lt, ir kiekvieną mėnesį nepanaudotų pinigų negrąžino į kasą. Teismo nuomone, toks pateiktas kaltinimas A. K. yra nekonkretus, abstraktus, tuo yra esminiai pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

2006-01-16 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad ,,Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo, principų, kitų bendrųjų teisės principų“. Šiame nutarime ypač pabrėžiama tai, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, tarp jų ir teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, kuriame išreiškiama prokuroro pozicija bylos procese, šis dokumentas fiksuoja ikiteisminio tyrimo rezultatus bei lemia bylos nagrinėjimą teisme, nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. BPK 219 str. nustatyti reikalavimai kaltinamajam aktui kartu yra ir įpareigojimas prokurorui šiuos reikalavimus vykdyti. Pagal Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą, būtent prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-02-05 nutarimas), priešingu atveju, teisme taisant prokuroro padarytas klaidas, teismui yra užkraunamos jam nebūdingos ikiteisminio tyrimo funkcijos bei, pažeidžiant proceso greitumo principą, vilkinamas bylų nagrinėjimas, tuo sukeliant visuomenei pagrįstą pasipiktinimą pernelyg ilgu bylų nagrinėjimu teisme. Taigi, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, teisėtumo principai reikalauja, kad prokuroro šioje byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Esant situacijai, kai kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d. numatytos kaltinamojo teisės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad šioje byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nes kaltinamajame akte nurodyta teisės požiūriu prieštaringa formuluotė, įvardijant kaltinamajam inkriminuojamo sukčiavimo aplinkybes, nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai, o faktiškai dirbtinis ikiteisminio tyrimo išskyrimas lemia netinkamą veikų kvalifikavimą, tai trukdo nagrinėti bylą, todėl baudžiamoji byla turi būti perduota prokurorui nurodytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Nurodytų kaltinamojo akto trūkumų pašalinimas užtikrintų teismui galimybę greitai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir nepažeistų kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dirbtinis bylos išskyrimas, vien abstrakčiai nurodant, kad byla yra didelės apimties, savaime nepadeda užtikrinti Lietuvos Respublikos BPK 1 str. reglamentuotos baudžiamojo proceso paskirties.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, baudžiamoji byla Nr. 1-163-478/2014 (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00420-13) perduodama prokurorui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 232 str. 1 d. 3 p., 234 str. 2 d., 440 str.,

nutaria:

Baudžiamąją bylą Nr. 1-163-478/2014 (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00420-13) perduoti prokurorui.

Nustatyti 3 (trijų) mėnesių laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos nurodytų pažeidimų pašalinimui.

Apie priimtą nutartį informuoti kaltinamąjį, jo gynėją.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.