Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-867-478-2013

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01461-2012-7

2013 m. gruodžio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Andrej Klimaševskij, nuteistajam A. J., jo gynėjui advokatui Viliui Masiuliui, nukentėjusiajam M. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 286 str. – 5 (penkių) MGL dydžio, t. y. 650 (šešių šimtų penkiasdešimties) litų bauda;

– pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus, taikant bausmių apėmimo principą, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams ir 5 (penkių) MGL dydžio, t. y. 650 (šešių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, kurią A. J. įpareigotas sumokėti per du mėnesius.

Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. J. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. J. nukentėjusiajam M. S. priteista 500 (penki šimtai) litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 286 str. už tai, kad jis 2012-11-08 apie 18.32 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui – nukentėjusiajam M. S., Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patruliui, o būtent – policijos pareigūnams sulaikant paieškomą sūnų G. J., nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo netrukdyti sūnaus sulaikymui, rankomis stūmė M. S. į šoną, po ko prispaudė rankomis nukentėjusiojo kairę plaštaką prie durų staktos, ją užlaužė, sužalodamas kairės rankos nykštį.

Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. už tai, kad jis 2012-11-08 apie 18.32 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent – Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patruliui M. S. sulaikant paieškomą sūnų G. J., nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo netrukdyti sūnaus sulaikymui, rankomis stūmė M. S. į šoną, po ko prispaudė rankomis nukentėjusiojo kairę plaštaką prie durų staktos, ją užlaužė, sužalodamas kairės rankos nykštį, taip nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo M. S. sveikatą, nes dėl kairės plaštakos 1 piršto raiščio plyšimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas nuteistojo kaltės formą (tyčią) konstatavo išsamiai neišsiaiškinęs, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo kaltininko valinės pastangos dėl kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tai vertintina kaip LR BK bendrosios dalies nuostatų dėl kaltės, įtvirtintų LR BK 15 ir 16 straipsniuose, netinkamas pritaikymas, kas yra esminis LR BPK reikalavimų pažeidimas. Pripažinus, kad A. J. pareigūną sužalojo dėl neatsargumo (LR BK 139 str. 1 d.), šioje byloje turi būti atsižvelgta į tai, jog LR BK 139 str. numatyta nusikalstama veika tiriama privataus kaltinimo tvarka, o ši byla pradėta ir nagrinėjama valstybinio kaltinimo tvarka. Todėl, siekdamas užtikrinti tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kvalifikuojant A. J. nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvykdyti BPK 417 str. 2 d. numatytą procedūrą, tai yra pasiūlyti nuteistajam ir nukentėjusiajam susitaikyti.

Skunde pažymima, jog skirdamas bausmę už abi A. J. padarytas nusikalstamas veikas, teismas vadovavosi LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. numatytomis bausmių subendrinimo apėmimo būdu taisyklėmis, tačiau A. J. galutinė bausmė paskirta visiško sudėjimo būdu. Apelianto nuomone, kadangi jo veikos padarytos esant idealiajai sutapčiai, galutinė bausmė turi būti tik 8 mėn. laisvės atėmimo, pašalinant 5 MGL dydžio baudą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis prašė jo skundą tenkinti, nurodė, jog pareigūno sveikatą sutrikdė netyčia. Nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, sudaryti galimybę nuteistajam susitaikyti su nukentėjusiuoju privataus kaltinimo tvarka pagal LR BK 139 str., sudėti nuteistajam paskirtas bausmes apėmimo būdu.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis M. S. palaikė gynėjo nuomonę, jog nuteistasis jį sužalojo netyčia.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal LR BK 286 str. už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui ­ – Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patruliui M. S.. A. J. taip pat nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą bei nevykdydamas policijos pareigūnų reikalavimo netrukdyti sūnaus sulaikymui, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. S. sveikatą.

A. J. nesutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p., prašo skundžiamą nuosprendį šioje dalyje panaikinti ir jį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra LR BK 138 str. 2 d. 10 p. numatytos nusikalstamos veikos būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Skundu apeliantas taip pat prašo pripažinti, kad A. J. pareigūną sužalojo dėl neatsargumo, t. y. padarė LR BK 139 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ir pagal LR BPK 417 str. 2 d. pasiūlyti nuteistajam ir nukentėjusiajam susitaikyti. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo jam paskirta galutine bausme, mano, jog, pažeidžiant LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. reikalavimus, ji buvo subendrinta ne apėmimo, o visiško sudėjimo būdu.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde A. J. suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė nuteistąjį A. J. ir nukentėjusįjį M. S., išklausė nuteistojo ir nukentėjusiojo nuomonių dėl susitaikymo, kaip tai numato LR BPK 417 str. 2 d., jei byloje būtų pagrindas spręsti klausimą dėl A. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ne pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p., bet pagal LR BK 139 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p., išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. J. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.

Skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes skundžiamo nuosprendžio išvados pagrįstos prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, jos padarytos neišsamiai, šališkai vertinant bylos duomenis, neatsižvelgiant į nuteistąjį teisinančius įrodymus, pažeidžiant rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus, įtvirtintus LR BPK 7, 10 ir 44 straipsniuose.

LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, ginčija nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes, nereiškia, jog apylinkės teismas padarė LR BPK normų pažeidimus, nesilaikė rungimosi baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (LR BPK 7 str. 2 d., 44 str. 6 d.) ir dėl to priėmė šališką, neteisingą ir neteisėtą nuosprendį. Kuo pasireiškė LR BPK 10 str. numatytas nuteistojo teisės į gynybą neužtikrinimas skunde taip pat nekonkretizuojama.

Pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo LR BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad nuteistasis A. J., panaudodamas fizinį smurtą bei nevykdydamas policijos pareigūnų reikalavimo netrukdyti sūnaus sulaikymui, nesunkiai sutrikdė savo tarnybines pareigas vykdžiusio pareigūno – nukentėjusiojo M. S. sveikatą, nes dėl kairės plaštakos 1 piršto raiščio plyšimo M. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų. Šios aplinkybės apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat neginčija. Tačiau A. J. nesutinka su tuo, jog sveikatą pareigūnui jis sutrikdė tyčia, t. y. tvirtina jo veiksmuose nesant būtino LR BK 138 str. 2 d. 10 p. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal LR BK 138 str. kyla tada, kai žmogaus sveikata sužalojama arba žmogus susargdinamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. LR BK 15 str. yra atskleidžiama kiekvienos rūšies tyčios – tiesioginės ar netiesioginės esmė. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Nors pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi versijos, kad sužalojimas pareigūnui buvo padarytas dėl neatsargumo, tačiau bylos faktiniai duomenys šią nuteistojo versiją paneigia. Iš bylos medžiagos matyti, jog neblaivus A. J. prieš pareigūną naudojo agresyvius veiksmus, priešinosi pareigūnui aktyviai ir ilgai – visą laiką, kol buvo laužiamos sandėliuko durys ir sulaikomas pasislėpęs laisvės atėmimo bausme nuteistas A. J. sūnus G. J.. Šios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ištirtais įrodymais: paties A. J. parodymais (b. l. 128-129), nukentėjusiojo M. S. (b. l. 95-96, 129), liudytojo A. Č. parodymais (b. l. 96-97), policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 2-3, 5-6), kuriais nustatyta, kad A. J., siekdamas sutrukdyti sulaikyti ieškomą sūnų, agresyviai ir aktyviai apie 5-7 minutes stumdėsi su nukentėjusiuoju policijos pareigūnu M. S., apsivilkusiu policijos pareigūno uniformą, šio susistumdymo metu nukentėjusysis sušuko iš skausmo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes: A. J. panaudotų prieš nukentėjusį pareigūną veiksmų pobūdį bei trukmę, konstatuoja, jog A. J. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia (LR BK 15 str. 3 d.), t. y. panaudodamas prieš pareigūną fizinį smurtą, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti padarinių pareigūno sveikatai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Dėl šių padarinių A. J. veikė neapibrėžtai – jam buvo nesvarbu, ar dėl jo veiksmų kils pasekmės, o jeigu pasekmės kils – tai kokios jos bus, todėl jis privalo atsakyti už atsiradusius padarinius. Nustačius, jog A. J. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, konstatuotina, jog jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 10 p., sudėtį ir A. J. pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. apylinkės teismo buvo nuteistas pagrįstai. Nustačius šias aplinkybes, skundo argumentų dėl galimai A. J. padarytos LR BK 139 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos bei siūlymo nuteistajam ir nukentėjusiajam susitaikyti pagal LR BPK 417 str. 2 d., teisėjų kolegijai nevertina ir dėl jų, kaip teisiškai nereikšmingų, nepasisako.

Skundo argumentai, jog galutinė bausmė A. J. buvo skirta pažeidžiant LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. reikalavimus, nes buvo subendrinta ne apėmimo, o visiško sudėjimo būdu, nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog paskyręs A. J. bausmes: pagal LR BK 286 str. – 5 MGL (650 litų) dydžio baudą ir pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. ­– laisvės atėmimą 8 mėnesiams, teismas, vadovaudamasis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, tai konkrečiai nurodydamas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. LR BK 65 str. 2 d. numato, jog teismas, subendrindamas bausmes LR BK 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog subendrinęs bausmes apėmimo būdu, apylinkės teismas pagrįstai skyrė A. J. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams ir 5 MGL dydžio (650 Lt) baudą, todėl bausmės skyrimą reglamentuojančių LR BK normų apylinkės teismas nepažeidė.

Įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.