Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas Mindaugas Povilanskas, sekretoriaujant Rūtai Čereškaitei, vertėjaujant Galinai Tijūnėlienei, Erikai Tunčikienei, Alicijai Stančinskai, dalyvaujant prokurorui Valdemarui Baranauskui, ekspertei K. G., nukentėjusiam S. S., jo atstovei pagal įstatymą E. S., kaltinamajam V. A., jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje V. A. (V. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. 2017 m. birželio 26 d. apie 08.15 val. maždaug 20 metrų atstumu nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su S. S. metu paėmė iš savo dviračio krepšelio ne mažiau kaip 2 kg svorio ir nemažiau kaip 15 cm skersmens dydžio akmenį, kurį metė į nukentėjusįjį S. S., pataikydamas šiam į kairę kūno pusę, padarydamas nukentėjusiajam S. S. kairės pusės VII-X-o šonkaulių lūžius, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, po ko nukentėjusiajam S. S. nukritus ant žemės, jis (V. A.) sudavė su savimi turėtu plaktuku ne mažiau keturis kartus nukentėjusiam S. S. per galvą, tuo padarydamas pastarajam tris muštines žaizdas plaukuotoje galvos dalyje, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir vieną muštinę žaizdą plaukuotoje galvos dalyje su atviru įspaustiniu kairio momenkaulio lūžiu, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, taip sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo S. S. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Nagrinėjant bylą teisme kaltinamasis V. A. neneigė jam inkriminuotų smurtinio pobūdžio veiksmų, kilusių pasekmių, tačiau nurodė, kad akmenį į nukentėjusįjį metė ir sudavė jam plaktuku į galvą gindamasis nuo nukentėjusiojo S. S.. Be kaltinamojo parodymų, jo smurtinio pobūdžio veiksmus – akmens metimą į nukentėjusįjį (krūtinės sritį), smūgių sudavimą plaktuku nukentėjusiajam į galvą – patvirtina ir kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Nukentėjusysis apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis jam sudavė plaktuku per galvą, po smūgio daugiau nieko nepamena. Teismas pažymi, kad V. A. smurtinio pobūdžio veiksmai nustatyti ir nuo subjektyvaus vertinimo nepriklausančiais duomenimis – teisiamojo posėdžio metu ištirta 2017 m. rugsėjo 8 d. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertės K. G. paaiškinimais duotais teisiamojo posėdžio metu. Teismo medicinos ekspertė K. G. parodė, kad nukentėjusiajam S. S. konstatuotas momenkaulio lūžis galėjo būti padarytas tiek plaktuku, tiek beisbolo lazda. Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 7 punkte nurodyta, kad mažai tikėtina, jog S. S. nustatytus sužalojimus galėjo pasidaryti pats griuvimo metu (t. I, b. l. 91-92). Nusikalstomos veikos pasekmės – nukentėjusiojo sužalojimų pobūdis ir mastas (sunkus sveikatos sutrikdymas) – nustatyti teismo medicinos eksperto pateikta išvada ir tyrimą atlikusios specialisto paaiškinimais, kurių patikimumas ir objektyvumas teismui nekelia abejonių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad iki konflikto su V. A., nukentėjusysis S. S. nebuvo susižalojęs, sumuštas, nebuvo patyręs specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų. Tarp V. A. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus svarbu pažymėti, kad pagal BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis V. A. parodė, kad, mesdamas akmenį į nukentėjusįjį S. S., suprato, jog pataikius į krūtinės sritį jam gali lūžti šonkauliai, suprato, kad smūgiuojant plaktuku į galvą gali lūžti nukentėjusiojo kaukolė (momenkaulis). Bylą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ir suaugęs, vidutinių gabumų, neturintis rimtų psichikos sveikatos sutrikimų asmuo, turi suprasti, kad smūgių sudavimas akmeniu ir plaktuku gali žmogui sukelti sunkius sveikatos sutrikdymus. Nurodytos, teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, sudaro pagrindą pripažinti, kad V. A. sunkų sveiktos sutrikdymą nukentėjusiajam sukėlė veikdamas tiesiogine tyčia.

Teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai teismui duoda pagrindą pripažinti, kad V. A., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, veikdamas tiesiogine tyčia, sudavė smūgius akmeniu ir plaktuku nukentėjusiajam S. S. į krūtinę ir galvą, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. S. sveikatą. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, teismas V. A. veiksmus kvalifikuoja pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę šalinančių aplinkybių

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016, 2K-207-1073/2018). Teismas įvertinęs konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo eigą daro išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš pradžių nukentėjusiajam S. S. sudavė akmeniu į krūtinės sritį. Po šio smūgio nukentėjusysis „atsijungė“, ir tik po to (vėliau) kai nukentėjusysis S. S. atsigavo, jam trenkė dviračio bagažinėje turėtu plaktuku per galvą. Kitaip tariant, pavojingas kėsinimasis jau po smūgio akmeniu nukentėjusiajam į krūtinės sritį buvo atremtas (pasibaigęs) ir aiškiai nebuvo reikalo gintis suduodant dar smūgį plaktuku nukentėjusiajam į galvą. Teismas pažymi, kad kaltinamojo tęstiniai veiksmai, panaudojant skirtingus žmogų sunkiai sužaloti galinčius daiktus taip pat paneigia būtinosios ginties buvimo sąlygas. Svarbu paminėti ir tai, kad tik su lazda vaikščiojančio 68 metų amžiaus nukentėjusiojo, kuris prieš 5 metus buvo patyręs insultą, veiksmai - žodiniai grasinimai, smūgio sudavimas kaltinamajam per ranką nepaliekant sužalojimų - po kurių V. A. pradėjo smurtinio pobūdžio tęstinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis.

Dėl bausmės

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte. Prokuroras kaltinamajame akte nurodė, kad kaltinamo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroro nurodyta kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta nebuvo. Byloje nėra duomenų apie iš karto po įvykio kaltinamajam nustatytą neblaivumą. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu tik nukentėjusiojo atstovė E. S. nurodė, kad priėjusi prie kaltinamojo ji jautė alkoholio kvapą, tačiau kategoriškai tvirtinti, kad kaltinamasis buvo neblaivus negalėjo. Nesant neginčijamų ir patikimų duomenų apie kaltinamojo apsvaigimą nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu, teismas neturi pagrindo aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe. Kitų kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad nukentėjusysis, teismo vertinimu, pasirinko su geros moralės principais nesuderinamą santykių aiškinimosi būdą. Kaltinamojo nurodymu, jis jį užsipuolė prie bendro naudojimo kelio, žodžiu reiškė grasinimus, kas, teismo vertinimu, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti kaltinamojo parodymais dėl konflikto kilimo priežasčių. Nukentėjusiojo konfliktinį būdą ir anksčiau buvusius panašaus pobūdžio konfliktus su kitais asmenimis patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. M., J. T. parodymai. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kaltinamojo V. A. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teismas, skirdamas V. A. bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 61 straipsnio nuostatomis. Teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – veika prieš vyresnio amžiaus, neįgalų asmenį. Įvertinama ir tai, kad V. A. padarė nusikalstamą veiką veikdamas tiesiogine tyčia, praeityje jam buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas; psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (t. II, b. l. 18). Kartu atsižvelgiama ir į kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, iš kurių matyti, kad V. A. neteistas, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, kaltinamasis kaimynų ir giminaičių charakterizuojamas teigiamai, kaip darbštus ir visada padėti pasiruošęs žmogus. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad šioje byloje BK 41 straipsnio numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant ženkliai mažesnį, nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (veikos padarymo metu galiojusi 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į aptartas kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog V. A. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nuomone, kaltinamojo atžvilgiu paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti, ir neizoliavus jo nuo visuomenės. Spręstina, kad laisvės atėmimo bausmė su jos vykdymo atidėjimu kaltinamajam V. A. padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. A. turi sveikatos problemų, praeityje neteistas, administracine tvarka už šiurkščius ir įžūlius administracinius nusižengimus (pažeidimus) nebaustas (t. II, b. l. 7). Laisvės atėmimo bausmės skyrimas, jos vykdymą atidedant, atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti jį už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėms kaltinamojo V. A. atžvilgiu taikytinas BK 75 straipsnis, jam skirtinos bausmės vykdymas atidėtinas 2 metų laikotarpiu, paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktuose numatytus įpareigojimus – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu, išsiunčiant registruotą laišką, atsiprašyti nukentėjusiojo, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Dėl civilinių ieškinių

Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 789,26 eurų turtinės žalos, sietinos su nukentėjusiojo S. S. gydymo išlaidomis, atlyginimo (t. I, b. l. 99-103). Civilinio ieškinio dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, tarp kilusios žalos ir V. A. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl civilinio ieškovo ieškinys tenkintinas (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusysis S. S. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 84).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Pagal teismų praktiką asmenims, patyrusiems sunkius sveikatos sutrikdymus priteistų neturtinių žalų dydžiai paprastai yra nuo 7000 iki 15 000 eurų (kasacinės nutartys Nr. 2K-17-648/2017; 2K-90-746/2017; 2K-300-222/2017; 2K-75-689/2018; 2K-143-628/2018). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, kuris lėmė ir dvasines kančias. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis buvo priverstas gydytis ligoninėje, vėliau gydymą tęsti namuose, dėl ko patyrė nepatogumus, ligos laikotarpiu buvo apribotas bendravimas su aplinkiniais. Teismas pažymi ir tai, kad nukentėjusysis po patirtos traumos prarado galimybę naudotis klausos aparatu, dėl iki šiol jaučiamos baimės ir patirtų fizinių sužalojimų negali gyventi sodyboje kaime. Parinkdamas konkretų priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Jau buvo minėta, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. A. finansinė padėtis sunki, pragyvenimui jis prisiduria rinkdamas tarą. Nustatant prašomą priteisti neturtinės žalos sumą, teismas įvertina ir nukentėjusiojo elgesį, kuris, kaip jau nustatyta, buvo provokuojantis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktikoje nusistovėjusią žalos dydžio nustatymo praktiką, nukentėjusiajam priteistina jo prašoma neturtinės žalos suma – 5000 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304, 305, 307 straipsniais,

nusprendė:

V. A. (V. A.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 8 punktais bausmės vykdymą atidėti dviem metam, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu (išsiunčiant registruotą laišką nukentėjusiojo gyvenamosios vietos adresu) atsiprašyti nukentėjusiojo, bei visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigose palikti nepakeistas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo S. S. (S. S.) civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti. Priteisti iš V. A. (V. A.) nukentėjusiojo S. S. (S. S.) naudai 5000 (penkis tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti. Priteisti iš V. A. (V. A.) civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 789,26 (septynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 26 ct) eurus Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą dėl nukentėjusiojo S. S. (S. S.) gydymo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – medinę (beisbolo) lazdą ir nukentėjusiojo S. S. DNR (seilių) mėginius, saugomus Vilniaus apskrities VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje pagal 20118 m. birželio 21 d. kvitą Nr. LS003289, įsiteisėjus nuosprendžiui sunaikinti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.