Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-10 · Administracinė byla Nr. I-2988-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-10
Bylos Nr.
I-2988-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01576-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2988-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01576-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. T. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose nuo 2013 m., bausmės atlikimo metu pareiškėjas gavo nuobaudą – perkėlimą iš paprastosios grupės į drausmės grupę laikotarpiu nuo 2015-12-29 iki 2016-12-30. Būnant drausmės grupėje ir kameros tipo sąlygomis pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės naudotis laisvalaikio kambariu, drabužių ir avalinės džiovykla, kambariu maisto produktams laikyti. Pareiškėjas vietoje to, kad galėtų naudotis laisvalaikio kambariu, galėjo tik 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore ar pasimankštinti. Sportinę avalynę pareiškėjas turėjo laikyti kameroje, nes sąlygos džiovyklai nesudarytos. Kadangi kambariu maisto produktams laikyti negalėjo naudotis, turėjo pirkti maisto produktus ir suvartoti juos per kelias dienas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, nepatogumais.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–8).

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-12-29 iki 2016-04-01 drausmės grupėje esantys nuteistieji dienos metu galėjo laisvai vaikščioti visame drausmės grupės korpuse, naudotis poilsio bei maisto produktams laikyti skirtu kambariu. Nuo 2016-04-01 įsigaliojo nauji Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai, pagal kuriuos, nuo 2016-04-01 nuteistieji, esantys drausmės grupėje, nebeturi teisės dienos metu laisvai vaikščioti drausmės grupės korpuse. Nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, kurios įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus, tai reiškia, jog drausmės grupėje esantys asmenys prarado teisę naudotis poilsio bei maisto laikymui skirtu kambariu. Šie nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Teigia, kad džiovyklos nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga užtikrinti tokių džiovyklų būvimą kamerų tipo patalpose, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, pareiškėjas viso skundo laikotarpio metu galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją dėl noro išsidžiovinti savo drabužius bei avalynę ir Vilniaus PN dirbantys tvarkiniai, tai būtų padarę bendroje drabužių skalbykloje bei džiovykloje. Pabrėžė, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju negalimas.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015-12-29 iki 2016-12-30 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN 2015-12-30 direktoriaus įsakymu Nr. 7-353 perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 1D-02 (b. l. 9). Vilniaus PN direktoriaus 2016-01-04 nutarimu Nr. 56-1 pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas dėl to, jog 2016-01-02 padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą – 21.25 val., atlikęs nuobaudą baudos izoliatoriuje, nesilaikė pareigūnų nurodymų eiti į paskirtą drausmės grupę (b. l. 10). Pareiškėjas nurodyto nutarimo pagrindu faktiškai perkeltas į kamerų tipo patalpas 2018-01-04, o paleistas 2018-01-07 (b. l. 11). Vilniaus PN direktoriaus 2016-01-08 nutarimu Nr. 28-23 pareiškėjui D. T. vėl paskirta nuobauda – perkėlimas į baudos (drausmės) izoliatorių (b. l. 12). Pagal pastarąjį nutarimą pareiškėjas faktiškai perkeltas į baudos (drausmės) izoliatorių 216-01-08, o paleistas iš jo – 2016-01-22 (b. l. 13). Vilniaus PN direktoriaus 2016-02-11 nutarimu pareiškėjui vėl paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, nes pareiškėjas nevykdė pareigūnų nurodymų eiti į paskirtą bausmės grupę (b. l. 14). Pareiškėjas pagal šį nutarimą perkeltas į kamerų tipo patalpas dviejų mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2016-04-11 nutarimu Nr. 28-33 (b. l. 16) paskirta nuobauda – 1 mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas už tai, jog pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūno nurodymus. Nuteistasis iš kamerų tipo patalpų išleistas 2016-05-10 (b. l. 17). Pareiškėjui dėl to, jog nevykdė pareigūno nurodymo gyventi paskirtoje drausmės grupės patalpoje, 2016-09-14 gavo nuobaudą – 3 mėn. perkėlimą į kamerų tipo patalpas (b. l. 18). Nustatyta, kad pareiškėjas tuo metu turėjo 22 galiojančias nuobaudas, buvimo drausmės grupėje pabaiga – 2016-12-30 (b. l. 18).

Kadangi pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje kol Bausmių vykdymo kodekse nustatytas teisinis reglamentavimas kito, teismas įvertins Baudžiamojo kodekso nuostatas, galiojusias iki 2016-04-01 pakeitimų įsigaliojimo ir po to. Pažymėtina, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje. BVK redakcijoje, galiojančioje iki 2016-03-31, buvo įtvirtinta nuostata, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, užrakinami nakties metu, tuo tarpu nuo 2016-04-01 galiojančiame įstatyme (BVK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. visą parą, išskyrus pasivaikščiojimo laiką (BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems palikta teisė: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (75 straipsnio 2 dalis). Lyginant su iki tol galiojusiomis BVK 75 straipsnio nuostatomis, matyti, jog tam tikra apimtimi drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos pasunkėjo, nuo 2016-04-01 nėra galimybės be apribojimų naudotis drausmės grupės korpusuose įrengtomis patalpomis, nes visą parą nuteistieji yra rakinami.

Tuo tarpu nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, aptariant kamerų rakinimą, tiek nuo 2016-04-01 BVK įstatymo redakcijoje, tiek iki tol galiojusioje įstatymo redakcijoje, nepakito. Iki 2016-03-31 galiojusi BVK įstatymo redakcija (145 straipsnio 1 dalis) reglamentavo, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Tuo tarpu BVK 86 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose. Naujai įsigaliojusi BVK 2016-04-01 redakcija nustato, kad kamerų tipo patalpose nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi rakinamose kamerose (BVK 145 straipsnio 4 dalis).

Apibendrinant nustatytą teisinį reglamentavimą matyti, kad esminis pokytis, galėjęs lemti pareiškėjo teisių suvaržymą susijęs su aplinkybe, kad iki 2016-03-31 pareiškėjas, laikomas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, turėjo būti užrakinamas tik nakties metu, tuo tarpu nuo 2016-04-01 pareiškėjas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. galėjo būti užrakinamas visą parą, išskyrus pasivaikščiojimo laiką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimą už jo teisių suvaržymus, t. y. nesant galimybės naudotis poilsio kambariu, kambariu maisto produktams laikyti, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad vertinant pareiškėjo teisę naudotis laisvalaikio kambariu ir kambariu maisto produktams laikyti iki 2016-03-31 (kuomet tokia teisė dienos metu pagal nustatytą teisinį reglamentavimą nebuvo ribojama), pareiškėjo argumentai dėl tokios teisės nesuteikimo vertintini kritiškai. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad iki 2016-04-01 naujos redakcijos BVK drausmės grupėje esantys nuteistieji dienos metu galėjo laisvai vaikščioti visame drausmės grupės korpuse, naudotis poilsio bei maisto produktams laikyti skirtu kambariu. Nors pareiškėjas teigia, kad jam tokia teisė nebuvo suteikta, tokie pareiškėjo teiginiai laikytini abstraktaus pobūdžio ir nesudarantys pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo ir sporto laiko, jis teigia, kad per dieną jam suteikiama 1 valanda pasivaikščioti ar mankštintis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokiomis dienomis jam buvo suteikiamas nepakankamas pasivaikščiojimo lauke ar mankštos laikas, nenurodė, kad dėl šio nusiskundimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administracija, nedetalizavo ar tai jam sukėlė atitinkamų neigiamų pasekmių.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui tik lakoniškai nurodė apie jo galimus teisių pažeidimus. Pareiškėjas pirmiausia nepatenkintas jo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN turėjo teisę duoti skundus įkalinimo įstaigos administracijai, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus naudotis laisvalaikio kambariu ar kambariu maisto produktams laikyti nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo Vilniaus PN perkelti visą tokių teiginių paneigimo naštą. Nagrinėjamu atveju darytinai išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015-12-29 iki 2016-03-31 nebuvo leidžiama naudotis laisvalaikio kambariu ar kambariu maisto produktams laikyti. Pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Teismo vertinimu, pareiškėjas buvo laikoms kaip ir visi nuteistieji tokiomis pačiomis sąlygomis, nesudarant jam prastesnių laikymo sąlygų.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975-02-21 sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967-07-11 sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007-12-04 sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015). Kadangi, kaip minėta, nustatyta, jog pareiškėjas 2016-09-14 dienai turėjo 22 galiojančias nuobaudas, kurios yra nepanaikintos, pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus PN atitinkamai pritaikyti papildomi judėjimo laisvės suvaržymai.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi rūbų džiovykla, pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7.9 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, taip pat drausmės izoliatoriaus patalpoje, šiose patalpose drabužių ir avalynės džiovyklos įrengimas nenumatytas nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Teismas papildomai pastebi, kad atsakovas vis dėlto sudarė pareiškėjui galimybę džiovinti drabužius ir avalynę, atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją, tai būtų daroma bendroje drabužių skalbykloje bei džiovykloje. Tačiau duomenų, kad pareiškėjas dėl drabužių ir avalynės džiovinimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją nėra, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovo atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaMefodija Povilaitienė