Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovei AB „Vilkyškių pieninė“ dėl nesumokėtos kainos už parduotą žemės ūkio produkciją ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys įrodytas ir tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė R. Š. ir atsakovė AB „Vilkyškių pieninė“ sudarė pieno pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo nupirkti, o ieškovė parduoti žalią karvių pieną. Sutarties tarp bylos šalių galiojimo laikotarpiu ieškovė pirmuoju 2016 m. rugpjūčio mėnesio įskaitiniu laikotarpiu - 2016 m. rugpjūčio 1-15 d. - pardavė atsakovui į bazinį perskaičiuotą 26.759,20 kg natūralaus žalio pieno. Antruoju 2016 m. rugpjūčio mėnesio įskaitiniu laikotarpiu - 2016 m. rugpjūčio 16-31 d. - 28.689,60 kg natūralaus žalio pieno. Abiem įskaitiniais 2016 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpiais atsakovui parduoto žalio ir į bazinį perskaičiuoto pieno kiekis viršijo 20.000,00 kg, dėl ko ieškovė tvirtina, kad remiantis Sutarties 16 p. pateiktoje lentelėje įtvirtintomis kainos dalimis atsakovė turėjo pareigą už nupirktą iš ieškovės žalią pieną sumokėti ieškovei 0,208 Eur/kg kainą (0,175 Eur/kg pastovioji + 0,033 kintama kainos dalys). Apskaičiuodama ieškovei mokėtinos kainos už nupirktą žalią pieną sumą atsakovas taikė mažesnę nei Sutarties 16 p. numatytą pastoviąją kainos dalį. Vietoje taikytinos Sutarties 16 p. lentelės 10 grupėje numatytos 0,175 Eur/kg pastoviosios kainos dalies, jis sumokėjo ieškovei tik 0,142 Eur/kg pastoviąją kainos dalį, dėl ko per 2016 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas pažeisdamas Sutartį išvengė dalies prievolės vykdymo ir nesumokėjo ieškovei viso 2.214,01 Eur su PVM - 55.448,80 x 0,208 + 21% PVM - 0,96 Eur (atskaitoma suma už pieno tyrimus) - 11.740,38 Eur (atsakovo apskaičiuota ir sumokėta kaina) - už nupirktą išjos žalią pieną. 2016 m. rugsėjo mėnesio įskaitiniu laikotarpiu - 2016 m. rugsėjo 1-15 d. - pardavė atsakovui į bazinį perskaičiuotą 28.568,40 kg natūralaus žalio pieno. Antruoju 2016 m. rugsėjo mėnesio įskaitiniu laikotarpiu - 2016 m. rugsėjo 16-30 d. - 25.644,80 kg natūralaus žalio pieno. Abiem įskaitiniais 2016 m. rugsėjo mėnesio laikotarpiais atsakovei parduoto žalio ir į bazinį perskaičiuoto pieno kiekis viršijo 20.000,00 kg, dėl ko ieškovės teigimu, remiantis Sutarties 16 p. pateiktoje lentelėje įtvirtintomis kainos dalimis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. ir 16 d. šalių sutarimu padidinus kintamą kainos dalį atsakovas turėjo pareigą už 2016 m. rugsėjo 1-15 d. nupirktą iš ieškovės žalią pieną sumokėti ieškovei 0,216 Eur/kg kainą (0,175 Eur/kg pastovioji + 0,041 kintama kainos dalys) ir už 2016 m. rugsėjo 16-30 d. - 0,233 Eur/kg kainą (0,175 Eur/kg pastovioji + 0,058 kintama kainos dalys). Vietoje taikytinos Sutarties 16 p. lentelės 10 grupėje numatytos 0,175 Eur/kg pastoviosios kainos dalies, jis sumokėjo ieškovei tik 0,142 Eur/kg pastoviąją kainos dalį, dėl ko per 2016 m. rugsėjo mėnesį atsakovas pažeisdamas Sutartį išvengė dalies prievolės vykdymo ir nesumokėjo ieškovei viso 2.164,77 Eur su PVM - 28.568,40 x 0,216 + 25,644,80 x 0,233 + 21% PVM - 0,96 Eur (atskaitoma suma už pieno tyrimus) - 12.530,94 Eur (atsakovo apskaičiuota ir sumokėta kaina) - už nupirktą iš jos žalią pieną.

Atsakovė savo pozicija grindžia rašytiniais bylos duomenimis, kuriais nurodo, kad ieškovė netinkamai taikė imperatyvias LR Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo normas ir netinkamai priskyrė save prie 10 pieno pardavėjų grupės, numatytos tarp ieškovo ir atsakovo 2016-08-01 sudarytoje pieno pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. _PIEN05517_, statančios 20000,1 ir daugiau kg. pieno per dieną. Iš pateiktų sąskaitų-faktūrų Nr. VPP255166; VPP257459; VPP259693 matyti, kad daugiausia - 28568,40 kg pieno buvo pristatyta per 2016.09.01-15 laikotarpį, kas per dieną sudaro 1904,56 kg pieno (kitais laikotarpiais pristatyta dar mažesni kiekiai), todėl ieškovė, remiantis LR Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 str. 5 d., priskirtina prie 6 pardavėjų grupės, todėl mokėjimai, atsižvelgiant į per kalendorinę dieną pristatytą pieno kiekį buvo mokami tokia tvarka: nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. - 0.142 EUR/kg. ir 0,033 EUR/kg. priedą (viso 0,175 Eur/ kg.), nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeista į 0,142 Eur/kg. bazinę ir 0,041 EUR/kg priedą (viso 0,183 EUR), nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. buvo pakeista į 0,142 Eur/kg. bazinę ir 0,058 EUR/kg priedą (viso 0,233 EUR), nuo 2016 m. spalio 1 d. buvo pakeista į 0,142 Eur/kg. bazinę ir 0,088 EUR/kg priedą (viso 0,233 EUR).

Pagal įstatymo nustatytą bendrąją įrodinėjimo naštą, šalys turi rodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK)178 str.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų, nes tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. V., bylos Nr. 3K-3-269/2011). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. V. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K. ir N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.).

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos procesiniu įstatymu – LR CPK 185 straipsnyje, o šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje.

Byloje pateikiamas skirtingas pieno pirkimo – pardavimo sutarties aiškinimas iš ieškovės ir atsakovės pozicijų. Ieškovė teismo posėdžio metu teigia, kad buvo susitarimas, kad atsakovė mokės daugiau nei kitos įmonės. Ieškovei perskaičiavus suprato, kad kaina už parduotą pieną bus mokama pagal 10 grupę numatytą sutarties lentelėje. Nurodo, kad visur sutartyse yra rašoma, kad kaina priklauso nuo parduodamo kiekio per dieną ir jei sutartyje ši aplinkybė nebuvo nurodyta, jos manymu sutartis traktuojama apie pieno kiekio pardavimą per mėnesį. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad sutartis sudaryta pagal remiantis pieno pirkimo – pardavimo taisyklėmis ir visos sutarties nuostatos yra parengtos atsižvelgiant į 2015-06-25 LR Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą. Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė. Net jei sutarties sąlyga neatitinka tai sutarties rūšiai įstatymais nustatyto teisinio reglamentavimo, svarbu, kad ši sąlyga neprieštarautų imperatyviajai įstatymo normai (CK 6.156 straipsnis), nes sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).

2015 m. birželio 25 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XII-1907. Pagal minėto įstatymo nuostatas, ūkio subjektai, parduodantys pieną skirstomi į grupes pagal parduodamą natūralaus riebumo žalio pieno kiekį. 2015 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras priėmė įsakymą Nr. 3D-604, kuriame nurodoma, jog sutartyse turi būti nurodomi ne tik pieno kiekiai, bet privalo būti nurodyta ir bazinių rodiklių pieno kaina. Tačiau nei šiame įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtvirtintoje tipinėje pieno pirkimo - pardavimo sutartyje tokios sutarties sąlygos, kad turi būti nurodytas kad bazinis pieno kiekis skaičiuojamas už dieną, nėra. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907, 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas žalio pieno pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ir ją sudarius, todėl ūkio subjektai tiek perkantys tiek parduodantys žalią pieną turi žinoti šio įstatymo reglamentavimo sritis, kadangi jos tiesiogiai susijusios su jų vykdoma veikla ir pieno pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis. Teismas pažymi, kad Tipinės pieno pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos buvo patvirtintos siekiant geriau spręsti vidines pieno sektoriaus problemas, kad būtų užkirstas kelias vienašališkiems nepagrįstiems žemės ūkio produkcijos supirkėjų – perdirbėjų veiksmams santykiuose su pieno pardavėjais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra ūkio subjektas, kuris nuolatinai verčiasi žalio pieno pardavimu, turėjo ir galėjo numatyti, kuriai ūkio subjektų grupei pagal parduodamo pieno kiekį bus priskirtina. Ieškovės gynybinė pozicija, kad reikia vadovautis ne Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme Nr. XII-1907 numatyta sąlyga, kad kaina skaičiuojama už vieną dieną, bet pačia šalių sudaryta sutartimi, laikytina atmestina. Kadangi remiantis anksčiau aptartų įrodymų visuma, sudaryta sutartis atitinka įstatymuose numatytas tokių tipinių sutarčių sąlygas. Pačioje sutartyje nebuvo numatyta, kad ieškovė priskirtina 10 grupės ūkio subjektams, tai yra jos pačios darytos prielaidos ir nesudaro pagrindo atsakovei išmokėti prašomą neišmokėtą sumą 4 grupėmis aukštesne kaina. Be to atsakovė siųsdama pranešimus ieškovei 2016 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. rugpjūčio 30 d., 2016 m. rugsėjo 30 d., nurodė bazinių rodiklių pieno supirkimo kainų lentelę, taip pat pranešimuose nurodytas atitinkamas įstatymas, kurio pagrindu buvo apskaičiuojamas ieškovės parduoto pieno kiekis per dieną, todėl ieškovė, kaip viena iš sutarties šalių privalėjo turėti suinteresuotumą sutarties sąlygų pagrįstumu ir kaip ūkio subjektas žinoti jai pagal pieno pagaminimo našumą per dieną jai priskiriamą grupę.

Teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė netinkamai vykdė pieno pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ir nepagrįstai mokėjo už pieną mažesne kaina nei sutartyje numatyta, kadangi sudaryta sutartis nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų, atitinka sudaromų pieno pirkimo – pardavimo sutarčių tipines sąlygas.

Dėl nesumokėtos kintamos kainos dalies

Ieškovė teigia, kad atsakovas vienašališkai, be teisėto pagrindo atsisakė vykdyti sutartines prievoles ir nesumokėjo ieškovei už 2016 m. spalio 16-31 d. laikotarpį nupirktą iš jos žalią pieną pakeisto sutarties 0,088 eur/kg dydžio kintamos dalies. Teismas kritiškai vertina atsakovo atsikirtimą dėl to, kad jis už 2016 m. spalio 16-31 d. laikotarpį ieškovei R. Š. nesumokėjo priedo prie bazinių rodiklių pieno supirkimo kainos, kadangi R. Š. pateikdama 2016-09-30 pranešimą apie sutarties nutraukimą, pažeidė įspėjimo terminus ir po pranešimo tiekė pieną, kas reiškia, jog ji pripažino pasiūlytą kainą ir atsisakė nutraukti sutartį, tačiau jų neinformavusi nuo 2016-11-01 nutraukė pieno tiekimą, tuo pažeisdama 25 ir 26 sutarties punktuose nurodytas sutarties nutraukimo sąlygas, atsakovas dėl to patyrė nuostolių. Sutinkamai tarp šalių sudarytos sutarties 25 p. ‚“sutartis nutraukiama LR CK nustatytais pagrindais ir tvarka. Apie sutarties nutraukimą, išskyrus šios sutarties 26 p. nurodytus atvejus, privaloma pranešti kitai šaliai prieš 3 mėn., o dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo ir esant esminiam sutarties pažeidimui-prieš mėnesį. Iš byloje esančio R. Š. pranešimo matosi, kad 2016-09-01 ji pranešė atsakovui, kad nuo 2016-10-01 nebeparduos pieno jų įmonei, dėl mažų ir laiku neinformuojamų pieno supirkimo kainų, netenkina atsiskaitymo sąlygos. Ieškovė nors, ir klaidingai nurodė, kad pieno netieks nuo 2016-10-01, tačiau tiekė pieną atsakovui dar 30 dienų -iki 2016-10-31, laikydamasi sutarties 25 p. reikalavimo apie sutarties nutraukimą pranešti kitai šaliai prieš 1 mėn. laikydama, kad atsakovas netinkamai vykdo sutartį. Tokią ieškovės poziciją patvirtina jos veiksmai, kad ji nuo 2016-11-01 atsakovui nebepardavė žalio pieno, tuo nutraukdama sutartį vienašališkai. Ieškovei vienašališkai nutraukus sutartį atsakovas šio sandorio teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Šalys 2016-08-01 sudarytoje pieno-pirkimo pardavimo sutarties 16 p. susitarė, kad pirkėjas moka pardavėjui už patiektą žalią pieną lentelėje nurodytą pastovią kainą ir kintamos kainos dalių skirtumą-priedą. Šalys 2016-08-01 pieno-pirkimo pardavimo sutartimi nesusitarė dėl atsakomybės ir sankcijų dėl vienašališko sutarties nutraukimo, todėl atsakovo atsisakymas ieškovei sumokėti priedą prie bazinių rodiklių pieno supirkimo kainos už 2016 m. spalio 16-31 d. laikotarpį, yra laikytinas neteisėtu.

Sutinkamai su LR CK 6.20 str.1d. ir 6.256 str.1d. kiekviena šalis privalo sąžiningai ir tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles, o jas neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius LR CK 6.256 str.2d. pagrindu kyla sutartinė atsakomybė -praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą LR CK 6.261 str. pagrindu sumokėti sutarties ar įstatymų nustatyto dydžio palūkanas.

Ieškovei už patiektą pieną atsakovui už laikotarpį nuo 2016-10-16-2016-10-31 priteistina 2728,72 eur ( nesumokėto priedo suma 0,088 eur/kg x25626,60 kg perskaičiuoto pristatyto pieno kiekis = 2255,14 eur +PVM-473,57 Eur). Sutinkamai su LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo Nr. VIII-1422 5 str., 12 str. priteistinos 8 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo tesime dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Bylinėjimosi išlaidos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnio nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui- proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteistinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė patyrė 510 Eur bylinėjimosi išlaidų (160 eur žyminio mokesčio, 350 eur už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir advokato atstovavimą teisme). Ieškovės reikalavimas patenkintas 28 procentus, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 142,80 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263-265,270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei ūkininkei R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 2728,72 eur nesumokėtą už parduotą žalią pieną kainą; 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2728,72 eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2017-04-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 142,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės rajono apylinkės teismą.