Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. M. atstovo advokato Dominyko Vanharos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojo L. D. laidavimą, nustatant 1 metų laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Iš M. B. priteista nukentėjusiajam G. M. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei iš jo nukentėjusiajam išieškota 500 Eur atstovavimo teisme išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. B. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2024 m. birželio 15 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu vieną kartą spyrė G. M. į nugarą, po ko, tęsiantis konfliktui, vieną kartą spyrė pastarajam į dešinės kojos šlaunies sritį ir suėmė už rankos, tokiais veiksmais nukentėjusiajam G. M. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas D. Vanhara prašė apeliacinį skundą patenkinti. Kiti proceso dalyviai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Byloje nėra ginčo, kad M. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nesunkų nusikaltimą), padarė pirmą kartą, kad yra pagrindas manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliaciniame skunde atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jam taikymas ginčijamas tokiais esminiais argumentais: 1) nėra pagrindo išvadai, jog M. B. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 2) M. B. neatlygino bent dalies nukentėjusiajam G. M. priteistos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins padarytą žalą; 3) abejojama dėl L. D., kaip laiduotojo, asmenybės.

6. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šią atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-195-628/2023).

7. Bylos duomenimis, M. B., apklausiamas įtariamuoju, sutiko duoti parodymus, savo kaltę iš esmės pripažino bei parodė, kad pribėgęs prie G. M., jam įspyrė į nugarą, po to gindamasis jo rankų mostus numušinėjo savomis bei gali būti, kad pakėlęs koją jį užkliudė. Jis taip pat parodė, kad dėl tokių savo veiksmų labai gailisi, toks elgesys jam nėra būdingas bei kad bandė susiekti su nukentėjusiuoju telefonu ir jo atsiprašyti, tačiau į jo skambučius nebuvo atsiliepta (1 t., b. l. 157-158, 166-167). Teisiamajame posėdyje M. B. parodymai dėl prisipažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką iš esmės nesikeitė. Jis savo kaltę pripažino, parodė, kad be spyrio nukentėjusiajam G. M. į nugarą jam galėjo įspirti ir į koją, bet tiesiog visų įvykio smulkmenų nebepamena. Tai yra įtikinama, nes po įvykio M. B. buvo nustatytas 1,75 promilės girtumo laipsnis (1 t., b. l. 42). Taip pat M. B. teisiamajame posėdyje pakartojo, kad nenorėjo sužaloti G. M. ir labai gailisi dėl šio įvykio (2 t., b. l. 108). Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad M. B. pateikė kiek kitokią nei nukentėjusysis faktinių įvykio aplinkybių versiją, tačiau vien tai nesuteikia pagrindo spręsti, kad jis neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ar nesigaili. M. B. iš esmės niekada neneigė esminių įvykio faktinių aplinkybių, t. y. kad panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį bei galėjo sukelti jam fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju išsiskyrė asmenų požiūris į konflikto priežastis, tačiau šioje dalyje nei M. B., nei G. M. versija, dėl ko prasidėjo konfliktas, neturi reikšmės nei kaltinimo esminėms aplinkybėms, nei M. B. veiksmų kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015).

8. Taip pat teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo vertinti M. B. išreiškiamą gailestį dėl nusikalstamos veikos padarymo kaip formalų vien dėl to, kad jis neatlygino bent dalies nukentėjusiajam G. M. priteistos neturtinės žalos. Pagal M. B. parodymus jis bandė rasti kompromisą su nukentėjusiuoju, nes nesutiko jam sumokėti 10000 Eur, po to sumažintos – 5000 Eur, sumos neturtinei žalai atlyginti, nes, jo nuomone, ši suma yra neadekvati. Tačiau M. B. iš esmės viso proceso metu nuosekliai parodė, kad jis sutinka su 200-500 Eur suma bei įsipareigoja nukentėjusiajam atlyginti tokį žalos dydį, kokį jam priteis pirmosios instancijos teismas. Be viso to, M. B. gailėjimąsi pagrindžia ir jo dar ikiteisminio tyrimo metu sumokėta įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tai, kad jis teisiamajame posėdyje atsiprašė nukentėjusiojo. Visa tai leidžia spręsti ne tik apie M. B. kaltės pripažinimą, bet ir jo gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo, t. y. pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

9. Atmetami apelianto teiginiai, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog M. B. tikrai atlygins nukentėjusiajam G. M. padarytą neturtinę žalą, kadangi jis iki šiol neatlygino bent dalies tokios žalos. Tokių iš esmės deklaratyvių apelianto teiginių, nesant jokių objektyvių duomenų dėl asmens negalėjimo ar nepasiryžimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo šio savo įsipareigojimo nevykdys. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų sąlygų, nėra būtinas visiškas kaltininko padarytos žalos atlyginimas nukentėjusiajam, o pakanka pagrįsto pagrindo manyti, kad tokia žala bus visiškai atlyginta ateityje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad M. B. sutikimas bei įsipareigojimas atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajam yra užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole. Papildomai pažymėtina, kad aptariamą pagrįstą manymą, jog M. B. nukentėjusiajam atlygins padarytą ir jam priteistą neturtinę žalą, sustiprina ir tai, kad jis dar ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo jau minėtą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat jis yra dirbantis, neteistas, už anksčiau padarytus du Kelių eismo taisyklių pažeidimus administracine tvarka paskirtas baudas sumokėjo, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės, atsižvelgiant ir į tai, kad M. B. proceso metu siekė rasti kompromisą su nukentėjusiuoju dėl jam padarytos neturtinės žalos dydžio adekvataus nustatymo, tačiau jiems susitarti nepavyko, rodo, jog M. B. savo turtinius įsipareigojimus vertina atsakingai, todėl yra pagrindo manyti, kad jis ateityje visiškai atlygins nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą.

10. Apelianto teigimu, laiduotojo L. D. galimybė daryti teigiamą įtaką M. B. vertintina kritiškai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiuo apelianto argumentu.

11. BK 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas. Laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties baudžiamajame įstatyme nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025).

12. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė labai išsamius, aiškius bei įtikinamus motyvus, kodėl L. D. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo bei tinkamas laiduotojas. Teisėjų kolegija su šiais motyvais visiškai sutinka. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, L. D. nėra tinkamas laiduotojas, nes nepasmerkė M. B. nusikalstamos veikos taip, kaip tai norėtų nukentėjusysis, taip pat jis dirba kartu su M. B. bei yra pastarajam pavaldus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad L. D. nėra vertas teismo pasitikėjimo ir negali būti laiduotoju. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, L. D. kritiškai įvertino M. B. nusikalstamą veiką, kartu nurodydamas, kad M. B. nėra agresyvus, konfliktiškas ar linkęs smurtauti, o šiuo atveju pasielgė impulsyviai ir neapgalvotai. Tokie L. D. parodymai neleidžia teigti, kad jis sumenkino M. B. smurtinius veiksmus prieš G. M. Dėl M. B. ir L. D. tarpusavio ryšių byloje nustatyta, kad jie ne tik šiuo metu kartu dirba, tačiau yra pažįstami nuo vaikystės, bendrauja šeimomis, taigi, kartu praleidžia daug laiko, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo, jog tarp M. B.ir L. D. yra pasitikėjimas vienas kitu. Pažymėtina ir tai, kad L. D. įvykio vietoje nebuvo. Po nusikalstamos veikos jis su M. B. kalbėjo, pastarasis pripažino jam savo neteisėtą elgesį ir dėl savo elgesio gailėjosi, prisiėmė atsakomybę ir prižadėjo daugiau taip nesielgti. Tai, kad M. B. neslėpė nuo L. D. savo padarytos nusikalstamos veikos, kartu aptarė neteisėtus M. B. veiksmus, sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad L. D. M. B. atrodo kaip patikimas asmuo, galintis patarti ir daryti teigiamą įtaką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino dar ir tai, kad L. D. neteistas, administracine tvarka nebaustas, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Šie nustatyti L. D. charakterizuojantys duomenys parodo, kad jis turi autoritetą, gali patarti ir pamokyti, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais asmenimis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad jis yra vertas teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį M. B., todėl yra tinkamas laiduotojas.

13. Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos bei apelianto ginčijamos M. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygos – jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, yra pagrindo manyti, kad jis atlygins nukentėjusiajam G. M. padarytą neturtinę žalą, L. D. yra tinkamas laiduotojas bei vertas teismo pasitikėjimo. Pažymėtina ir tai, kad M. B. padarė nesunkų nusikaltimą tokiomis aplinkybėmis – jis G. M. po vieną kartą spyrė į nugarą bei koją ir suėmė už rankos. Po šių M. B. veiksmų nukentėjusiajam G. M. jokie išoriniai sužalojimai nebuvo nustatyti, jam jokio specifinio gydymo neprireikė, byloje nėra duomenų, kad jis būtų vartojęs vaistus. Taigi, tokios veikos padarymo aplinkybės bei jos pasekmės nerodo didesnio veikos pavojingumo. Bylos duomenimis, M. B. dirba, augina ir išlaiko tris vaikus, neteistas, du kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Dėl šių priežasčių M. B. kaip asmenybė charakterizuojamas teigiamai, jo padaryta nusikalstama veika vertinama kaip atsitiktinė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtų neteisinga jam taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

14. Taigi, apibendrindama kolegija konstatuoja, jog skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta atleisti M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisėta ir pagrįsta – byloje nustatytos visos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, nenustatyta, jog jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui. Naikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla M. B. nutraukta, ir priimti jam naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

15. Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuo 1200 Eur iki 500 Eur sumažinti nukentėjusiojo G. M. patirtas proceso išlaidas pirmosios instancijos teisme ir nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio argumentacija dėl tokio sprendimo nepagrįsta. Teisėjų kolegija tam nepritaria.

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą.

17. Šiame kontekste aktualios ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nuostatos (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 4 punkte numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Vis tik, būtina akcentuoti, jog kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad advokatas D. Vanhara nukentėjusįjį G. M. pradėjo atstovauti dar ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jo vardu surašė civilinį ieškinį bei skundą. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šių bylinėjimosi išlaidų, nukentėjusiojo G. M. patirtų ikiteisminio tyrimo metu, neįrodo jokie byloje surinkti įrodymai. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis G. M. advokato D. Vanharos paslaugomis pradėjo naudotis, kai M. B. baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota pirmosios instancijos teismui, t. y. nuo 2025 m. balandžio 14 d. Tai patvirtina byloje esantys 2025 m. balandžio 14 d. advokato orderis, prašymas dėl advokato D. Vanharos teisinių paslaugų teikimo nukentėjusiajam šioje byloje, 2025 m. birželio 9 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 94-95, 97). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. M. tik pasirašė minėtus civilinį ieškinį bei skundą, o juos jam surašė advokatas D. Vanhara ar kitas asmuo. Priešingos išvados neleidžia daryti byloje esantis 2024 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymas, kad G. M. advokatų profesinei bendrijai „Vanhara ir partneriai“ už teisines paslaugas sumokėjo 500 Eur. Iš šio mokėjimo nurodymo nėra aiškus nei šių teisinių paslaugų pobūdis, nei kokioje byloje jos buvo suteiktos. Tuo tarpu iš 2025 m. birželio 4 d. (jau advokatui D. Vanharai dalyvaujant šiame procese) mokėjimo nurodymo matyti, kad G. M. advokatų profesinei bendrijai „Vanhara ir partneriai“ už teisines paslaugas sumokėjo 700 Eur (2 t., b. l. 98). Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl advokato D. Vanharos nukentėjusiajam G. M. suteiktų teisinių paslaugų apimties, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad advokatas D. Vanhara nukentėjusįjį atstovavo viename teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 38 min., jis dalyvavo nuotoliniu būdu, todėl nepatyrė laiko bei papildomų išlaidų sąnaudų dėl vykimo į teismą. Taip pat teismas įvertino, kad ši byla nėra sudėtinga ar didelės apimties (ją sudaro 2 tomai, ji nagrinėjama dėl vieno kaltininko bei vienos nusikalstamos veikos, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas). Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomos išieškoti bylinėjimosi išlaidos (1200 Eur) yra ne tik neįrodytos, bet ir neproporcingos advokato D. Vanharos nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų pobūdžiui ir apimčiai, todėl šią sumą sumažino iki 500 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padidinti šią prašomą išieškoti sumą iki 1200 Eur pagrindo nenustatė.

19. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo atstovas advokatas D. Vanhara prašė iš M. B. nukentėjusiajam išieškoti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teiktų paslaugų apmokėjimu apeliacinės instancijos teisme. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2025 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad advokatui D. Vanharai už teisines paslaugas, t. y. apeliacinio skundo surašymą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, G. M. sumokėjo 600 Eur (2 t., b. l. 155).

20. Jau minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

21. Šioje byloje tik nukentėjusiojo G. M. atstovas advokatas D. Vanhara pateikė apeliacinį skundą, kuris nėra tenkinamas, nes teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nukentėjusiojo G. M. atstovo advokato D. Vanharos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš M. B. negali būti išieškomos, nes tam tiesiog nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nukentėjusiojo G. M. atstovo advokato Dominyko Vanharos apeliacinį skundą.

Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. nukentėjusiajam G. M. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme neišieškoti.