Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens Š. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo, kuriuo Š. B. nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį – 100,00 Lt (vieno šimto litų) bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3200,00 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3200,00 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. B. nubaustas už tai, kad 2014 m. sausio 28 d. 16 val. 4 min. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prospektų sankirtoje, vairuodamas automobilį „Volvo FH 12.380“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus atstumo iki priekyje važiavusio automobilio „Ford Ka“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) šiam stabdant ir atsitrenkė į automobilio galą, dėl to jį apgadino. Po įvykio nesustojo ir išvažiavo iš įvykio vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Byloje nustatyta, kad Š. B. 2014 m. sausio 28 d. 16 val. 4 min (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prospektų sankirtoje, vairuodamas automobilį „Volvo FH 12.380“, nepasirinko saugaus atstumo iki priekyje važiavusio automobilio „Ford Ka“, šiam stabdant, ir atsitrenkė į automobilio galą, dėl to jį apgadino ir, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, iš eismo įvykio vietos išvažiavo.

Už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą Š. B. nubaustas 100 Lt bauda. To, kad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, apeliantas neginčija. Š. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos jam taikyta apylinkės teismui netinkamai įvertinus įrodymus ir padarius nepagrįstas išvadas, kad jis tai padarė tyčia. Pažeidėjo teigimu, jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes nepajuto ir nesuprato, kad vairuodamas automobilį kliudė ir apgadino kitą transporto priemonę. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, jais remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylą nutraukti (skunde nurodo nebausti pagal ATPK 130 str. 1 d.), konstatuojant, kad nubaustojo veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Taikydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju teismas turi nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, jog iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, taip pat savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino.

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad Š. B. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas (apgadintas) kitam asmeniui priklausantis turtas. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar Š. B. veiksmai – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma. Pagal teismų praktiką, sprendžiant, ar asmens pasitraukimas iš eismo įvykio vietos pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę Kelių eismo taisyklių pažeidimo (nepajunta kontakto). Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse tokios išvados daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuoto automobilio, tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (įlenkta sagtis, įbrėžta benzino kolonėlė, nežymūs tvoros apgadinimai ir pan. (administracinės bylos Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011)).

Šioje byloje esančios automobilių fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti automobilių apgadinimai (22–23 b. l.), eismo įvykio vietos apžiūros protokolas (7–8 b. l.), transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolai (9–12 b. l.) apeliacinės instancijos teismui jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad apgadinimai yra nežymūs, priešingai, jie dideli, o tai rodo, kad ir smūgis turėjo būti stiprus. Tai, kad smūgis tikrai buvo stiprus, nuo kurio nukentėjusiosios automobilis net buvo nublokštas į priekį, parodė tiek nukentėjusioji R. P. (50–51 b. l.), tiek kartu su ja automobilyje buvęs liudytojas E. J. (51–52 b. l.). Be to, tiek nukentėjusioji R. P., tiek liudytojas E. J. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad po smūgio vilkikas „Volvo“ skubiai pasišalino iš eismo įvykio vietos ir buvo sustabdytas tik su policijos pareigūnų pagalba. O tokios aplinkybės atitinka tiek įvykyje dalyvavusių asmenų tyrimo pradžioje rašytus paaiškinimus (15, 17 b. l.), tiek ir policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodytos pasišalinusio automobilio sustabdymo aplinkybės. Be to, aptariami asmenys nurodė ir tai, kad vilkikas „Volvo“ buvo persekiojamas ir buvo bandoma atkreipti jo vairuotojo dėmesį signalizuojant garsiniu signalu bei šviesomis, nepaisant to, kol pastarojo automobilio nesustabdė policijos pareigūnai, jis į bandymus atkreipti jo dėmesį, nereagavo. Be kita ko, ir pats pažeidėjas Š. B. apylinkės teismo posėdžio metu pripažino jutęs smūgį (49–50 b. l.). Būtent dėl tokių nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Š. B. administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltės turinį, pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį.

Įvertinęs bylos medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog faktinė situacija bei byloje esantys įrodymai duoda pagrindą neabejotinai teigti, jog Š. B. pajuto įvykusį kontaktą tarp jo vairuojamo ir kito, stabdžiusio automobilio ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, Š. B. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo objektyvųjį požymį – žalą.

Taip pat, kaip matyti iš pažeidėjo skundo turinio, neigdamas savo kaltę padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, kartu jis nesutinka ir su jam skirta nuobauda pagal aptariamą straipsnį. Apeliantas teigia, kad jam paskyrus nuobaudą tik pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį (tai atitiktų jo padaryto administracinio pažeidimo tikroviškumą), jis ir taip jau būtų griežtai nubaustas, o, paskyrus šią nuobaudą, tikrai būtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai ir jis pajustų visas neigiamas pasekmes. Grįsdamas tokį reikalavimą apeliantas nurodo, kad jis dirba vairuotoju, šis darbas yra jo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jo vairavimo stažas yra 27 metai, galiojančių nuobaudų neturi, prisipažino, kad įvykdė minėtą administracinį pažeidimą, labai gailisi. Dėl tokių aplinkybių nubaustasis mano, kad teismo paskirta nuobauda atimti teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams neįgyvendins teisingumo bei protingumo principų, nes jis praras vairuotojo darbą ir tai sukels neigiamas socialines pasekmes. Vis dėlto apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino Š. B. atsakomybę apibūdinančias aplinkybes, todėl jam pagrįstai nebuvo paskirta švelnesnė nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, ją švelninti ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, kaip to prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Pirma, administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Taigi įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Antra, vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Trečia, tai, kad asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), kuri jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. Ketvirta, tai, kad nubaustajam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga pagal darbo pobūdį, nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant administracinės nuobaudos neskyrimo klausimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16-1756/2006, N62-3331/2011). Be to, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kurios apibūdina jo padarytus pažeidimus, rodo, kad jo padaryti pažeidimai yra ne tik šiurkštūs, bet ir labai pavojingi, dėl jų nukentėjusioji R. P. patyrė ne tik turtinę žalą, bet ir fizinį skausmą (25–26 b. l.). Kartu nagrinėjamoje situacijoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, kuris dirba darbą, susijusį su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Todėl apelianto argumentai, susiję su jo darbo pobūdžiu, negali būti vertinami kaip pagrindas švelninti nuobaudą. Taigi tai, kad Š. B. pablogino savo padėtį, yra tik netinkamo jo elgesio rezultatas.

Dėl nurodytų aplinkybių mažesnės administracinės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, paskyrimas neatitiktų Lietuvos Respublikos ATPK 20 ir 248 straipsniuose įtvirtintų administracinės atsakomybės taikymo tikslų. Vairuotojas, dar prieš sėsdamas už automobilio vairo, turi numatyti galimus padarinius, kilsiančius jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Iš to, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, įrodančių išskirtines bylos aplinkybes, dėl kurių būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 30¹ straipsnis numato tik galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti, bet ne privalomą pareigą teismui priimti būtent tokį apelianto prašomą sprendimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, Š. B. skirtos administracinės nuobaudos už jo padarytus pažeidimus ir galutinė subendrinta nuobauda atitinka jo padarytų administracinės teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl tenkinti apelianto skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimą nepakeistą ir Š. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.