Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, nuteistojo R. J. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiajai J. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 182 straipsnio 2 dalį, ir paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 2006-09-22 baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams ir 10 MGL (1250 litų) bauda. Nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. J. 66 110,25 litų turtinės ir 1200 litų neturtinės žalos atlyginimui.

Iš R. J. išieškoti 3600 litų nukentėjusiosios J. P. atstovavimo išlaidoms apmokėti.

R. J. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiosios G. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklaidindamas nukentėjusiąją J. P., neva pinigus panaudos abiejų bendriems verslo tikslams, tai yra produkcijos iš UAB duomenys neskelbtini“ įgijimui bei platinimui, melagingai įtikindamas ją, kad nukentėjusiajai po mėnesio laiko sumokės pelno dalį – 5000 litų, o per metus laiko – 119 000 litų, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, pažadėdamas mokėti palūkanas už kreditą, o skolą grąžinti po trijų mėnesių, įkalbėjo nukentėjusiąją J. P. sudaryti savo vardu paskolos sutartį, paimti paskolą ir jam perduoti pinigus produkcijos iš UAB (duomenys neskelbtini) pirkimui, o nukentėjusiajai J. P. 2010-08-18 pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą Kauno m. 4-ame notarų biure adresu Mituvos g. 5, Kaune, gavus iš A. K. 47 000 litų paskolą ir tą pačią dieną automobilyje prie Mituvos g. 5-o namo, Kaune, perdavus jam 42 300 litų, šiuos pinigus pasisavino ir pasibaigus sutartyje nurodytam trijų mėnesių terminui, jų negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo nukentėjusiajai J. P. priklausančius 42 300 litų, tuo padarydamas jai 42 300 litų turtinę žalą.

R. J. buvo kaltinamas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., padarymu t.y. tuo, kad 2010-03-29 adresu (duomenys neskelbtini), Ariogalos sen., Raseinių r, turėdamas tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, sudarydamas pasiturinčio verslininko įvaizdį, nurodydamas, kad turi namą ir butą Kaune, ir taip suklaidindamas nukentėjusiąją G. Ž. dėl jo turtinės padėties, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, pasiskolino iš G. Ž. 9 000 litų, pažadėdamas grąžinti skolą iki 2010-12-01, tačiau pinigų iki šiol negrąžino, o po to nukentėjusiajai G. Ž. skambinant įtariamajam R. J. ir prašant grąžinti pinigus, šis 2011m. vasario mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išsiuntė nukentėjusiajai SMS žinutę, kurioje nurodė jo nebeieškoti ir pamiršti jo telefono numerį, tokiu būdu apgaule įgijo nukentėjusiajai G. Ž. priklausančius 9000 litų, padarydamas jai 9000 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-10-16 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1071-923/2013 dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje priimti naują - išteisinamąjį - nuosprendį, pripažinus, kad jis nepadarė šios nusikalstamos veikos. Palikti nenagrinėtą J. P. šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Iš nuosprendyje suformuluotos jo neva įvykdyto nusikaltimo fabulos matyti, jog teismas patikėjo ta nukentėjusiosios J. P. parodymų versija, kai ji tvirtino neva susitarimas tarp apelianto ir nukentėjusiosios buvo dėl jos pasiskolintų ir jam perduotų pinigų jų abiejų verslo, platinant kompanijos „(duomenys neskelbtini)" produkciją, vystymui. Iš čia ir ta 5000 litų pelno dalis, kurią jis jai neva pažadėjo sumokėti po mėnesio (beje, pati nukentėjusioji teismui nurodė, neva žadėjo mokėti netgi tris mėnesius po 5000 Lt, tačiau teismas nuosprendyje kažkodėl apsiribojo tik 5000 litų suma). Tuo tarpu byloje, be nukentėjusios parodymų, daugiau nėra jokių įrodymų, jog jis J. P. būtų žadėjęs mokėti 5000 ar tris kartus po 5000 Lt. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įkalbinėdamas ją paimti paskolą jis jai žadėjo, kad už į verslą investuotus pasiskolintus pinigus jai per metus bus sumokėta 119 000 litų. Net nukentėjusioji J. P. teismui taip neteigė, o sakė jog apie minėtą sumą apeliantas kalbėjo per paskaitą, kurioje pristatinėjo kompanijos „(duomenys neskelbtini)" produkciją. Apeliantas teigia, kad jo neva įvykdyto nukentėjusiosios suklaidinimo būdą - bei motyvuojamoje dalyje išdėstytus teiginius dėl R. J. veiksmų vertinimo parašyto neprotestuotino paprastojo vekselio teismas nurašė iš prokurorės baigiamosios kalbos. Tai, kad priimdamas nuosprendį teismas nebuvo objektyvus ir nesivadovavo savo teisine sąmone, o pasitikėjo valstybinio kaltintojo pateikta bylos įrodymų analize rodo ir tai, jog nuosprendyje neanalizuota ir nevertinta kita teismui J. P. pateikta versija, kad pinigus iš jos jis neva skolinosi norėdamas sumokėti mokesčius mokesčių inspekcijai, o tada jau nuo jo sąskaitų bus nuimtas areštas, iš karto jai grąžins skolą. Beje, ir šios nukentėjusiosios versijos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

Visiškai nepagrįstai nuosprendyje akcentuojama jo tyčią sukčiauti įrodanti aplinkybė, kad paimdamas iš J. P. pinigus, jis nepasirašė jokio pinigų gavimo faktą patvirtinančio dokumento, ir tokiu būdu, teismo vertinimu, sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusioji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistą teisę į savo turtą arba toks pažeistos teisės gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Nuosprendyje nenurodyta, kuo būtent dėl to pasidarė neįmanomas esmingai apsunkintas nukentėjusiosios galėjimas apginti pažeistą turtinę teisę civilinėmis priemonėmis. Skunde nurodo, kad nuo pat pinigų gavimo iš J. P. momento jis niekada neneigė savo skolos jai (tą patvirtina ir visi byloje apklausti abu pažinoję liudytojai) bei nesiekė kokiu nors būdu išvengti šios prievolės.

Nurodo, jog visiškai nepagrįstai nuosprendyje teigiama, kad iš liudytojos S. K. parodymų nustatyta, jog R. J. ir jai skolingas 48 000 litų, kurių negrąžina. Tai įrodo, jog imdamas pinigus iš J. P., jis neturėjo realios galimybės ar garanto pasiskolintą sumą grąžinti", kadangi pirma - teismas net nebandė aiškintis,, ar tuo momentu jis jau buvo skolingas liudytojai tą pinigų sumą, antra - byloje nėra jokių duomenų (to teismui nesakė ir minėta liudytoja), kad jis kaip nors būtų spaudžiamas tuos pinigus jai gražinti, taigi ši aplinkybės niekaip neįrodo jo turėjimo realios galimybės ar garanto gražinti J. P. skolą.

Skunde teigiama, kad dar vienas visiškai nepagrįstas nuosprendžio teiginys yra tas, kad nagrinėjamu atveju jo apgaulė pasireiškė „žadant atiduoti didesnę pinigų sumą, nei nukentėjusioji paskolina, nes tuomet visi skolinimo už palūkanas atvejai turėtų būti pripažinti sudaryti apgaulės būdu, taigi - sukčiaujant.

Apelianto įsitikinimu, nepagrįstas nuosprendyje išdėstytas samprotavimas ir dėl galimybės grąžinti bent dalį skolos, nes pagal teismo samprotavimą dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, galima teigti, kad dalinis paskolos gražinimas teismo būtų vertinamas kaip dar vienas sukčiavimo įrodymas, siekiant atitolinti turtinį įsiskolinimą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog įrodinėdamas jo sukčiavimą, teismas rėmėsi savo paties nuosprendyje neaprašytais įrodymais, t.y. elektroninio susirašinėjimo tarp kaltinamojo R. J. bei nukentėjusiosios J. P. būdu.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jis buvo kaltinamas sukčiavimu, ir kitos nukentėjusiosios - G. Ž. atžvilgiu, kuris kaltinamajame akte ir prokurorės baigiamojoje kalboje buvo įrodinėjamas labai panašiai kaip ir J. P. atveju, tačiau G. Ž. atžvilgiu teismas konstatavo, kad nenustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios apgaulės būdu užvaldyti G. Ž. pinigus. Tos visiškai priešingas panašių situacijų traktavimas yra sunkiai suprantama, kadangi abiem atvejais jo turtinė padėtis buvo tokia pati, o ir pinigai buvo skolinami tam pačiam verslui vystyti. Skunde eigiama, kad nuosprendyje liko visiškai neįvertintos aplinkybės apie sužlugusį verslą, nebuvo išanalizuoti tai galintys patvirtinti byloje esantys dokumentai, jo prašymai išreikalauti papildomus tai įrodančius dokumentus ir apklausti liudytojus buvo nemotyvuotai atmesti. Taip pat nurodo, jog teismas ignoravo ir tą aplinkybę, kad nukentėjusioji J. P. ėmė reikšti jam pretenzijas tuo metu, kai vyko tarp jų asmeninio pobūdžio nesutarimai, ir tai patvirtina jos pačios parodymai.

Apeliantas nesutinka ir su priteisti civiliniu ieškiniu. Skunde nurodo, jog visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad iš nukentėjusiosios apgaule įgyta 42 300 litų suma ir jai padarytą tokio dydžio turtinė žala. Teismas nemotyvuoja, kodėl neinkriminuoja visos 47 000 litų paskolos sumos. Iš visų byloje esančių įrodymų matyti, kad iš J. P. paimtos 47 000 litų paskolos ji sumokėjo firmai „Vygenta Credit" 3000 litų už tarpininkavimą, atidavė A. K. 4230 litų kaip palūkanas, bei 3000 litų pasiliko sau kaip ankstesnės jo skolos gražinimą, todėl jam galėjo būti perskolinta ne daugiau kaip 36 770 litų, be to, jis ir pats neneigia, kad skolinosi iš J. P. apie 38 000 litų. Visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas, tenkino byloje pareikštą žymiai didesnį (65 937 litų) civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti nei buvo aptarta.

Pažymėtina, kad ši suma susideda iš civilinėje byloje teismo priteisto išieškojimo ir žyminio mokesčio, kas apelianto nuomone, prieštarauja LAT aprobuotai teisminei praktikai, pagal kurią kaip turtinė žala gali būti vertinamos tik realiai patirti nusikaltimo sąlygoti turtiniai netekimai ar išlaidos.

Apeliantui neaišku, kurias J. P. nurodytas proceso išlaidas bei kokiu konkrečiu pagrindu ir kodėl teismas pripažino pagrįstomis ir įtraukė į tenkintiną civilinio ieškinio dalį, kadangi nurodomos Lietuvos Respublikos (toliau BPK) 104 straipsnio normos nereglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo klausimo tokiu būdu, kaip tai padaryta skundžiamame nuosprendyje.

Remiantis išdėstytu apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. išdėstytus atitinkamus imperatyvius baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, pirmosios instancijos teismui šioje byloje netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, jo atžvilgiu buvo nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šie BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti joje teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.). Ir tai yra besąlygiškas pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžiamoje dalyje (BPK 329 str. 4 p.).

Taip pat, apeliantas nurodo, kad teismo išvada apie jo neva įvykdytą didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule neatitinka bylos aplinkybių visumos, tačiau suponuoja priešingą išvadą, jog jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Ir tai taip pat yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžiamoje dalyje (BPK 329 str. 1 p.). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios J. P. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji J. P. prašo palikti galiojančiu Kauno apylinkės teismo 2013-10-16 nuosprendį. Nurodo, kad teismo išvados yra teisingos ir atitinka tikrovę, įvykiai, faktai ir liudytojų parodymai suprasti ir įvertinti tinkamai, o kaltinamojo R. J. apeliacinis skundas yra tik dar vienas siekis suklaidinti Teisėtvarką. Nurodo, jog pats apeliantas neneigia fakto, kad veikdamas pagal tą patį scenarijų, apgavo ne tik ją, bet ir kitus nukentėjusiuosius. Jis nesigaili dėl savo veiksmų, o tik kaltina pačią nukentėjusią ir Teismą. Nurodo, kad apeliantas nusikalstamą veiką planavo iš anksto, skolinosi pinigus neturėdamas galimybių ir noro juos grąžinti, pasinaudodamas sunkia finansine padėtimi. Tai įrodo faktai, kad yra kaltinamas ne viena nusikalstama veika, ką įrodė liudytojų parodymai, ką pripažino pats R. J.. Nors S. K. paragintas, pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų jo apmokėjimui. Apeliantas nesistengia grąžinti skolą, nerodo jokių pastangų, nesiūlė bent kokios pagalbos, nesigaili dėl savo poelgių. Tai įrodo, kad R. J. veikė sąmoningai, naudodamasis melu, apgaule, sukčiavimu, panaudodamas psichologines žinias, ir taip užvaldė jai priklausantį turtą. Kadangi pinigus skolinusi firma kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo, ten ji yra atsakovė, jai priklausantis turtas areštuotas ir jau skelbiamos varžytinės, daugelyje paslaugų įmonių auga skolos, ji negali laisvai disponuoti savo turtu, kainuoja teisininkų paslaugos. Tuo pačiu nukentėjo ir sūnus, kadangi byloje nagrinėjamu atveju kaip užstatas yra užstatyta ir jam senelių palikta sodyba (kadangi buvo nepilnametis, turtas įformintas mano vardu).

Atsiliepimų autorės įsitikinimu, šie faktai ir visa teismo išnagrinėta medžiaga rodo, kad R. J. veika yra nusikalstama, iš anksto suplanuota, imant pinigus nepasirašyti jokie skolos dokumentai, kaltinamasis nerodo jokios iniciatyvos nuostoliams mažinti, skoloms grąžinti. Jos įsitikinimu, bylos duomenys patvirtina, kad jis užvaldė jos turtą, kurio vertė yra didesnė negu 250 MGL (32 500 litų), todėl R. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė tenkinti apeliacinio skundo dalį, susijusį su civiliniu ieškiniu ir pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, priteisiant faktine medžiaga įrodytą jo dydį, kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą, nukentėjusioji prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundu apeliantas ginčija nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str.).

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (kasacinė nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl R. J. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, įvertino neteisingai, nepagrįstai pripažino juos apelianto kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius šią nusi­kals­tamą veiką, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui dėl ko apeliantas už minėtą nusikalstamą veiką pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimų sudėtis, esančios kaltinamojo R. J. veikose yra visiškai įrodytos, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje išdėstė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kad R. J., turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklaidindamas nukentėjusiąją J. P., neva pinigus panaudos abiejų bendriems verslo tikslams, tai yra produkcijos iš UAB (duomenys neskelbtini) įgijimui bei platinimui, melagingai įtikindamas ją, kad nukentėjusiajai po mėnesio laiko sumokės pelno dalį – 5000 litų, o per metus laiko – 119 000 litų, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, pažadėdamas mokėti palūkanas už kreditą, o skolą grąžinti po trijų mėnesių, įkalbėjo nukentėjusiąją J. P. sudaryti savo vardu paskolos sutartį, paimti paskolą ir jam perduoti pinigus produkcijos iš UAB (duomenys neskelbtini) pirkimui, o nukentėjusiajai J. P. 2010-08-18 pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą Kauno m. 4-ame notarų biure adresu Mituvos g. 5, Kaune, gavus iš A. K. 47 000 litų paskolą ir tą pačią dieną automobilyje prie Mituvos g. 5-o namo, Kaune, perdavus jam 42 300 litų, šiuos pinigus pasisavino ir pasibaigus sutartyje nurodytam trijų mėnesių terminui, jų negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo nukentėjusiajai J. P. priklausančius 42 300 litų, tuo padarydamas jai 42 300 litų turtinę žalą.

Kaltinamasis R. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiąją J. P. ir neįkalbinėjo sudaryti kredito sutartį, nes abu buvo susitarę daryti bendrą verslą, tai buvo bendras jų reikalas, bendra apyvarta. Pats savo vardu kredito negalėjo imti, nes jo finansiniai rodikliai buvo netinkami. Skolindamasis iš J. P. pinigus, pelno dalies nežadėjo, nes pelnas ateina iš tinklo pagal marketingo planą. Abu apsitarė, kad jis investuoja, o kompanija J. P. moka pelno dalį. Už 38 000 Lt jis įsigijo papildų, tačiau pelno neuždirbo, turėjo tik nuostolį. Jis suprato, kad turi būti mokamos palūkanos grynaisiais, o to nedarant, bus imamasi griežtų priemonių. Paprastojo vekselio iš karto nepasirašė, nes draudimo įmonės privačių kontraktų nedraudžia. 2011 m. balandžio 7 d. pasirašė neprotestuotiną vekselį 50 000 Lt sumai įskaitant palūkanas, nes jautė pareigą grąžinti pinigus J. P..

Nukentėjusioji J. P. parodė, kad kartu su R. J. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis buvo jos grupės distributorius, pagal hierarchiją jo pareigos buvo aukštesnės, juo pasitikėjo. 2010 m. rugpjūčio pradžioje R. J. jai sakė turintis daug pinigų, bet yra problemos su mokesčiais ir prašė paskolinti 40.000 litų, žadėdamas jai, kad ji iš tos paskolos turės naudos, nes pusę skolos jis investuos į verslą ir tos paskolos dėka už verslą iš „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės kas mėnesį tris mėnesius ji gaus po 5000 litų. R. J. paskolą žadėjo gražinti po mėnesio, nes sakė turintis daug savų pinigų. Be to, R. J. sakė, kad sumokėjęs pinigus mokesčių inspekcijai, galės naudotis savo pinigais. Jei būtų žinojusi, kad R. J. pinigų neturi, ji jam nebūtų skolinusi. Patikėjusi R. J., jo prašymu iš firmos „(duomenys neskelbtini)“ paėmė 47.000 litų paskolą. R. J. pasakė, kad su tais pinigais jis pradės verslą ir ji turi gauti 5000 litų į mėnesį, o per metus 119 000 litų. Praėjus mėnesiui, ji jokių pinigų negavo, bandė su juo bendrauti, tačiau jis atsisakydavo bendrauti. Jis į jos skambučius neatsakė. Laikraštyje pamatė publikaciją apie R. J. ir suprato, kad jis yra sukčius ir ją apgavo.

Liudytojas A. K. parodė, 2010 m. liepos mėnesį, jis suteikė 47.000 litų paskolą J. P.. Dar prieš paskolos suteikimą, vėluojant bendrovės atstovui, laiptinės aikštelėje kalbėjosi su J. P. ir R. J., kurį J. P. pristatė kaip verslo partnerį. Po paskolos suteikimo, su R. J. bendravo baigiantis trijų mėnesių paskolos terminui, J. P. iniciatyva. Tada dar nebuvo pasibaigęs paskolos terminas. Susitikime dalyvavo J. P., R. J. ir jaunas vaikinas. Susitiko „Delano“ kavinėje. Paaiškėjo, kad jie norėjo, jog jis nuimtų įkeitimą, jis to nepadarė, nes suprato, jog jei būtų nuėmęs įkeitimą, jie būtų jį apgavę.

Liudytoja S. K. parodė, kad R. J. yra jai skolingas 48.000 litų. 2011 m. elektroniniu paštu į ją pagalbos kreipėsi J. P., nurodydama kad R. J. jai skolingas. Jos tarpininkavimo dėka R. J. pasirašė vekselį. Kai R. J. dirbo Jurbarko rajone, jis iš užsakovų paimdavo pinigus už produkciją ir jos ne nepristatydavo.

Liudytoja L. M. parodė, kad R. J. pažįsta nuo tada, kai po insulto į susitikimą ją pakvietė J. P. ir ten kaip vadovas buvo R. J.. Pati vartotojo jo platinamos „Vision“ produkciją. Apie J. P. paskolą ji sužinojo tik po metų iš L. B.. Pastaroji sakė, kad Jadvyga atidavė Rimantui tėviškę ir pasiėmė 49.000 litų paskolą. Gali patvirtinti, kad R. J. yra apgavikas, nes jis paėmė pinigus, o produkcijos jos surastam žmogui nepristatė.

Liudytojas V. M. parodė, kad J. P. jam sakė paskolinusi R. J. didelę pinigų sumą, be to, teko susitikti su R. J. ir J. P. jo tėvų namuose. Tada jų pokalbis buvo apie skolą, tuo metu dar nebuvo suėjęs paskolos atidavimo terminas. R. J. žadėjo atiduoti jai skolą, kurios suma 47.000 litų.

2010-08-18 sutartyje nurodyta, kad J. P. pasiskolino iš A. K. 47000 litų. Šią suma J. P. įsipareigojo grąžinti iki 2010-11-18. Skolos grąžinimo užtikrinimui J. P. įkeitė kreditoriui A. K. žemės sklypą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 26).

Sutartinės hipotekos lakšte nurodyta, kad skolos grąžinimo užtikrinimui J. P. įkeitė kreditoriui A. K. žemės sklypą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 27-29).

Neprotestuotiname paprastajame vekselyje, surašytame 2011-04-07, nurodyta, kad R. J. besąlygiškai įsipareigoja iki 2012-12-31 sumokėti J. P. 50500 litų skolos sumą (t. 1, b. l. 34).

„(duomenys neskelbtini)“ raštuose Nr.120518-1, 120329-1 ir 09-19 nurodyta, kad R. J. kartu su grupe 2010 metų rugpjūčio mėnesį įsigijo produkcijos už 18348,80 Lt, rugsėjo – už 12102,4 Lt, spalio – 2732,8 Lt, lapkričio – 1171,2 Lt, gruodžio – 3123,2 Lt (t. 1, b. l. 68-69, 71).

Iš daiktų, dokumentų protokolo priedo Nr. 7 – elektroninio laiško išrašo, matyti, kad tarp nukentėjusiosios J. P. ir apelianto po vekselio pasirašymo 2011 m. gegužės mėnesį vyko susirašinėjimas ( t. 1, b. l. 35).

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinimas R. J. sukčiavus J. P. atžvilgiu, pasitvirtino.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu, tarp jų ir svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Iš nuteistojo parodymų matyti, jog jis neneigė iš J. P. paėmęs pagal paskolą gautus pinigus, juos investavo į kompaniją ir tikėjosi gauti pelną, kurio dalis turėjo eiti nukentėjusiajai, be to, jis teigė, jog jautė pareigą jos pagal kreditą paimtus pinigus grąžinti, niekieno neverčiamas pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 50 500 litų sumai, tačiau neigia nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, jog žadėjo jai už šios paskolos paėmimą tris mėnesius mokėti po 5000 litų, o per metus ji gausianti 119000 litų. Tokie jo parodymai nepaneigti jokiais neginčijamais įrodymais. Priešingai, jo nurodytas aplinkybes patvirtina rašytiniais bylos duomenys. Iš UAB (duomenys neskelbtini) pateiktų raštų matyti, kad R. J. kartu su grupe 2010 rugpjūčio mėnesį įsigijo UAB (duomenys neskelbtini) produkcijos už 18348,80 lt, rugsėjo mėnesį – už 16787,20 Lt., kas patvirtina, kad nukentėjusiosios pagal paskolą paimti pinigai galėjo būti panaudoti būtent nurodytos produkcijos įsigijimui, todėl darytina išvada, kad jokio suklaidinimo, jog paskolos pinigai bus panaudoti tik tariamam UAB (duomenys neskelbtini)produkcijos įgijimui ir platinimui, nebuvo. Kaip paminėta aukščiau, byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog nuteistasis melagingai įtikino nukentėjusiąją, jog ji gaus pelno dalį - per mėnesį 5000 litų, o per metus 11900 litų, kaip kad teigiama pareikštame kaltinime, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą.

Nukentėjusioji nurodė, kad dirbo kartu su R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo pareigos pagal hierarchiją buvo aukštesnės ji juo pasitikėjo, tikėjo, kad jis turi daug pinigų, tik tuo metu turėjo problemų, jei būtų žinojusi, kad pinigų jis neturi, nebūtų ėmusi paskolos ir perdavusi jam pinigus. Tokios nukentėjusiosios parodymuose nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad būtent tai ir suponavo jos melagingą įtikinimą ir jos atžvilgiu įvykdytą apgaulę. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, kad ji kartu su R. J. dirbo toje bendrovėje, nors jis ir buvo grupės vadovas, tačiau jų darbo specifika buvo analogiška - pirkti iš bendrovės produkciją ir ją platinti žmonėms. Apeliantas nurodė, jog šį kreditą J. P. paėmė tikslu vykdyti jų abiejų bendrą verslą, su bendra apyvarta. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojas A. K., kuris parodė, kad dėl paskolos suteikimo pirma kreipėsi nukentėjusioji, kuri jam R. J. pristatė kaip savo verslo partnerį. Taigi, nukentėjusioji privalėjo suvokti, kad jų norimo vykdyti verslo sėkmė ir galimas pelnas tiesiogiai priklauso nuo vykdomos apyvartos, t.y. turėjo įvertinti galimą riziką. Svarbu paminėta ir tą aplinkybę, jog nuteistasis paaiškino nukentėjusiajai, jog pats negali imti kredito dėl turimų įsiskolinimų mokesčių inspekcijai, tačiau tuo pačiu teigė, jog turi daug pinigų ir žadėjo už paimtą kreditą greitai ir su kaupu jai atsilyginti. Kaip teisingai nurodyta apeliaciame skunde, ši nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nebuvo analizuota. Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji turėjo pakankamai informacijos, leidžiančios jai suprasti, kad pinigų R. J. gali neturėti ir kad, kaip ji nurodė savo parodymuose, realiai jis negalės paskolos gražinti po mėnesio, kad iš bendrovės tris mėnesius ji gaus po 5000 litų, o per metus –11900 litų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiosios J. P. suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos jos apsisprendimui sudaryti kredito sutartį ir gautus pinigus perduoti nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenis dėl nuteistojo pasirašyto neprotestuotino paprastojo vekselio vertino neteisingai. Iš įvykių chronologijos matyti, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui, R. J. nesislapstė nuo nukentėjusiosios, paaiškino jai, kad skolos neturi galimybės grąžinti dėl nesėkmių versle, kaip skolos grąžinimo garantą 2011-04-07 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki 2012-12-31. Iš elektroninio laiško išrašo ( t. 1, b. l. 35) matyti, kad ir po vekselio pasirašymo, 2011-05-18 R. J. nukentėjusiajai nurodo, jog negali grąžinti skolos, nes neturi pinigų ir kai uždirs, tada atiduos. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad nuteistojo pasirašytas vekselis gali būti vertintinas kaip jo siekis atitolinti turtinį įsiskolinimą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad net ir nesant rašytinių įrodymų, jog nukentėjusioji pagal kreditą paimtus pinigus perdavė nuteistajam, jis iš nukentėjusiosios pagal jos paimtą paskolą gautų pinigų fakto neneigia ir nepavykus kredito grąžinti laiku imasi priemonių garantuoti nukentėjusiajai šios skolos gražinimą. Tai, kad dėl objektyvių priežasčių - nepavykusio verslo plano, jis savo pažado negali įgyvendinti, negali būti traktuojama kaip apgaulė, sudaranti sukčiavimo sudėties būtiną požymį.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje vyrauja nuostata, jog negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios tesės normos, kai įvairūs tarpusavyje kylantys ginčai ir konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu elgesiu, nevertinant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, bei nesinaudojant kitų teisės šakų normomis, atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Šioje situacijos nustatytos aplinkybės duoda pagrindo daryti išvadą, jog tarp nukentėjusiosios J. P. ir kaltinamojo R. J. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Ir tarp šalių kilę ginčai spręstini civilinių įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, pripažindamas kaltu R. J. padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui, ir vertindamas įrodymus, padarė klaidingą išvadą, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį, kuriuo apeliantas išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, apeliacinio skundo argumentai, susiję su civilinio ieškinio dydžiu bei proceso išlaidų pagrįstumu nebeanalizuotini ir nebespręstini.

Kadangi R. J. išteisinamas, jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis įsipareigojimas neišvykti ir dokumento (asmens tapatybės kortelė) paėmimas, panaikintinos.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviems mėnesiams, šią bausmę paskiriant atlikit pataisos namuose ir priimti naują nuosprendį:

R. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006-09-22 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dviems mėnesiams ir 10 MGL (1250 litų) bauda.

R. J. paskirtas kardomąsias priemones, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimą, panaikinti.

Nukentėjusiosios J. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios J. P. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.