- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-16
- Bylos Nr.
- 1-1071-923/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00615-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Lina Lesinskienė
- Nukentėjusysis
- G. Ž., J. P.
- Kaltinamasis
- R. J.
Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Lesinskienė, sekretoriaujant Eglei Stanevičienei, Indirai Kišmachovaitei, Salomėjai Muralienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, nukentėjusiajai G. Ž., nukentėjusiajai J. P., jos atstovui advokatui A. J., kaltinamajam R. J., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, teistas 2006-09-22 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 223 str. 1 d. – 10 MGL (1250 Lt) bauda, baudos nesumokėjęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal LR BK 182 str. 1 d., 182 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J., turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklaidindamas nukentėjusiąją J. P., neva pinigus panaudos abiejų bendriems verslo tikslams, tai yra produkcijos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijimui bei platinimui, melagingai įtikindamas ją, kad nukentėjusiajai po mėnesio laiko sumokės pelno dalį – 5000 litų, o per metus laiko – 119 000 litų, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, pažadėdamas mokėti palūkanas už kreditą, o skolą grąžinti po trijų mėnesių, įkalbėjo nukentėjusiąją J. P. sudaryti savo vardu paskolos sutartį, paimti paskolą ir jam perduoti pinigus produkcijos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimui, o nukentėjusiajai J. P. 2010-08-18 pagal paskolos sutartį Nr. 4VJ-10594, sudarytą Kauno m. 4-ame notarų biure adresu Mituvos g. 5, Kaune, gavus iš A. K. 47 000 litų paskolą ir tą pačią dieną automobilyje prie Mituvos g. 5-o namo, Kaune, perdavus jam 42 300 litų, šiuos pinigus pasisavino ir pasibaigus sutartyje nurodytam trijų mėnesių terminui, jų negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo nukentėjusiajai J. P. priklausančius 42 300 litų, tuo padarydamas jai 42 300 litų turtinę žalą.
R. J. buvo kaltinamas ir nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1 d., padarymu tuo, kad 2010-03-29 adresu (duomenys neskelbtini) Raseinių r, turėdamas tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, sudarydamas pasiturinčio verslininko įvaizdį, nurodydamas, kad turi namą ir butą Kaune, ir taip suklaidindamas nukentėjusiąją G. Ž. dėl jo turtinės padėties, kas turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, pasiskolino iš G. Ž. 9 000 litų, pažadėdamas grąžinti skolą iki 2010-12-01, tačiau pinigų iki šiol negrąžino, o po to nukentėjusiajai D. Ž. skambinant įtariamajam R. J. ir prašant grąžinti pinigus, šis 2011m. vasario mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išsiuntė nukentėjusiajai SMS žinutę, kurioje nurodė jo nebeieškoti ir pamiršti jo telefono numerį, tokiu būdu apgaule įgijo nukentėjusiajai G. Ž. priklausančius 9000 litų, padarydamas jai 9000 litų turtinę žalą.
Dėl sukčiavimo J. P. atžvilgiu
Kaltinamasis R. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad nemanė jos apgaudinėti, bet grįžus iš Maskvos, rugsėjo pradžioje, sužinojo, kad kontraktas nebus atnaujinamas, jis buvo pašalintas iš kompanijos, dėl to negavo 12000 - 15000 litų. J. P. neįkalbinėjęs sudaryti kredito sutartį, ji pati buvo skolose, be to, jis suprato, kad ji norėjo jį paimti kaip vyrą, ėmė priekabiauti. Sprendimus dėl kredito ji priiminėjo be jo, pati susirado kreditorius. Paėmusi kreditą, J. P. jo automobilyje jam padavė 38 000 litų, nes abu buvo susitarę daryti bendrą verslą, tai buvo bendras jų reikalas, bendra apyvarta. Pats savo vardu kredito negalėjo imti, nes jo finansiniai rodikliai buvo netinkami. Skolindamasis iš J. P. pinigus, pelno dalies nežadėjo, nes pelnas ateina iš tinklo pagal marketingo planą. Žmogus gali uždirbti su jo, kaip mentalinio sponsoriaus pagalba. Abu apsitarė, kad jis investuoja, o kompanija J. P. moka pelno dalį. Tam J. P. turėjo atlikti darbus, kurių ji neatlikinėjo. Už 38 000 Lt jis įsigijo papildų, tačiau pelno neuždirbo, turėjo tik nuostolį. J. P., jo manymu, turėjo gauti kažkiek pinigų į savo sąskaitą kaip pelną. Rudenį susitikus su kreditoriumi, šis spaudė gražinti kreditą. Jis suprato, kad turi būti mokamos palūkanos grynaisiais, o to nedarant, bus imamasi griežtų priemonių. Paprastąjį vekselį pasirašyti žadėjo iškarto, bet paaiškėjo, kad draudimo įmonės privačių kontraktų nedraudžia. 2011 m. balandyje pasirašė vekselį 50 000 Lt sumai įskaitant palūkanas, nes jautė pareigą grąžinti pinigus J. P..
Nukentėjusioji J. P. parodė, kad kartu su R. J. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis buvo jos grupės distribiutorius, pagal herarhiją jo pareigos buvo aukštesnės, juo pasitikėjo. 2010 m. rugpjūčio pradžioje R. J. jai sakė turintis daug pinigų, bet yra problemos su mokesčiais ir prašė paskolinti 40.000 litų, žadėdamas jai, kad ji iš tos paskolos turės naudos, nes pusę skolos jis investuos į verslą ir tos paskolos dėka už verslą iš „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės kas mėnesį tris mėnesius ji gaus po 5000 litų. R. J. paskolą žadėjo gražinti po mėnesio, nes sakė turintis daug savų pinigų. Be to, R. J. sakė, kad sumokėjęs pinigus mokesčių inspekcijai, galės naudotis savo pinigais. Jei būtų žinojusi, kad R. J. pinigų neturi, ji jam nebūtų skolinusi. Patikėjusi R. J., jo prašymu iš firmos „(duomenys neskelbtini)“ paėmė 47.000 litų paskolą. Sutartyje buvo nurodyta, kad ji skolinasi 47000 litų ir įkeičia savo sodybą ir butą (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose. Pas notarą A. K. jai perdavė pinigus - 47000 litų. Tuomet ji iš karto atskaičiavo 3 proc. nuo paskolos sumos ir 4230 litų atidavė A. K., 3000 litų dar paėmė „(duomenys neskelbtini)“ už paslaugas, 170 litų ji sumokėjo hipotekai įkeistą turtą. Išėjus iš notaro, ji su R. J. nuėjo į jo automobilį SAAB, kuriame ji atidavė R. J. visus likusius pinigus. Iš jos duotos sumos jis atidavė jai skolą 3000 litų, tačiau dar liko skolingas 274 litus. Tada jis pasakė, kad su tais pinigais jis pradės verslą ir ji turi gauti 5000 litų į mėnesį, o per metus 119 000 litų. Praėjus mėnesiui, ji jokių pinigų negavo, bandė su juo bendrauti, tačiau jis atsisakydavo bendrauti. Vėliau jis aiškino, kad ji nemokanti pažiūrėti, kad pinigus gavo. Po to jis į jos skambučius neatsakė. Paskui, kai laikraštyje ,, (duomenys neskelbtini) ” pamatė publikaciją apie R. J., suprato, kad jis yra sukčius ir ją apgavo.
Liudytojas A. K. parodė, 2010 m. liepos mėnesį, jis suteikė 47.000 litų paskolą J. P.. Dar prieš paskolos suteikimą, vėluojant bendrovės atstovui, laiptinės aikštelėje kalbėjosi su J. P. ir R. J., kurį J. P. pristatė kaip verslo partnerį. R. J. notarė neleido dalyvauti pasirašant sutartį, nes jis negalėjo įrodyti giminystės ryšių. Dėl 47.000 litų paskolos su J. P. turi civilinį teisminį procesą. Po paskolos suteikimo, su R. J. bendravo baigiantis trijų mėnesių paskolos terminui, J. P. iniciatyva. Tada dar nebuvo pasibaigęs paskolos terminas. Susitikime dalyvavo J. P., R. J. ir jaunas vaikinas. Susitiko „(duomenys neskelbtini)“ kavinėje. Paaiškėjo, kad jie norėjo, jog jis nuimtų įkeitimą. Jie sakė, kad nuėmus įkeitimą, jie gaus paskolą kredito unijoje ir tada atiduos jam paskolą. Į kredito uniją jis nevyko, nes jei būtų nuėmęs įkeitimą, jie būtų jį apgavę. Kad R. J. yra nepaikimas žmogus J. P. pasakė po sutarties pasirašymo spalio-lapkričio mėnesį, kai „(duomenys neskelbtini)“ perskaitė straipsnį, jog jis elgiasi nesąžiningai, nuomojosi butą ir lieka skolingas.
Liudytoja S. K. parodė, kad R. J. yra jai skolingas 48.000 litų. 2011 m. elektroniniu paštu į ją pagalbos kreipėsi J. P., nurodydama kad R. J. jai skolingas. J. P. rašė patikėjusi Rimantu, jog pinigų reikia verslui, jog ji padės jam, o po to jis jai. Tuomet jos tarpininkavimo dėka R. J. pasirašė vekselį. R. J. charakteryje yra patologinis noras meluoti, susireikšminti, gyvent gyvenimo būdą, kurio jis neišgali apmokėti ir eina į skolas. Kai R. J. dirbo Jurbarko rajone, iš Jurbarko žmonės kreipėsi į ją, kad ji jiems grąžintų pinigus už produkciją, kurią jie užsisakė pas R. J.. Produkcijos žmonės užsisakydavo už 400-800 litų, tačiau negaudavo nei produkcijos, nei pinigų. R. J. kolegos sakydavo tą patį.
Liudytoja L. M. parodė, kad R. J. pažįsta nuo tada, kai po insulto į susitikimą ją pakvietė J. P. ir ten kaip vadovas buvo R. J.. Pati vartotojo jo platinamos „(duomenys neskelbtini)“ produkciją. Apie J. P. paskolą ji sužinojo tik po metų iš L. B.. Pastaroji sakė, kad Jadvyga atidavė Rimantui tėviškę ir pasiėmė 49.000 litų paskolą. Gali patvirtinti, kad R. J. yra apgavikas, nes jis paėmė pinigus, o produkcijos jos surastam žmogui nepristatė.
Liudytojas V. M. parodė, kad J. P. jam sakė paskolinusi R. J. didelę pinigų sumą, be to, teko susitikti su R. J. ir J. P. jo tėvų namuose. Tada jų pokalbis buvo apie skolą, tuo metu dar nebuvo suėjęs paskolos atidavimo terminas. R. J. žadėjo atiduoti jai skolą, kurios suma 47.000 litų.
2010-08-18 sutartyje nurodyta, kad J. P. pasiskolino iš A. K. 47000 litų. Šią suma J. P. įsipareigojo grąžinti iki 2010-11-18. Skolos grąžinimo užtikrinimui J. P. įkeitė kreditoriui A. K. žemės sklypą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 26).
Sutartinės hipotekos lakšte nurodyta, kad skolos grąžinimo užtikrinimui J. P. įkeitė kreditoriui A. K. žemės sklypą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), ( (1 t., b.l. 27-29).
Neprotestuotiname paprastajame vekselyje, surašytame 2011-04-07, nurodyta, kad R. J. besąlygiškai įsipareigoja iki 2012-12-31 sumokėti J. P. 50500 litų skolos sumą (1t. b.l. 34).
(duomenys neskelbtini), raštuose Nr.120518-1, 120329-1 ir 09-19 nurodyta, kad R. J. kartu su grupe 2010 metų rugpjūčio mėnesį įsigijo produkcijos už 18348,80 Lt, rugsėjo – už 12102,4 Lt, spalio – 2732,8 Lt, lapkričio – 1171,2 Lt, gruodžio – 3123,2 Lt (tomas 1, b.l. 68-69, 71).
Motyvuojamoji dalis
Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas R. J. sukčiavus J. P. atžvilgiu, pasitvirtino.
Už sukčiavimą pagal LR BK 182 straipsnio atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaltinamasis R. J. kaltu neprisipažino, tačiau neneigė paėmęs pinigus iš J. P., jautė pareigą juos grąžinti, niekieno neverčiamas pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 50500 litų sumai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą kaltininkui (kasacinė nutartis 2K-117/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusioji J. P. pinigus (42 300 litų) kaltinamajam R. J. perdavė suklaidinimo įtakoje, šiam pažadėjus paskolą kreditoriui grąžinti per tris mėnesius ir kas mėnesį mokėti jai po 5000 litų kaip pelną už parduotus maisto papildus, kurie bus įsigyjami už jos paskolintus pinigus, o per metus iš viso jai bus sumokėta – 119 000 litų pelno. Nukentėjusioji buvo įtikinta, jog paskola kreditoriui kaltinamojo bus grąžinta, kai išsispręs jo problemos su mokesčių inspekcija ir jis galės naudotis savo pinigais. Būtent tokios formos apgaulė ir kaltinamojo piktnaudžiavimas nukentėjusiosios pasitikėjimu, nes maisto papildų platinimo tinkle jis užėmė aukštesnes pareigas negu nukentėjusioji, ir turėjo lemiamos įtakos J. P. apsisprendimui perduoti savo turtą (paskolos būdu paimtus 42 300 litų) kaltinamajam R. J.. Svarbu pažymėti, kad paimdamas J. P. pinigus, R. J. nepasirašė jokio pinigų gavimo faktą patvirtinančio dokumento, ir tokiu būdu sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusioji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistą teisę į savo turtą arba toks pažeistos teisės gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Tik po liudytojos S. K. tarpininkavimo, R. J. parašytas neprotestuotinas paprastasis vekselis 50500 litų sumai, pagal kurį jis įsipareigojo sumokėti J. P. šią sumą iki 2012-12-31, vertintinas kaip siekimas atitolinti turtinį įsiskolinimą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi net suėjus vekselio apmokėjimo laikui, R. J. nesiėmė jokių veiksmų skolos grąžinimui. Kaip teisme parodė kaltinamasis R. J., savo vardu paimti kreditą verslo vystymui jis negalėjo dėl blogos finansinės padėties, parodė, kad jo sąskaitos buvo areštuotos, pinigus nusirašydavo antstoliai ir Valstybinė mokesčių inspekcija. Be to, iš liudytojos S. K. parodymų nustatyta, jog R. J. ir jai skolingas 48 000 litų, kurių negrąžina. Tai įrodo, jog imdamas pinigus iš J. P., jis neturėjo realios galimybės ar garanto pasiskolintą sumą grąžinti. Šiuo atveju apgaulė žadant atiduoti didesnę pinigų sumą, nei nukentėjusioji paskolina, buvo naudojama įtraukiant J. P. į jai nenaudingą sandorį, neturint ketinimų ir galimybių jo vykdyti. Kaltinamasis teisme teigė, kad iš J. P. paimtos sumos pinigų negrąžino, kadangi nepavyko verslas. Bylos duomenys patvirtina jog būtent tuo metu, kai gavo iš J. P. pinigus, 2010 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais pirko produkcijos (maisto papildų) už 34 478,40 Lt (1 t., b.l. 69, 71) ir akivaizdu, kad ją pardavęs, galėjo grąžinti bent dalį skolos, tačiau to nepadarė, visokiais būdais vengė bent pradėti skolos grąžinimą nukentėjusiajai. Vengimas grąžinti skolą užfiksuotas ir elektroninio susirašinėjimo tarp kaltinamojo R. J. bei nukentėjusiosios J. P. būdu (1 t., b.l. 35, 44-45).
Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Iš byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos nustatyta, kad R. J. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, nes apgaule esmingai suklaidinęs J. P., neteisėtai ir neatlygintinai savo naudai įgijo jos pinigus, numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusioji patirs turtinę žalą, ir to norėjo. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis užvaldė nukentėjusiosios turtą, kurio vertė yra didesnė negu 250 MGL (32 500 litų), R. J. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal LR BK 182 str. 2 d.
Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į R. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), į tyčinės kaltės formą, tiesioginės tyčios rūšį, į tai, kad nusikaltimas baigtas. Vertinant R. J. asmenybę, pažymėtina, kad jis teisiamas antrą kartą, nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės – nesumokėjęs baudos, t.y. turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, jis baustas administracine tvarka, nedirba, išsituokęs, priklausomybės ligų ir psichiatrijos įstaigos įskaitoje neužregistruotas.
LR BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas R. J. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo, nes viena būtinų sąlygų LR BK 62 straipsnio 1 dalyje yra numatyta aplinkybė – asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie savo nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ši aplinkybė nenustatyta, be to, nenustatyta ir kitų LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 p. numatytų aplinkybių. Taikyti LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, R. J. skirtina už vidurkį mažesnė LR BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Bylos duomenys patvirtina, kad naują nusikalstamą veiką R. J. padarė būdamas nesumokėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2006-09-22 baudžiamuoju įsakymu paskirtos 10 MGL (1250 litų) bausmės, todėl taikytinos LR BK 64 straipsnio nuostatos ir šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina su neatliktąja bausme.
Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam R. J. paliktina galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir skirtina dar viena kardomoji priemonė – dokumento paėmimas (LR BPK 134 str.).
Nukentėjusioji J. P. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 68 826,65 litų turtinės ir 150 000 litų neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b.l. 132-134). Įvertinus tai, kad J. P. žalą patyrė dėl nusikalstamų R. J. veiksmų, ji turi teisę reikalauti, kad jai būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta turtinė ir neturtinė žala (LR BPK 109 str.). Nukentėjusioji nurodė, jog dėl laiku neįvykdytų kreditoriaus A. K. reikalavimų, Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-07 nutartimi iš jos priteistas išieškojimas 65 800 litų ir 137 litai žyminio mokesčio (2 t., b.l. 138). Taip pat turėjo išlaidų kelionėms: į Jonavą pas antstolį N. A. – 18 litų, į Kauną dėl paskolos refinansavimo, mokant R. J. už kurą – 50 litų, vežant palūkanas A. K. – 88 litai, pas prokurorę – 30 litų, į Žaliakalnio policijos komisariatą – 86,90 litų, į Kauno apylinkės teismą – 29,50 litai, penkios pašto perlaidos už 17,25 litų, už Kėdainių švietimo centro salės nuomą – 170 litų ir advokato paslaugas – 2400 litų. Baudžiamojo proceso kodekso 104 str. 1 d. įtvirtinta, jog kelionės išlaidos, susijusios su nukentėjusiojo iškvietimu yra atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidos yra ne turtinės žalos atlyginimo, o proceso išlaidų reguliavimo dalykas. Taip pat su šiuo nusikaltimu nesietinos ir nukentėjusiosios turėtos 170 litų išlaidos, nuomojant Kėdainių švietimo centro salę. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies (65 937+ 18+50+30+28+30+17,25 iš viso 66 110,25 Lt).
Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (LR CK 6.250 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. J. sukčiavimo būdu užvaldė didelės vertės J. P. turtą (42 300 litų), pinigų nukentėjusioji neatgauna jau daugiau kaip trys metai, sodyba, kurią ji įkeitė imdama paskolą, areštuota, antstolis vykdo pagal kreditoriaus reikalavimą teismo priteistą išieškojimą iš jos, kurį sudaro 65,937 litai, neabejojama, kad nukentėjusioji dėl to patyrė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, nerimą dėl savo ateities, sutriko sveikata, kankina nemiga ir baimė netekti viso turto ir sveikatos. Tokius nukentėjusiosios dvasinius išgyvenimus turi atlyginti šią žalą padaręs asmuo, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kad žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniais kaltinamojo veiksmais. Nukentėjusioji jai padarytą neturtinę žalą įvertino 150 000 litų. Nustatydamas neturtinės žalos dydį ir siekdamas priešingų interesų pusiausvyros, teismas privalo atsižvelgti ir į kaltinamojo turtinę padėtį. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis šiuo metu nedirba, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą kitam asmeniui, be to, teismas atsižvelgia, kad kaltinamasis yra sveikas ir darbingas asmuo, todėl privalo ieškoti darbo ar kitų teisėtų būdų galinčių padėti atlyginti padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, į padarytos turtinės žalos dydį ir į teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.
Nukentėjusiosios J. P. atstovas prašė teismo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti ir į bylą pateikė pinigų priėmimo kvitus, pagrindžiančius, jog atstovavimo išlaidas sudaro 3600 litų (2 t., b.l. 135, 3 t., b.l. 5). Atsižvelgiant į tai, kad atstovavimo išlaidos pagrįstos, jų dydis atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertinant dokumento surašymą, teisiamųjų posėdžių skaičių, jos išieškotinos iš kaltinamojo (LR BPK 106 str. 2 d.).
Dėl sukčiavimo G. Ž. atžvilgiu
Kaltinamasis R. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2010-03-29 pinigus skolinosi ne iš G. Ž., o iš jos sūnaus L. Ž., kuris jam buvo skolingas. Pinigus gavo L. Ž., G. Ž. pinigų jam į rankas nedavė. Su G. Ž. jis pasirašė paskolos sutartį dėl 9000 litų paskolos. Apie jokį grožio saloną G. Ž. nesakė, taip pat nekalbėjo ir apie namą, kurį, neva, jis turi Kaune. G. Ž. įtikinėti ar įkalbinėti paskolinti jam nereikėjo, nes tai darė L. Ž., jam žinoma, kad jis ilgokai ją įtikinėjo. Be to, pats L. Ž. jam buvo skolingas apie 5000 litų už telefono paslaugas, pirktą degtinę jo vestuvėms, už kelionę į Maskvą. Pinigų reikėjo jam kartu su L. Ž., abu tuos pinigus naudojo, abu darė bendrus kvalifikacinius pirkimus už nemažą sumą. Tą pačią dieną jie nuvyko į Vilnių ir išleido 5000 Lt, kartu su L. Ž. sumokėjo tuos pinigus už kvalifikacinį papildų pirkimą, kad gauti teisę važiuoti į Berlyną. Tuo papildus vėliau pasidalino su L. Ž.. Pasirašydamas sutartį turėjo realią galimybę tuos pinigus gražinti, nes iš „(duomenys neskelbtini),“ kompanijos iki liepos mėnesio uždirbdavo apie 2500 Lt ir daugiau. Tuos pinigus jis nusiimdavo ir finansuodavo kitą veiklą ir tai buvo stabili bazė iš kur galėjo atidavinėti palūkanas ir iki metų galo atiduoti L. Ž. skolą. Bet nutrūkus pajamoms rugpjūčio mėnesį kitoje kompanijoje „(duomenys neskelbtini),“, susidarė kliūtis atiduoti paskolą. G. Ž. jam skambinėdavo ir po valandą trukdė, todėl jis jai nusiuntė SMS pranešimą, tokio turinio: „būkite gera, netrukdykite, kai atsiras pinigų aš jums paskambinsiu ir pats atvažiuosiu“.
Nukentėjusioji G. Ž. parodė, kad 2010-03-29 R. J. paskolino 9000 litų. Iš pradžių skolinti ją įkalbinėjo jos sūnus Laimonas, slapta nuo jos vyro, nes šis būtų nepritaręs tokiam skolinimui. Nepamena, kuris pirmas, sūnus ar R. J., paprašė paskolinti pinigų. Apie grožio saloną R. J. skolindamasis užsiminė, pamaniusi, kad visiems bus gerai, artimieji turės darbus salone. Grožio salono nelabai akcentavo, bet užsiminė. R. J. jai sudarė pasiturinčio žmogaus įspūdį. Ji paėmė iš banko pinigus, parašė sutartį ir pati perdavė R. J. pinigus į rankas. Sutartu laiku t.y. iki 2010-12-01 R. J. skolos negrąžino. Ji jam skambindavo ir teiraudavosi, kada bus grąžinta skola, tačiau gavo iš R. J. SMS pranešimą, kad pinigų neturintis, užmiršt jo numerį ir nebeskambinti. Ji prašė R. J. grąžinti bent 5000 litų, nes žinojo, kad jis jos sūnaus vestuvėms pirko degtinę, bilietus į Maskvą, mokėjo už jo telefoną. Žino, kad jos sūnus jam skolingas 4000 litų, todėl civilinį ieškinį mažina iki 5000 litų.
Liudytojas L. Ž. parodė, kad kad J. P. ir R. J. yra jo kolegos, jie dirbo „(duomenys neskelbtini),“. Jis su R. J. išsikalbėjo, kad tėvai pardavė žemę, tada R. J. sugalvojo padaryti verslą „(duomenys neskelbtini),“, tuos pinigus didesniais pinigais paversti, jis inicijavo pinigų pasiskolinimą iš jo mamos G. Ž.. Jis pasitikėjo R. J., todėl pats įkalbėjo mamą paskolinti pinigų R. J.. Jis mamai sakė, kad pinigai reikalingi verslui. Paskolos sutartis buvo pasirašyta jų namuose, svetainėje. Sutartį pasirašė jo mama ir R. J.. Pinigus grynaisiais 9000 litų mama perdavė R. J.. Tą pačią dieną važiavo su R. J. į Vilnių pirkti produkcijos iš kompanijos. Produkcija buvo pirkta iš tų skolintų pinigų, bet nežino už kokią sumą R. J. pirko produkcijos. R. J. skolos mamai negražino. Prieš praeitas Kalėdas jis susitiko su R. J. ir sutarė su juo, kad kas mėnesį šis mokės po 100-200 litų. Be to, jis iš R. J. skolos išminusavo 4000 litų už paties naudotas „Bitės“ paslaugas, už kelionę į Maskvą ir papildų kelis buteliukus.
2010-03-29 sutartyje, pasirašytoje tarp G. Ž. ir R. J., nurodyta, kad G. Ž. paskolino R. J. 9000 litų iki 2010-12-01 (tomas 1, b.l. 51).
Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją Pažymėtina, kad LR BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nenustatytas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1 d., padarymo būdas – apgaulė. Nukentėjusioji teisme teigė, jog R. J. užsiminė apie grožio saloną, pagalvojusi, kad gal būt ir jos giminaičiai turės darbą salone, tačiau kaltinamasis šią aplinkybę teisme neigė. Apie R. J. atidaromą grožio saloną nieko negalėjo patvirtinti ir paskolos pasirašymo metu dalyvavęs liudytojas, nukentėjusiosios sūnus L. Ž.. Kitų objektyvių įrodymų, kad kaltinamasis būtų apgaulingai nukentėjusiajai G. Ž. teigęs apie atidaromą grožio saloną, byloje nėra. O tai, kad R. J. nukentėjusiajai sudarė pasiturinčio asmens įspūdį, yra subjektyvus suvokimas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kuriuos būtų galima įrodyti ir patikrinti baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Ir tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajai pasirodė kaip pasiturintis žmogus, nelaikytina objektyvios tiesos iškraipymu, lėmusiu nukentėjusiosios klaidą. Iš paskolos sutarties tarp R. J. ir G. Ž. pasirašymo aplinkybių, iš to, kad skolinti pinigus nukentėjusiąją įkalbinėjo ir jos pačios sūnus L. Ž., iš to, kad dalį paskolos (4000 litų) nukentėjusioji užskaitė kaip savo sūnaus L. Ž. skolą R. J., be to, nustatyta, kad iš skolintų pinigų tą pačią dieną Vilniuje R. J. kartu su L. Ž. įsigijo jų platinamos produkcijos, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nusikalstamos veikos požymių, o susiklostė civiliniai prievoliniai santykiai ir vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012). Vertinant nukentėjusiosios G. Ž. pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog jos teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, nenustatyta, jog R. J. tyčia būtų kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų nukentėjusiajai civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomu.
Aptartų įrodymų pagrindu nenustačius kaltinamojo veiksmuose tiesioginės tyčios apgaulės būdu užvalyti G. Ž. 9000 litų, negalima konstatuoti, jog yra visi privalomi nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 1 d., sudėties požymiai, būtini apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Todėl aptartų įrodymų visumos pagrindu R. J. dėl sukčiavimo G. Ž. atžvilgiu išteisinamas.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nukentėjusiosios G. Ž. pareikštą 9 000 litų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, kurį teisminio proceso metu sumažino iki 5000 litų, palieka nenagrinėtą, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
R. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d., ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 ir 2 d., bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2006-09-22 baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams ir 10 MGL (1250 litų) baudą.
Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. J. palikti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir paskirti kardomąją priemonę – dokumento paėmimą (asmens tapatybės kortelę).
Nukentėjusiosios J. P. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. J. 66 110,25 litų turtinės ir 1200 litų neturtinės žalos atlyginimui.
Iš R. J. išieškoti 3600 litų nukentėjusiosios J. P. atstovavimo išlaidoms apmokėti.
R. J. pagal LR BK 182 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiosios G. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
R. J. asmens tapatybės kortelę siųsti laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.