Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros ir išteisintojo D. J. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisintas pagal LR BK 286 str. bei 145 str. 1 d. nesant jo veiksmuose minėtų nusikaltimų požymių.

D. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2010-05-24 apie 20.30 val., būdamas gyvenamojoje sodyboje (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad neturėdamas prekių įsigijimo dokumentų, laikė 1500 pakelių cigarečių „Fest“, nepaženklintų akcizo ženklais, ir pastebėjęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio pareigūnus, siekdamas išvengti administracinio sulaikymo, paliko 1500 pakelių cigarečių „Fest“, sėdo į automobilį „Subaru Legacy“, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtiems, aiškiai išreikštiems pareigūnų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti į pareigūnus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tyčia, aktyviais veiksmais, keldamas grėsmę jų sveikatai ir gyvybei padidino automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo greitį (važiuojant tiesiai ant pareigūnų), kurie stovėjo priešais atvažiuojantį automobilį, dėl ko jaunesnysis specialistas S. V., siekdamas išvengdamas fizinių sužalojimų, griūdamas, pasitraukė iš automobilio judėjimo krypties, ko pasėkoje susižalojo kairio kelio sąnarį, t.y. pasipriešino savo pareigas vykdančiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio jaunesniajam specialistui S. V. ir specialistui A. Ž..

Taip pat D. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2010-05-24 apie 20.30 val., būdamas gyvenamojoje sodyboje (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio pareigūnų administracinio sulaikymo, sėdo į automobilį „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtiems, aiškiai išreikštiems pareigūnų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti tiesiai ant pareigūnų, tokiu būdu grasindamas sunkiai sutrikdyti pareigūnų sveikatą, o būtent, tyčia, aktyviais veiksmais, sukėlė grėsmę jų sveikatai ir gyvybei padidinęs automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo greitį, važiuodamas tiesiai ant pareigūnų, kurie stovėjo priešais atvažiuojantį automobilį, ir nesant galimybės automobiliui manevruoti (vietovės ypatybės), sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, dėl ko jaunesnysis specialistas S. V., siekdamas išvengti fizinių sužalojimų, griuvo (pasitraukė) iš automobilio judėjimo krypties, ko pasėkoje susižalojo kairio kelio sąnarį.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012-12-28 nuosprendžiu D. J. išteisino, motyvuodamas tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vienok teismas nustatė, kad D. J. 2010-05-24 tarp 20 ir 20.30 val. buvo (duomenys neskelbtini) sodybos, esančios gretimai jo namų , kaimynui priklausančiame ūkiniame pastate ir po to vairavo automobilį Subaru Legacy v.n. (duomenys neskelbtini) bei nepakluso VSTA pareigūnų reikalavimams sustoti ir pasišalino iš įvykio vietos.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurios požymiai numatyti LR BK 286 str. ir nuteisti paskiriant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurios požymiai numatyti LR BK 145 str. 1 d ir nuteisti paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, pritaikyti LR BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes apimti ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius, vadovaujanti LR BK 75 str. nuostatomis paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Prokuroras nurodo, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas dėl jame išdėstytų klaidingų teismo išvadų, nes, pasak prokuroro, baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių išteisintojo D. J. kaltę, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 286 str. ir 145 str. 1 d.

Prokuroro teigimu, LR BK 286 str. numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais, tai yra, pasipriešinimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais priešinamasi teisėtiems valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimams. Grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą – tai kaltininko veiksmai arba pasisakymai, rodantys realų ketinimą tuoj pat panaudoti smurtą prieš minėtus asmenis. Prokuroras nurodo, kad pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

Skunde prokuroras teigia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į įvykio vietoje užfiksuotus objektus: kelias, namas, tvora ir kt., galima daryti išvadą, jog šios vietovės specifika lėmė minėtos grėsmės kaip grasinimo realumo patvirtinimą, kadangi išvengti administracinio sulaikymo buvo galima tik išvažiuojant vieninteliu keliu iš sodybos, ir tik neutralizuojant pareigūną S. V.. Minėtas pareigūnas buvo aiški kliūtis siekiant išvengti sulaikymo, o automobilio greičio didinimas akivaizdus grasinimas panaudoti smurtą (pareigūną pervažiuoti, partrenkti, nustumti ar pan.). O teismų praktikoje pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu ar grasinimu jį panaudoti, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 str. Tokiu būdu, prokuroras iš byloje esančių įrodymų: liudytojų (pareigūnų) parodymų, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų aplinkybių (iš vienos kelio pusės namas, iš kitos tvora), pareigūnų parodymų patikrinimo metu užfiksuotų aplinkybių ir kt., daro išvadą, kad išteisintojo veiksmų pobūdis ir intensyvumas (dideliu greičiu judantis automobilis, vieninteliu iš sodybos vedančiu keliu, tiesiai į stovintį pareigūną) atitinka baudžiamosios justicijos kriterijus ir pripažintinas kaip grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą, naudojantis automobiliu kaip įrankiu. Pasak prokuroro, teismo nurodomas argumentas, jog pareigūnai turėjo galimybę pasitraukti ir pasitraukė iš įvykio vietos išvažiuojančio automobilio, nepakankamas. Būtina pažymėti, jog būtent automobiliui nebuvo vietos kur trauktis (važiavo didindamas greitį ir nekeisdamas krypties – nemanevruodamas), todėl, pareigūnas siekdamas išvengti realiai gresiančio smurto pavojaus, griūdamas traukėsi iš automobilio judėjimo trajektorijos.

Skunde prokuroras nurodo ir tai, kad neteisinga pirmosios instancijos teismo ir ta padaryta išvada, jog kaltinamasis jokių grasinamų žodžių pareigūnų atžvilgiu nevartojo ir dėl to jo veiksmuose pasišalinant iš įvykio vietos nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d., požymių. Prokuroro teigimu, teismas neįvertino išteisintojo D. J. atliekamų konkliudentinių veiksmų konteksto, o būtent, tai, kad būdamas pareigūnu, padaręs administracinės teisės pažeidimą, vengia sulaikymo, t.y. vengia administracinės atsakomybės, desperatiškai juda automobiliu (dideliu greičiu), kurio vienintelis tikslas išvengti administracinio sulaikymo, kas liudija apie jo tyčios kryptingumą veikti priešingai teisei, pasinaudojant įrankiu – automobiliu. Prokuroro teigimu, ši situacija ir išteisintojo veiksmai leidžia manyti, jog buvo realiai grasinta, nes buvo atliekamas pavojingas tyčinis poveikis pareigūno S. V. psichikai, verčiantis bijoti, kad tolesni grasinančio asmens veiksmai (automobilio judėjimas tiesiai į jį) gali sukelti sunkius neigiamus padarinius. Tokiu būdu, pasak prokuroro, teismas klaidingai interpretavo kaltininko veiksmus kaip nenusikalstamus, kadangi tik sukėlęs realų pavojų sutrikdyti sveikatą ir grasindamas išvengė administracinio sulaikymo ir pabėgo iš įvykio vietos.

Išteisintasis D. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį, panaikinant jame teiginius, kad: „Neginčijamai nustatyta, nors kaltinamasis neigia šias aplinkybes, kad D. J. 2010-05-24 laikotarpyje nuo 20 iki 20 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) sodybos, esančios gretimai J. namų, ūkiniame pastate ir po to vairavo automobilį Subaru Legacy, v.n.ž (duomenys neskelbtini) bei nepakluso VSTA pareigūnų reikalavimams sustoti ir pasišalino iš įvykio vietos. Teismas kritiškai vertina apklaustų teismo posėdžio metu liudytojų parodymus, kurie patvirtina kaltinamojo D. J. išdėstytas aplinkybes, kad ne jis vairavo transporto priemonę, o kitas asmuo, kadangi jie nėra paremti objektyviais įrodymais“. Kitoje dalyje prašo Šalčininikų rajono apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendį pa­likti galioti.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas net netikrino minimų liudytojų parodymų ir jau pirmojo teismo posėdžio metu atsisakė patikrinti jų parodymus vietoje, motyvuojant, kad teismui yra žinoma pasieniečių ir automobilio „Subaru“ buvimo vieta šio automobilio stabdymo momentu. Apelianto teigimu, objektyvių įrodymų nebuvo ieškoma ir viso ikiteisminio tyrimo metu: nebuvo apžiūrėta A. J. sodyba, ūkinis pastatas, nepatikrinta ar sodybos kieme buvo automobilio vėžės, nesant sodybos šeimininkui nebuvo pakviesti savivaldybės atstovai arba kviestiniai, nesurašytas jiems dalyvaujant cigarečių suradimo ir paėmio dokumentas, byloje išvis nėra jokio procesinio dokumento, patvirtinančio, kad minimoje sodyboje ras­tos ir paimtos cigaretės, neieškota ant cigarečių dėžių ir maišų (jei tokie buvo) pirštų antspaudų, neimti pavyzdžiai DNR tyrimui, apžiūrint rastą automobilį „Subaru“, neieškota pirštų antspaudų, nepaimti kvapų pavyzdžiai, neieškota pasieniečio iššautos gilzės, kurių ra­dimo vieta objektyviai patvirtintų, kur buvo pasieniečiai šūvio metu. Apeliantas nurodo, jog įvykio vieta buvo apžiūrėta tik 2010-07-27 dieną, t.y. po dviejų mėnesių nuo įvykio, kas, pasak jo, rodo, jog tyrimo metu objektyvūs įrodymai nebuvo ieškomi.

Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad 2012-11-27 prašyme Šalčininkų rajono apylinkės teismui nurodė apie galimą kai kurių pasienio tarnybos pareigūnų interesų buvimą ir net kerštą jo atžvilgiu, prašymas yra byloje. Prašyme apeliantas nurodė ir tai, kad operatyvinis stebėjimas ir pasala jo tėvų sodyboje buvo organizuota neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įsta­tymo 9 str. nuostatas. Be to, apeliantas nurodo, jog buvęs VSAT Vilniaus rinktinės operatyvaus valdymo skyriaus vyriau­siais specialistas M. B. yra Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31d. nuosprendžiu nuteistas už neteisėtų cigarečių gabenimą per sieną (baudž. byla Nr.1-390- 318/2012). Būtent jis 2010-05-24 atvyko į įvykio vietą ir tariamai A. J. sody­boje išėmė cigaretes.

Apelianto teigimu, teismo teiginiai, kad 2010-05-24 nuo 20 val. iki 20 val. 30 min. jis buvo kaimynui prik­lausančiame ūkiniame pastate ir po to vairavo automobilį „Subaru“, bei nepakluso VSTA pareigūnų reikalavimams sustoti ir pasišalino iš įvykio vietos, yra paremti tik liudytojų S. V. ir A. Ž. parodymais, kurie nėra patikrinti ikiteisminio tyrimo metu ir nėra patvirtinti objektyviais įrodymais. Taip pat, pasak apelianto, netikėti byloje apklaustų liudytojų J. B., V. P., M. P., V. Kl., M. J., M. Š., T. M., V. K. ir F. K. parodymais nėra jokio pagrindo ir teismas net nenurodė kokiems ob­jektyviems įrodymams jų parodymai prieštarauja. Priešingai, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių liudytojų S. V. ir A. Ž. paro­dymus, o jų parodymus dėl S. V. sužalojimo paneigė teismo medicinos ekspertizės aktas.

Teismo posėdyje prokuroras skundą palaikė, prašė tenkinti, o išteisintojo apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintasis D. J. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, išteisintojo D. J. skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. J. išteisintas pagal LR BK 286 str., 145 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis D. J. atžvilgiu (LR BPK 329 str. 2 p.), teismo išvados dėl grasinamo panaudoti fizinį smurtą ir sunkiai sutrikdyti sveikatą, neatitinka bylos faktinių duomenų, prieštarauja įstatymo prasmei.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis visiškai įrodyta, jog išteisintasis D. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 286 str., 145 str. 1 d.

Išteisintojo D. J. versija, kad jis nebuvo jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo vietoje ir nevairavo automobilio Subaru Legacy v.n. (duomenys neskelbtini), yra nuneigta bylos įrodymais, kuriuos teismas ištyrė ir tinkamai įvertino skundžiamame nuosprendyje.

Išteisintojo D. J. versiją nuneigia liudytojai A. Ž., S. V.-VSAT Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties būrio specialistai, dirbę įvykio vietoje, kurie savo parodymais patvirtino išteisintajam D. J. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, kad D. J. buvo būtent tas asmuo, kuris buvo įvykio vietoje, nepakluso jų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu automobiliu Subaru Legacy važiavo tiesiai į juos , taip sukeldamas grėsmę jų sveikatai ir gyvybei, (b. t. 1, b. l. 125-126, 127, 128-134, 135-136, 137, 138-143, b. t. 3, b. l. 64-65, 65-66). Apylinkės teismas , vertindamas šių liudytojų parodymus, juos pagrįstai įvertino kaip tinkamą įrodymų šaltinį, jų parodymai atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatytą įrodymų sampratą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti minėtu liudytojų patikimumu, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus ar melagingai apkalbėti D. J., Jų parodymai dėl įvykio aplinkybių yra detalūs, nuoseklūs , sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą ir jais abejoti nėra teisinio pagrindo.

Išteisintasis D. J., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, ginčija liudytojų A. Ž., S. V. parodymų teisėtumą, teigdamas, kad minėti pareigūnai neteisėtai vykdė operatyvinį stebėjimą ir pasalą jo tėvų sodyboje, tuo pažeisdami Operatyvinės veiklos įstatymą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje užfiksuoti duomenys apie tai, kad VSAT pareigūnai A. Ž. ir S. V. nuo 2010-05-24 13.00 val. iki 2010-05-25 03.00 val. , būdami aptariamo įvykio vietoje , dirbo ne pagal Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, o dirbo, atlikdami tarnybinę užduotį , t. y. slapukavo pagal VSAT prie LR VRM vado 2006-11-06 įsakymo Nr. 4-706 „Dėl sienos kontrolės nuostatų patvirtinimo“ 172-178 p. („Patrulio veiksmai slapukaujant“). Jų įvykio vietoje atlikti veiksmai atitiko įsakymo, reglamentuojančio tokią užduotį, reikalavimus. Tai, kad A. Ž. ir S. V. įvykio vietoje atliko minėtą tarnybos užduotį patvirtina byloje esantis tarnybinis pranešimas bei 2010-05-24 pasienio sargybos tarnybinis žiniaraštis Nr. 000182 (RN) (b. t. 2, b. l. 2-3).

Kolegija , įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, mano, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad skundžiamame nuosprendyje aptariami įvykiai įvyko kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. teismas pagrįstai pripažino, kad D. J. 2010-05-24 tarp 20 ir 20.30 val. buvo (duomenys neskelbtini) sodybos, esančios gretimai jo namų , kaimynui priklausančiame ūkiniame pastate ir po to vairavo automobilį Subaru Legacy v.n. (duomenys neskelbtini) bei nepakluso VSTA pareigūnų reikalavimams sustoti ir pasišalino iš įvykio vietos.

Išteisintasis D. J. , neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų , nurodė buvęs pas močiutę , gyvenančią gretimame (duomenys neskelbtini) km., savo alibi jis grindžia liudytojų J. B., V. P., M. P., V. Kl. , M. J., , M. Š., T. M., , V. K. parodymais . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisme apklaustų liudytojų parodymus, kurie patvirtino D. J. dėstomas aplinkybes, vertino kritiškai, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nėra paremti jokiais objektyviais įrodymais, be to kai kurių jo nurodytų liudytojų, neva grindžiančių jo versiją , parodymai nėra informatyvūs. Liudytoja T. M. yra išteisintojo D. J. močiutė, todėl jos parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Liudytojos M. Š., M. J., išteisintojo močiutės kaimynės, patvirtino, kad jis remontavo apie 20 val. močiutės tvorą, tačiau iš jų parodymų nėra aišku, kad tai buvo būtent aptariamą įvykio dieną. Liudytojų A. J., F. Kl., V. K. , J. B. , V. P. , O. J. (išteisintojo sesers) parodymai nagrinėjamu klausimu nėra informatyvūs (vieni iš jų nematė paties įvykio, kt, nematė, kas vairavo automobilį Subaru Legacy), todėl jie negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys kaltinamo asmens versiją. Liudytoja L. J., išteisintojo motina, taip pat nurodė nemačiusi, kas vairavo automobilį Subary Legacy, tik nurodo, kad sūnaus tuo metu, kai automobilis išvažiavo , nebuvo namuose. Teismas pagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, nes ji kaip mama yra suinteresuota padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytoja nematė , kas vairavo automobilį , bet po įvykio ( pasirodžius jų kieme pasieniečiams ) ji pranešė policijai apie automobilio dingimą. Tai akivaizdžiai rodo, kad jau tą patį įvykio vakarą ši liudytoja ėmėsi visų priemonių, kad padėtų sūnui išvengti atsakomybės. Liudytojas M. P. savo parodymuose teigė, kad automobilį aptariamo įvykio metu vairavo jis, tą padaręs savavališkai, tačiau tokie jo parodymai vertintini kritiškai, savo esme jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje yra duomenys apie telefoninius skambučius, jų išklotinės, žemėlapiai, iš kurių matyti, kad išteisintasis D. J. 2010-05-24 minimu laiku nuo 20.00 val. iki 22.36 val. naudojosi jam priklausančiu mobiliuoju telefonu ir buvo UAB „Omnitel“ celės Nr. 141C veikimo zonoje (b. t. 1, b. l. 106-113). Nors apeliantas tiek duodamas parodymus, tiek skunde teigia, jog įvykio metu namuose nebuvo, o buvo išėjęs pabėgioti ir dirbo pas močiutę, esančią gretimame (duomenys neskelbtini) kaime, ką, pasak jo, paliudija ir teisme apklausti liudytojai, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad telefonų išklotinių analizė neįrodo, jog išteisintasis D. J. įvykio metu buvo būtent (duomenys neskelbtini) kaime. UAB „Omnitel“ raštas patvirtina, kad specialistai neturi techninių galimybių tiksliai nustatyti konkretaus abonento buvimo vietos, net ir žinant faktą, jog per konkrečią celę vyko skambutis. Pasak jų, galima tik teigti, kad pokalbio metu abonentas buvo nutolęs ne daugiau kaip 35 km nuo GSM bazinės stoties ir ne daugiau kaip 20 km nuo UMTS bazinės stoties (b. t. 1, b. l. 104). Nuteistasis parodymuose teigė, kad močiutės kaimas yra apie 2 km atstumu nuo jo gyvenamosios vietos, todėl tai irgi patenka į celės 141C veikimo zoną. Esant tokioms aplinkybėms, atmestinas išteisintojo D. J. apeliacinio skundo argumentas, kad jis 2010-05-24 laikotarpyje nuo 20.00 val. iki 20.30 val. nebuvo (duomenys neskelbtini) sodybos, esančios gretimai jo namų, kaimynui priklausančiame ūkiniame pastate ir nevairavo automobilio.

Išteisintajam inkriminuotų kaltinimų aplinkybę, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus , siekdamas išvengti administracinio sulaikymo dėl neteisėto akcizinių prekių- 1500 pakelių“Fest“ laikymo , patvirtina ir duomenys apie tai, jog jis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010-12-28 nutarimu yra pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 163² str. 4 d. , ir jam paskirta 15 000 (penkiolika tūkstančių) Lt bauda su 1500 pakelių cigarečių ,,Fest“ konfiskavimu. 2012-05-18 Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teimas D. J. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. D. J. nubaustas už tai, kad 2010 m. gegužės 24 d., apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini), sodybos, esančios gretimai J. namų, ūkiniame pastate, neturėdamas prekių įsigyjimo dokumentų, laikė 1500 pakelių cigarečių ,,Fest“, nepaženklintų akcizo ženklais, kurių vertė sudaro 10710 Lt, tuo D. J. pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.1.2 punkto nuostatas (b. t. 2, b. l. 10-15).

Išteisintasis D. J. , neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, nurodo, kad jo nubaudimu yra suinteresuotas liudytojas M. B., buvęs VSAT Vilniaus rinktinės operatyvaus valdymo skyriaus vyr. specialistas , organizavęs jo neteisėtą pasalą ir sekimą , kuris ir pats šiuo metu yra nuteistas. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų liudytojo M. B. neteisėtus veiksmus prieš išteisintąjį, o tai, kad šiuo metu jis yra nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje, nėra vada netikėti šio liudytojo parodymais dėl paties išteisintojo veiksmų.

Pirmos instancijos teismas , tinka ai įvertinęs faktines aplinkybes, kad išteisintasis buvo įvykio vietoje , padarė nepagrįstą išvadą , kad jo veiksmuose nėra LR BK 286 str. bei 145 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Pagal LR BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali, įstatymų leidėjas šios teisės normos dispozicijoje nenumatė pasekmių atsiradimo, todėl ši veika laikoma baigta nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

Byloje nustatyta, kad D. J. 2010-05-24 apie 20.30 val., būdamas gyvenamojoje sodyboje (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti administracinio sulaikymo, sėdęs į automobilį „Subaru Legacy“, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtiems, aiškiai išreikštiems pareigūnų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti į pareigūnus, kurie stovėjo priešais atvažiuojantį automobilį, dėl ko jaunesnysis specialistas S. V., siekdamas išvengdamas fizinių sužalojimų, griūdamas, pasitraukė iš automobilio judėjimo krypties, o kitas specialistas A. atšoko į šoną, savo reakcijos dėka taip išvengę užvažiavimo amt jų.

Pareigūnai įvykio vietoje buvo uniformuoti, jie , norėdami sulaikyti besiruošiantį išvažiuoti išteisintąjį D. J. automobiliu Subaru Legacy, į kurį jis sukrovęs akcizines prekes, aiškiai išdėstė savo reikalavimus : prisistatė esantys iš VSAT, stabdymo metu naudojosi stabdymo disku, liepė sustoti, tačiau išteisintasis D. J. pasielgė neadekvačiai, sėdo į automobilį ir, didindamas greitį, važiavo tiesiai į pareigūnus. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad minėtoje sodyboje yra užfiksuoti: kelias, namas, garažas, ūkiniai pastatai, tvora, blokeliai, griovys ir kt., todėl darytina išvada, kad šios vietovės specifika lėmė, jog išvažiuoti, siekiant išvengti sulaikymo, iš sodybos apeliantas galėjo vieninteliu keliu, kurį buvo užstoję pareigūnai. Pareigūnai buvo aiški kliūtis išteisintajam D. J., todėl pastarasis , važiuodamas dideliu greičiu, nekeisdamas krypties, tiesiai į juos , suprato tokiais savo veiksmais sukeldamas realią grėsmę jų sveikatai. Nustačius minėtas faktines aplinkybes , darytina išvada, kad dėl vairuotojo pavojingų veiksmų kilo reali grėsmė pareigūnų sveikatai ir gyvybei, tokį faktą aiškino suvokę ir patys pareigūnai. Taigi galima teigti, jog išteisintojo D. J. veiksmų pobūdis ir intensyvumas, tai yra, dideliu greičiu judantis automobilis, vieninteliu iš sodybos vedančiu keliu, tiesiai į stovinčius pareigūnus, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pripažintini kaip grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą.

Teismo išvada, kad tokie aukščiau aptariami veikos kaltininko veiksmai negali būti vertinami kaip grasinimas panaudoti fizinį smurtą, prieštarauja įstatymo taikymo praktikai, įrodymams apie realią grėsmę asmenų, kurių atžvilgiu buvo naudotas smurtas.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareigūnai turėjo galimybę pasitraukti iš įvykio vietos išvažiuojančio automobilio kelio, neturi reikšmės apelianto veiksmus kvalifikuojant pagal LR BK 286 str. . Ši veika yra formalioji , išteisintasis atliko visus veiksmus, atitinkančius aptariamos nusikalstamos veikos sudėtį, tai padarė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad 2010-05-24 apie 20.30 val., būdamas gyvenamojoje sodyboje (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad neturėdamas prekių įsigijimo dokumentų, laikė 1500 pakelių cigarečių „Fest“, nepaženklintų akcizo ženklais, ir pastebėjęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio pareigūnus, siekdamas išvengti administracinio sulaikymo, paliko 1500 pakelių cigarečių „Fest“, sėdo į automobilį „Subaru Legacy“, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtiems, aiškiai išreikštiems pareigūnų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti į pareigūnus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tyčia, aktyviais veiksmais, keldamas grėsmę jų sveikatai ir gyvybei padidino automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo greitį (važiuojant tiesiai ant pareigūnų), kurie stovėjo priešais atvažiuojantį automobilį, dėl ko jaunesnysis specialistas S. V., siekdamas išvengdamas fizinių sužalojimų, griūdamas, pasitraukė iš automobilio judėjimo krypties, t.y. pasipriešino savo pareigas vykdančiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio jaunesniajam specialistui S. V. ir specialistui A. Ž..

Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, kolegija mano, kad išteisintasis D. J. savo veiksmais padarė ir kitą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. , nes jo veiksmai prieš pasieniečius buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas sunkiai sutrikdyti jų sveikatą , buvo realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant, buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Teismų praktikoje grasinimas panaudoti smurtą pasireiškia kaltininko veiksmais arba pasisakymais, rodančiais realų ketinimą tuoj pat panaudoti smurtą prieš minėtus asmenis. Nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. sudėtis taip pat yra formali, todėl grasinimui nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Kaip jau minėta, pareigūnai A. Ž. ir S. V. išteisintojo veiksmus suprato kaip realią grėsmę jų sveikatai ir gyvybei , tokią grėsmę patvirtina veikos kaltininko veiksmai, todėl kolegija daro išvadą, jog D. J. veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d.

Aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad D. J. 2010-05-24 apie 20.30 val., būdamas gyvenamojoje sodyboje (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Specialios paskirties būrio pareigūnų administracinio sulaikymo, sėdo į automobilį „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepakluso teisėtiems, aiškiai išreikštiems pareigūnų reikalavimams sustoti ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti tiesiai ant pareigūnų, tokiu būdu grasindamas sunkiai sutrikdyti pareigūnų sveikatą, o būtent, tyčia, aktyviais veiksmais, sukėlė grėsmę jų sveikatai ir gyvybei padidinęs automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo greitį, važiuodamas tiesiai ant pareigūnų, kurie stovėjo priešais atvažiuojantį automobilį, ir nesant galimybės automobiliui manevruoti (vietovės ypatybės), sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, dėl ko jaunesnysis specialistas S. V., siekdamas išvengti fizinių sužalojimų, griuvo (pasitraukė) iš automobilio judėjimo krypties.

Išteisintajam D. J. abiejuose kaltinimuose buvo inkriminuota, kad dėl jo veiksmų S. V. buvo sužalotas kairio kelio sąnarys , tačiau teismo medicinos ekspertize nebuvo nustatyta, kad jis buvo traumuotas įvykio metu ( t. 3 b.l. 108-110). Nesant objektyvių duomenų, kad S. V. buvo sužalotas aptariamo įvykio metu, iš abiejų kaltinimų ši aplinkybė šalintina.

Skirdama D. J. bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d., priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad jis administracine tvarka baustas 1 kartą , praeityje neteistas, nedirba. Išteisintojo D. J. atsakomybę sunkinančių ar atsakomybę lengvinančių aplinkybių kolegija nenustatė.

Įvertinus aptartas aplinkybes bei padarytų nusikaltimų pobūdį, kategoriją, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, D. J. skirtinos baudos už kiekvieną nusikaltimą atskirai. Prokuroro prašoma skirti laisvės atėmimo bausmė yra pati griežčiausia bausmės rūšis, kuri numatyta už nusikaltimų, inkriminuojamų D. J., padarymą. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl nusikaltimų sunkumo, į paties kaltininko asmenybę, teisinio pagrindo skirti jam pačią griežčiausią bausmę nėra, todėl jam skirtina švelnesnės rūšies alternatyvi bausmė, numatyta įstatyme. Nustatant skirtinų baudų dydį, be kitų aukščiau paminėtų aplinkybių dėl nusikalstamų veikų pobūdžio, asmeninių savybių, atsižvelgtina ir į turtinę galimybę paskirtąją bausmę atlikti.

Nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad išteisintasis D. J. tais pačiais veiksmais pasikėsino į du skirtingus objektus – normalią viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens sveikatą, t. y. ne tik pasipriešino tarnybines pareigas einantiems VSAT pareigūnams A. Ž. ir S. V., bet ir grasino juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą. Tokiu būdu apelianto D. J. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini kaip dviejų nusikaltimų idealioji sutaptis, todėl paskirtosios bausmės bendrintinos jas apimant, taikant Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. taisykles.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje išnagrinėjo pagreitinto proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXXI skyriuje yra numatyta galimybė baudžiamąsias bylas nagrinėti supaprastinto proceso tvarka. Viena iš galimų tokio supaprastinto proceso formų – pagreitintas procesas. Pagreitinto proceso tvarka baudžiamosios bylos apylinkės teisme gali būti nagrinėjamos kai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, ir kai prokuroras kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad baudžiamoji byla Nr. 05-1-6084-10 2011-04-12 pirmosios instancijos teismui prokuroro buvo perduota su kaltinamuoju aktu (b. t. 3, b. l. 1). Esant tokioms aplinkybėms, šalintina iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendžio įžanginės dalies ta aplinkybė, kad byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

D. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir paskirti jam 50 MGL dydžio ( 6500 Litų) baudą;

D. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir paskirti jam 50 MGL dydžio ( 6500 Litų) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu, D. J. paskirti subendrintą bausmę- 50 MGL dydžio ( 6500 Litų) baudą, įpareigojant ją sumokėti į valstybės biudžetą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pašalinti iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-12-28 nuosprendžio įžanginės dalies aplinkybę, kad byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.