- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-22
- Bylos Nr.
- 2A-780-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis (pran.), Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- J. Š., A. Š.
- Atsakovas
- V. A.
- Advokatai
- Mindaugas Navickas, Artūras Šukevičius
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Snieguolė Bielskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 121.15.; 121.18.
2011 m. birželio 22 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. Š. ir A. Š. ieškinį atsakovei V. A. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, servituto nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami atidalinti jiems priklausančią žemės sklypo dalį natūra, jų žemės sklypo dalį atskirti iš bendrosios dalinės nuosavybės, suformuojant du atskirus žemės sklypus ir nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, įpareigojant atsakovę, V. A., atlikti privalomus Teritorijų planavimo teisės aktuose numatytus veiksmus, siekiant įgyvendinti ieškovų reikalavimą atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės; nustatyti ieškovams servituto teisę naudotis plane pažymėtu 0,0065 ha ploto pravažiavimu atsakovei priklausančiame namų valdos žemės sklype; priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė atmesti ieškovų reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo atsakovei priklausančioje bendro sklypo dalyje, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovų reikalaujamas žemės sklypo dalių atidalijimas neatitinka CK 4.80 str. 2 d. įtvirtintų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų. Patenkinus ieškovų reikalavimus, jiems nuosavybėn atitektų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis be jokių suvaržymų ir apribojimų, o atsakovei turinčioje atitekti žemės sklypo dalyje būtų įrengtas kelias, kuriuo ieškovai patektų į jiems turinčią atitekti sklypo dalį. Ieškinyje nurodytas kelio servitutas faktiškai sumažintų atsakovei turinčią atitekti žemės sklypo dalį 65 m². Bendras (su servitutu) atsakovei turinčios atitekti žemės sklypo dalies plotas - 574 m². Šios dalies sumažinimas 65 m² ploto ieškovų interesais nustatytu servitutu (daugiau kaip 11%) pažeistų šalių interesų balansą. Po atidalijimo šalims atitektų nelygiavertės ieškinyje nurodyto žemės sklypo dalys. Atsakovei nesutinkant, kad jos sklypo dalyje būtų nustatytas kelio servitutas ieškovams įvažiuoti į jiems turinčią atitekti sklypo dalį, atidalyti ieškovų dalies iš bendro turto ieškinyje reikalaujama tvarka nėra galimybės. Nenustačius kelio servituto, ieškovai negalėtų patekti į savo sklypo dalį. Nustačius ieškovų reikalaujamą servitutą, būtų padaryta žala atsakovės turtiniams interesams. Ieškovai ieškinyje nepasiūlė kompensacijos atsakovei už jai po atidalijimo turinčią atitekti žemės sklypo dalį su servitutu (CK 4.129 str.), t. y. ieškovai siekia, kad jų interesams tarnaujantis servitutas būtų nustatytas, neatlyginant nuostolių. Atsakovė nesutiko po atidalijimo gauti servitutu suvaržytą sklypo dalį, o ieškovams perduoti sklypo dalį be servitutų. Tokiomis sąlygomis teismo sprendimu (CK 4.126 str.) nustatyti servituto nėra galimybės, kadangi servituto teisių įgyvendinimas pažeistų kitos sklypo savininkės (atsakovės) interesus (CK 4.113 str. 2 d.). Ieškovų reikalavimai prieštarauja CK 4.37 str. nuostatoms, apibūdinančioms nuosavybės teisės sąvoką: draudimui pažeisti kitų asmenų teises ir interesus, valdant, naudojant nuosavybės teisės objektą ar juo disponuojant. Atmetus ieškovų reikalavimą atidalyti ieškovų žemės sklypo dalį iš bendro turto, negali būti patenkintas ir išvestinis reikalavimas dėl detaliojo planavimo.
Šalies argumentai
Ieškovai J. Š. ir A. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti ieškovų ieškinį; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies dydis yra aiškus ir tiksli nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo vieta bendrame sklype, todėl atsakovės atsisakymas pasirašyti detaliajam planui parengti būtinus dokumentus formaliai sudaro kliūtis, neleidžiančias ieškovams atidalinti jiems priklausančią žemės sklypo dalį ir suformuoti du atskirus žemės sklypus. Ieškovai nors ir nebuvo procesiniuose dokumentuose numatę ar nurodę kompensavimo už siekiamą nustatyti servitutą, kuriuo ieškovai galėtų patekti į jiems priklausantį žemės sklypą, tačiau bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog šį klausimą galėtų spręsti ir svarstyti, tačiau atsakovė su šiuo pasiūlymu nesutiko. Ieškovai ne kartą teikė įvairius atidalinimo variantus ir derino projektus su atsakove, tačiau atsakovė nepateikė nei savo ir sau priimtino atidalijimo būdo ir/ar projekto. Ieškovų pateiktas projektas labiausiai atitinka bendraturčių interesus ir šis projektas yra galimai geriausias konkrečioje situacijoje. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, CK 4.80 str. 2 d. formuluotė reiškia tai, kad daikto paskirčiai gali būti padaroma tam tikra žala, t.y. leidžiamas ekonominės vertės, turto dalies apribojimas, apsunkinimas, proporcingas sumažėjimas. Dėl to pagrindinis kriterijus, kuriuo privalo vadovautis teismas, spręsdamas, ar galimas daikto atidalijimas natūra – tokiu atidalijimu padaromos žalos proporcingumas daikto paskirčiai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nustatant viešpataujančiam daiktui servitutą, būtų apribota 11 proc. atsakovei priklausančio žemės sklypo. Tokia proporcija ir/ar galimas apsunkinimas yra eadekvatus šiuo konkrečiu atveju, ypač svarstant ieškovų galimybę iš viso realiai įgyvendinti jiems priklausančias nuosavybės teises. Atsižvelgiant į faktinį sklypo dalių išsidėstymą žemės sklype, tiek valdant žemės sklypą benrąja daline nuosavybe, tiek padalijus žemės sklypą į du atskirus sklypus ieškovams būtinas privažiavimas prie jiems priklausančios žemės sklypo dalies. Atsakovė įgyvendinti šią teisę trukdo, todėl ieškovai siekdami užbaigti nesutarimus ir neturėti formalių kliūčių naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi, siekia parengti detalųjį projektą ir atidalyti sklypus. Ieškovai norėdami naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi, netgi tuo atveju, jeigu sklypai nebūtų dalijami, privalo į savo žemės sklypą patekti per atsakovei priklausantį žemės sklypą. Iki ginčo nagrinėjimo teisme šalys neteisėtai naudojosi formaliai susidariusiu miško keliu, kuris kerta kaimyninį sklypą bei valstybinės paskirties mišką. Šalys neturi jokio kito teisėto būdo kaip patekti į jiems priklausančias žemės sklypo dalis, nei sklypams suformuotu ir iki atsakovės sklypo prieinančiu privažiavimu. Remiantis CK 4.111 str. atsakovei priklausančiame žemės sklype būtina nustatyti servituto teises ieškovams, kad neterminuotai užtikrinti ieškovams priklausančio ir naudojamo žemės sklypo tinkamą pilnavertį naudojimą. Nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudotis daiktu pagal jo paskirtį. Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančio daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovė V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai gali patekti į savo žemės sklypą nekirsdami atsakovei priklausančio žemės sklypo. Faktiškai niekas nedraudžia naudotis senu pravažinėtu keliu. Toje vietoje, kur ieškovai nori nustatyti servitutą, atsakovė augina daržoves. Ieškovai akivaizdžiai pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus, kadangi, kaip matyti iš žemės sklypo kelio plano, ieškovai siekia nutiesti kelią toje vietoje, kur stovi atsakovei priklausantis gyvenamasis namas ir kelias eis pro pat namą. Atsižvelgiant į CK 4.126 str. klausimas dėl kelio servituto nustatymo bei turinio privalo būti nagrinėjamas atskirai. Ieškovai siekia, kad jų interesams tarnaujantis servitutas būtų nustatytas neatlyginant nuostolių. Ieškovai siekia, jog po žemės sklypo atidalijimo jiems atitektų didesnė žemės sklypo dalis, o tai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei galiojantiems įstatymams. Ieškovai neįrodė, jog jų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis atsakovės teisių, o kompensacija atsakovei nebuvo pasiūlyta, todėl atidalinti žemės sklypą pagal ieškovų projektą nėra galimybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą prašydami atidalinti jiems priklausančią žemės sklypo dalį natūra, suformuojant du atskirus žemės sklypus bei nustatant ieškovams kelio servitutą atsakovei po atsidalijimo atiteksenčiame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovų siūlomas atsidalijimo variantas yra netinkamas pagal CK 4.80 str. 2 d., nes po atidalijimo šalims atitektų nelygiavertės ieškinyje nurodyto žemės sklypo dalys. Ieškovai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovų pateiktas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas labiausiai atitinka bendraturčių interesus ir šis projektas yra galimai geriausias konkrečioje situacijoje.
Kasacinio teismo jurisprudencija bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir servituto nustatymo yra itin plati ir nuosekli. Kasacinis teismas 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006, yra nurodęs, jog sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą. Taip pat teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovų siūlomas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra variantas yra sąlyginis, kadangi po žemės, bendrai priklausančios ieškovams ir atsakovei, atidalijimo naujai suformuotas ieškovams teksiantis žemės sklypas negalės būti naudojamas pagal paskirtį nesant privažiavimo prie jo, todėl tinkamam jo naudojimui užtikrinti ieškovai prašė nustatyti kelio servitutą atsakovei pagal jų padalinimo projektą atiteksiančiame žemės sklype. Iš ieškovų pateikto projekto aišku, kad jų prašomas nustatyti kelio servitutas per pusę kirstų atsakovei turintį atitekti žemės sklypą, taip pat faktiškai užimtų 65 kv. m. sklypo ploto, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas - tai sudarytų daugiau kaip 11% sklypo ploto. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad toks atsakovei turinčio atitekti sklypo apsunkinimas nėra neadekvatus šiuo konkrečiu atveju, ypač svarstant ieškovų galimybę iš viso realiai įgyvendinti jiems priklausančias nuosavybės teises. Teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustačius ieškovų reikalaujamą servitutą, būtų padaryta žala atsakovės turtiniams interesams. Pirma, nustačius ieškovų prašomą kelio servitutą praktiškai sumažėtų atsakovės žemės sklypo naudingasis plotas. Antra, kelio servitutas kirstų atsakovės sklypą per pusę, o tai savaime apribotų atsakovės galimybę tinkamai naudotis jai priklausančiu žemės sklypu. Trečia, ieškovai teikdami prašymą dėl servituto nustatymo nepateikė savo siūlymo kaip jie kompensuotų atsakovės dėl servituto patiriamus nuostolius. Nors apeliaciniame skunde ieškovai ir pagrįstai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką tarnaujančiojo daikto savininko teisė į kompensaciją gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010), tačiau atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutas egzistuoja tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, tai daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, nes tai tarp savininkų sukurtų dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Šiuo atveju ieškovų siūlomas atidalinimo natūra variantas, teisėjų kolegijos nuomone, ne tik, kad iškreipia bendraturčių interesų pusiausvyrą, bet taipogi apsunkins atsakovės kaip savininkės teisių įgyvendinimą, o kartu potencialiai gali sukelti tarp šalių papildomus ginčus ateityje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovai neįrodė, jog jų siūlomas atidalinimo variantas yra vienintelis įmanomas bei optimaliausias abiems ginčo šalims. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ieškovų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo variantas negali būti tenkinamas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su servituto nustatymo reikalingumu, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmestini, kadangi nesant pasibaigusiai bendrai dalinei nuosavybei servitutas negali būti nustatomas, o šalys turi tartis dėl naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo. Apeliacinio skundo argumentas, jog nenustačius servituto ieškovams nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudotis jiems priklausančia žeme pagal jos paskirtį, negali būti laikomas besąlygišku įpareigojimu tenkinti ieškovų prašymą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal jų pasiūlytą projektą, dėl anksčiau minėtų priežasčių. Argumentas, jog šiuo metu ieškovai naudodamiesi miško keliu pažeidžia valstybės ir trečiojo asmens A. Š., gretimo sklypo savininko, interesus, nereiškia, jog ieškovai negali kreiptis su prašymų, kad būtų nustatytas kelio servitutas dabartiniu metu faktiškai naudojamam keliui. Atmetus ieškinį, ieškovai nepraranda teisės keisti savo reikalavimą, ieškoti kitų abiems pusėms priimtinų bei teisės aktų leidžiamų atsidalijimo variantų.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovų J. Š. ir A. Š. priteistinos valstybės ir atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str., 98 str.). CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). (CPK 93 str. 1 d. 98 str.). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės V. A. prašoma priteisti iš ieškovų advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Rekomendacijos nustatytų dydžių, todėl jos prašymas tenkinamas pilnai ir iš ieškovų priteistina viso – 1 210 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 98 str. iš ieškovų J. Š. ir A. Š. priteistinos 11,30 Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo šalims ir atsakovei V. A. jos patirtos 1 210 Lt advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų J. Š. ir A. Š. po 605 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei V. A. ir po 5,65 Lt valstybei pašto išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.