Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-05 · Civilinė byla Nr. 2-319-464/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-05
Bylos Nr.
2-319-464/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02496-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Ieškovas
I. R.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Lesto“
Kategorijos
  • 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-319-464/2015Proceso Nr. 2-55-3-02496-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 106.8.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-6332-653/2014 atsisakyta priimti ieškovės I. R. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl elektros įvedimo projekto derinimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. R. 2014-11-19 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu (b. l. 1-5), kuriame prašė panaikinti UAB „Elektromontuotojas“ parengto projekto „0,4 kV elektros kabelinės linijos nauja statyba (duomenys neskelbtini)“ AB „Lesto“ 2012-02-29 derinimą bei įpareigoti AB „Lesto“ parengti naują projektą, atitinkantį galiojančių teisės aktų reikalavimus, Kauno rajono savivaldybės tarybos 2006-11-23 sprendimu Nr. TS-269 patvirtinto detaliojo plano sprendinius, elektros apskaitos įvadinių spintų įrengimo vietą derinant su ieškove bei atlikti elektros įvedimo / įrengimo darbus pagal naujai parengtą ir suderintą projektą; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-11-25 nutartimi (b. l. 36-40) ieškovės I. R. ieškinį atsakovui AB „Lesto“ atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Teismas, vertindamas ieškinio teismingumą Vilniaus apygardos teismui, rėmėsi faktu, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), priimdama 2014-10-17 sprendimą, šalių ginčo nenagrinėjo iš esmės, konstatavusi, kad ši institucija nėra kompetentinga priimti sprendimą dėl ieškovės reikalavimo panaikinti projekto derinimą. Teismo vertinimu, pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas šalys turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti vartotojų bei energetikos įmonių ginčą iš esmės tik tais atvejais, kai Inspekcija priima sprendimą, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, kita vertus, ieškovė Inspekcijos sprendimo nė neskundžia. Teismas nurodė, kad toks ieškinys yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal atsakovo buveinę Žvejų g. 14, Vilnius (CPK 29 str., 137 str. 2 d. 2 p.).

II. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė I. R. atskirajame skunde (b. l. 43-45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-11-25 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino Inspekcijos priimto sprendimo pobūdį, todėl netinkamai taikė ir aiškino Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje įtvirtintą nuostatą. Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26.1 punkte nurodyta, kad Inspekcija, spręsdama ginčą ar nagrinėdama skundą, gali priimti sprendimą nutraukti ginčo sprendimą ar skundo nagrinėjimą, jeigu paaiškėja Aprašo 22.1 punkte nurodytos aplinkybės (Inspekcija nutraukia ginčo nagrinėjimą, kai nustato, jog ji neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pareiškėjo skunde ar prašyme išspręsti ginčą nurodytų reikalavimų). Šiuo atveju, Inspekcija 2014-10-17 sprendimu nustatė Aprašo 22.1 punkte įtvirtintą pagrindą, jog ji neturi teisės priimti sprendimo dėl ieškovės reikalavimo. Taigi, Inspekcija sprendimu nutraukė tolesnį skundo nagrinėjimą, todėl ieškovė įgijo Energetikos įstatymo 34 straipsnio16 dalyje numatytą teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės.

2. Aplinkybė, kad ieškinyje nėra prašoma panaikinti Inspekcijos sprendimo, negali būti laikoma teisėtu pagrindu atsisakyti priimti ieškovės pateiktą ieškinį kaip neteismingą. Sistemiškai aiškinant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 13 ir 16 dalių nuostatas, darytina išvada, kad tuo atveju, jei šalys per nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčą iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Inspekcijos sprendimai neįsigalioja, todėl papildomas reikalavimas dėl tokio sprendimo panaikinimo būtų perteklinis. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatos neįtvirtina pareigos, kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo išsprendimo iš esmės, kartu privalomai skųsti išankstine ne teismine tvarka ginčus sprendžiančios institucijos priimtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliantė atskirajame skunde kelia ginčo teismingumo klausimą, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai jį išsprendė.

Teismas bylos teismingumą konkrečiam teismui nustato spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str.), atsižvelgdamas į ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. Nustačius, kad bylą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, turi būti tikrinama, kuris pirmosios instancijos teismas – apylinkės ar apygardos – turi nagrinėti bylą pagal konkretų ieškinį. Remiantis CPK 26 straipsniu, galioja bendroji taisyklė, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šios išimtys yra numatytos CPK 27, 28 straipsniuose. CPK 27 straipsnio 9 punkte įtvirtinta nuostata, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas kitais įstatymų numatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų ir yra numatytas Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje, kuriame nustatyta ginčo šalių teisė per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, ir prašyti iš nagrinėti ginčą iš esmės.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantės skundas (b. l. 11-15) dėl atsakovo (energetikos įmonės AB „Lesto“) veiksmų, t. y. 0,4 kV įtampos kabelinės linijos įvedimo naujam vartotojui ties apeliantės žemės sklypo riba, nesuderinus elektros įvedimo projekto su apeliante, buvo išnagrinėtas Inspekcijoje ir šį skundą patenkinti atsisakyta. Sprendime nurodyta, kad Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nėra įgalinta pati pasinaikinti parengto kabelinės linijos įvedimo projekto, be to, tapatus skundas jau buvo ir anksčiau išnagrinėtas Inspekcijoje (b. l. 7-8). Apeliantė, gavusi 2014-10-17 Inspekcijos sprendimą, su analogišku reikalavimu (ieškiniu) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris ieškinį atsisakė priimti nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad savo teisę pareikšti teisme reikalavimus apeliantė nagrinėjamu atveju realizavo netinkamai, pažeisdama rūšinio teismingumo taisykles. Apeliantės atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas ir dėl to nepagrįstai atsisakė nagrinėti apeliantės reikalavimą Vilniaus apygardos teisme, kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados nesuponuoja.

Konkretaus ginčo nagrinėjimą Vilniaus apygardos teisme lemia tai, ar šis ginčas pirmiausiai turėjo būti išnagrinėtas ne teisme. Energetikos įstatymo (toliau - ir EĮ) 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų, kuriuos nagrinėja Inspekcija, nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas šios teisės normos taikymą, yra pasisakęs, kad siekiant nustatyti, ar tam tikram energetikos srityje kilusiam ginčui taikytina išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, pirmiausiai būtina tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir nustatyti ginčo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-589/2013, 2014-01-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-119/2014). Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus bei ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Taigi ši institucija, nagrinėdama ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių, sprendžia eksploatacinio ir techninio pobūdžio klausimus, taip pat apskaitos klausimus, susijusius su matavimo, energijos apskaitos prietaisais, jų tinkamu įrengimu ir veikimu, tinkamu naudojimu, jų gedimais / sugadinimais. Formuojamojoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta EĮ 34 straipsnio 2 dalyje, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-119/2014, 2014-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-237/2014).

Kaip matyti iš apeliantės pareikšto ieškinio turinio, ji reikalavimą viešąsias paslaugas teikiančiai energetikos įmonei pareiškė ne kaip vartotoja ir ne dėl energijos jai tiekimo, energijos kokybės, apskaitos, apmokėjimo ar kitų susijusių santykių, bet kaip žemės sklypo savininkė, ginanti galimai pažeistas jos, kaip turto savininkės, teises bei teisėtus interesus, šį reikalavimą nukreipdama atsakovui AB „Lesto“ (energetikos įmonei), kuris, pasak apeliantės, jos, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, teises pažeidė būdamas sutartiniuose / prievoliniuose pagal teisės aktus santykiuose su kitu abonentu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 1-5, 31-32). Įvardintos faktinės aplinkybės leidžia pripažinti, kad šis ginčas nėra kildinamas iš specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius energijos vartojimo santykius energetikos sektoriuje, nuostatų vartotojos atžvilgiu pažeidimo, kad ieškiniu siekiama apginti apeliantės, kaip žemės sklypo savininkės, teises. Tokių teisių gynimą reglamentuoja privatinės teisės normos. Kaip pirmiau minėta, Energetikos įstatyme nenustatyta Inspekcijos teisė ikiteismine tvarka spręsti tokio pobūdžio ginčus, ką savo sprendime pagrįstai konstatavo ir specialus viešojo administravimo subjektas - pati Inspekcija. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, reiškiančiai, kad ginčo išsprendimui netaikytina Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka nesudaro ir teisinių prielaidų ginčui persikelti būtent į Vilniaus apygardos teismą pagal minėtame įstatyme nustatytą specialųjį teismingumo reglamentavimą (CPK 27 str. 9 p.). Toks apeliantės ieškinys pagal rūšinio teismingumo taisykles teismingas apylinkės teismui (CPK 26 str.). Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje panašūs teisiniai santykiai teismingumo aspektu jau buvo vertinami (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-03 nutartis c. b. Nr. 2-1169/2014).

Konstatavus, kad apeliantės ieškiniu keliamo ginčo išsprendimui išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, reglamentuojama Energetikos įstatymo nuostatų, netaikytina, apeliantės skundo argumentai dėl netinkamo Energetikos įstatymo nuostatų (34 str. 16 d.) aiškinimo ir taikymo tampa teisiškai neaktualūs. Kita vertus, apeliantė nekelia Inspekcijos kompetencijos ribų ar priimto procedūrinio sprendimo teisėtumo klausimų, inicijuodama vien ginčą dėl jos (žemės sklypo savininkės) galimo teisių pažeidimo, netinkamai suprojektavus elektros energijos įrenginius kaimyniniam sklypui, taigi ir pagrindo tokio pobūdžio ginčą nagrinėti Vilniaus apygardos, kaip pirmosios instancijos, teisme neatsiranda.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti apeliantės ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Dalia Kačinskienė