- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 2-1169/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00982-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- K. G., J. G.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. G. ir J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-4462-567/2014 pagal ieškovų K. G. ir J. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl reikalavimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti atsakovo reikalavimą apmokėti PVM sąskaitas-faktūras Nr. 4847, Nr. 4938, Nr. 5004, Nr. 5012, iš viso 1 287,80 Lt dydžio sumą neteisėtu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovams bendrąja jungtine nuosavybe priklauso negyvenamoji patalpa-garažas G-3, kurio unikalus Nr. 1099-2009-0024:0007, esantis Sėlių g. 68A, Vilniuje. 2013 m. spalio 19 d. sudarytas susitarimas Nr. 60010/01 su UAB „Vilniaus energija“, kurio pagrindu nutraukta atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sutartis Nr. 60010, kuri buvo sudaryta 2002 m. balandžio 2 d. Atsakovas pateikė ieškovams PVM sąskaitas-faktūras 1 287,80 Lt sumai. Ieškovai nesutiko su pateiktomis PVM sąskaitomis-faktūromis (CK 4.76 str., 4.82 str. 7 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti ir grąžino jį ieškovų atstovui, išaiškino, kad ieškovai turi teisę ieškinį atsakovui dėl reikalavimo pripažinimo neteisėtu pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose (CPK 26 str.). Pažymėjo, kad ieškovai kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau- Komisija), kuri išnagrinėjo jų skundą ir 2014 m. kovo 20 d. sprendimu „D. K. G. ir J. G. skundo nagrinėjimo Nr. R2-873“ skundą atmetė. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Energetikos įstatymo (toliau- EĮ) 34 straipsnio 3 dalis nėra taikoma tais atvejais, kai kyla ginčas dėl skolos už suvartotą energiją, nes pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo sumokėti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti įmonei skolą ar skolą sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydami ieškinio sumą 1 287,80 Lt. Atsižvelgiant į ieškinio sumą ir minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byla pagal rūšinį teismingumą neteisminga Vilniaus apygardos teismui (CPK 27 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai K. G. ir J. G. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neteisingai kvalifikavo tarp ieškovų ir atsakovo ginčą kaip kilusį dėl sutartinių prievolių nevykdymo, kuriam nėra privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pasak teismo, ieškinio dalykas - sutartinės prievolės neįvykdymas, t.y. PVM sąskaitų- faktūrų neapmokėjimas už suvartotą energiją. Ieškovų manymu, ieškinio dalykas yra atsakovo reikalavimas be teisėto pagrindo, nes ieškovai nėra centralizuotos sistemos vartotojai, apmokėti už šilumos energiją, taip pat šilumos paskirstymo pažeidimai bei netinkamas šilumos paskirstymo metodo taikymas ir kt. klausimai, kuriuos ikiteismine ne ginčo tvarka sprendžia Komisija (EĮ 34 str. 3 d.).
2. Kadangi ieškovai nėra centralizuotos šilumos energijos vartotojai, taip pat pastate, kuriame yra ieškovų garažas, nėra bendro naudojimo patalpų, ieškovai neturi pareigos mokėti už energiją, kurios jie nevartojo. Ieškovų manymu, šioje byloje ginčas tarp šalių kilo taip pat ir dėl Komisijos 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. R2-837 nuostatų, susijusių su šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpomis koeficiento nustatymu, tinkamu taikymu ir aiškinimu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013, kadangi cituojamos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi (CPK 4 str.). Cituojamoje byloje ieškovas buvo UAB „Vilniaus energija“, kuri pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo už suteiktas paslaugas pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. kreipėsi į teismą gindama savo teises dėl netinkamai vartotojų vykdomų sutartinių prievolių. Tuo tarpu šioje byloje ieškovai yra vartotojai, kurie teigia, jog atsakovas be teisėto pagrindo reikalauja apmokėti už šilumos energiją, nors ieškovų ir atsakovų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. dar 2003 m. lapkričio 19 d. ieškovai nutraukė atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sutartį Nr. 60010 (atsijungė nuo centralizuotos šilumos sistemos).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas bylos teismingumą konkrečiam teismui nustato spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str.), atsižvelgdamas į ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. Nustačius, kad bylą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, turi būti tikrinama, kuris pirmosios instancijos teismas – apylinkės ar apygardos – turi nagrinėti bylą pagal konkretų ieškinį. Remiantis CPK 26 straipsnio 1 dalimi, galioja bendroji taisyklė, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šios išimtys yra numatytos CPK 27-28 straipsniuose. CPK 27 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas kitais įstatymų numatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų numatytas EĮ 34 straipsnio 16 dalyje, kuriame nustatyta ginčo šalių teisė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo.
Nagrinėjamu atveju apeliantų skundas dėl atsakovo (energetikos įmonės) reikalavimo apmokėti sąskaitas faktūras už teikiamas paslaugas pagrįstumo, 2014 m. kovo 20 d. buvo išnagrinėtas Komisijos, kuri pripažino nepagrįstais apeliantų reikalavimus dėl atsakovo pateiktų sąskaitų-faktūrų neteisėtumo. Apeliantai, nepraleidę įstatymo nustatyto termino, kreipėsi į apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti energetikos įmonės reikalavimą apmokėti sąskaitas faktūras už teikiamas paslaugas neteisėtomis (EĮ 34 str. 16 d.). Pareikšto ieškinio suma yra 1 287,80 Lt (CPK 26 str., 27 str. 1 p.). Skundžiama nutartimi atsisakyta priimti šį apeliantų ieškinį kaip neteismingą apygardos teismui pagal rūšinį teismingumą, nes ieškiniu keliamas ginčas dėl skolos už suvartotą elektros energiją, kuriam ikiteisminė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nėra taikoma. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą dėl sutartinių prievolių nevykdymo, kuriam nėra privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.
EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse (nagrinėjamu atveju aktuali yra būtent 3 dalis) nustatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų, kuriuos nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija (toliau-Inspekcija) arba Komisija, nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas šiose teisės normose numatytus reikalavimus, jau yra išaiškinęs, kad ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas reikalavimas kreiptis į Inspekciją ar Komisiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014; kt.). Sprendžiant ginčo teismingumo klausimus, reikia tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį bei nustatyti ginčo dalyką. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti. EĮ nenustatytos Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti šaliai, netinkamai vykdžiusiai sutarties ar teisės normos pagrindu atsiradusias prievoles, privalomus vykdyti nurodymus dėl nuostolių atlyginimo juos patyrusiai šaliai. Privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ir Komisijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-119/2014; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2014).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl atsiskaitymo už šilumos energiją. Kaip matyti iš apeliantų pareikšto ieškinio turinio, apeliantai nesutinka apmokėti jiems išrašytų sąskaitų - faktūrų už suvartotą šilumos energiją, laikydami šias neteisėtomis. Reikalavimo atsiskaityti už suteiktas paslaugas neteisėtumą apeliantai grindžia tuo, kad, pirma, jie nėra centralizuotos šilumos vartotojai (yra nutraukę sutartį), antra, pastate, už kuriame esančių patalpų suvartotą šilumos energiją pateiktos sąskaitos, ir nėra jokių bendro naudojimo patalpų. Taigi, skirtingai nei tvirtina apeliantai, jie iš esmės neginčija kainų ir tarifų sąskaitose apskaičiavimo pagrįstumo aspektu, o apskritai neigia finansinio reikalavimo pagrįstumą remdamiesi savo kaip šilumos vartotojo ir bendrojo patalpų naudotojo statuso nebuvimu. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčas nėra kildinamas iš specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo, faktiškai ieškiniu siekiama paneigti atsakovo reikalaujamą vykdyti turtinę prievolę. Tuo tarpu, kaip minėta, EĮ nenustatyta Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų, Komisija neturi įgaliojimų įpareigoti sumokėti skolą, ją sumažinti ar panaikinti. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantų ieškiniu keliamam ginčui nėra privaloma EĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nes byloje ginčas nėra siejamas su specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų dėl kainų ir tarifų taikymo pažeidimu. Tiesa, apeliantai ieškinyje, be kita ko, yra nurodę, jog atsakovas nepagrįstai iš jų reikalauja apmokėti šilumos pardavimo mokestį pagal Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 3-96 patvirtintą Šilumos kainų metodiką (67 punktas). Tačiau šiuo atveju ginčo esmė yra ne dėl to, kad atsakovas neteisingai apskaičiuoja pardavimo mokestį, kurį apeliantai turėtų mokėti, t.y. ne dėl neteisingo pardavimo mokesčio apskaičiavimo taikant metodikos nuostatas, o dėl to, kad šis išvestinis mokestis, kaip ir pagrindinis mokestis už bendrų patalpų šildymą, apskritai neturi būti jiems skaičiuojamas, nes apeliantai iš viso nėra vartotojai dėl to, kad yra nutraukę su atsakovu sutartinius santykius, be to, bendro naudojimo patalpų pastate ir nėra.
Remiantis išdėstytu ir atsižvelgiant į pareikšto ieškinio sumą, spręstina, kad ieškinys pagal rūšinį teismingumo taisykles teismingas apylinkės teismui (CPK 26 str.). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti apeliantų ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, dėl ko skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.